Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Ekspedicija

Ekspedicija

1923m. prasidėjo N.K. Rericho vadovaujama Transhimalajų ekspedicija, kuri pagal savo reikšmę turėtų priklausyti pasaulio geografinių atradimų Aukso fondui, bet iki šiol į jį neįtraukta. Ekspedicijos maršrutas driekėsi per Vidurinę Aziją, kurios metu buvo įveiktos 35 kalnų perėjos nuo 14000 iki 21000 futų aukščio (4,5-7km.).

1926m vasarą ekspedicija, vadovaujama Niolojaus Rericho, iš Altajaus krašto sostinės Barnaulo garlaiviu išplaukė į Bijską, kur susilieja upės Bija ir Katūnė. Ekspedicijoje taip pat dalyvavo N.Rericho žmona Jelena ir vyresnis sūnus Jurijus. Bijske apsistojo viešbutyje “Bija”. Ekspedicija, įsigijusi turguje arklius ir vežimus, toliau keliavo per visą Altajų į kaimą Verchnij Uimon. Ten peržiemojo pas vietinį gyventoją Atamonovą. Apie šį žmogų sklandė įvairiausi gandai. Vieni jį laikė pirkliu, kiti plėšiku, o treti kreipdavosi kaip į žiniuonį, gydantį žolėmis. Žinoma, kad N.K. Rerichas siūlė Atamonovui prisijungti ir tęsti ekspediciją kartu. Taip pat žinoma, kad Rerichai norėjo įvaikinti jo dukterį.

Kelias iki Rajono centro Ust-Koksos ėjo per kaimus Krasnyj Jar, Altaiskoje, Baranči, Taurak, Marijinskoje, Čiornyj Anuj, Ust-Kanas, Krylyk, Abaj, Ust-Koksa. Kaimas V.Uimon įsikūręs kitoje upės Katūnė pusėje, tuoj už Ust-Koksos reikėjo persikelti keltu. Šiandien per upę nutiestas tiltas.

Kelionės metu Rerichams teko miegoti mokyklose ant grindų, suolų ir stalų, pašiūrėse ant šieno, ratuose po atviru dangumi, patirti kelias dienas be perstojo pliaupentį lietų ir deginantį karštį.

(žurnalas “Pered voschodom”)

Tamsus ir apleistas Altajus, vadinamas  dar ir Oirotija. Oirotai - nykstanti fino-tiurkų gentis. Tai klajokliai, auginantys avis ir arklius. Tokius sunešiotus rūbus iš avies kailio ir susivėlusius plaukus įmanoma pamatyti tik kai kuriose Tibeto srityse. Vieninteliai sėslūsšeimininkai šiame sunkiai pasiekiamame krašte yra rusų sentikiai, gyvenantys čia nuo neatmenamų laikų. Šalia sentikių tikėjimo gyvuoja daugybė religinių sektų. Nepaliesti gelmių ištekliai, radioaktyvumas, vešli augmenija, miškai, gyvulininkystė, sraunios kalnų upės, kviečiančios elekrifikuoti kraštą,-visa tai suteikia Altajui nenuginčijamą reikšmę.

Altajuje galima išgirsti daugybę legendų, kurios panašios į tolimus ir primirštus atsiminimus apie čia gyvenusius žmones. Rastos kapavietės liudija apie tautų kraustymąsi per Altajų iš pietryčių, iš Himalajų. Vienur suspausti ledynų, kitur smėlynų, žmonės susijungę į didžiulius būrius, keliavo Europos link. Klajokliai maišėsi su vietiniais. Skirtingos pažiūros ir temperamentai pagyvino užsnūdusį, sotų europinį gyvenimą.

Belucha - Altajaus puošmena. Ji maitina pagrindines krašto upes.

Ir praeityje, ir dabartyje Altajus primena neatrastą lobyną, kuris jau šiandien pasiruošęs atiduoti savo turtus.

 (N.K.Rerichas “Serdce Azii”)

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties