Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Upė Pesčianaja

Upė Pesčianaja

Kelyje mes jau antra savaitė. Vis labiau daromės panašūs į vietinius. Veidai ir rankos rudai raudonos spalvos, kaip indėnų. Sutikti reti praeiviai jau nebelaiko mūsų pasipūtusiais europiečiais. Pasidomi, kur keliaujame, kodėl pėsčiomis? Dauguma mus jau matė ar girdėjo iš pažįstamų. Ir tai nestebina, juk per visą teritoriją eina tik vienas kelias. Mes jiems panašūs į tyrinėtojus. Pokalbio pradžioje bando “įspėti”, kad priekyje daug sniego, šalta. Tai patikrinimas, mes nesileidžiame įbauginami. Ir tik tada užsimezga tikrasis pokalbis. Jie mielai pasakoja apie savo kraštą, linki mums sėkmės. Juos stebina mūsų žygis, siūlo išsinuomoti arklius, kam save taip varginti? Klausiame, ar nebijo nuomoti arklių, juk gali juos prarasti? Jiems tai nesuprantama, juk per Altajų eina tik vienas kelias, grįžti reikės tuo pačiu keliu.

Šią popietę apsistojome prie upės Pesčianaja. Stiprus vaizdas. Baidarininkų jau nebematyti, bet srovė upėje vis dar srauni. Upės dugnas nusėtas akmenimis, kurie irkluotojams kelia nemažą grėsmę. Kiekvieną pavasarį čia susirenka drąsūs žmonės, norintys išbandyti savo jėgas. Kitame upės krante tarsi siena iškilusi uola. Viršūnės apaugusios medžiais, tik jie taip aukštai, kad labiau panašūs į krūmus. Apsistojame prie pat upės. Šitas krantas apžėlęs žemaūgiais krūmokšniais, kurie greit sužydės. Vakaras šiltas ir ramus. Tikimės, kad rytoj išauš nuostabi diena ir galėsime pailsėti, nes ant padų jau sunku rasti sveiką vietą. Ir patys patogiausi batai neapsaugojo nuo sutrynimų. Besileidžianti saulė padengia stepę paslaptingai rausvu užklotu. Vaizdas drebina vidų, aštrina pojūčius. Sunku išlikti ramiam. Gulamės kartu su saule.

Pažadino stiprus vėjas. Rytas dar labai ankstyvas, vos prašvito. Vėjo gūsiai tokie stiprūs, kad kartais atrodo, kad palapinė gali neatlaikyti. Poilsį teks atidėti. Padus apdėliojame augalų lapais, apsivelkame striukes ir vėl į kelią. Vėjas nerimsta, debesys skaisčiai raudonos spalvos. Panašu į artėjančią audrą, nesinori stovėti vietoje. Juolab, kad atvirame lauke sunku rasti užuovėją. Debesų fone keičiasi paslaptingi vaizdiniai: pasakiški bokštai, apsupti žydinčių sodų. Taip panašu į Šambalą N.Rericho drobėse.

Vėjas nurimsta taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Niekaip negalime priprasti prie tokių staigių oro permainų. Tik pusvalandis, kai mes kelyje, o jau spėjome net kelis kartus pakilti ir nusileisti, ir vėl grįžome į šiltą pavasarį. Kalnų dvasia neleidžia užsnūsti ir prarasti budrumą. 

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties