Sekmadienis, Spa 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Stebuklas

Stebuklas

Rytą vieta atrodėgerokai niūresnė, nes taip aukštai saulė pasirodo tik aoie pusiaudienį. Iki to laiko gyveni lietuje, nes pavasarinė žemė dar nespėjusi įšilti. Taigi, gret sukrauname dauktus ir į žygį.

Mūsų kelionės tikslas vis artėjo, kartu seko ir jėgos. Ne fizinės, o sukauptos anksčiau ir skirtos kelionei. Noras pamatyti kažką nepaprasto, apie ką tai ilgai svajojai, buvo toks didelis, kad vis dar rasdavom jėgų eiti į priekį,nors daug jų ištaškėme kovodami su emocijomis.

Turisto žinyne, prieš važiuojant, perskaitėme aprašymą apie Beluchą. Ji beveik ištisus metus skendi šviesioje migloje ir retai kam pavyksta pamatyti jos grožį. Ir vis tik širdies gilumoje tikėjomės, kad mums pasiseks, bet ir vėl trumpam pamiršome save. Pamiršome, kad kalnai nemėgsta "visagalių", ir kad pirmiausia turime nugalėti savo egoizmą ir emocijas. Sunku pamatyti savo trūkumus, dar sunkiau juos pripažinti, bet tai vienintelis kelias į dievų buveinę. Kiekviena irzlumo akimirka atima jėgas. Kopti į viršų darėsi vis sunkiau. Po žiemos keliai dar nepraminti, sunku atsekti pagrindinį, todėl tiesiog lipome aukštyn palei upę. Kuprinės vertė atgal, visą laiką jautėme įtampą. Norėjosi sustoti, viską nutraukti ir leistis žemyn. Atrodė, niekada nepasieksime viršūnės. Praėjo tik kelios valandos kopimo, bet atrodė visa amžinybė. Žinojome, kad reikia persiristi į kitą kalnų virtinės pusę. Tie kalnai, kaip sargybiniai saugo Dievų buveinę nuo nepageidaujamų atėjūnų. Su jais nereikia kovoti, juk jie tik stovi. Nugalėti reikia save. Patikėti, kad gali tai padaryti. Tik tu pats gali užlipti. Nėra kitų, esi tik tu. Jei nugalėsi baimę, nuovargį, neapykantą aplinkai, tau tikrai pasiseks.

Kilimas toks status, kad einame liesdami rankomis žemę. Kiekvienas neatsargus žingsnis gali baigtis riedėjimu žemyn. Žolė drėgna ir slidi, todėl sustoti nebus lengva. Einame zigzagais – nuo vieno medžio iki kito beveik bėgame. Žemai apačioje matyti mėlynas upės kaspinas, o medžiai daugiau primena krūmokšnius. Nuo aukščio sukasi galva, todėl žemyn žiūrime atsigulę ant pilvo, nuo žemės pakėlę tik galvas.

Karšta. Lipame palei upę, bet ir ji pasibaigia. Džiaugiamės – viršūnė jau ne taip toli, nors ir nesimato. Tik džiaugsmas perauga į mirties baimę. Ji tokia stipri, kad norisi daugiau nejudėti iš vietos. Sėdėti ir laukti, kol ji ateis. Mirtis neleidžia eiti į priekį, ji aštrina prisiminimus, vyksta vidinė kova. Kas stipresnis: emocijos ar tikėjimas amžinu gyvenimu? Atrodo, šį sykį pavyko nugalėti mirties baimę. Vėl judame į priekį.

Oras šaltėja. Pradeda lyti. Lietų keičia sniegas. Stiprus vėjas verčia susigūžti. Tik ledinukas burnoje sušvelnina jausmus. Pagaliau įkopėm, tikėjome pamatyti gražuolį kalną, bet tai, ką išvydome, sukrėtė, sunku tai pavadinti palaima ar džiaugsmu. Atrodė, kad atsidūrėme kitoje planetoje. Tik dangus ir negyvenama žemė. Milžiniški žalsvi akmenys, kurie juda nuo kiekvieno tavo žingsnių, pilkai melsvos kerpės, vieniši šimtamešiai, žemaūgiai kedrai ir tuštuma. Čia žmogus retai apsilanko. Turistinis sezonas dar neprasidėjo. Galbūt rugpjūtyje čia ir puiku, nes raudonuoja bruknės ir žydi gėlės. Bet šiandien čia tik skleidžiasi kačiukai, guli sniegas ir ūžauja vėjai ir nei gyvos dvasios. Ir tai vadinasi pereval Sypučij. Iki kalno dar kelios valandos per negyveną žemę, nepažįstamą ir nesvetingą.

Instruktorius perspėjo, neiti sniegu, geriau tuos plotus aplenkti, nes niekada nežinai, ką slepia baltas apklotas. Nuo drėgmės ir vėjo sugrubo kūnai, o pabaigos tai dykynei nematyti. Gal kiek pakelia nuotaiką mažyčiai vieniši žiedeliai tokie trapūs šioje dykvietėje, o kartu ir tokie stiprūs, nes sugeba čia išgyventi. Ir vėl kopiame į viršų, jau niekuom nebetikėdami. Jėgos senka, akys pradeda ieškoti vietos nakvynei. Lėtais žingsniais judame pirmyn. Priekyje tik debesys, horizontas baigiasi čia pat už kelių šimtų metrų.

Ir netikėtai nutilo vėjas, pajutome švelnius saulės spindulius, per paskutines valandas jau buvome primiršę šilumos džiaugsmą. Debesys pradėjo retėti, atverdami praėjimą į kitą pasaulį. Prieš akis išvydome Ją, akinančiai spindinčią, apsigaubusią permatomų debesėlių rūku. Su kiekviena akimirka vaizdas vis ryškėjo. Mes papuolėm į pasaką. Nurimo vėjas, liovėsi lietus, vakarinė saulė nudažė snieguotą viršūnę rausvai. Sėdėjome ant snieguotos žemės nejudėdami, užkerėti neregėto vaizdo. Slinko minutės, saulė traukėsi, užleisdama vietą nakčiai, debesys iš lėto tamsėjo ir paslėpė reginį. Vėl pakilo vėjas, pradėjo snigti. Turėjome skubėti pastatyti palapinę, nes sutemos gaubė žemę...

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties