Sekmadienis, Rugp 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Krikštas

Krikštas

Vakare dangus papilkėjo, oras persisunkė drėgme. Tikėjomės vasarinio lietaus, dar nežinojome, kad kalnuose vasara įsitvirtina tik rugpjūčio mėnesį. Pabudome nuo šalčio. Palapinė apledėjusi,o termometras rodo -50C. Tik kalnuose taip greit vyksta orų kaita. Žemė pasidengė baltu apklotu. Sniegas ir žiedai, gražus derinys, bet tik tada, kai matai jį televizoriaus ekrane, sėdėdamas po vilnone antklode. Čia šaltis smelkiasi po rūbais. Palapinė ne namas, šilumos nelaiko. Reikia eiti. Nežinai, ar nustos snigti? Čia juk kalnai.

Taigi pirmyn. Sušalusiom rankom, kurias bandome susišildyti pažastyse, šiaip ne taip susikrauname kuprines. Neužmirštame užfiksuoti šio momento ir foto juostelėje. Ir iškeliaujame, o kelias veda vis aukštyn, į perkėlos viršūnę ir vis šaltyn. Žinoma, sunku pavadinti šitą putrą keliu. Batai pasidengė purvu ir kiaurai permirko. Einame be poilsio. Nes, tik stabtelėjus, drėgni rūbai pradeda ledyti. Atsisėsti nėra kur. Visur sniegas ir balos. Po medžiais ne ką sausiau.Valgyti nesinori, per jėgą nuryjame vieną kitą riešutą, užsigeriame aliejumi. Jis maloniai sušildo vidurius. Sustoja sunkvežimis, siūlo pavežėti. Atsisakome, juk nusprendėme keliauti pėsčiomis. O tai ir noras gali pradingti keliauti toliau, juk visada maloniau be sunkumų. Kelias labai lėtai ir vis tik kyla. Atrodo, šiandien viršūnės dar nepasieksim. Kiek toliau nuo kelio matome vietinių trobas, bet jos nekelia noro užsukti. Tie keli šimtai metrų į šoną atrodo neįveikiami, nes pasunkėjo ne tik batai, bet ir kuprinės. Brezentas su džiaugsmu geria vandenį. Trumpomis poilsio minutėmis bandome juokauti, kartu drąsiname save, kad tai tik krikštas, ir tai praeis.

Kelias vis vingiuoja į aukštyn, pro šalį pralekia vienas kitas automobilis, ir vėl mes vieni. Nemokame draugauti su gamta, nerandame joje užuovėjos. Drąsūs pasijuntame tik civilizacijoje. Čia mums viskas svetima ir nemiela, kaip ir tas nenuilstantis sniegas, suliejantis visą grožį į pilką ir šlapią gumulą. Penktą vakaro nusprendžiame ieškoti vietos nakvynei. Matyt, šiandien dar nesušilsime. Akimis susirandame laikiną poilsiavietę ir, pasukę iš kelio, užrėpliojame keturiomis į gan statų šlaitą, apaugusį negausiais berželiais. Sninga. Greit pasistatome palapines ir jau nebelendame lauk. Rūbai ant kūno šlapi, kuprinėje taip pat sudrėko. Batai pilni vandens. Kojines išgręžiame. Gerai, kad turime kuo pakeisti. Susivelkam viską, ką randame kuprinėse. Valgyt nesinori, bet prisiverčiam. Keletas saldainių, pupų, grūdų saujelė ir vėl šaukštas aliejaus. Yra tik vienintelis noras - sušilti. Nuovargis stipresnis už šaltį, pramiegame iki paryčių, bet lauke niekas nepasikeitė. Sniegas ir drėgmė. Apžiūrime kuprines. Keletas daiktų jau prarado savo vertę: kartono lapų jau nepanaudosi piešimui. Gamta diktuoja savo sąlygas. Belieka susitaikyti. Aunamės suledėjusiomis kojinėmis, šlapiais batais ir drėgnais rūbais. Sausus skrupulingai sudedame į plastmasinius maišelius. Gal pavyks išsaugoti? Ir vėl į kelią. Po pusvalandžio ėjimo, vanduo batuose sušyla ir kojos pradeda lankstytis. Sniegą keičia lietus, kuris tarpais ir visai nurimsta. Pagaliau pasiekėm perkėlos viršų. Koks džiaugsmas, gal pagaliau sušilsim, juk leisimės žemyn.

Tai buvo mūsų pirmoji, vieno kilometro aukštuma. Kalnai mus greit pastatė į vietą: mes jau nebe tokie švarūs ir išpuoselėti. Dvi dienos šaltyje ir pirmos pūslė ant padų. Nusprendėme sustoti anksčiau. Apsiprendimui padėjo ir saulė, paglosčiusi mūsų sužvarbusius kūnus. Vėl prasidėjo pavasaris. Pirmą kartą nuėjome apsiprausti, nors oras ir vėsus, o vanduo upelyje vos kelių laipsnių šilumos. Norėjosi nuplautį visą nuovargį ir įtampą. Ir padėkoti kalnams už išbandymą.

Galvoje daug sumaišties. Toks staigus sąlygų pasikeitimas atima pusiausvyrą. Taip, kalnai skirti ne silpniems. Kiek valios reikėjo sukaupti, kad nepradėtume elgtis, kaip neišauklėti žmonės.

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties