Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Uimono slėnis

Uimono slėnis

Kai Rerichai pamatė Uimono slėnį, juos apstulbino gamtos vešlumas ir įvairovė. Buvo rugpjūčio vidurys. Gėlės ir žolės buvo tokie aukšti, kad juose laisvai galėjo pasislėpti raitelis. Iš abiejų vieškelio pusių driekėsi nešienaujamos pievos, mirgančios mėlyna, purpurine, auksine spalvomis ir skleidžiančios stulbinančius aromatus. Slėnį juosė snieguoti kalnai.

Kalnų papėdėje iš abiejų pusių išsibarsčiusios gyvenvietės, iki artimiausios mažiausiai 10 kilometrų. Vienoje pusėje vingiuoja sraunioji Katūnė, upė apipinta legendomis ir apdainuota dainose. Upė, prie kurios krantų pagal legendą turi įvykti paskutinis susirėmimas tarp Šviesos ir tamsos. Ir tamsa bus galutinai nugalėta ir išvaryta iš Žemės. Prasidės Naujasis Amžius. Buvo bandyta pavergti šią didingą upę – pastatyti ant jos krantų hidroelektrinę ir užtvenkti visą Uimono lygumą. Sugriuvus tarybinei imperijai, griuvo ir jos planai. Ir vėl laimėjo Šviesa. Gal tai ir buvo paskutinė kova tarp tamsos ir šviesos?

Po septyniasdešimt trijų metų mus pasitiko visiškai kitoks vaizdas. Vieškelis virto asfaltuotu keliu, kuriuo rieda turistų automobiliai. Šalikelėse neradome kavinių su garuojančia kava ir karbonadais, nesutikome ir žmonių, vien tik kelias. Arkliai kaip ir anksčiau risnoja šalia asfalto vieškeliu, nes jų kojoms šis pasikeitimas nelabai priimtinas. Lygumą pasiekėme gegužės pabaigoje, taigi nematėm vešlių pievų. Tikriausiai ir rugpjūtyje jos ne tokios vešlios, nes užsodintos kultūrine žole ir paverstos ganyklomis. Ir kalnų viršūnės nebolavo, nors vis tiek atrodė didingai. Keičiasi klimatas, ateina šiluma, tirpsta sniegynai, traukiasi amžinasis įšalas, užleisdamas vietą augmenijai ir žmonėms. Palei kelią neauga medžiai, todėl pasislėpti nuo saulės kaitros, ieškodavome negausių krūmynų. Tik grįžtant atgal, persikėlus per Katūnę į kitą krantą, pajutome pievų sodrumą ir pamatėme miškus, panašius į išpuoselėtus parkus. Žmogus ten dar neužgožė gamtos, nors mums sunku patikėti, kad tik šalia žmogaus miškai apauga neįžengiamais krūmynais. Iš prigimties laukinė gamta daug gražesnė už sukurtus parkus, nes ji žino, kur ir kiek pasodinti gėlių, o kur užauginti kedrų ar beržų giraitę. Nėra gamtoje schemų ir pabarstytų takelių, niekas nederina ir spalvų.

Ši kelio atkarpa buvo varginanti. Asfaltuotas kelias grąžino mus į civilizaciją ir mūsų tai visai nedžiugino. Gal tik vienas nuotykis paįvairina prisiminimus. Vieną ramią popietę po pietų ilsėjomės nedidelio upeliūkščio pakrantėje. Grožėjomės kalnais ir ir virš jų kylančiais į dangų vėjo sukūriais. Apėmusi ramybė pasirodė apgaulinga: tik ką stebėtas virš kalnų piltuvėlio formos sukūrys greitai artėjo link mūsų, viską keldamas ir nešdamas į dangų. Labai greit, tiesiog kareiviškai, susikrovėm kuprines ir pasileidome ieškoti užuovėjos. Priekyje, tarp pievų šmėžavo nedidelis miškelis. Mes skubėjome, tiesiog ristele bėgome nuo vis artėjančios audros. Debesys gasdino savo juodumu ir sunkumu. Stiprūs vėjo gūsiai vertė dengti akis nuo aštrių dulkių ir skubėti. Pajutome ir pirmus pavienius lašus. Kelio atkarpą, kurią paprastai įveikdavome per valandą, nubėgome per 20 minučių. Taip pat greit, kaip susikrovėm kuprines, jas ir iškraustėme. Dar kelios minutės ir mes jau palapinėje. Suspėjome. Nuo vėjo medžiai linko iki žemės, nuo liūties už kelių metrų buvo sunku, ką įžiūrėti. Po kelių valandų liūties, palapinėje pasirodė pirmos balutės. Daiktus sudėjome į palapinės vidurį, patys atsisėdome ant jų, rodės, tai niekada nesibaigs. Beliko tik laukti.

Viskas nurimo staiga, kaip ir prasidėjo. Pajutome tikrą palaimą, naktį galėsime pailsėti.

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties