Sekmadienis, Rugp 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Ar yra gyvenimas iki mirties?

Ar yra gyvenimas iki mirties?

Turbūt retam iškyla toks klausimas. Ir kam apie tai galvoti, juk gyvenimas per trumpas, kad leisti sau filosuofuoti. Reikia dirbti, rūpintis ateities turtu. Pasineriam į darbų verpetą ir bėgam kasdien lyg voverės ratu, pamiršę prasmės ir praradę džiaugsmingus polėkius. Kiekviena švystelėjusi drąsesnė mintis atrodo tolima ir nepasiekiama. Yra laimingųjų, galinčių keliauti, kurti ir džiaugtis gyvenimu, bet tai prieinama tik vienetams, išrinktiesiems. Jie visada turi laiko, pinigų, valios ir, svarbiausia, noro. Sugalvojame tūkstančius priežasčių, padedančių užmušti laiką, o juk tai vienintelis turtas, su kuriuo gimstame ir turime iki paskutinio atokvėpio. Turtas, kurį tik mes patys galime valdyti, bet mes sugebame jį tik išmėtyti, kartu atimdami iš savęs visas galimybes. Sunaikiname gyvenimo džiaugsmą, pakeisdami jį paprastu teiginiu ”toks gyvenimas”. Visas svajones stumiam nuo savęs, kaip klaikiausią košmarą, teigdami, kol kas tam nesusidarė palankios aplinkybės, mintyse tyliai pridurdami, ir kažin ar susidarys. Ateities planuose paliekame tik nuovargį, skausmą ir sunkumus. O kai ateitis tampa šiandiena, stebimės ir piktinamės, koks negailestingas tas kūrėjas, nepaliko nei valandėlės džiaugsmui. Kasdien daromės vis niūresni. Mus pradeda piktinti jaunimas, kuris vis dar skraido svajonių pasaulyje. Guodžia tik viena mintis: neilgai, dar keletas metelių, ir jie “subręs”, pradės “mąstyti” ir nustos tuščiai svajoti.

Tai ar yra gyvenimas iki mirties? Ar tai tik kažkieno sukurta ir kasdien mums stropiai brukama jo atmaina? O gal ne visi taip galvoja? Juk yra mokslininkai, keliautojai, menininkai - žmonės, kurių gyvenimas nepanašus į nuobodžią rutiną? Iki paskutinio atodūsio, jie skuba, jie kupini idėjų ir norų. Kaip jie tapo tokiais? Kodėl jie gyvena ne kaip “visi”? Kame jų sėkmės priežastis? Jie leidžia sau stebėti besiskleidžiantį gėlės žiedą, pajusti oro gaivumą, ką tik nurimus lietui ir griausmams. Tie žmonės gyvena, kuria, barsto aplink gėrio ir palaimos sėklas. Kiekviena mintis - tai sėkla, iš kurios visada kas nors užauga. Mintys įvairios: sveikos ir sužeistos, pavargusios ir gyvybingos. Tik nuo mūsų priklauso, ką pasėsim, kaip žinome, tą ir užauginsim. Jei pasėjome meilę, džiaugsmą, pažinimą, kūrybą, užauginsime šviesią ateitį, kur visi keliai mūsų svajonėms bus atviri. O jei mintys sukasi tik apie turtą, karjerą, apkalbas, pavydą, kerštą, nebus ateityje  šeimos, draugų, laimės ir turto. Kai kurie linkę sėklas ne sodinti, o kaupti ir valgyti, kaip žiurkėnai. Taip, jie visada sotūs, bet argi to užtenka?

Kiekvieną rytą laukiame vakaro, o vakare ryto. Visą gyvenimą svajojame ir neįgyvendiname nei vienos svajonės - argi tai ne šventvagystė? Kad po mirties yra gyvenimas, mes netikim, nes argi kauptume tai, ko negalima nusinešti TEN? Mes tik visą gyvenimą laukiame mirties ir bijome jos. Ta baimė tokia stipri, kad užgožia patį gyvenimą, įsuka jį į pilką drėgmės maršką ir apaugina pelėsiais.

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties