Sekmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Gamta-kūrėjo namai

Gamta-kūrėjo namai

Dienos keičia viena kitą, kaip ir gamtovaizdžiai. Jau senokai nematyti pušų, nes jos auga tik iki 700m aukščio. Miškus pakeitė pavieniai beržai ir maumedžiai, kurių plikos šakos dar neskleidžia pavėsio. Nuovargis ir karštis sekina nė kiek ne menkiau už šaltį ir drėgmę. Žemė dar nepasidengė žole. Ryški šviesa verčia prisimerkti, supranti, kodėl pas vietinius tokios siauros akys?

Kodėl mes nevažiavome į civilizuotą kraštą, į Europą, kur viskas žmogui: asfaltuoti takeliai, keltai, bazės su išnuomojamu sportiniu inventoriumi, kurortai, barai... Ir patys žinome atsakymą: civilizacija-  nuostabus išradimas, viskas pritaikyta užgaidoms tenkinti, o tiksliau didinti ištižimą: nei nakvyne tau rūpintis, nei maistu. Tik "džiaukis" gyvenimu. O kur gamta, kur jos ramybė ir jėga? Ji “išėjo” kartu su iškirstais miškais ir užnuodytomis upėmis, gamtos dovanas pakeitė mėsainiai ir sintetinės bandelės, užmirštos pasakos, mokančios išminties, pavirto reklaminiais stendais ir pigiomis dainuškomis be melodijos ir prasmės.

Altajus - atgaiva širdžiai. Supranti, dar ne viskas sunaikinta šioje žemėje, yra dar vietų, kur miškai nepaversti mediena po 20 dolerių už kubą, nors jau ir čia knibžda prekeivių-užsieniečių, tik sąlygos per daug atšiaurios ir technikos tinkamos nėra, kur kasdien danguje matai erelį ir laisvas bandas maralų. Ir pakelėse auga žemuogės. Jos neužkrėstos, nes transporto čia beveik nėra. Ir namai statomi iš netašytų rąstų, o vandenį semia iš kalnų upelio, o jame nėra chemikalų.

Legenda pasakoja, kad kalnai buvo sukurti tiems, kas norės pabėgti nuo turto ir pabūti savimi, pasikalbėti su kūrėju. Deja, žmogus jaučiasi visagaliu ir po truputį naikina netgi kalnus. Jis niekaip negali sutikti, kad gamta - šventovė, kurią sunaikinus, išnyks tikėjimas ir harmonija. Jis stato bažnyčias, kur skelbia Kristaus "tiesas", ir naikina gamtą, tikrąjį dievo kūrinį. Vis daugiau vaikų užauga ant asfalto, nežinodami, kad grybai ir uogos auga miške, kad riešutai ne saldainiai, o parkas dar ne miškas. Kad mešką,vilką ir lapę gali pamatyti ne tik zoologijos sode. Ir dar daug daug  “kad”, į kuriuos greit nebebus kam atsakyti...

Taip atsitiktų, jei nebeliktų svajotojų, kuriems gamtos dovanos daug mielesnės ir artimesnės už miesto gėrybes. Jie niekada neiškeis tyro laisvės oro, švaraus upelio vandens į prikvėpuotus butus miesto centre, vieversio giesmės ir bičių dūzgesio į pamokslą sausakimšoj bažnyčioj ar eitynių maldininkų gretose autostradose.

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties