Gin-Dia, biblioteka

Ar yra gyvenimas iki mirties - Kalno šeiminikas

Kalno šeiminikas

Vakarėja. Laikas sustoti, tik aplink plyni laukai, jokios užuovėjos. Upelio taip pat nesimato. Lėtai slenkame keliu, tikėdamiesi kokio ženklo, o gal ir stebuklo. Tolumoje pasirodė raitelis, jis artėjo. Supratome, raitelis mus pastebėjo. Gal jis mums ir padės apsistoti? Tik prisiartinęs, vyriškis užkalbino: “Ką veikiate mano žemėje?” - Prisisitatėme, pasakėme, kad norėtume apsistoti nakvynei. Išklausęs šeimininkas pasisiūlė palydėti iki tinkamiausios vietos. Pakeliui užsimezgė pokalbis. Jį stebino mūsų žygis: turistai čia neužsuka, o ir oras dar neįšilęs, kad miegoti palapinėje. Pats jis buvo su vatinuku ir lapine kepure. Kol laukai nepražysta aguonomis, keisti žieminį apdarą į vasarinį per anksti.

Atvedė mus į kalno papėdę, saugią iš visų pusių: nuo kalno niekas nenulips, o priekyje laukai ir matosi labai toli. Kažin ar patys būtume radę šią užuovėją? Jausdami dėkingumą, pasiūlėme nusifotografuoti. Sutiko, tik už pusvalandžio. Palikęs mus, nuskubėjo namų link. Grįžo jau dviese, su sūnumi. Tai jo didysis pagalbininkas, kuris vienas ir raitas gali parginti bandą, nors jam vos penkeri. Arklys jam dažnai atstoja lopšį, ant kurio nugaros jaučiasi saugesnis, nei ant žemės. Vaikai čia anksti tampa savarankiškais. Žirgas ne prabanga, o draugas ir pagalbininkas. Jis ir vienintelė greita susisiekimo priemonė, visada praeis ten, kur mašina jau nepravažiuos.

Rytų žmonės stebina savo pastabumu. Jie netiki žodžiais, labiau stebi akis ir judesius. Tik patikėję pašnekovu, atsiveria. Viktoras, toks mūsų pažįstamo vardas, pasakoja apie save. Jis kazachas, tarnavo Vokietijoje, todėl Lietuvos pristatinėti nereikia. Puikiai orientuojasi šiandieninėje politinėje situacijoje. Kalnų nesiruošia iškeisti į miestą ir civilizacijos privilegijas. Vanduo mieste užterštas ir kvėpuoti nėra kuo. Arklio taip pat nenusiveši, o be viso to ir gyvenimas praranda prasmę. Jo gimtame kaime Turata gyvena kazachai. Mokykloje vaikai mokomi altajų ir rusų kalbomis.

Papasakojo, kad prieš savaitę mirė jaunas vaikinas, o šiandien vyko arklių lenktynės, jo atminimui, gaila, kad pavėlavome. Po lenktynių pjauna arklį. Tai tradicija. Visas kaimas susirenka pagerbti išėjusio į šviesesnį pasaulį. Lenktynėse nugalėjo jo šešiolikmetis sūnėnas, kuris taip pat įsijungė į mūsų pašnekesį.

Dar daug pripasakojo Viktoras. Kad pavasarį iš kažkur atsiradę grifai išpjovė 160 ėriukų - visą metų uždarbį. Už tokią sumą galėjo nusipirkti gerą mašiną. Kad pasitraukus tarybinei valdžiai, krašte prasidėjo vagystės - iš kaimyno pavogė 16 arklių. Vagių niekas neieško, juk tik rajono centre įsikūrusi milicijos nuovada, o kalnai moka tylėti. Čia, aukštai vasaros per trumpos ir per šaltos daržovių auginimui, todėl surinktus kedro riešutus keičia į daržoves ir vaisius, užaugintus žemumose. Parduoda ir avis. Po kolūkio iširimo jau penkeri metai negauna algos, visiems išdalino žemes ir verskitės, kaip išmanot. Žmogus nesiskundė, norėjo tik išsišnekėti.

Pajutęs mūsų nuovargį, maloniai atsisveikino ir palinkėjo geros kloties. Mes pažadėjome atsiųsti nuotrauką. Pažadą ištesėjome, dar nusiuntėme nuotrauką su jūra. Norėjosi truputį pasigirti, kad ir mes turime kuo didžiuotis, nors tai ir ne kalnai, bet stichija, kuri taip pat nepaklūsta žmogui.