Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Pelkių karalystė

Pelkių karalystė

Išmiegojome puikiame slėnyje, nusėtame žydinčiomis ugnelėmis ir mėtomis. Šiandien praėjome jau dvi kalnagūbrio atplaišas. Upė liko apačioje, už kokių dviejų šimtų metrų. Šiltas vasaros lietus nebaugina, tik nuplauna įkaitusią augmeniją ir suteikia orui gaivumo. Uolos, išsimėčusios slėnio pakraščiuose, puikiausiai atstoja pastogę ir kartu apsaugo nuo vėjo. Draustinyje žmonių nematyti, bet karvių bandos užėmusios visas lygumas, papuošdamos jas šiltais ir minkštais “pyragais’. Visą laiką turi žiūrėti, kur dedi koją. Nejaugi jas rasime ir Beluchos papėdėje? – šis klausimas iškildavo dažnai.

Kylame vis aukštyn, todėl ir gamta keičiasi. Dabar jau keliaujame tundra. Berželiai vis smulkesni ir labiau pajuodę ir vis dažniau sutinkame gražuolius kedrus. Aplinka bauginančiai rūsti, pilna musių, uodų ir erkių. Kiekvienas stengiasi atsigerti kraujo. Apsisaugoti neįmanoma, jei apsivelki striukę, dūsti nuo karščio, o be jos turi kęsti tų kraugerių puolimą. Sako, kad uodai nepuola šventų žmonių, tik nešvarios mintys juos traukia.

Kiekvieno sustojimo metu apžiūrime save ir beveik kiekvieną kartą surandame kur nors įsisiurbusią erkę. Uodai ir musės net nebesulaukia mūsų dėmesio. Jau anksčiau kelionėje mus perspėjo, kad per anksti išsiruošėm į žygį, nes erkės dar nenusileido ant žemės. Visos jos alkanos ir piktos po žiemos ir kantriai laukia maisto. Mes ir tapome tuo maistu. Kiekvieną pavasarį, jos “krenta” į apačią, kai tik pajunta į viršų kylančią kūno šilumą. Įsitaiso kur nors nepastebimoje ir sunkiai prieinamoje vietelėje – pažastyje ar kirkšnyje, kartais net už ausies, ir mėgaujasi šiltu krauju, kol jas pastebi. Vienai kitai pavyksta prisisotinti iki valiai, tada pati atkimba. Gerai, jei į kuprinę įsimetei pincetą, vazeliną ir pleistrą - kova nebus tokia sunki. Jei nepasirūpinai , teks panaudoti peilį, kad ištrauktum ne tik erkės kūną, bet ir galvą, jau spėjusią įsiskverbti po oda.

Vargino dar vienas klausimas, ar neužsikrėsime encifalitu? Tik žinojimas ir tikėjimas neleido užsikrėsti. Kiekviena liga – tai tikėjimo praradimas, kaip ir kiekviena nelaimė. Jei tu tiki, kad liga tavęs neįveiks, taip ir bus. O jei tikėjimas dingęs, nepadės vaistai ar apsauginiai skiepai. Visas problemas sukuria mūsų baimė. Ji taip įtaigiai piešia košmariškus vaizdus ir neišsprendžiamas aplinkybes, kol tu pagaliau patiki – išeities nėra, teks sirgti. Ir baimė triumfuoja, ji laimėjo šią dvikovą.

Mes einame turistų pramintais takais, aplink kuriuos medžiai “serga”. Visa gamta padeda žmogui kovoti su baime, bet ne visada ir jai pasiseka. Ne visi praeina tą maršrutą iki galo, dalis nusprendžia grįžti, atsisako kovoti su savo drakonu, leidžia jam toliau augti, kerotis, kol patys pagaliau tampa drakonais.

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties