Ketvirtadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Rojaus kampelis

Rojaus kampelis

Kelias įlenda į mišką. Negirdėti upės šniokštimo, matyt, gerokai nuo jos atitolome. Takelis siauras ir neryškus, kartais jį pametame ir pasukame kur nors į šoną, į krūmynus. Tankmė dažnai mus sustabdydavo ir priversdavo grįžti atgal, į pagrindinį taką. Mūsų klaidžiojimai neleidžia greitai judėti, ir kelias, tai kyla staigiai į viršų, tai krenta žemyn. Po kojomis žliugsi kupstai, mažyčiai, išsikreivoję beržai, kedrai nedidesni, irgi gerokai nusmurgę, eglės - vien kamienai. Po žiemos takas dar nenuvalytas. Kai kur skersai užgriuvęs medis, kitur tkas virtęs upeliu.

Yra čia ir kitokių grėsmių - ant kelio pamatome gyvatę. Ji, kaip ir mes, nori išvengti susitikimo. Sustingstame ir pagarbiai praleidžiame ją į priekį. Ji graži, raštuota pilkai-juodais kvadračiukais, bet geriau ji mūsų nepastebėtų.

Nemaloni vieta, kiek toliau, vėl priartėjus prie upės, užtinkame starovierų kryžių, kuriame įrašyti jaunos merginos vardas, pavardė ir gyvenimo metai. Ant kryžiaus užkabintas raudonas šalmas, supranti, kad žuvo, plaukdama baidare. Jai buvo 24-eri.

Sustojame pailsėti, bet aplinka tokia nemaloni, kad nuovargis dingsta akimirksniu, norisi greičiau iš čia dingti. Nežinome, kiek dar liko iki ežero, todėl nusprendžiame, dar eisime kokią valandą ir apsistosime nakvynei. Kelias vis prastėja. Ėjimui neužtenka vien kojų, vis dažniau prireikia ir rankų, kad įveiktum netikėtas kliūtis.

Lipame į statų kriaušį, net neįtardami, ką tuoj išvysime. Dingo pelkė, vabzdžiai, karštis ir nuovargis. Kalvos paviršius pasidengęs švelnia žolyte, auga gražuolis kedras, o upė virto smaragdiniu ežeru, apsuptu didingais spygliuočiais ir akinančiai baltumu spindinčiais kalnais. Gerą pusvalandį džiaugiamės reginiu, šiluma ir ramybe. Pagaliau, mūsų sunkumai apvainikuoti grožiu.

Pakrantė tokia siaura, kad palapinės nepastatysi, nusprendėme paieškoti patogesnės vietos. Statūs šlaitai pilni laiškinių svogūnų ir rūgštynių. Prisiskiname jų, kad nereiktų ieškoti, kai apsistosime. Ežeras susiaurėja, galima net perbristi, bet tuoj vėl virsta dar vienu ežeru, dar didingesniu. Tai štai koks tas Kučerlos ežeras - tikras rojaus kampelis. Snieguotos kalnų viršūnės atsispindi smaragdiniame vandenyje, aplink kedrų miškas ir pakrantėje paruošta stovyklavietė.

Pagaliau poilsis. Įsikuriame ir kaip visada sulaukiame svečių. Pirmiausia mus aplanko balta laika, vardu Umka (Gudrutis), greit pasirodo ir šeiminikas. Jis sargauja kitoje ežero pusėje įrengtoje poilsiavietėje. Pasiūlo iškūrenti pirtelę. Atsisakome, dar mūsų žygis nesibaigė, per anksti atsipalaiduoti. Naujasis pažįstamas šnekus ir gerai pažįsta šias vietas. Gyvena jis Tiunguro kaime, čia dirba dviese. Namo grįžta kartą per mėnesį atsivežti maisto. Žiemą dar rečiau. Nesijaučia atskirtas nuo pasaulio, o nuobodžiauti galima ir mieste.

Vaikinas papasakoja, kad Kučerlos ežeras 7km ilgio ir 1km pločio, gylis 74metrai. Tiesiog atsirado plyšys tarp kalnų 2km aukštyje virš jūros lygio. Mes apsistojome pačioje ežero pradžioje, kur plotis tik keli šimtai metrų. 

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties