Gin-Dia, biblioteka

Ar yra gyvenimas iki mirties - Kirvis

Kirvis. Skiriama Antanui

Keli mėnesiai prieš išvykstant, pradėjome krautis kuprines. Kiekvieno daikto panaudojimą stengėmės įsivaizduoti. Kiekvienas mūsų pokalbis baigdavosi kuprinės ruošimu. Vėlyvą žiemos vakarą lėtai žingsniavome į namus. Judėjimo beveik nebuvo, tik gatvės žibintai tylomis klausėsi pokalbio. Svarstėme, ar pasiimti kirvį? Laužo planavome nekurti, bet vis tik važiuojame į laukinę gamtą, kur nėra civilizacijos. Ką gali žinoti, kokia susidarys situacija? Nusprendėme, įsidėsim. Kartu su paskutiniais žodžiais visoje gatvėje užgeso šviesos. Pajutome, sprendimas netinkamas, bet jo nepakeitėme. Kaip ir dažnai gyvenime nepatikėjome, kad tai ne atsitiktinumas ar sutapimas, o ženklas mums.

Kelionėje kiekvieną rytą perdėdavome kuprines - tai prilygo nusiprausimui ir apsirengimui. Nuo pirmų kilometrų jutome, kad daiktų pasiėmėm per daug. Mes panėšėjome į kupranugarius, tempiančius ryšulius nežinia kam. Kiekvieną rytą pradėdavome mintimi, ką palikti? Sunku atsisakyti nuosavybės. Daiktai visiškai nauji. Jei nuspręsi palikti, niekas negrąžins. O jei visą likusią kelionės dalį kankinsies, kad be reikalo palikai? Apsispręsti reikėdavo galutinai, be dvejonių. Taip “lengvinome” savo nešulius. Pradžioje tai buvo smulkmenos - veidrodis, muilinė, kartono lapai (jie sušlapo jau pirmo krikšto), po to sekė rūbai. Pasilikome tik tiek, kad turėtume vienam kartui persivilkti - vieni ant kūno, kiti kuprinėje. Oras šiltėjo, taigi palikome megztinius, tikėdamiesi, kad nebeatšals ir užteks vien striukių.

Daiktai nyko iš mūsų gyvenimo ir atminties. Tik kirvis vis gulėjo nejudinamas, vis dar laukėme ekstrimalios situacijos. Kasdien jis darėsi vis sunkesnis, kol vieną dieną jį palikome šalikelėje su mintimi, kad neteks surūdėti, kas nors pasiims. Gaila tik, kad tai padarėme taip pavėluotai, o ne tada mieste, kai pirmą sykį supratome klydę.