Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Mankšta

Mankšta

Dar vienas užsiėmimas, be kurio nepraėjo nei viena diena, buvo rytinė mankšta. Maloniu laiko praleidimu tai sunku pavadinti, bent jau pirmas minutes. Kiekvieną rytą reikėdavo priversti save judėti iš naujo. Atrodė, kad kiekvienas laisvas ir platus mostas, atims iš kūno šilumą, kurios ir taip mažai beliko po nakties šaltuko. Taigi, pirmiausia susirasdavome jaukią vietelę, apšviestą saulės ir uždengtą nuo vėjo. Atsėsdavome veidu į rytus. Pasveikindavome saulę, tą artimą, ugninę žvaigždę. Jei ne ji, kažin kokia būtų mūsų planeta? Gal iš ten į žemę ateina ne tik šviesa ir šiluma? Ji sušildo, nuramina, suteikia viltį. Ar gali taip elgtis nemąstanti būtybė? Juk tik saulei nusileidus, širdyje pasijunta nerimas. Per saulės užtemimą netgi dieną pasijunti nesaugus ir vienišas. Kodėl tas šviesulys mums taip reguliuoja gyvenimą? Kodėl anksčiau žmonės melsdavosi saulei, laikydami ją dievu? Dar ir šiandien altajai stabmaldžiai lenkiasi saulei, kaip ir dauguma genčių visame pasaulyje. Afrikoje gyvena nedidelė tautelė, kuri kiekvieną rytą ir vakarą meldžiasi, kad patekėtų saulė. Tai ritualas, kartu tikėjimas, kad tik jų malda leidžia saulei patekėti kiekvieną rytą. Bet kokie išvedžiojimai, kad ji patekės ir be maldos, jiems kelia šypseną. O gal iš tikrųjų tik dėka šių žmonių, šventai tikinčių savo teisumu, kiekvieną rytą ji pateka?

Pažvelgę į saulę, žvilgsnį nukreipdavome ir į save. Mintimis prisiliesdavome prie kiekvienos kūno dalelytės. Paglostydavome dėmesiu skaudančias vietas, saulės šviesą “paversdami” gydomuoju eleksyru. Vietoj sudėtingų pratimų ilgai rąžydavomės, žadindami sustingusius raumenis. Tiek dėmesio sulaukęs kūnas atgydavo. Jis vėl pasijusdavo stiprus ir ištvermingas. Vėl visą dieną mes galėdavome juo pasikliauti.

Kiekviena prievarta sulaukia pasipriešinimo. Mankšta taip pat prievarta kūnui, todėl pakeitėme ją dėmesiu. Didelis krūvis, šaltas vanduo - visa tai sukelia stresą, prie kurio kūnas niekada nepripranta. Jis su siaubu laukia “egzekucijos”. Visos kūno ląstelės įsitempia ir prisipildo baime. Kiekvieną kartą įvyksta nestiprus kūno uždegimas. Ilgainiui kūnas “prisitaiko”, juk ir šuo kariamas pripranta. Mes elgiamės su savo kūnu kaip su pikčiausiu priešu. Laikome jį baimėje, neleidžiame atsipalaiduoti, visiškai pamiršdami pagrindinį gamtos dėsnį - harmoniją. Taip pat pamirštame, kad harmonija tai vidinė ramybė ir atsipalaidavimas (ne ištižimas). Ar gali karys būti narsus mūšyje, jei per pratybas nuo jo nudyrė devynis kailius? Jis tik laukia momento, kada galės pailsėti, o po to atkeršyti. Ir tik tokios mintys jį dar verčia nepasiduoti, o nenumatyta situacija visada pasitaiko.

Beluchos draustinyje sutikome imtyninkų rinktinę. Jie ruošėsi žygiui prie Kučerlos ežero, iki kurio buvo penkios dienos pėsčiomis. Tą patį atstumą galima įveikti ant arklių per dvi dienas. Galiausiai jie išsprendė problemą - nuskrido malūnsparniu per keletą valandų. Ištreniruoto kūno paslaugų jiems neprireikė, nors taip įnirtingai jį alino ne vienus metus. Netikėtumų baimė pasirodė stipresnė. 

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties