Ketvirtadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Vaistažolių plantacijos

Vaistažolių plantacijos

Per visą kelionę nebuvo dviejų panašių dienų, kaip ir nematėme dviejų vienodų gamtovaizdžių. Gal tik tai, kad visą kelionę kaimuose sodino bulves. Altajus - tai kelias aukštyn, iki pat Beluchos. Mes keliavome kartu su pavasariu. Žydinčias pievas beveik kasnakt padengdavo šalna. Keista, bet žiedai nenušaldavo? Oras čia retas ir sausas, gal todėl šalnos “nekenkia”?

Pakelėse perspėjantys plakatai - saugokite gamtą. Dauguma turistų aplanko Altajų tik vieną kartą per gyvenimą. Posakis ”po manęs nors ir tvanas” jiems, matyt, labai priimtinas. Poilsiavietės nuniokotos, suoleliai ir pavėsinės sulaužytos, primėtytos šukių, tuščių konservų dėžučių ir nuorūkų. Medžiai sužaloti kirviu ar peiliu, kai kurie apdegusiais kamienais. Sunku suprasti, ką jaučia žmogus, pjaustydamas gyvą medį, kuris taip nuoširdžiai tarnauja jam: pridengia nuo karštų saulės spindulių, užstoja žvarbų vėją ir lietų? Mes keliavome anksti pavasarį, kai dar nebuvo prasidėjęs turistinis sezonas ir matėme tik praeitų metų pėdsakus.

Dar ir šiandien ne visas kraštas “prieinamas” turistams. Daugybė nepaliestų gamtos kampelių su aromatais ir spalvomis. Visą dieną teko keliauti čiobrelių slėniu. Sunku nupasakoti žodžiais patirtus jausmus. Kiekvieną kojos prisilietimą prie žalio kilimo lydi aromatų banga. Sustojus pailsėti, tiesiog pasineri į kvapų vonią. Pajunti lengvą galvos svaigimą, saldumą burnoje. Berašant, pajutau tą patį svaigulį, atkeliavusį per laiką ir erdvę. Sunku tai pamiršti.

Ne menkesnį žavesį paliko mėtos. Aromatas toks stiprus, kad mes kelias dienas ginčijomės, ar čia tikrai mėtos? Vakarais, nuplautas šaltinio vandeniu kojas, mes “palepindavome” žolių kompresais: prikišdavome tarppirščius ir apdėliodavome žaizdotus padus. Tai mus išgelbėjo nuo užkrėtimų ir pūliavimų, sutrintos pūslės užgijo namuose ir tik po kelių mėnesių. Vieną vakarą kompresams prisirinkome tik mėtų. Pabudome vidurnaktį. Norėjosi dainuoti ir šokti, jutomės gerokai apsvaigę. Ateityje tokių kompresų atsisakėm - įmaišydavome tik vieną kitą mėtos lapelį.

Taip stipriai Altajuje veikia ne tik vaistažolės. Dažnai stebėdavomės, kad ir mūsų kalbos virsdavo gyvenimu. Netikėta mintis išsipildydavo taip pat greitai ir netikėtai,kaip ir šaudavo į galvą.

Pakelės baltavo žemuogių žiedais. Jų čia tokia gausybė, kad kažin, ar kas nurenka? Vis tikėjomės paragauti uogų, bet neteko - per anksti pasibaigė kelionė. Tą malonumą patyrėme jau Lietuvoje, prie Šventosios. Nesitikėjom, kad čia žemuogės deri nei kiek ne prasčiau, nei Altajuje. Nustebino visai kas kita. Berenkant uogas, prisiartino porelė jaunų žmonių. Gal moksleiviai, o gal jau ir studentai. ”Ką renkate?”- klausimas mus suglumino, bet, kaip netrukus įsitikinome, jie nejuokavo. Šitie jauni žmonės nežinojo, kas yra žemuogės...

Altajuje nėra gėlynų, nes pinavijos ir orchidėjos auga miškuose. O kur dar aguonos, nuspalvinančios kalvų šlaitus ryškiai raudona spalva, kalnų gėlės ugnelės, primenančios mažas liepsneles, vilkdagiai, margutės, lelijos ir gausybė mums nežinomų vaistinių augalų. Gretimais gali surasti ir altajinį svogūną, čeremša (augalą skoniu panašų į česnaką). Tai vis pavasariniai augalai. Tai kokia jų gausybė vasarą?

Koks gražus ir spalvotas pasaulis, pilnas aromatų, šviesos ir šilumos. Taip džiugu buvo prie jo prisiliesti. 

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties