Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Gyvenimas ant ratų

Gyvenimas ant ratų

Pagaliau galime atsipūsti. Keturias paras nereikės rūpintis maršrutu, bilietais, miegu ir net maistu - gyvensime traukinyje. Mūsų traukinys tarptautinis, jo maršrutas “Berlynas-Novosibirskas”. Novosibirskas - Sibiro sostinė. Tai milijoninis miestas, turintis Operos ir Baleto teatrą.Yra ir metro, kurio marmurinės sienos tokios didingos, kad jautiesi patekęs į pasakų karalystę. Kiekviename vagone įjungtas televizorius, per kurį galima išgirsti visapusišką informaciją. Tai visai ne tamsūs europiniai požeminiai metro, dažniau primenantys urvus iš siaubo filmų, skendintys tamsoje ir nešvaroje. Geležinkelio stotis taip pat stebino prabanga, šviesa ir švara. Akį džiugino ir moterys vilkinčios suknelėmis, o mergaičių galvas puošė pas mus jau pamiršti margaspalviai kaspinai. Sibiriečiai dar neužmiršo, kaip apsaugoti vaikus nuo "piktos akies". Juk spalvotas kaspinas nukreipia žvilgsnį ir sugeria svetimus nuodus, ir vaikas išlieka nepaliestas.

Truputį užbėgau už akių, nes šį miestą mes pasieksime tik po keturių parų, o dabar mes gyvename traukinyje. Vagone buvo tik viena laisva kajutė, kaip tik mums. Dauguma bilietus užsisako prieš kelias savaites. Galima pagalvoti, kad mums “paprasčiausiai pasisekė”. Taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio, nes žmonės įpratę fiksuoti tik galutinį veiksmą. Jie pamiršta apie mintis, todėl daugumai žmonių dažnai tenka “laukti” reikiamo traukinio ar autobuso stotyje (kaip ir mūsų naktis Vilniuje). Kai jie išsiruošia į kelionę, lėktuvai negali pakilti, nes būna nepalankios oro sąlygos.

Mūsų vagone rusataučiai žmonės, jie grįžta iš vakarų, iš viešnagės pas ten jau įsikūrusius giminaičius. Ne tik Lietuvoje vyksta migracija. Šis procesas apėmęs visą pasaulį. Gal panašiai vyko ir praeiti tautų persikraustymai?

Taigi, mūsų kelionė prasidėjo. Keturios paros uždaroje erdvėje ne toks jau trumpas laikotarpis. Dar sykį galime apmąstyti savo planus ir siekius, o tuo pačiu pamatyti save iš šalies. Aplink nepažįstami žmonės ir jie priima tave pagal tavo paties elgesį. Kelionėje gali tapti, kuo tik pageidauji. Svarbu išlaikyti rimtį ir tikėti savo vaidmeniu. Juk tie trumpalaikiai susitikimai nieko neįpareigoja ir retai peraugą į rimtesnę pažintį, bet susidaro palanki situacija pažinti save.

Traukinyje savi įstatymai. Jei traukinys stovi 20 minučių, galima pasivaikščioti, įkvėpti šviežaus oro, pamankštinti sustingusias kojas. Stotyse gyvenimas verda, tai tikras turgus. Tik ieškoti nieko nereikia, viską atneša prie vagono: karštos bandelės ir virtinukai su varške ar bulvių koše, pakepintos saulėgrąžos, ledai, alus ir dar daug nematytų gardumynų. Šeimininkės kepa ir verda, o šeimos nariai pardavinėja. Maistas skanus ir šviežias. Tai vienas iš pragyvenimo būdų. Mes tik pradėjome keliauti, todėl gardumynai netraukia. Valgome iš namų įsidėtą maistą, kartu lengviname kuprines. Apetitas neapsakomas. Valgome ir miegame, o traukinys mus neša per laiko juostas.

Susimaišė diena ir naktis. Laikrodžius padėjome į šalį. Gulamės, kai saulė nusileidžia, keliamės, kai ji pateka. Biologinis laikrodis tiksliausias. Vaizdai už lango keičia vienas kitą. Kokios platumos, kokia erdvė. Čia gyvenantys žmonės mąsto plačiai, kaip aprėpia jų akys. Po didingu dangaus skliautu norisi susigūžti, pasijunti menkas. Nei prašmatnus mūrinukas, nei prabangi mašina negali prilygti supančiai erdvei. Tie žmogaus kūriniai įgyja vertę tik miestuose, kur karaliauja pinigas, o gamta išstumta iš žmonių sąmonės. Ten akys visada į ką nors atsiremia: į namo sieną su reklama, į betoninę tvorą ar į skubantį praeivį, kuris eidamas dar sugeba rūkyti, kramtyti gumą ir kalbėti mobiliu telefonu. Sunku tokiame šurmulyje pažinti save.

Traukinyje apima keistas jausmas. Lyg judi, lyg stovi vietoje. Nebylūs, nesikartojantys vaizdai bėga, kaip televizoriaus ekrane. Tylus ratų bildesys migdo, protas nepriima tiek informacijos. Visą laiką vyksta vidinė kova, nesinori ko nors praleisti. Vieną rytą pabudome nuo stingdančios širdį baimės. Dar nepamirštas nakties sapnas persipynė su tikrove. Didelis galingas skaisčiai raudonos spalvos paukštis sklandė lengvame pūkiniame debesėlyje. Sunkiai galėjome suvokti, kas vyksta. Ir tik vaizdas už lango viską pastatė į vietas. Kiek aprėpia akys driekėsi stepė, žolė pasidabinusi sidabru ir skaudžiai raudonas saulės diskas, kylantis iš už kalvų. Tik erdvė, pilna gyvybės.

Važiuojant traukiniu, turėjome 6 valandų sustojimą Saratove, mieste ant Volgos kranto. Maršrutas labai ilgas, todėl pusiaukelėje traukinys yra performuojamas. Kiekvienas vagonas turi atskirą maršrutą, kad žmonėms nereiktų persėsti į kitą traukinį, vyksta vagonų perkabinimas. Tie vagonai, kurie jau pasiekė kelionės tikslą, yra atkabinami, juos pakeičia vagonai atvykę čia iš kitų vietų, bet norintys patekti šiuo atveju į Novosibirską. Tai sudėtinga sistema, bet suorganizuota puikiai. Ir mes apdovanojami nemokama pažintine ekskursija po tokį tolimą ir nepažįstamą miestą.

Pirmiausia mus prajuokino miesto herbas - trys silkės , suglaudusios nosis. Kuo toliau važiavome į rytus, tuo labiau stebino žmonių kultūringumas ir švara. Miestas erdvus su plačiom gatvėm ir plačiais šaligatviais, savo erdve stengėsi nenusileisti upių motinai Volgai. Mūsų ekskursija prasidėjo 18 valandą, miestą greit apgaubė sutemos, bet nejutome baimės ir agresijos. Vakaras šiltas, gatvės pilnos jaunų žmonių, bet jokio triukšmo. Daug kazachų. Jaunuoliai šviesiais baltiniais ir kostiuminėmis kelnėmis, moterys gėlėtomis suknelėmis. Eidami Moskovskaja gatve nuo geležinkelio stoties tiesiog atsirėmėm į Volgą. Sunku buvo ja vadinti upe,nes kito kranto mums nepavyko įžiūrėti. Tamsiai mėlynas vakaro dangus tolumoje susiliejo su smaragdiniu vandeniu. Oras toks sodrus ir aromatingas, kad norisi įkvėpti ir neiškvėpti, sulaikyti savyje tą gaivumą. Jautiesi, kaip Juodosios jūros pakrantėje, čia auga ir šiltų kraštų medžiai.

Pro vagono langą stebėjome ir saulėlydį Uralo kalnuose. Paskutiniai šviesos spinduliai padengė juos žalsvai-rausvu barchatu. Dešimtis kilometrų važiavome akmeniniu tuneliu, už lango tik uolos, apraizgytos elektros laidais. Truputį nejauku nuo dirbtinos šviesos ir suspaustos erdvės. Nepraleidome ir Velnio tilto be turėklų, nutiesto virš bedugnės, jungiančios du kalnus. Pasakoja, kad mašinistui kelionės metu sustojo širdis. Nuo to laiko traukiniai tiltu važiuoja tik vėlai vakare ar naktį ir labai lėtai. O kur dar Dnepras, Irtyšius, Obė, Jenisiejus, Angara ir dar daugybė mažesnių upių.

Pastebime keisčiausių dalykų: važiuojant per kalnus, komposo rodyklė pradeda blaškytis. Vietoj rytų atsisuka į vakarus, o kartais sukasi ratu lyg vilkelis. Negalėsime pasikliauti juo kelyje. Dar vienas nereikalingas daiktas ir papildomas svoris.

Važiuojame į rytus, taigi grįžtame laiku atgal į pavasario pradžią, maždaug į balandžio mėnesį. Argi tai nelaiko mašina? Sniego dar daug, žolė vos prasikalusi, bet gyvuliai jau ganosi. Piemens nematyti. Gyvuliai patys žino kada ir kur sugrįžti. Iki pietų eina tolyn, o kai saulė pakrypsta vakarop, jie taip pat pakeičia judėjimo kryptį. Karvių spalvos keičiasi nuo ryškiai rudos iki juodos, priklausomai nuo vietovės. Kur žemė juoda ir karvės juodos, o kur molis ir karvės raudonos spalvos.

Važiuojame tundra. Drėgna ir nyku. Smulkūs beržų kamienai pajuodę nuo drėgmės. Tikros uodų veisyklos. Viskas skendi pilkame rūke. Sniego nesimato, tik apsemtos pievos. Palei geležinkelį pasodinti spygliuočiai, apžėlę krūmokšniais. Juose gausybė šarkų ir varnų. Gali pagalvoti, kad netoliese sąvartynas. Ne, tai tik pravažiuojančių žmonių mintys. Gamta taip valosi, ginasi krūmynais.

Artėjant prie didesnio miesto, iš abiejų pusių šimtus kilometrų nusidriekia sodų bendrijos. Žemesnėse vietose apsemti net namai. Kažko pasigendame? Nematyti vaismedžių. Žiemos atšiaurios, medžiai neatlaiko šalčių. Nors, kai kur bando auginti žemaūgius medelius, kuriuos galima būtų uždengti. Sodų gausybė stebina, driekiasi, kaip jūra be galo. Negali suspėti sutalpinti visko galvoje. Nelengva. Tiek daug įspūdžių, kad protas nori išsijungti, pasinerti į ratų bildesį ir užsimiršti praeities miglose.

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties