Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Žvėris

Žvėris

Pasiruošimas kelionei truko tris metus. Vakarais, prieš užmiegant, ”keliaudavome” į ateitį. Kiekvienas savaip, pagal savo charakterį ir siekius. Atrodo, turėjome tik vieną tikslą: susipažinti su Altajumi, kuris vienodai nutolęs nuo keturių pasaulio vandenynų, pamatyti ir pajusti, ką patyrė Rerichai ekspedicijos metu. Kodėl šis žemės lopinėlis jiems buvo toks svarbus? Ką slepia savyje Belucha, kalnas vadinamas Dievų buveine? Kodėl N.Rerichas teigė, kad čia pradžių pradžia?

Svajonė virto realybe: mes keliavome tuo pačiu keliu, aplankydami tuos pačius kaimus, taip pat merkiami lietaus ir deginami saulės. Stebėjomės augalų vešlumu ir aukštomis, snieguotomis viršukalnėmis, juosiančiomis kelią. Ruošdamiesi kelionei, apgalvojome viską: oro sąlygas, susitikimus su vietiniais, maršrutą, aprangą, maistą... Užmiršome tik save, savo požiūrį į pasaulį ir savo charakterį. Neįvertinome ekstrimalių situacijų, kurių metu žmogus užmiršta vaidinti ir atsiskleidžia jo tikrasis “aš”. Tai atrodė taip nereikšminga, netgi smulkmeniška – jau ką, ką, o save tikrai pažįstame.

Keliaujant tokį ilgą laiką kartu, kinta vertinimų skalė. Tai, kas namuose atrodė nereikšminga smulkmena, kelionėje apsiverčia čiut ne tragedija. Nuo akių tarsi šydas nukrenta. Kelionės metu išsprūdęs žodis ar keistas akių blizgesys gali pilniau atskleisti žmogaus esybę, nei keletas draugystės metų. Miesto šurmulyje sunku suvokti supantį pasaulį. Gyvename tokioje kamšatyje, visų mintys ir siekiai susiraizgė ir persipynė į gumulą, kurį stumdome vienas kitam, kaip ir savo problemas. Mes tiek mažai laiko skiriame sau, kad net neįtariame, kokį žvėrį kiekvienas auginame užantyje, stropiai slėpdami nuo aplinkinių, nors dažniau tik nuo savęs. Suteikiame jam įvairiausius vardus: charakteris, gyvenimo aplinkybės, ydos, pareiga ir toliau, toliau...

Žvėris toks paslaptingas ir daugiaveidis. Tai blogis, kurį mums, žmonėms, sugebėjo “padovanoti” tamsa. Legenda pasakoja, kad velnias padovanojo žmogui veidrodį, sakydamas: “Jis atstos tau draugus ir tu niekada nesijausi vienišas”. Taip pamažu žmogus pasidarė vienišas. Vienintelis draugas liko jo atvaizdas veidrodyje. Prisirišo jis prie savo atvaizdo, o kartu prie žemiškų turtų, pamiršęs dangų ir gyvenimą jame. Draugus ir mokytojus pakeitė turtas, pareigos, noras valdyti, garbės troškimas. Dingo atsiminimas apie amžiną gyvenimą.

Tamsa iki šių dienų nepamiršta žmogaus, apipila žemiškomis gėrybėmis. Ji turi tik vieną tikslą - priversti žmogų pamiršti savo nemirtingumą, nes tik tada ji gali egzistuoti. Ji nori sustabdyti žmogaus žvilgsnį, o kartu ir jo svajones. Veidrodyje žmogus mato tik šį gyvenimą ir pradeda rūpintis tik šiandiena ir savo kūnu: prašmatnūs aprėdai dažnai slepia sudribusį kūną, juvelyriniai dirbiniai nukreipia dėmesį nuo piktų akių ir rankų, sugniaužusių akmenį, pudra ir dažai užmaskuoja gobšumo ir ištvirkimo raukšles, pareigos leidžia kerotis pasipūtimui, o turtai skatina valdžios troškimą.

Mes susikuriam nuostabią išorę, po kuria slypi žemi, savanaudiški kėslai. Puiki tamsos dovana, visas pasaulis su džiaugsmu ja naudojasi. Tamsa triumfuoja: nebėra tyrų minčių ir siekių, nebėra tikėjimo ir tiesos, aplink tik kaukės, nebėra ir šviesios ateities, nes visą ją pamiršo, išskyrus tamsą. Dabar ji nevaržomai gali bėgti pirma mūsų ir šiukšlinti. Gyvenimo scenoje karaliauja mirtis.

Tik vienas bet, veidrodis veikia tik žemumose, į kalnus tamsa nesugebėjo užlipti. Taigi, geriausias būdas pamatyti save - kelionė į kalnus. Įvairūs nepatogumai ir aukštis sudaro galimybę pažinti save be kaukės. Kai nėra žmonių, minios, kurios šurmulyje žvėris pasislėptų, jis išlenda, sukeldamas mumyse pykčio audrą. Žmogus širsta. Visas susikurtas pasaulis staiga pradeda byrėti. Dingsta dviveidiškumas, kas atrodė balta, papilkėja, išorinis džiaugsmas virsta pikta grimasa, ”geri darbai” atskleidžia savanaudiškus tikslus. Pyktis didėja, plečiasi, naikina mus. Atsiranda keršto troškimas, neapykanta tiems, kurie visa tai mato ir supranta.

Visa žmonijos istorija persunkta karais, perversmais, revoliucijomis. Kiek daug skambių ir "nesavanaudiškų" idėjų girdėjo pasaulis. Napaleonas, Hitleris, Stalinas “kūrė” idealų pasaulį, prikimštą kančios, paniekos, smurto ir žiaurumo. Kiek šalininkų jie susilaukė. Stropių ir pareigingų, kurie taip pat “kūrė šviesų rytojų”: koncentracijos stovyklose, tremtyje į Sibirą, žudynėse už šviesią idėją. Visi jie tokie panašūs: jie keršijo už sunkią vaikystę, pažeminimą, asmenines nesėkmes ir fizines negalias. Visi jautėsi nuskriausti santvarkos ar atskirų asmenų. Jiems lengviau buvo sunaikinti ištisas tautas, nei pažinti save, savo žvėrį ir kovoti su juo, kad nugalėti gyvulinę prigimtį, kad galėtų vadinti save žmogumi. Malonu girdėti apie kitus, bet ir vėl pamirštame save. Vis dažniau girdisi aimanos ir nepasitenkinimas, skundai ir šmeižtai. Kiekvienas tiesiog “jaučia pilietinę pareigą“ viešai apdergti buvusį draugą, bendražygį ar kaimyną. Tai tapo kasdienybe, kuo daugiau kalboje purvo, tuo ji priimtinesnė. Lengva ranka pilame pamazgas.

Ar ne laikas sustoti, sunaikinti pagaliau tamsos dovaną ir atrasti savyje Šviesą?

Žvalgai

Kiekvieną dieną kelionėje jautėmės saugiau. Nebegąsdino staigūs oro pasikeitimai, pripratome gyventi be arbatos ir virto maisto, miegoti po kelias valandas ant nelygios žemės. Nuo tokių sunkumų ne suvargome, o atvirkščiai, darėmės judresni, nes lengvėjo ne tik kuprinės, bet ir kūnas. Visos riebalinės atsargos tirpo, kūnas darėsi sausas ir ištvermingas. Apetitas dingo, bet nesijautėm išsekę. Patys stebėjomės tokiais nesuderinamais dalykais. Valgėme labai mažai, o jėgos didėjo. Patikėjome, kad jėgų duoda ne maistas. Grynas oras, spygliuočių miškai, šaltinio vanduo - tai tikriausias sveikatos šaltinis. Jokių rūpesčių dėl darbo ar pinigų - visa tai dvasinės ramybės pagrindas. Jei žmogus ramus, jis neserga, juk visos ligos nuo nerimo, vidinės įtampos. Nerimas atsiranda, kai gyvenimas prieštarauja evoliucijos dėsniams. Argi žmogaus tikslas sėdėti kontoroje ir visą dieną vartyti popierius? Juk daug svarbiau išmokti mąstyti ir kurti, suvokti gyvenimo esmę.

Artėjant prie Beluchos draustinio, vietiniai vis dažniau mus užkalbindavo. Turistai jų nestebino, nes prieš gerą dešimtmetį kasdien čia apslankydavo po kelis pilnus autobusus turistų per dieną.

Vakarais, kai įsikurdavome, pasirodydavo raitelis. Žvalgai, (taip juos pavadinome), visada sukeldavo vidinį jaudulį, atrodė, kad jie seka mūsų žygį, o apsilanko tam, kad išgirstų mūsų ataskaitą. Išklausę, pasakydavo, kur kurti laužą, nors mes to nei sykio nepadarėme, kur lengvesnis ir patogesnis nusileidimas prie vandens, kiek kilometrų iki artimiausio kaimo. Atsisveikindami, visada palinkėdavo sėkmės. Tai būdavo tarsi leidimas keliauti toliau, o kartu ir apsauga - juk vietinis gyventojas mus pripažino, mes jam nesukėlėme įtarimo ar pasipiktinimo. Vadinasi, sutikęs pažįstamus, jis nepaminės mūsų blogu žodžiu, tuo pačiu nesukels ir pasipriešinimo jų širdyse.

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties