Sekmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Bankas danguje

Bankas danguje

Popieriniai pinigai - tai vienas žymiausių žmonijos atradimų. Jie palengvino atsiskaitymą ir pagyvino prekybą. Jie užima tiek mažai vietos, kad lengvai transportuojami. Piniginis gyvenimas verda, kunkuliuoja ir stengiasi visus įtraukti į tą virimą. Spėjome pamiršti, nors dauguma gal net nežinojo, kad popierinis pinigo ženklas atsirado ne taip seniai, kad jis paremtas susitarimu, pagal kurį šalis gali išleisti tik tiek popierėlių, kiek aukso turi savo seifuose, tik tada jis turi vertę. Kitaip per mažiausią suirutę ar, patekus į ekstrimalią situaciją, šis popierėlis nustoja gyvavęs. Kelionės metu pasiklydome. Žinojome tik tai, kad žmonės arčiausiai už 70km. Reikėjo pasirinkti teisingą kryptį, jei apsiriksim, galime eiti šimtus kilometrų per taigą ir nesutikti nei vieno žmogaus. Maisto kuprinėje vos dienai, tačiau turime nemažą pluoštelį piniginių popierėlių. Na ir kas?- Juk nėra čia nei parduotuvių, nei prekių. Tie popierėliai visiškai beverčiai. Išgelbėjo tik tikėjimas, kad esi ne vienišas ir KAŽKAS tavimi pasirūpins. Dažnai, net per daug dažnai, visas savo galimybes nužeminame iki pinigų. Tik pavartę tuos popierėlius rankose, visą pasaulį pradedame stebėti per jų prizmę. Maisto skonį prilyginam parduotuvės interjerui. Rūbo ar baldo vertę nustatome pagal parduotuvės savininko pavardę. Netgi amžinuosius meno kūrinius vertiname. Tik pamirštame, kad būtent tuo momentu kūriniai ir praranda amžinumą, jie tampa preke.

Rengiami aukcionai, kurių metu, visai beverčiai daiktai susižeria milijardus. Kodėl? Kodėl daiktai nustūmė grožį, talentą, ir patį žmogų į antraeilę poziciją? Daiktus mes perkame, o tam procesui reikalingi tik pinigai. Taigi, visą savo dėmesį nukreipiame į pinigus. Nebelieka laiko kūrybai. Viskas automatizuota, robotizuota ir negyva. Kodėl žmogaus darbas taip nuvertėjo? Kodėl skiriasi užmokestis už vienodą darbą įvairiose šalyse? Nejaugi nuo vietos, o ne nuo darbo, priklauso užmokestis? Kodėl mes važiuojame ten, kur daugiau moka, palikdami vienus savo vaikus? Nejaugi pinigai tapo svarbesni už laimę, tėvynės ir šeimos ateitį?Kodėl kažkas mus visą laiką nori įtikinti, kad tik nuo pinigų kiekio priklauso laimė?

Gal laikas apžvelgti klestinčias pramonės šakas? Tabako, alkoholio pramonė klesti. Mažai nuo jų atsilieka ir narkotikai bei prostitucija (vis dažniau girdisi balsai apie jų legalizavimą). Du trečdaliai šiandieninių mosleivių žino narkotikų skonį. Tai tampa gyvenimo norma ir nieko tai nestebina. Kaip nestebina ir besiplečianti karinė pramonė, kuri pagal oficialią versiją kuria darbo vietas, nors pasaulis jau dūsta nuo karinių pratybų ir naujų ginklų išbandymo. Tai tikri pinigų magnatai, diktuojantys sąlygas pasauliui. Vardan turto ir valdžios, jie gali sunaikinti netgi savo namus-Žemę.

Maža to, mes net savo sveikatą sutapatinam su pinigais. Kalbame apie vaistų brangumą, lovos įkainį ligoninėj ir sanatorijoj, gydymo kompensacijas. Nejaugi vaistai, aparatūra, ligoninės reputacija gali padėti išgyti? Juk dažnas buvęs ligonis, prisimindamas sunkiausias gyvenimo akimirkas, visų pirma pamini slaugės ar artimo žmogaus dėmesį. Mes vadiname tai sentimentais ir toliau šaltu protu vardijame, kiek tai kainavo. Kai kuriose europos  šalyse kapinėse galima išsipirkti vietą tik tam tikram laikotarpiui, priklausomai nuo to, kokią sumą paklosi. Praėjus terminui, kūną iškasa ir sudegina. Ir vėl pinigai, netgi po mirties jie mus bando kontroliuoti.

Mes taip praradome nuovoką, kad ir išmintį sugebame įvertinti. O gal mokymo įstaigose jos neįgyjame? Juk daug svarbiau išmokti buhalterijos ar biznio vadybos. Tik žinodamas, kaip užpildyti įvairiausios formos dokumentus, turėsi teisę užsidirbti pinigų. Šitos žinios tikrai vertingos, gal todėl kiekviena "save gerbianti" mokymo įstaiga nustato metinį mokestį už jų įsigyjimą?

Tuo pačiu metu ūkininkai priversti pilti užaugintą derlių į sąvartynus, įmonių darbuotojai badauti, nes jų pagaminta produkcija neturi paklausos, nes....visas pasaulis užgriozdytas daiktais. Ir jų vis daugėja ir daugėja. Tai kodėl jie tokie brangūs, jei jų ir taip perdaug? Visi prašo piniginės pagalbos, kad galėtų kažką įsigyti, nustumdami žmogų ir jo dėmesį. Juk daug paprasčiau duoti tai, ko prašo, nei įterpti tarpinę-piniginę grandį?

Visi tie klausimai vargino, neleido ramiai ruoštis kelionei. Tai buvo viena iš neišsprendžiamų problemų. Po ranka pakluvo laikraštis su filosofo straipsniu, kad visi mes kaupiame turtą Danguje, tik dažnai užmirštame juo pasinaudoti. Tai ne vieno gyvenimo santaupos ir jos nepanašios į šlamančius popierėlius. Žinoma, ne visi ir ten daug prikaupia. Noras šlaminti popierėlius rankose ir įsivaizduoti save pasaulio valdovu, dažnai atima realybės suvokimą ir pakeičia jausmą daiktais. Naudotis sukauptu turtu galima visada, tik valiuta nelabai pažįstama. Tai širdies gerumas, meilė, nesavanaudiški siekiai ir džiaugsmas. Nepripažįsta jie popierinio tarpininko. Tai gali būti kelionė, laimėjus šachmatų turnyrą, išsvajotas dviratis, kurį padovanos Senelis Šaltis, o gal ledai, suvalgyti svečiuose. Turtas, sukauptas dangaus banke, nereikalauja sunkiai ir varginančiai dirbti, reikia tik išmokti aiškiai išdėstyti savo mintis.

Aplankę Altajų, mes keliavome dar toliau, iki pat Baikalo. Turėjome galimybę pamatyti bendruomenę, gyvenančią kartu su mokytoju toli nuo žmonių, taigoje. Aplankius jų statomą Saulės miestą, grįžti atgal į kaimą reikėjo apie 80km. Visą dieną ėjome pėsčiomis. Maisto daug nebuvom pasiėmę, tikėjomės rasti valgyklą ar parduotuvę? -Įpratę gyventi mažoje teritorijoje, dažnai likdavome alkani, nes ten atstumai skaičiuojami ne dešimtimis,o šimtais kilometrų. Kelionės galo dar nematyti. Sustoti pailsėti neįmanoma. Geriau judėti, negu gyvą sukramtys kraugeriai vabzdžiai. Judant, tik keli spėja įgelti, o sustojus, apspinta ištisas būrys. Pirmą gyvenvietę priėjome jau pavakare, bet joje nebuvo nei parduotuvės, nei elektros, kad ir kaip keistai tai neskambėtų. Tik šulinys šalia kelio. Skanesnio vandens dar neteko ragauti. Pinigų turime, bet autobusai čia nevažinėja. Vis tik pasisekė, išvydome motociklą. Tiesiog užtvėrėme jam kelią ir maldavome pavežti. Vairuotojas sutiko, tik viena vieta motociklo lopšyje ant eglišakių. Parvežė beveik iki vietos, liko tik 7km pėsčiomis, bet tai jau niekis prieš tą atstumą, kurį atvežė. Sumokėjom už pagalbą ir pasėdomėjome, kur rasti maisto parduotuvę? Viskas jau buvo uždaryta. Naujasis pažįstamas liepė palaukti. Po kelių minučių sugrįžęs, pakvietė į svečius. Matyt, atrodėme labai suvargę ir alkani, nes stalas buvo nuklotas maistu: duona, pienas, sviestas, grietinė. Užkaitė ir arbatos. Daug neklausinėjo, leido prikimšti skrandžius. Jautėmės lyg savo tėvų namuose. Ramybė apgaubė išsekintus kūnus. Užmokesčio niekas neprašė. Paklausėme, kodėl jie taip elgiasi, atsakymas buvo maloniai netikėtas: "Gal ir mūsų vaikus kas nors pamaitins tolimoje šalyje?". 

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties