Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Svečiai

Svečiai

Prieiname gyvenvietę. Jos visada įsikuria prie upės, lomoje tarp kalnų. Ėjimas pasunkėja. Žmonės stebi mus. Užsukame į parduotuvę. Nusiperkame duonos ir saldumynų. Ir dar dėžutę žuvies konservų. Bus karališka vakarienė. Šiandien toli neisime. Vakaras šiltas, galima anksčiau įsikurti, pasižvalgyti. Tuoj už kaimo pasukame į šoną. Prie upelio randame puikią aikštelę, žmonių nesimato. Tik karvė bando su mumis konkuruoti dėl vietos. Tenka susirungti ir su vytele ją išginti.

Pasiruošėm vakarieniauti, bet ir vėl trukdymai. Tik jie malonūs. Sustoja raitelis. Sako:" Mačiau jus prieš kelias dienas, maurojančius purvu, vadinamu keliu. Dar ir snigo." Džiaugiamės, tai pirmas žmogus, užkalbinęs mus. Susipažįstame. Jis prieš 6 metus atvyko iš Tadžikistano. Ten prasidėjo karas, naikino kito tikėjimo žmones. Jis su šeima pasitraukė , nenorėjo veltis į bereikalingą konfliktą, nuo tada jis ir šeimos nariai tapo pabėgėliais. Altajuje jam patinka gyventi - nuostabi gamta ir geraširdžiai žmonės. Dirba tik, kad išlaikytų savo šeimą. Medžioja, bet ne daugiau, negu suvalgo. Norėjo pavaišinti ir mus: nuėmė nuo arklio ką tik sumedžioto maralo šlaunį, galėsime pasikepti ant laužo. Buvome dėkingi už tokį dėmesį. Neįprastas elgesys: visiškai svetimas žmogus, net užmokėti neprašo. Mes mandagiai atsisakėme: per sunku bus nešti, o palikti bus gaila. Tada Borisas papasakojo, kur gyvena ir atsisveikindamas pakvietė į svečius. Jei reikės pagalbos, kreipkitės.

Mūsų pašnekesį stebėjo dar vienas raitelis. Tik jis nebuvo toks drąsus, stebėjo mus nuo kito upės kranto. Borisui nujojus, turėjome galimybę stebėti, kaip puikiai sutaria arklys ir žmogus.Raitelis nusileido prie upės labai stačiu šlaitu, prajojo pro mus risčia, bet taip ir neužkalbino. Matyt, išklausinės Borisą.

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties