Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Kelias į praeitį

Kelias į praeitį

Ant aukštų Altajaus šlaitų senos eglės ir pušys užsiėmusios tarpusavio bendravimu. Daug žino tie kalnų miškai. Jie jau seniai stebi snieguotus kalnagūbrius. Medžių šaknys jaučia, kokie turtai, kokie nesuskaičiuojami mineraliniai ištekliai saugomi akmeninėse kalnų gelmėse ateities kartoms. Pilki akmenys švelniai gaubia tų gigantų šaknis. Ar kas žino, kas juos čia atrideno? Ar kas girdėjo apie tos šalies ateities turtus? Ar kas girdėjo apie Skambantį Miestą, Varpų Miestą? Ar girdėjo legendą apie Katūnės upę, apie įvykius prie tos upės krantų? Upės, kuri ridena akmenis nuo Baltojo Beluchos kalno? Kas buvo tie žmonės, vietiniai gyventojai ar keliauninkai? 
 

Sena bobutė Anisija daug žino apie šias vietas. Ji ateina čia išsakyti savo maldų ir prakeiksmų. Nebijokit, ji ne ragana, ir ne šamanė. Niekas negali blogai kalbėti apie bobutę Anisiją. Ji žino daug vertingų dalykų. Ji pažįsta gydomąsias žoles; ji moka užkeikimus, kurie daugiau primena maldą.

Kai ji sako prakeiksmą apie priešo mirtį, tuo pačiu metu ji perlaužia šakelę taip, kaip turėtų palūžti ir priešas. Ir niekada priešas nesužinos, nuo kokios kalvos ar kokio kalno atėjo ši nenugalima jėga.

Kitas jos prakeiksmas prieš ginklus. Ir kaip spynų užraktai neatrakinami, taip jos žodžiai tvirti. Kas norės būti vietoj prakeikto priešo? Pats Vielikij Alatyr yra bobutės liudininkas ir jos nepalaužiamos jėgos sąjungininkas. Ir ne tik žodžiai skrodžia erdvę, bet ir keturi akmenys lekia į visas keturias pasaulio šalis.

Trečias prakeiksmas pats baisiausias, jis prieš šėtoną ir velnius. Galingiausia Dangaus jėga pašaukta į pagalbą. Bobutė semia puodeliu vandenį iš kalnų upės ir iš saujos spindintys lašai lekia į orą, nušviesdami aplinką vaivorykštės atšvaistais. Jie apvalo pasaulį.

Užkeikimai baigėsi, ir jėga apleidžia bobutę Anisiją. Ji sumažėja ir palinksta. Ji eina namo už kalno, ežero papėdėje per javų laukus į tolimą kaimą. Ne dėl savęs ji buvo atėjusi iškviesti šviesias jėgas. Bobutė siuntė užkeikimus visiems žmonėms, naujo gyvenimo tolimiems kariams. Ji gali jums papasakoti, kokie sunkūs dabartiniai laikai, ir kad jus išgelbės tik užkeikimai. Ji viso to išmoko iš savo bobutės.

Prieš šimtą metų tie patys akmenys ir tas pats miškas stovėjo čia, kaip ir dabar. Tai atgailos vieta. Vieta, kur daug meilės ir delikataus gailesčio, tiek daug ramybės ir amžinų žodžių. Galingos pušys saugo šią vietą savo stipriomis šakomis. Tik viršūnes judina vėjas, o apačioje tik tyla ir šešėliai. Ir akmenys, kurie atsimena ledynmečius. Balti, pilkšvi, violetiniai, melsvi ir beveik juodi. Visur žila praeitis...

Legendos supa Altajų. Gal todėl Rerichai ir keliavo po šitą kraštą, kur dar gyva senolių išmintis, kur nenuvertėjo ir neišsikreipė žodžių meilė, ištikimybė, tėvynė, priešas prasmė? Kur dar ir šiandien gamta, neįsprausta į civilizacijos rėmus, stebina savo grožiu ir laisvumu? Jie keliavo, kad atgaivintų žmonių mintyse praeitį ir pažadintų tikėjimą ateitimi. Visos jų surinktos ir surašytos legendos ir pasakojimai - tai žmonijos turtas, kurio mes taip nevertiname. Skubame, lekiame, o iš tikrųjų stovime vietoje. Neturime laiko pažvelgti į dangų, išgirsti pavasarinę vieversio giesmę, pamatyti pirmas pražydusias pakalnutes, pasidžiaugti upės čiurlenimu. Ieškome pramogų, kad tik negalvoti, kokį beprasmišką gyvenimą mes gyvename.

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties