Sekmadienis, Vas 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Arkliai, avys ir karvės

Arkliai, avys ir karvės

Kelyje dažniau sutikdavome gyvulius, nei žmones. Žemumose ir slėniuose ganosi karvės. Augalų čia tokia gausybė ir tokie stiprūs aromatai, kad karvių pienas labiau primena vaistažolių mikstūrą. Kuo aukščiau, tuo jis liesesnis ir kvapesnis. Tai ekologiškai švarus produktas, mums tai pasakydavo kiekvienas pardavėjas. Karvių bandos ganosi netgi Beluchos draustinyje. Žinoma, nuo to jos netampa šventomis. Gyvulininkystė plečiasi, bandos vis didėja. Augmenija nyksta. Neatpažįstamai keičiasi Altajaus gamtovaizdis. Atskirti natūralų gamtos kvapą neįmanoma, jis tiesiog persunktas gyvulių mėšlu. Sunku būdavo surasti švarią vietą pasistatyti palapinei. Tai vienas iš liūdniausių kelionės atsiminimų. Belieka tik tikėtis, kad ir čia įsivyraus pusiausvyra tarp gamtos ir žmogaus.

Avių takais banguoja pakelės kalvos. Ilgai negalėjome suprasti, kodėl kalnai “garbanoti”? Tik pavaikščioję paskui bandas sužinojome. Metų metais avių minami takai pakeitė net šlaitų struktūrą. Pasitraukus tarybų valdžiai, altajai grįžo prie įprastinio klajoklių gyvenimo. Jie vėl augina avis, arklius, karves. Bandų dydžio niekas neriboja.

Piemenys nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens gyvena aukštumose kartu su galvijų jaunikliais. Tie žmonės neturi nuosavų namų, paprastai jie vienišiai. Žiemoja kaime, pas giminaičius. Ir su pirma šiluma vėl pasitraukia. Kalba, kad jie šamanai, ir su jais geriau nesipykti. Jų galią teko pajusti ir mums. Vieną pavakarę, jau įkūrus stovyklavietę, pamatėme link mūsų artėjančią avių bandą, kurią, padedamas šuns, gynė raitelis. Avys buvo taip arti, kad kilo noras nupaveiksluoti bandą. Turėjome skirtingus fotoaparatus: mechaninį ir elktroninį, deja, nei vienas nesuveikė. Juk negali aparatai sugesti vienu metu? Besikrapštant su aparatais, piemuo su banda dingo iš mūsų akiračio ir, kaip nebūtų keista, mechanizmai pradėjo spragsėti. Žmogaus valia pasirodė stipresnė už jo kūrinį.

Prie perkėlų viršūnių dažnai sutikdavom arklių kaimenes. Tikri ristūnai. Lieknos ilgos kojos, stiprūs ir judrūs kūnai. Kai kuriems karčiai siekia beveik žemę. Keliavome pavasarį, taigi bandose matėme ir daug jauniklių. Jie baukštūs ir slepiasi už kumelės nugaros. Nei vienam smalsumas nenugalėjo saugumo jausmo. Jie apžiūrinėdavo mus, sekdavo kiekvieną judesį. Kojos nesupančiotos, ganyklos neaptvertos - visiška laisvė.

Žiemą altajai palieka arklius kalnuose. Gyvuliai patys moka susirasti maisto: tai kokią samaną iškapstys, tai medžio žievę nusilups. Visi gyvuliai kažkada buvo laukiniai, tik civilizuotas žmogus spėjo tai užmiršti ir atėmė iš jų netgi gebėjimą prasimaitinti, apkraudami save nereikalingu darbu. Prie namų altajai laiko tik tuos arklius, be kurių neįmanoma išsiversti. Šieną į kupetas sukrauna pievose, parsiveža tik tam kartui. Pavasarį, besiganydami arkliai ir karvės, prisidurs prie negausios ankstyvos žolės.

Kiekvienas vyras, netgi vaikas moka joti. Tai ir darbas, ir malonumas. Švenčių metu organizuojamos varžybos, kuriuose dalyvauja visi norintys. Vyriškumas sprendžiamas ne pagal metus, o pagal rezultatus. Teisėjus varžybose sunku papirkti, juk visi pažįstami, dauguma draugai, giminės ar kaimynai iš gretimo kaimo. Varžybos tik galimybė pamatyti kitus ir parodyti save. 

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties