Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Gamtos dėsniai

Gamtos dėsniai

Papuolę į kraštą, kur neveikia mums įprastiniai įstatymai, kur žmonės labiau tiki gamtos dėsniais ir teisumu, vis tik mes pasijutome pranašesni. Visų pirma, mes europiečiai, turime diplomus, valstybinio darbo patirtį, aplankę kai kurias Europos šalis... Tiesiog sunku išvardinti visus privalumus. Ir vietiniai taip pagarbiai į mus žiūri, laiko išsilavinusiais žmonėmis, netgi mokslininkais-tyrinėtojais. Jie įdėmiai mūsų klauso, o mes jau turime ką papasakoti: kad laisvai galime keliauti po Europą ir net Ameriką, kad įsiliejome į pasaulinį internetinį tinklą, kad valgome ilgai negendantį įpakuotą maistą, visiškai praradusį gyvybę, kad pas mus atvažiuoja koncertuoti žymiausios pasaulio žvaigždės. Ta euforija gaubė mus daugiau kaip savaitę, kol vieną gražią dieną “praregėjome”. Ir tai padarėme ne savo noru.

Graži saulėta diena. Rūbai sausi, kojos neskauda, alkio nejaučiame. Taigi nuotaika puiki. Keliaujame ir džiaugiamės gyvenimu, filosofuojame apie jo prasmę. Kelias vingiuoja gretimai su didinga Katūne. Tik neaukštas, bet status šlaitas skiria mus nuo sraunios upės, nešančios savo vandenis iš Beluchos kalno. Kitoje kelio pusėje kaip siena aukštyn kyla akmeninė uola. Tai neilga  kelio atkarpa, kurią žadėjome praeiti nesustoję, kai iš už posūkio pasirodė gražuolis arklys. Jo juodus, ilgus karčius kedeno vėjas. Tai bandos vedlys. Jam iš paskos pasirodė ir visa banda su jaunikliais. Vadas išdidžiai prabėgo mums pro šalį. Tik banda, sekusi jam įkandin, sustingo - mes jiems pasirodėme neįveikiama kliūtimi. Atsidūrėme viduryje tarp vado ir jo bandos. Kelioms sekundėms įsivyravo nejauki tyla. Laukėme pasirodančio piemens, bet jo nebuvo. Arkliai grįžta į namus patys, be žmogaus. Sunerimęs vadas grįžo atgal prie savo būrio. Pajutome jo "dėmesį": atsukęs mums pasturgalį, užpakalinėmis kanopomis ristūnas pradėjo kabinti žemę, iš nasrų jam dribo putos. Mes stovėjome kaip įbesti. Gyvuliams negaliojo mūsų žinios. Mes buvome tik atėjūnai su svetimu kvapu ir neaiškiais ketinimais. Vadas nerimavo, pridėjęs krūvelę “garuojančių bandelių”, jis vis dar įnirtingai kapstė žemę. Supratome, kad turime tik vieną išeitį - pasitraukti iš kelio. Lėtais judesiais, atbuli įlindome į šalikelės bruzgynus.

Mūsų pasipūtimas ir pranašumas garavo su kiekviena sekunde. Nei viename teisme neiškelsi bylos arkliui, o jo “padovanota pasaga “ kaktoje gali būti ir mirtina. Labai aiškiai pajutome, mes tik svečiai šiame krašte. Jei niekini gyvulį, niekini ir jo šeimininką. Altajai nepamiršo gamtos dėsnių. Patys gyvena laisvai ir kitų nevaržo, bet žeminami nesileidžia. Ne teismais ir įstatymais sprendžia tarpusavio santykius. Vertina ne žodžius, o atliktus darbus. Laikas geriausias teisėjas - jis atskleidžia ir pačias painiausias istorijas, ir jam mes visi paklūstame. Ne išsilavinimas, ne pareigos, ne kalbos iš tribūnos parodo ŽMOGŲ, o jo širdis. Tai vienintelis rodiklis. Jei būsi piktas, pavydus, kerštingas, širdyje neliks vietos meilei ir džiaugsmui. Galbūt, aplinkiniai niekada “neperpras” tavo užmačių ir jų akyse liksi geras. Tik atsiskaityti reikės ne prieš žmones. Jei paskutinę mirties valandą kankinsies skausmuose ir širdis bus pavirtusi į ledo gabalėlį , ar vertėjo gyventi niekšybėmis? 

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties