Sekmadienis, Vas 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Triumfo arka

Triumfo arka

Kiekvieną dieną nužingsniuodavome 20-40km per 4-7 valandas. Rytais drėgna ir pilka, norisi kuo greičiau judėti. Didesniam poilsiui sustojame, kai pasirodo saulė, apie dvyliktą dienos. Iškraustome kuprines ir viską išdžioviname. Tai mūsų kasdienis darbas. Ir nepadaryti jo neįmanoma, nes tik pats nukentėsi. Jei perėjos pradžią prieiname viduryje dienos, rengiame stovyklavietę. Staigus pakilimas visada pranašauja ir oro atšalimą. Stengiamės tokią kliūtį įveikti per dieną ir miegoti nusileidę kitoje pusėje perėjos. Pirmas krikštas nepraėjo be pėdsakų, pasidarėme atsargesni, įdėmiau studijuojame žemėlapius, stebime oro pasikeitimus, klausome vietinių patarimų.

Ir vėl perėja. Ne tokia ji aukšta, bet nesovokiamai stati. Kiekvienas turi galimybę išbandyti save. Pradžioje einame visi kartu, bet jėgos nelygios, todėl išsirikiuojame vorele. Pirmam sunkiausia, paskui jį tarsi šleifas nusitęsia silpnesni. Kiekvienas jaučia tik save. Vieni skina kelią, kiti stengiasi neatsilikti. Oras retėja greitai, jo pradeda trūkti. Žinoma, tai tik iliuzija, jis tik per daug švarus. Plaučiai, prisikvėpavę miesto smalkių, bando išsivalyti. Tik tas procesas toks skausmingas, kartais atrodo kad krūtinkaulis gali pasidalinti į dvi dalis. Maišosi įvairiausios mintys: ką aš čia veikiu, kodėl save taip kankinu ir kodėl alpinistai, tik nulipę vėl planuoja lipti?

Atrodo, kad viršūnės niekada nepasieksime. Ilsėtis nestojame, kiekvienas sustojimas tik atims jėgas, o užlipti vis tiek teks.Vis lipame ir lipame. Kartais atrodo, kad tokio krūvio žmogus negali pakelti. Ir kam visa tai? Atsakymas jau čia pat, bet kol kas mes jo nežinome. Pirmasis jau užlipo ir sužinojo. Ta mintis verčia judėti, nepalūžti, greičiau užbaigti košmarą.

Pagaliau viršūnė. Galima atsikvėpti, nusiimti kuprinę ir suprasti visus “kodėl?” Sunku aprašyti žodžiais jausmą, kurį patyrėme. Tik pasidarė aišku, ką jautė žmonės, pastatę Triumfo arką Paryžiuje. Begalinis dvasios pakilimas. Jis mums atvėrė akis: virtinės snieguotų viršūnių ir dangus. Žemė dingo. Ji kažkur žemai, paskendusi rūke. Tik dangus ir kalnai. Ir tu visa tai matai. Nei žodžiai, nei nuotraukos neatkartos šito reginio, nes tai jausmas pilnas palaimos ir džiaugsmo. Nuovargis jau pamirštas, zirziančios mintys išblėso. Dabar jau tikrai žinai, niekada nebegalėsi gyventi kaip anksčiau ir supranti žodžių prasmę: gimęs šliaužioti, negali skraidyti. Niekada kirminas nesupras erelio... 

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties