Sekmadienis, Rugp 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties - Mes tuoj pakelsime sparnus,ir mūsų čia jau nebebus...

Mes tuoj pakelsime sparnus,ir mūsų čia jau nebebus...

Pagaliau suruoštos kuprinės. Pavasaris, pats sodų žydėjimas. Kvepia vyšnios ir obelys. Šiluma glosto po žiemos sustingusį kūną. Pažiūrėjus į prikrautas kuprines, keliauti nelabai besinori. Ir kam reikėjo sugalvoti tokį sunkų maršrutą? Miegotum sau minkštoje lovoje, kaip ir anksčiau. Jokių problemų. Tai kūnas prieštarauja dvasiai. Jam visada maloniau apkerpėti ir supūti nuo neveikimo. Tik dvasia vis veržiasi į priekį, ji dar neužmiršo, su kokiu tikslu atėjome į šią Žemę.

Pirmoji kelionės dalis nevargina. Į lengvosios mašinos bagažinę sukrauname kuprines ir į Vilnių. Tikroji kelionė prasidės tik nuo čia. Paskutiniai atsisveikinimai su artimu žmogumi, kuris dar riša su namais. Visiems truputį nejauku, bet trauktis nėra kur.

Kelionė prasidėjo netikėtumu. Pasirodo, traukinys, su kuriuo mes ruošiamės vykti į Minską, važiuos tik rytoj vakare. Keista, net keletą kartų tikslinome laiką? Tenka susitaikyti. Pasidedam kuprines į saugojimo kamerą ir einame atsisveikinti su sostine. Vakarėja, o prieš akis visa naktis. Lėtai žingsniuojame senamiesčio gatvėmis. Prieiname Aušros Vartus, ten pilna atvykėlių maldininkų. Kiek tolėliau moterų vienuolynas su cerkve, kurioje taip pat pilna žmonių. Tik apeigos paprastesnės. Nereikia nei klauptis, nei stotis. Nematyti čia ir moterų su kelnėmis. Galvas jos prisidengusios skarelėmis. Pasukame link Gedimino kalno. Parkelyje ant suoliuko pavalgome. Lietus neleidžia ilgai užsibūti. Einame toliau Neries krantine. Rankos pačios pakelia nuo žemės keletą akmenukų (paliksime juos ten toli, Dievų buveinėje).

Šalta, laikas grįžti į šios nakties prieglobstį geležinkelio stotį. Gyvenimas čia verda. Visiškai nepažįstamas pasaulis su savo įstatymais, žmonėmis, kurie pasirodo tik apie vidurnaktį. Pravažiuojantys neužsibūna. Dauguma vietiniai. Tie, kurių netraukia namai, o gal jų neturi? Turtingai apsirengę, tamsiais veidais vyrukai apvaikšto “savo teritoriją”, po jų pasirodo “perkamos” mergaitės. Kai kurios visai jaunutės, vaikiškai naiviais veidais. Laikas nuo laiko pasirodo ir uniformuoti asmenys. Vieni kitus puikiai pažįsta. Darosi nejauku, kaip Amerikoje negrų kvartale. Stengiamės išlikti ramūs, neįsivelti į jų gyvenimą. Tykiai snūduriuojame ant nelabai patogių kėdžių. Laikas nestovi vietoje. Brėkšta. Naktinis gyvenimas rimsta, dengiasi rūku ir išnyksta kartu su pirmais saulės spinduliais. Šitą pasaulį mes jau pažįstame. Laikas ir mums pajudėti. Traukinys pavirto autobusu. Bet argi tai svarbu? Tikslą vis tiek pasieksime. Autobuse pasijuntame saugūs ir nugrimstame į saldų miegą. Pažadina jau primiršta kalba. Keista, niekas nesikeikia ir nešaukia, aplink vien jaunimas. Turbūt studentai. Veidai šviesūs, besišypsantys. Minską pasiekiame likus valandai iki traukinio išvykimo. Spėjame išsikeisti pinigus.Už kelis banknotus gauname visą krūvą, kurią net neskaičiuodami paduodame kasininkei - jos pripratusios prie tokių krūvų, o mums net galvos apsisuko vien pasižiūrėjus. Bilietai jau rankose, dar spėsime ir šviežių daržovių nusipirkti. Šaliai reikalinga piniginė reforma, pats pigiausias menkniekis jau kainuoja virš tūkstančio. Kainos rašomos be trijų nulių. Toks jausmas, kad šalyje karinis režimas, žmonių veiduose jaučiasi įtampa ir nepasitikėjimas aplinkiniais. Sunku tai matyti, bet mes tik praeiviai. Mūsų tikslas kitoks. Ir tai visą laiką primena kuprinės. Jausmas ne iš maloniausių. Visą laiką kankina mintis, kad prisidėjome nereikalingų daiktų. Vaikščioti darosi sunku, nors tikimės, kad daugiau mus slegia žmonės ir gamtoje nesijausime tokie silpni. Bus laiko dar tai patikrinti. 

Jūs esate čia: Naujienos Ar yra gyvenimas iki mirties