Sekmadienis, Spa 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Beluchos draustinis

Beluchos draustinis

Pirmą kartą persikelsime į kitą Katūnės krantą. Keturias dienas keliavome jos pakrante, grožėjomės jos sraunia tėkme ir smaragdiniu spindesiu. Sibiro upė, didinga ir nevaldoma. Ji vingiuoja per visą Altajų, kol susijungia su Bija, ir, pakeitusi vardą, teka į šiaurę iki pat Arktikos vandenyno. Nuo Bijsko tai jau viena didžiausių Rusijos upių Obė.

Nuo Beluchos draustinio mus skiria tik Katūnė. Per ją driekiasi kabantis tiltas. Jis mums pasitikėjimo nekelia. Vienu metu per tiltą gali važiuoti tik viena mašina ar vežimas, du raiteliai sunkiai prasilenkia. Tilto lentos senokai keistos ir gerokai aptrūnijusios, vietomis prasišviečia upė. Siūbuoja net nuo stipresnio vėjo. Vietiniai viso to nepastebi, o mums darosi nejauku. Keliolika minučių praleidžiame nuo kranto stebėdami judėjimą tiltu. Vanduo upėje toks sraunus, kad kažin ar kas suspėtų padėti išsigelbėti. Bet tai vienintelis kelias į tikslą, teks dar sykį save išbandyti.

Pagaliau ir ši kliūtis įveikta. Žvalgomės, ką galėtume užkalbinti? Ilgai laukti neteko, užkalbino mus pačius. Buvo sekmadienis, bet turistinėje bazėje išeiginių nėra – kiekvieną akimirką gali pasirodyti turistai. Užkalbinęs vyriškis ir buvo instruktorius. Jis nusivedė mus į kabinetą, užregistravo, išdavė kelialapius, žadėjo ir žemėlapį, bet nerado. Todėl pasistengė kuo tiksliau nupasakoti kelią, perspėdamas, kad turistinis sezonas dar tik prasideda ir kad dar daug kur nenutirpo sniegas. Nurodė, kur kreiptis, prireikus pagalbos. Sužinojome, kad prie Akkemo ežero ištisus metus veikia meteorologijos stotis, šalia kurios alpinistai įkuria vasaros stovyklavietes, jie pasiruošę įkopti į Beluchos viršūnę.

Prie Kučerlos ežero taip pat galima rasti žmonių, net susitarti, kad iškurentų pirtelę. “Naujieji” rusai svajoja ten įkurti kurortą. Kalnui tokie norai matyt nelabai patinka, nes malūnsparnis ima ir nukrenta be jokios rimtos priežasties. Žūna ne tik vežamas inventorius, bet ir žmonės. Žūna ir alpinistai, kartais po vieną, o kartais ir grupėmis. Sausį, vos prieš keturis mėnesius, dešimties žmonių grupė išsiruošė į žygį. Grįžo tik vienas, bet ir jam pirmiausia reikėjo užsukti į ligoninę.Visi jie buvo pasiryžę užlipti į Beluchos viršūnę. Tik po kojomis buvo ne kalnas, o sniego tiltas virš bedugnės, kuris atitrūko ir nugarmėjo. Malūnsparnis atskrido greit, bet padėti jau nebebuvo kam. Tie žmonės ėjo nugalėti kalnus, o teko paaukoti gyvybes. Kalnai nemėgsta pasipūtėlių. Inspektorius kalbėjo ramiu balsu, bet mus pradėjo purtyti šaltis, pasijutome silpni ir bejėgiai. Čia kitas pasaulis ir kitos taisyklės. Atsirado galimybė pamatyti save, bet ar pažinsim?

Pirmą kartą atvykę turistai keliauja grupėmis ir su vadovais. Tik patyrę išdrįsta keliauti vieni. Per mėnesį mūsų įdegę veidai, primenantys skeletus kūnai ir aptrinti drabužiai suteikė mums patyrusių turistų statusą - inspektorius išleido mus vienus. Buvo džiugu, kad kelyje praleistas mėnuo mus taip pakeitė. Iš švarutėlių miestiečių-mėgėjų pavirtome į rimtus keliautojus.

Leidimą gavome tik dešimčiai dienų, vadinasi po tiek laiko jau būsime sugrįžę atgal, į tą pačią vietą prie tilto per Katūnę. Tą saulėtą sekmadienio popietę sunku buvo tuo patikėti. 

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties