Sekmadienis, Rugp 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Civilizacija baigėsi

Civilizacija baigėsi

Šiandien gegužės 9-oji, pergalės prieš fašizmą diena. Rusijoje dar daug žmonių, kurie dalyvavo kare. Jie dar nepamiršo to siaubo ir netekčių, kurios pasibeldė į kiekvieno namo duris. Dar ir šiandien ant namų švyti raudonos žvaigždės, jos parodo praeiviams, kad šiame name dar yra gyvų karo didvyrių. Keliaujant per Altajų, taip pat matėme tokius ženklus ir paminklus žuvusiems kaimo žmonėms.

Anksti ryte paliekame Bijską ir vykstame į kaimą Altaijskoje, kuriame ir prasidės mūsų pėsčiųjų žygis. Paskutinės dvi valandos maršrutiniame autobuse. Tuoj už Bijsko pravažiuojame dviejų upių Bijos ir Katūnės susijungimą, šioje vietoje jos tampa Obės upe. Rytas vėsokas. Ariama žemė šviečia mėlynai, o kalvų viršukalnės, horizonto linija, iš žalios pereina į violetinę. Akys akylai seka gamtovaizdį, kur jie, kalnai? Saulė niekaip negali pasiekti žemės paviršiaus. Kalnų nematyti, tik silpni jų kontūrai pilkame fone, labiau panašūs į mirašus. Tarp laukų baltuoja beržynai. Kelios dienos, ir žemės paviršius pasidengs žaluma.

Mūsų kelionė prasideda kartu su pavasariu, su sprogstančiais pumpurais ir atgimimu. Pagaliau pasirodė saulė, o kartu su ja ir kalnai. Akys nenori patikėti tuo, ką mato. Kaimas Altaiskoje - tai viena ilga gatvė, besidriekianti apie 30km, iš visų pusių apsupta kalnų.

Nedrąsu, užsukame į parduotuvę. Nusiperkame sveriamo aliejaus, truputį sausainių ir saldainių. Nepamirštame ir baltos forminės duonos kepaliuko. Juk vakarieniausime toli nuo gyvenvietės. Žmonės čia ramūs, smalsiai apžiūrinėja mus, nieko neklausia. Kam klausti, ir taip aišku - svetimtaučiai turistai. Ir ką klausti, juk mums kelionė tik prasideda. Mes per daug švarūs, ir kuprinės visiškai naujos. Patyrimas nespindi akyse. Entuziazmas neleidžia realiai mąstyti. Pakalbins, kai ateis laikas... Jie turi ir savų rūpesčių; žmonės sodina bulves.

Užsidedame kuprines ir einame. Nuo svorio linksta keliai, nuo žvilgsnių sukasi galva ir mirguliuoja akyse, o kaimo galo nematyti. Pusantros valandos košmaro. Prisimenat pasaką apie Undinėlę? Burtininkė jos gailėjosi: ”Vargšė Undinėlė, panoro tapti Žmogumi...savo gražią uodegą nori iškeisti į du nelanksčius pagalius. Tau skaudės, labai skaudės. Eisi lyg peilio ašmenimis, ir niekada negalėsi grįžti atgal, į vandenyno dugną...”

Tai gal ir mes panorom tapti Žmonėmis? 

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties