Sekmadienis, Vas 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Tikėjimas -tai žinojimas

Tikėjimas -tai žinojimas

Kiekvienas žmogus pažįsta save, bent jau taip galvoja. To, ko nežino pats, pasako giminės, draugai, bendradarbiai. Nuo vaikystės kiekvienas turi savo pravardę ar malonybinį tėvų sugalvotą šaukinį ir baudžiamas už tuos pačius nusižengimus visą gyvenimą. Metai bėga vaikas tampa paaugliu, jaunuoliu, suaugusiu žmogumi. Tik, kaip ir anksčiau, jis turi tą pačią pravardę ir jam primenamos vaikystės išdaigos. Giminių rate sunku pakeisti nuomonę apie save. Sunku ją pakeisti ir darbe, nes beveik visada kartu dirba vaikystės draugas ar kaimynas, kuris labai “nuoširdžiai pasakoja” aplinkiniams apie tave. Jis žino, koks tu buvai ir koks tu gali būti. Tave įstato į rėmus, iš kurių ištrūkti neapsakomai sunku. Mokykloje asmenybės formavimuisi įtakoja profesinis orientavimas, kuris atliekamas, atsižvelgiant daugiau į tėvus, nei į vaiką. Puiku, jei tavo tėvai išsilavinę ar užima reikiamą padėtį visuomenėje, ateitis nebus tokia pilna barjerų, bent jau iki to momento, kol tavo planai stipriai neprieštaraus tėvų norams. Sako, kad jei žydas nori baigti aukštąją, jis turi būti tris kartus stropesnis ir išmintingesnis. Tik tokiu atveju jis bus lygus tarp lygių. Galbūt, tai vienas iš būdų atskirti pelus nuo grūdų ir profesinis orientavimas taip atrenka geriausius? Sunku pasakyti, tik po studijų ne dažnas grįžta į gimtus namus, ieško vietelės, kur nėra pažįstamų, kad galėtų tapti savimi.

Keliaudami Altajuje išgirdome gan keistą ir mums neįprastą vertinimą apie Lietuvą. Jiems tai kraštas, kur labai svarbus kraujo ryšys. Vaikai gyvena kartu su tėvais ir tuo pačiu tęsia giminės tradicijas. Mes bandėme teisintis, kad tai maža šalis ir reikalinga vienybė, pasitikėjimas ir artimųjų parama. Tik giliai viduje pritarėme jiems. Prisiminėme, kaip paslapčiomis ruošėmės išvykai. Kokia gali būti kelionė, jei neturi tvirto pagrindo po kojomis? Juk ne uždirbti važiuoji ir ne į vakarus. Į rytus, pas žmones, kurie lietuvių sąmonėje niekada nemokėjo gyventi. Nelinkę jie kaupti, gyvena be turtų ir nesijaučia nuskriausti, jie net arklieną valgo, o kiaulių neaugina.

Sunku paaiškinti, kad gyventi “kaip visi”, nesinori. Kad vaikystės svajonės - apkeliauti visą pasaulį - nepakeičiamai svarbi ir tiki ja iki šiol. Ir, kad tai tik pirmas savarankiškas žygis, o ateityje jų bus ir daugiau. Kitu atveju tavo tolimesnis gyvenimas praras prasmę. Nei turtas, nei vaikai neužpildys dvasinės tuštumos, apie kurią taip retai išdrįstame prabilti.

Atsimenu vaikystės sapną: Gyvename mes blokiniame name, trečiame aukšte. Rytą pabudau nuo triukšmo - prasidėjo pasaulio pabaiga. Žemė plyšinėjo, visur vėrėsi prarajos. Panika, žmonės blaškosi, lipa per langus, temdami sunkius lagaminus, prikrautus "būtiniausių" daiktų. Lagaminai krenta į prarają kartu nusitemdami ir savininkus. Aš stebiu šį reginį pro langą ir niekaip negaliu suprasti, kodėl jie tempia tuos sunkius nešulius? Juk daug paprasčiau išsigelbėti tuščiomis rankomis? Tada dar ir kitam gali padėti?

Prabėgo daug metų, bet sapno nepavyko užmiršti. Tik dabar aš jį suprantu kiek kitaip. Pasaulio pabaiga vyksta kasdien - mes kasdien tempiame tuos lagaminus: kaupiame diplomus, pareigas, turtą, visuomenės nuomonę apie save, pareikštą laikraštyje. Ir taip retai susimąstome kam visa tai? Juk priekyje tik mirtis, kurios mes nepažįstame ir bijome. Ir vis tik lekiame į tą nežinomybę milžinišku greičiu. Visą tą turtą paliksime čia Žemėje, tai kam jį kaupiame?

Kam apie tai galvoti? Juk mes nei vienas netikim gyvenimu po mirties. Jei tikėtume, ar šitaip nugyventume kiekvienam skirtą laiką? O gal tie žmonės iš rytų tai žino? Juk ne šiaip sau Altajus vadinamas Azijos širdimi, o Belucha - Dievų buveine? Sunku tuo patikėti, bet kelionės įspūdžiai pranoko lūkesčius. Kiekvienas kilometras mus plėšė nuo praeities dogmų ir įsipareigojimų. Miglotas tikėjimas virto žinojimu.

Gyvenimas nesibaigia su paskutiniu atokvėpiu, jis pereina į kitą būtį, į nepažįstamą tikrovę, kuri realesnė netgi už šį gyvenimą.

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties