Ar yra gyvenimas iki mirties

Ar yra gyvenimas iki mirties

Visi tie pasakojimai apie Altajų mus žavėjo. Nutarėme ten nuvykti ir pereiti Altajų pėsčiomis tuo pačiu maršrutu, kuriuo keliavo N.K.Rericho vadovaujama ekspedicija. Norėjosi patirti didingą jausmą, kuris apimdavo, skaitant apie ekspediciją. Aplankyti vietas, apraizgytas legendomis, pajusti ateities dvelksmą. Pamatyti kalną Beluchą, Altajaus pasidižiavimą. Nors kelias dienas pagyventi kaime Verchnij Uimon, kuriame žiemojo Rerichai. Kelionės FOTO

Legenda. Iš senovės tibetiečių knygos. Kai šalį valdys beždžionės.

Žmogus dvylika metų ieškojo Maitrėjos Budos. Niekur nerado. Įširdo ir atsisakė jo. Eina keliu. Mato, keliautojas arklio plauku pjauna geležinį strypą ir tvirtina: "Jei ir gyvenimo man neužteks, vis tiek perpjausiu."

Sumišo žmogus: "Ką reiškia mano dvylika metų prieš tokį užsispyrimą? Grįšiu aš prie savo ieškojimų."

Ir tada apsireiškė žmogui Maitrėja Buda, ir pasakė: "Seniai jau aš su tavimi, bet nepastebi manęs ir vis praveji. Netiki? -Padarykim išbandymą: eik į turgų, o aš būsiu tau ant peties.”

Nuėjo žmogus į turgų žinodamas, kad neša ant peties dievą. Išsilakstė nuo jo žmonės, nosis užsikimšo ir ausis užsikišo.

“Kodėl jūs bėgate?”- nustebo žmogus.

“Kas per siaubas tau ant peties? Kam neši tą žaizdotą, dvokiantį šunį?"

Ir vėl žmonės nepamatė Maitrėjos Budos. Tik pamatė, ko kiekvienas vertas...

Jei nieko negirdėjai apie Šambalą, dar per anksti važiuoti į Azijos širdį Altajų, pamatyti Dievų buveinę Beluchą. Jautrūs čia žmonės. Mintys ir ketinimai čia persiduoda taip lengvai. Todėl pirmiausiai reikia tiksliai sužinoti, ko nori? Priešingu atveju vietoj dievo pamatysi "sergantį šunį".

(N.Rerichas “Azijos širdis”)


Ekspedicija

1923m. prasidėjo N.K. Rericho vadovaujama Transhimalajų ekspedicija, kuri pagal savo reikšmę turėtų priklausyti pasaulio geografinių atradimų Aukso fondui, bet iki šiol į jį neįtraukta. Ekspedicijos maršrutas driekėsi per Vidurinę Aziją, kurios metu buvo įveiktos 35 kalnų perėjos nuo 14000 iki 21000 futų aukščio (4,5-7km.).

1926m vasarą ekspedicija, vadovaujama Niolojaus Rericho, iš Altajaus krašto sostinės Barnaulo garlaiviu išplaukė į Bijską, kur susilieja upės Bija ir Katūnė. Ekspedicijoje taip pat dalyvavo N.Rericho žmona Jelena ir vyresnis sūnus Jurijus. Bijske apsistojo viešbutyje “Bija”. Ekspedicija, įsigijusi turguje arklius ir vežimus, toliau keliavo per visą Altajų į kaimą Verchnij Uimon. Ten peržiemojo pas vietinį gyventoją Atamonovą. Apie šį žmogų sklandė įvairiausi gandai. Vieni jį laikė pirkliu, kiti plėšiku, o treti kreipdavosi kaip į žiniuonį, gydantį žolėmis. Žinoma, kad N.K. Rerichas siūlė Atamonovui prisijungti ir tęsti ekspediciją kartu. Taip pat žinoma, kad Rerichai norėjo įvaikinti jo dukterį.

Kelias iki Rajono centro Ust-Koksos ėjo per kaimus Krasnyj Jar, Altaiskoje, Baranči, Taurak, Marijinskoje, Čiornyj Anuj, Ust-Kanas, Krylyk, Abaj, Ust-Koksa. Kaimas V.Uimon įsikūręs kitoje upės Katūnė pusėje, tuoj už Ust-Koksos reikėjo persikelti keltu. Šiandien per upę nutiestas tiltas.

Kelionės metu Rerichams teko miegoti mokyklose ant grindų, suolų ir stalų, pašiūrėse ant šieno, ratuose po atviru dangumi, patirti kelias dienas be perstojo pliaupentį lietų ir deginantį karštį.

(žurnalas “Pered voschodom”)

Tamsus ir apleistas Altajus, vadinamas  dar ir Oirotija. Oirotai - nykstanti fino-tiurkų gentis. Tai klajokliai, auginantys avis ir arklius. Tokius sunešiotus rūbus iš avies kailio ir susivėlusius plaukus įmanoma pamatyti tik kai kuriose Tibeto srityse. Vieninteliai sėslūsšeimininkai šiame sunkiai pasiekiamame krašte yra rusų sentikiai, gyvenantys čia nuo neatmenamų laikų. Šalia sentikių tikėjimo gyvuoja daugybė religinių sektų. Nepaliesti gelmių ištekliai, radioaktyvumas, vešli augmenija, miškai, gyvulininkystė, sraunios kalnų upės, kviečiančios elekrifikuoti kraštą,-visa tai suteikia Altajui nenuginčijamą reikšmę.

Altajuje galima išgirsti daugybę legendų, kurios panašios į tolimus ir primirštus atsiminimus apie čia gyvenusius žmones. Rastos kapavietės liudija apie tautų kraustymąsi per Altajų iš pietryčių, iš Himalajų. Vienur suspausti ledynų, kitur smėlynų, žmonės susijungę į didžiulius būrius, keliavo Europos link. Klajokliai maišėsi su vietiniais. Skirtingos pažiūros ir temperamentai pagyvino užsnūdusį, sotų europinį gyvenimą.

Belucha - Altajaus puošmena. Ji maitina pagrindines krašto upes.

Ir praeityje, ir dabartyje Altajus primena neatrastą lobyną, kuris jau šiandien pasiruošęs atiduoti savo turtus.

 (N.K.Rerichas “Serdce Azii”)


Pradžia

Visi tie pasakojimai apie Altajų mus žavėjo. Nutarėme ten nuvykti ir pereiti Altajų pėsčiomis tuo pačiu maršrutu, kuriuo keliavo N.K.Rericho vadovaujama ekspedicija. Norėjosi patirti didingą jausmą, kuris apimdavo, skaitant apie ekspediciją. Aplankyti vietas, apraizgytas legendomis, pajusti ateities dvelksmą. Pamatyti kalną Beluchą, Altajaus pasidižiavimą. Nors kelias dienas pagyventi kaime Verchnij Uimon, kuriame žiemojo Rerichai.

Svajonė nuostabus žodis, kad ji išsipildytų, daug ką gyvenime reikia pakeisti, o kartais ir visiškai atsisakyti. Pasiruošimas kelionei truko nei daug, nei mažai tik tris metus. Kiekvieną dieną skirdavome jai laiko. Mintyse keliavome tuo maršrutu, stengdamiesi nenunešti ten kliūčių. "Susidraugavome" su vietiniais, įgijom jų pasitikėjimą. Norėjome praeiti šią teritoriją taikiai, be ginklų ir konfliktų. Per tą laiką išsprendėme daugybę problemų, kurias iki šiol atidėliodavom. Stengėmės gyventi tyliai, nedalyvauti dideliuose žmonių susibūrimuose.

Ieškojome literatūros, kuri padėtų nors paviršutiniškai suvokti, kur keliausime. Mums pavyko sužinoti, kad V.Uimone prieš kelius metus įvyko pasaulinis rerichiečių suvažiavimas. Už kaimo, ant stataus skardžio į upės Katūnės pusę suvažiavimo dalyviai iškalė judėjimo simbolį: tris taškus, apvestus apskritimu. Mongolijoje ir Kinijoje tokių ženklų galima sutikti daug. Ir jie iškalti žymiai anksčiau. Ženklas simbolizuoja tris didžiąsias vertybes Meilę, Tikėjimą ir Išmintį. Krikščionybėje tie patys ženklai simbolizuoja Šventąją trejibę. Juos galima apibūdinti ir kaip trijų religijų sąjungą - krikščionybės, budizmo ir musulmonizmo. Belucha, vadinama Altajaus perlu, taip pat turi tris viršūnes. Altajų kalboje kalnas skamba Siumer arba Dievų buveinė.

Altajaus respublika užima 92 600 kmteritoriją, o gyventojų tik 201 tūkstantis. Sostinėje Gorno-Altaiske gyvena 47,9 tūkstančiai žmonių. Vieną valandą per respublikinę televiziją laidos transliuojamos altajų kalba. Šiandien, po sąjungos subyrėjimo, susikūrus Altajaus respublikai, altajai grįžta prie įprastinio klajoklių gyvenimo: augina avis, arklius, žemumose karves. Avieną, kedro riešutus, uogas keičia į vaisius, daržoves, kurių aukštumose negalima užauginti, ir į buities reikmenis.

Dauguma altajų kiemuose šalia mums įprastinio namo pasistato jurtas. Jose vasarą gamina maistą. Mūrinių namų čia nėra, nes sunku atgabenti statybines medžiagas, o ir medienos užtektinai. Mediniai namai suręsti iš netašyto maumedžio rąstų ir be pamatų, tik pastatyti ant medinių kaladžių. Plyšiai tarp rąstų užkišami samanomis. Ne visi name mūrija krosnį, dažnai jos vietoje yra tik akmenimis atitverta laužavietė. Kaminą tada atstoja skylė lubose. Ant kai kurių namų puikuojasi satelitinės antenos, iš magnetolų skamba moderniausia muzika.

Per visą šalį nutiestas tik vienas kelias, kurį po kiekvienos didesnės liūties tenka atnaujinti. Pagrindinė susisiekimo priemonė arklys. Jaunimas mėgsta ir plieninius žirgus - motociklus. Žinoma yra ir mašinų, matėme net visiškai naujutėlaičius džipus. Teisių beveik niekas neturi, nes už savo krašto ribų retas išvyksta. Aukštumose daugiau gyvena altajai, o žemumose nuo neatmenamų laikų apsistoję rusų sentikiai. 


Ar yra gyvenimas iki mirties?

Turbūt retam iškyla toks klausimas. Ir kam apie tai galvoti, juk gyvenimas per trumpas, kad leisti sau filosuofuoti. Reikia dirbti, rūpintis ateities turtu. Pasineriam į darbų verpetą ir bėgam kasdien lyg voverės ratu, pamiršę prasmės ir praradę džiaugsmingus polėkius. Kiekviena švystelėjusi drąsesnė mintis atrodo tolima ir nepasiekiama. Yra laimingųjų, galinčių keliauti, kurti ir džiaugtis gyvenimu, bet tai prieinama tik vienetams, išrinktiesiems. Jie visada turi laiko, pinigų, valios ir, svarbiausia, noro. Sugalvojame tūkstančius priežasčių, padedančių užmušti laiką, o juk tai vienintelis turtas, su kuriuo gimstame ir turime iki paskutinio atokvėpio. Turtas, kurį tik mes patys galime valdyti, bet mes sugebame jį tik išmėtyti, kartu atimdami iš savęs visas galimybes. Sunaikiname gyvenimo džiaugsmą, pakeisdami jį paprastu teiginiu ”toks gyvenimas”. Visas svajones stumiam nuo savęs, kaip klaikiausią košmarą, teigdami, kol kas tam nesusidarė palankios aplinkybės, mintyse tyliai pridurdami, ir kažin ar susidarys. Ateities planuose paliekame tik nuovargį, skausmą ir sunkumus. O kai ateitis tampa šiandiena, stebimės ir piktinamės, koks negailestingas tas kūrėjas, nepaliko nei valandėlės džiaugsmui. Kasdien daromės vis niūresni. Mus pradeda piktinti jaunimas, kuris vis dar skraido svajonių pasaulyje. Guodžia tik viena mintis: neilgai, dar keletas metelių, ir jie “subręs”, pradės “mąstyti” ir nustos tuščiai svajoti.

Tai ar yra gyvenimas iki mirties? Ar tai tik kažkieno sukurta ir kasdien mums stropiai brukama jo atmaina? O gal ne visi taip galvoja? Juk yra mokslininkai, keliautojai, menininkai - žmonės, kurių gyvenimas nepanašus į nuobodžią rutiną? Iki paskutinio atodūsio, jie skuba, jie kupini idėjų ir norų. Kaip jie tapo tokiais? Kodėl jie gyvena ne kaip “visi”? Kame jų sėkmės priežastis? Jie leidžia sau stebėti besiskleidžiantį gėlės žiedą, pajusti oro gaivumą, ką tik nurimus lietui ir griausmams. Tie žmonės gyvena, kuria, barsto aplink gėrio ir palaimos sėklas. Kiekviena mintis - tai sėkla, iš kurios visada kas nors užauga. Mintys įvairios: sveikos ir sužeistos, pavargusios ir gyvybingos. Tik nuo mūsų priklauso, ką pasėsim, kaip žinome, tą ir užauginsim. Jei pasėjome meilę, džiaugsmą, pažinimą, kūrybą, užauginsime šviesią ateitį, kur visi keliai mūsų svajonėms bus atviri. O jei mintys sukasi tik apie turtą, karjerą, apkalbas, pavydą, kerštą, nebus ateityje  šeimos, draugų, laimės ir turto. Kai kurie linkę sėklas ne sodinti, o kaupti ir valgyti, kaip žiurkėnai. Taip, jie visada sotūs, bet argi to užtenka?

Kiekvieną rytą laukiame vakaro, o vakare ryto. Visą gyvenimą svajojame ir neįgyvendiname nei vienos svajonės - argi tai ne šventvagystė? Kad po mirties yra gyvenimas, mes netikim, nes argi kauptume tai, ko negalima nusinešti TEN? Mes tik visą gyvenimą laukiame mirties ir bijome jos. Ta baimė tokia stipri, kad užgožia patį gyvenimą, įsuka jį į pilką drėgmės maršką ir apaugina pelėsiais.


Bankas danguje

Popieriniai pinigai - tai vienas žymiausių žmonijos atradimų. Jie palengvino atsiskaitymą ir pagyvino prekybą. Jie užima tiek mažai vietos, kad lengvai transportuojami. Piniginis gyvenimas verda, kunkuliuoja ir stengiasi visus įtraukti į tą virimą. Spėjome pamiršti, nors dauguma gal net nežinojo, kad popierinis pinigo ženklas atsirado ne taip seniai, kad jis paremtas susitarimu, pagal kurį šalis gali išleisti tik tiek popierėlių, kiek aukso turi savo seifuose, tik tada jis turi vertę. Kitaip per mažiausią suirutę ar, patekus į ekstrimalią situaciją, šis popierėlis nustoja gyvavęs. Kelionės metu pasiklydome. Žinojome tik tai, kad žmonės arčiausiai už 70km. Reikėjo pasirinkti teisingą kryptį, jei apsiriksim, galime eiti šimtus kilometrų per taigą ir nesutikti nei vieno žmogaus. Maisto kuprinėje vos dienai, tačiau turime nemažą pluoštelį piniginių popierėlių. Na ir kas?- Juk nėra čia nei parduotuvių, nei prekių. Tie popierėliai visiškai beverčiai. Išgelbėjo tik tikėjimas, kad esi ne vienišas ir KAŽKAS tavimi pasirūpins. Dažnai, net per daug dažnai, visas savo galimybes nužeminame iki pinigų. Tik pavartę tuos popierėlius rankose, visą pasaulį pradedame stebėti per jų prizmę. Maisto skonį prilyginam parduotuvės interjerui. Rūbo ar baldo vertę nustatome pagal parduotuvės savininko pavardę. Netgi amžinuosius meno kūrinius vertiname. Tik pamirštame, kad būtent tuo momentu kūriniai ir praranda amžinumą, jie tampa preke.

Rengiami aukcionai, kurių metu, visai beverčiai daiktai susižeria milijardus. Kodėl? Kodėl daiktai nustūmė grožį, talentą, ir patį žmogų į antraeilę poziciją? Daiktus mes perkame, o tam procesui reikalingi tik pinigai. Taigi, visą savo dėmesį nukreipiame į pinigus. Nebelieka laiko kūrybai. Viskas automatizuota, robotizuota ir negyva. Kodėl žmogaus darbas taip nuvertėjo? Kodėl skiriasi užmokestis už vienodą darbą įvairiose šalyse? Nejaugi nuo vietos, o ne nuo darbo, priklauso užmokestis? Kodėl mes važiuojame ten, kur daugiau moka, palikdami vienus savo vaikus? Nejaugi pinigai tapo svarbesni už laimę, tėvynės ir šeimos ateitį?Kodėl kažkas mus visą laiką nori įtikinti, kad tik nuo pinigų kiekio priklauso laimė?

Gal laikas apžvelgti klestinčias pramonės šakas? Tabako, alkoholio pramonė klesti. Mažai nuo jų atsilieka ir narkotikai bei prostitucija (vis dažniau girdisi balsai apie jų legalizavimą). Du trečdaliai šiandieninių mosleivių žino narkotikų skonį. Tai tampa gyvenimo norma ir nieko tai nestebina. Kaip nestebina ir besiplečianti karinė pramonė, kuri pagal oficialią versiją kuria darbo vietas, nors pasaulis jau dūsta nuo karinių pratybų ir naujų ginklų išbandymo. Tai tikri pinigų magnatai, diktuojantys sąlygas pasauliui. Vardan turto ir valdžios, jie gali sunaikinti netgi savo namus-Žemę.

Maža to, mes net savo sveikatą sutapatinam su pinigais. Kalbame apie vaistų brangumą, lovos įkainį ligoninėj ir sanatorijoj, gydymo kompensacijas. Nejaugi vaistai, aparatūra, ligoninės reputacija gali padėti išgyti? Juk dažnas buvęs ligonis, prisimindamas sunkiausias gyvenimo akimirkas, visų pirma pamini slaugės ar artimo žmogaus dėmesį. Mes vadiname tai sentimentais ir toliau šaltu protu vardijame, kiek tai kainavo. Kai kuriose europos  šalyse kapinėse galima išsipirkti vietą tik tam tikram laikotarpiui, priklausomai nuo to, kokią sumą paklosi. Praėjus terminui, kūną iškasa ir sudegina. Ir vėl pinigai, netgi po mirties jie mus bando kontroliuoti.

Mes taip praradome nuovoką, kad ir išmintį sugebame įvertinti. O gal mokymo įstaigose jos neįgyjame? Juk daug svarbiau išmokti buhalterijos ar biznio vadybos. Tik žinodamas, kaip užpildyti įvairiausios formos dokumentus, turėsi teisę užsidirbti pinigų. Šitos žinios tikrai vertingos, gal todėl kiekviena "save gerbianti" mokymo įstaiga nustato metinį mokestį už jų įsigyjimą?

Tuo pačiu metu ūkininkai priversti pilti užaugintą derlių į sąvartynus, įmonių darbuotojai badauti, nes jų pagaminta produkcija neturi paklausos, nes....visas pasaulis užgriozdytas daiktais. Ir jų vis daugėja ir daugėja. Tai kodėl jie tokie brangūs, jei jų ir taip perdaug? Visi prašo piniginės pagalbos, kad galėtų kažką įsigyti, nustumdami žmogų ir jo dėmesį. Juk daug paprasčiau duoti tai, ko prašo, nei įterpti tarpinę-piniginę grandį?

Visi tie klausimai vargino, neleido ramiai ruoštis kelionei. Tai buvo viena iš neišsprendžiamų problemų. Po ranka pakluvo laikraštis su filosofo straipsniu, kad visi mes kaupiame turtą Danguje, tik dažnai užmirštame juo pasinaudoti. Tai ne vieno gyvenimo santaupos ir jos nepanašios į šlamančius popierėlius. Žinoma, ne visi ir ten daug prikaupia. Noras šlaminti popierėlius rankose ir įsivaizduoti save pasaulio valdovu, dažnai atima realybės suvokimą ir pakeičia jausmą daiktais. Naudotis sukauptu turtu galima visada, tik valiuta nelabai pažįstama. Tai širdies gerumas, meilė, nesavanaudiški siekiai ir džiaugsmas. Nepripažįsta jie popierinio tarpininko. Tai gali būti kelionė, laimėjus šachmatų turnyrą, išsvajotas dviratis, kurį padovanos Senelis Šaltis, o gal ledai, suvalgyti svečiuose. Turtas, sukauptas dangaus banke, nereikalauja sunkiai ir varginančiai dirbti, reikia tik išmokti aiškiai išdėstyti savo mintis.

Aplankę Altajų, mes keliavome dar toliau, iki pat Baikalo. Turėjome galimybę pamatyti bendruomenę, gyvenančią kartu su mokytoju toli nuo žmonių, taigoje. Aplankius jų statomą Saulės miestą, grįžti atgal į kaimą reikėjo apie 80km. Visą dieną ėjome pėsčiomis. Maisto daug nebuvom pasiėmę, tikėjomės rasti valgyklą ar parduotuvę? -Įpratę gyventi mažoje teritorijoje, dažnai likdavome alkani, nes ten atstumai skaičiuojami ne dešimtimis,o šimtais kilometrų. Kelionės galo dar nematyti. Sustoti pailsėti neįmanoma. Geriau judėti, negu gyvą sukramtys kraugeriai vabzdžiai. Judant, tik keli spėja įgelti, o sustojus, apspinta ištisas būrys. Pirmą gyvenvietę priėjome jau pavakare, bet joje nebuvo nei parduotuvės, nei elektros, kad ir kaip keistai tai neskambėtų. Tik šulinys šalia kelio. Skanesnio vandens dar neteko ragauti. Pinigų turime, bet autobusai čia nevažinėja. Vis tik pasisekė, išvydome motociklą. Tiesiog užtvėrėme jam kelią ir maldavome pavežti. Vairuotojas sutiko, tik viena vieta motociklo lopšyje ant eglišakių. Parvežė beveik iki vietos, liko tik 7km pėsčiomis, bet tai jau niekis prieš tą atstumą, kurį atvežė. Sumokėjom už pagalbą ir pasėdomėjome, kur rasti maisto parduotuvę? Viskas jau buvo uždaryta. Naujasis pažįstamas liepė palaukti. Po kelių minučių sugrįžęs, pakvietė į svečius. Matyt, atrodėme labai suvargę ir alkani, nes stalas buvo nuklotas maistu: duona, pienas, sviestas, grietinė. Užkaitė ir arbatos. Daug neklausinėjo, leido prikimšti skrandžius. Jautėmės lyg savo tėvų namuose. Ramybė apgaubė išsekintus kūnus. Užmokesčio niekas neprašė. Paklausėme, kodėl jie taip elgiasi, atsakymas buvo maloniai netikėtas: "Gal ir mūsų vaikus kas nors pamaitins tolimoje šalyje?". 


Kur rasti ŽMOGŲ? Žmonės, kur jūs?

Konfucijus, paklaustas, ką pirmiausiai padarytų, įgavęs galią, atsakė: "Pirmiausiai grąžinčiau žodžiams jų pirminę prasmę". Sunku patikėti, bet žmonės visiškai neatsakingai žiūri į savo kalbą. Tai, kas pasakyta garsiai, nebūtinai turi atitikti žmogaus pažiūras ir gyvenimo būdą. Kartais atrodo, kad kompiuteris daug tobulesnis už žmogų, nes visada atsako į pateiktą klausimą be melo.

Apleidome amatus ir menus, nors vienintelis kelias tobulėti yra kūryba. Laimę sugretinom su valdžia ir sąskaita banke. Pataikaudami žemiems troškimams, savivaliavimą "perkrikštijom" valia.

Apie širdį kalbame kaip apie mėsos gabalą, kuris varinėja kraują. Jei sutriks jos darbas, galima pakeisti. Sako, kad labiausiai žmogaus širdis panaši kiaulės. Toks teiginys nieko nešokiruoja, juk ne kiaulei ruošiasi žmogaus širdį persodinti, o atvirkščiai. Kaip ji (kiaulė) gali pakenkti žmogui? Nebent retkarčiais sukriuksėtum, ar baloje išsivoliotum? Ir su nepersodinta širdimi žmogus dažnai panašus į kiaulę, o širdis - tai vienintelis kūno organas, kuris neatsitato.

Šiais laikais ir klonavimas nieko nestebina, juk "pažadėjo" neatlikinėti ekspermentų su žmonėmis Nestebina ir išsireiškimas biologiniai tėvai. Vaikai greit galės sakyti, kad turi biologinius ir teisinius tėvus. Nes vis dažniau toleruojama neištikimybė ir šeimos išniekinimas.

Sunku gyventi tarp žmonių, kurie taip greit viską pamiršta ir net nesusimąsto apie ateitį. Tuščios kalbos apie karjerą, pelningą darbą ir ramią senatvę. Ir nieko uždegančio, viliojančio, didvyriško. Prigeso žmonių širdys, jų nevilioja žygdarbiai ir atradimai. Nieko nedomina amžini klausimai: kodėl gimiau, koks gyvenimo tikslas, ar gyvename tik vieną kartą? Vien tik skambios frazės ir pozos. Tikra tuštybių mugė. Aplink tik lėlės, kurias kažkas tampo už virvučių.

Iš tikrųjų taip blogai nėra, nes blogis toks agresyvus ir aktyvus, kad stengiasi užgožti visą gėrį. Visada galima sutikti bendraminčių. Kartais tas ieškojimas gali tęstis visą gyvenimą, svarbu nesustoti ir neprarasti vilties. Ir šiandien dar ne visus užvaldė egoizmas, gyvena tarp mūsų ir idėjų skleidėjai, kuriems rūpi planetos ateitis. Tik jų dėka mes galime dar gyventi, nes jie mato gerokai toliau, nei siekia vieno gyvenimo rėmai.

Kai sutinki žmogų, mąstantį panašiai, gyvenimas visiškai pasikeičia. Norisi ne tik svajoti, bet ir gyventi. Viskas tampa įmanoma ir pasiekiama. 


Užmirštos svajonės - kūno viršsvoris

Mes visi svajojame ir visada  ko nors gyvenime siekiame, tik labai retai pasiekiame. Kodėl? Lyg ir susiklosto palankios aplinkybės, bet staiga dingsta noras, tai pasidaro nebeįdomu, nebetraukia. Arba iki to momento mes jau būname pamiršę svajones, vis dažniau jas pavadindami tuščiais jaunystės svaičiojimais ar vaikiškais kliedesiais. Mus pradeda bauginti šaltis, bijome prarasti turtą, visą dėmesį “skiriame” vaikams, kartu primesdami jiems ir savo svajones, net nesusimąstydami, kad ir jie moka svajoti. Ir iš lėto pradedame storėti. (Žinoma, to negalima pritaikyti visiems - juk yra žmonių, kurie net vaikystėje nesvajojo ir niekada netikėjo pasakomis). Pradžioje bandome mažiau valgyti, vėliau pradedame mankštintis. Niekas nepadeda, nes kūnas kaupia atsargas. Juk jo niekas neperspėjo, kad svajonės “atšauktos”. Jis vis tikisi, kad smegenų centras persigalvos ir įgyvendins savo projektus. Pasiekti tikslą – kaip strėlę iššauti. Jei truputį paskubėjai ar pavėlavai, taikinio nepasieksi. Jei strėlė per sunki, ar lankas per mažai įtemptas, pergalės nešvęsi. Prasti mes šauliai; svajojame padrikai, nuotrupomis, neužbaigdami minčių. Mūsų svajonės daugiau primena reklaminius klipus - nei pradžios, nei pabaigos: ”Jei gersi pepsi-colą, netroškins .” O kodėl šitą gėrimą, o ne vandenį? O jei ir taip netroškina? Argi tai svarbu? Jei per televizorių sako, tai žino. Ir vėl lekiam strimgalviais žemiškais keliais, nesurasdami minutėlės pažvelgti į dangų. Be tikslo, be džiaugsmo, be pakylėjimo ir vis ratu. Kasdien tie patys veidai ir vaizdai. Visiška monotonija, gražiai vadinama gyvenimu. Nepajunti, kaip namai apkerpėja ir tampi pelkės gyventoju. Norisi tik pavalgyti ir pamiegoti, kaip tam varliui. Tiesa, vieną dieną pas jį atsirado dar vienas noras – vesti. Lankas su strėle jau seniai “puošia’ sieną, taip nei karto ir nepanaudotas. Ir tik kasmet sunkėjantis kūnas primena žalios jaunystės svajas. Bet argi tau tai rūpi? - tu juk pelkių gyventojas.


Pažink save

Atėjo laikas, kai visi tie klausimai sujaukė įprastą gyvenimo ritmą. Gyvenimas netikras, piniginiai popierėliai beverčiai, sąskaitos Dangaus banke kol kas mums uždarytos, o svajonės ir toliau virsta riebalų sluoksneliu, kuris vis labiau trukdo kvėpuoti. Liko tik viena išeitis - apversti viską aukštyn kojomis. Ramybę iškeisti į netikėtumų virtinę, įsigyti kuprinę ir į kelią.

Gyvosios Etikos pamokos tiesiog verste vertė išbandyti save. Pirma mintis, įsigyti turistinį kelialapį. Pamatysi ir sužinosi, ką žino ir matė visi turistai. Gulsies ir kelsies kartu su visais, valgysi košę virtą ant laužo arba konservus, praeisi jau seniai turistų numindžiotais takais. Nuostabu. Tik, kažin ar pažinsi tokioje kelionėje save? Juk tau galvoti neteks. Sprendimus darys kelionės vadovai. Ir vėl pajusi tą pačią monotoniją...

Maršrutą parinko pats gyvenimas. Skaitydami apie Transhimalajų ekspediciją, ne sykį persikėlėm mintimis į Altajų, Indiją, Mongoliją, Tibetą. Susiklosčiusios aplinkybės pasiūlė vieną atkarpėlę iš tos ekspedicijos - Altajų. Žurnale "Pered voshodom" radome išvardintus visus Rerichų aplankytus kaimus. Ar bereikia geresnio žygio? Turisto žinyne radome Beluchos maršruto žemėlapį, kurį tuoj pat atsišvietėm. Vis bus į ką atsiremti.

Vyriausybės planuose buvo numatyta šį gamtos stebuklą sunaikinti, užliejus lygumas, pastatyti hidroelektrinę. Tik žmogus ne visagalis. Pasikeitė valdžia ir šis rojaus kampelis buvo paliktas ramybėje.


Sraigė arba namelis ant nugaros

Troškimas ištrūkti iš kasdienybės buvo labai didelis. Ir liko tik viena neišspręsta problema -pinigai. Gyvenimas nenusakomas dalykas, niekada nežinai, kokio sulauksi pasiūlymo. Galbūt tai ir neatitiko aplinkinių norų, bet mus tai tenkino. Netikėtai gavome palikimą nedidelį namuką. Taigi, bankas danguje atidarė savo sąskaitą. Pardavėm vienintelį turimą turtą - butą, o gautus pinigus, panaudojom kelionei. Juk visada gyvenime pirma atsiranda sprendimas, o aplinkybės tik parodo, koks jis? Ir, kaip teigia išmintis "Laimės reikia ieškoti lūšnoje, o ne rūmuose". Galvojome tik, kaip išvažiuoti.

Taigi visą kelionės turtą sutalpinom į kuprines. Jei sraigė išgyvena, pabandysime ir mes nešiotis namą ant nugaros. Svarbu tik tinkamai jį prikrauti, juk kelionė truks ne dieną ir ne dvi. Planuojame išvykti keliems mėnesiams. Visą kelią, o jis sudaro apie 800km, ruošiamės nukeliauti pėsčiomis. Pirmiausia reikia pasirūpinti batais. Su naujais toli nenueisi, juk jie dar neišbandyti, net nežinai, ar atsparūs šalčiui ir karščiui, ar netrins. Pageidautina storais padais (akmenys tik pajūryje nugludinti bangų, o kojos jautrios, miesčioniškos, nelinkusios pervargti). Rūbai tinkamiausi medvilniniai. Vieni ant kūno, kiti kuprinėje, ką tik po skalbimo. Nežinai, kada teks persivilkti. Todėl nešvarius geriau iškart išskalbti ir išdžiovinti. Ir svoris mažesnis, prakaitą ir dulkes išplausi kartu su muilu. Kalnuose kažin ar rasi parduotuvę. Taigi ir muilo gabalėlis nepamaišįs. Kaip ir adata su siūlais, žirklutės ir peilis su atidarytuvu. Nepamiršti prožektoriaus, kad galėtum išsklaidyti tamsą, kai baimė virpins pakinklius. Nepamiršti ir pirmos pagalbos rinkinio. Žinoma, dar palapinė, miegmaišis, pagalvė...

Koks lepus tu, žmogau! Jei nešti nereikėtų ne vieną sunkvežimį turbūt prisikrautum. Pasirodo, kad susikrauti kuprinę ne toks jau lengvas užsiėmimas. Sugadino mus civilizaciją, be dantų pastos ir tualetinio popieriaus retas į kelionę išsiruošia. Laimingas buvo, galėjęs pasakyti : "Visa, kas būtiniausia, yra su manimi". 


Mes tuoj pakelsime sparnus,ir mūsų čia jau nebebus...

Pagaliau suruoštos kuprinės. Pavasaris, pats sodų žydėjimas. Kvepia vyšnios ir obelys. Šiluma glosto po žiemos sustingusį kūną. Pažiūrėjus į prikrautas kuprines, keliauti nelabai besinori. Ir kam reikėjo sugalvoti tokį sunkų maršrutą? Miegotum sau minkštoje lovoje, kaip ir anksčiau. Jokių problemų. Tai kūnas prieštarauja dvasiai. Jam visada maloniau apkerpėti ir supūti nuo neveikimo. Tik dvasia vis veržiasi į priekį, ji dar neužmiršo, su kokiu tikslu atėjome į šią Žemę.

Pirmoji kelionės dalis nevargina. Į lengvosios mašinos bagažinę sukrauname kuprines ir į Vilnių. Tikroji kelionė prasidės tik nuo čia. Paskutiniai atsisveikinimai su artimu žmogumi, kuris dar riša su namais. Visiems truputį nejauku, bet trauktis nėra kur.

Kelionė prasidėjo netikėtumu. Pasirodo, traukinys, su kuriuo mes ruošiamės vykti į Minską, važiuos tik rytoj vakare. Keista, net keletą kartų tikslinome laiką? Tenka susitaikyti. Pasidedam kuprines į saugojimo kamerą ir einame atsisveikinti su sostine. Vakarėja, o prieš akis visa naktis. Lėtai žingsniuojame senamiesčio gatvėmis. Prieiname Aušros Vartus, ten pilna atvykėlių maldininkų. Kiek tolėliau moterų vienuolynas su cerkve, kurioje taip pat pilna žmonių. Tik apeigos paprastesnės. Nereikia nei klauptis, nei stotis. Nematyti čia ir moterų su kelnėmis. Galvas jos prisidengusios skarelėmis. Pasukame link Gedimino kalno. Parkelyje ant suoliuko pavalgome. Lietus neleidžia ilgai užsibūti. Einame toliau Neries krantine. Rankos pačios pakelia nuo žemės keletą akmenukų (paliksime juos ten toli, Dievų buveinėje).

Šalta, laikas grįžti į šios nakties prieglobstį geležinkelio stotį. Gyvenimas čia verda. Visiškai nepažįstamas pasaulis su savo įstatymais, žmonėmis, kurie pasirodo tik apie vidurnaktį. Pravažiuojantys neužsibūna. Dauguma vietiniai. Tie, kurių netraukia namai, o gal jų neturi? Turtingai apsirengę, tamsiais veidais vyrukai apvaikšto “savo teritoriją”, po jų pasirodo “perkamos” mergaitės. Kai kurios visai jaunutės, vaikiškai naiviais veidais. Laikas nuo laiko pasirodo ir uniformuoti asmenys. Vieni kitus puikiai pažįsta. Darosi nejauku, kaip Amerikoje negrų kvartale. Stengiamės išlikti ramūs, neįsivelti į jų gyvenimą. Tykiai snūduriuojame ant nelabai patogių kėdžių. Laikas nestovi vietoje. Brėkšta. Naktinis gyvenimas rimsta, dengiasi rūku ir išnyksta kartu su pirmais saulės spinduliais. Šitą pasaulį mes jau pažįstame. Laikas ir mums pajudėti. Traukinys pavirto autobusu. Bet argi tai svarbu? Tikslą vis tiek pasieksime. Autobuse pasijuntame saugūs ir nugrimstame į saldų miegą. Pažadina jau primiršta kalba. Keista, niekas nesikeikia ir nešaukia, aplink vien jaunimas. Turbūt studentai. Veidai šviesūs, besišypsantys. Minską pasiekiame likus valandai iki traukinio išvykimo. Spėjame išsikeisti pinigus.Už kelis banknotus gauname visą krūvą, kurią net neskaičiuodami paduodame kasininkei - jos pripratusios prie tokių krūvų, o mums net galvos apsisuko vien pasižiūrėjus. Bilietai jau rankose, dar spėsime ir šviežių daržovių nusipirkti. Šaliai reikalinga piniginė reforma, pats pigiausias menkniekis jau kainuoja virš tūkstančio. Kainos rašomos be trijų nulių. Toks jausmas, kad šalyje karinis režimas, žmonių veiduose jaučiasi įtampa ir nepasitikėjimas aplinkiniais. Sunku tai matyti, bet mes tik praeiviai. Mūsų tikslas kitoks. Ir tai visą laiką primena kuprinės. Jausmas ne iš maloniausių. Visą laiką kankina mintis, kad prisidėjome nereikalingų daiktų. Vaikščioti darosi sunku, nors tikimės, kad daugiau mus slegia žmonės ir gamtoje nesijausime tokie silpni. Bus laiko dar tai patikrinti. 


Gyvenimas ant ratų

Pagaliau galime atsipūsti. Keturias paras nereikės rūpintis maršrutu, bilietais, miegu ir net maistu - gyvensime traukinyje. Mūsų traukinys tarptautinis, jo maršrutas “Berlynas-Novosibirskas”. Novosibirskas - Sibiro sostinė. Tai milijoninis miestas, turintis Operos ir Baleto teatrą.Yra ir metro, kurio marmurinės sienos tokios didingos, kad jautiesi patekęs į pasakų karalystę. Kiekviename vagone įjungtas televizorius, per kurį galima išgirsti visapusišką informaciją. Tai visai ne tamsūs europiniai požeminiai metro, dažniau primenantys urvus iš siaubo filmų, skendintys tamsoje ir nešvaroje. Geležinkelio stotis taip pat stebino prabanga, šviesa ir švara. Akį džiugino ir moterys vilkinčios suknelėmis, o mergaičių galvas puošė pas mus jau pamiršti margaspalviai kaspinai. Sibiriečiai dar neužmiršo, kaip apsaugoti vaikus nuo "piktos akies". Juk spalvotas kaspinas nukreipia žvilgsnį ir sugeria svetimus nuodus, ir vaikas išlieka nepaliestas.

Truputį užbėgau už akių, nes šį miestą mes pasieksime tik po keturių parų, o dabar mes gyvename traukinyje. Vagone buvo tik viena laisva kajutė, kaip tik mums. Dauguma bilietus užsisako prieš kelias savaites. Galima pagalvoti, kad mums “paprasčiausiai pasisekė”. Taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio, nes žmonės įpratę fiksuoti tik galutinį veiksmą. Jie pamiršta apie mintis, todėl daugumai žmonių dažnai tenka “laukti” reikiamo traukinio ar autobuso stotyje (kaip ir mūsų naktis Vilniuje). Kai jie išsiruošia į kelionę, lėktuvai negali pakilti, nes būna nepalankios oro sąlygos.

Mūsų vagone rusataučiai žmonės, jie grįžta iš vakarų, iš viešnagės pas ten jau įsikūrusius giminaičius. Ne tik Lietuvoje vyksta migracija. Šis procesas apėmęs visą pasaulį. Gal panašiai vyko ir praeiti tautų persikraustymai?

Taigi, mūsų kelionė prasidėjo. Keturios paros uždaroje erdvėje ne toks jau trumpas laikotarpis. Dar sykį galime apmąstyti savo planus ir siekius, o tuo pačiu pamatyti save iš šalies. Aplink nepažįstami žmonės ir jie priima tave pagal tavo paties elgesį. Kelionėje gali tapti, kuo tik pageidauji. Svarbu išlaikyti rimtį ir tikėti savo vaidmeniu. Juk tie trumpalaikiai susitikimai nieko neįpareigoja ir retai peraugą į rimtesnę pažintį, bet susidaro palanki situacija pažinti save.

Traukinyje savi įstatymai. Jei traukinys stovi 20 minučių, galima pasivaikščioti, įkvėpti šviežaus oro, pamankštinti sustingusias kojas. Stotyse gyvenimas verda, tai tikras turgus. Tik ieškoti nieko nereikia, viską atneša prie vagono: karštos bandelės ir virtinukai su varške ar bulvių koše, pakepintos saulėgrąžos, ledai, alus ir dar daug nematytų gardumynų. Šeimininkės kepa ir verda, o šeimos nariai pardavinėja. Maistas skanus ir šviežias. Tai vienas iš pragyvenimo būdų. Mes tik pradėjome keliauti, todėl gardumynai netraukia. Valgome iš namų įsidėtą maistą, kartu lengviname kuprines. Apetitas neapsakomas. Valgome ir miegame, o traukinys mus neša per laiko juostas.

Susimaišė diena ir naktis. Laikrodžius padėjome į šalį. Gulamės, kai saulė nusileidžia, keliamės, kai ji pateka. Biologinis laikrodis tiksliausias. Vaizdai už lango keičia vienas kitą. Kokios platumos, kokia erdvė. Čia gyvenantys žmonės mąsto plačiai, kaip aprėpia jų akys. Po didingu dangaus skliautu norisi susigūžti, pasijunti menkas. Nei prašmatnus mūrinukas, nei prabangi mašina negali prilygti supančiai erdvei. Tie žmogaus kūriniai įgyja vertę tik miestuose, kur karaliauja pinigas, o gamta išstumta iš žmonių sąmonės. Ten akys visada į ką nors atsiremia: į namo sieną su reklama, į betoninę tvorą ar į skubantį praeivį, kuris eidamas dar sugeba rūkyti, kramtyti gumą ir kalbėti mobiliu telefonu. Sunku tokiame šurmulyje pažinti save.

Traukinyje apima keistas jausmas. Lyg judi, lyg stovi vietoje. Nebylūs, nesikartojantys vaizdai bėga, kaip televizoriaus ekrane. Tylus ratų bildesys migdo, protas nepriima tiek informacijos. Visą laiką vyksta vidinė kova, nesinori ko nors praleisti. Vieną rytą pabudome nuo stingdančios širdį baimės. Dar nepamirštas nakties sapnas persipynė su tikrove. Didelis galingas skaisčiai raudonos spalvos paukštis sklandė lengvame pūkiniame debesėlyje. Sunkiai galėjome suvokti, kas vyksta. Ir tik vaizdas už lango viską pastatė į vietas. Kiek aprėpia akys driekėsi stepė, žolė pasidabinusi sidabru ir skaudžiai raudonas saulės diskas, kylantis iš už kalvų. Tik erdvė, pilna gyvybės.

Važiuojant traukiniu, turėjome 6 valandų sustojimą Saratove, mieste ant Volgos kranto. Maršrutas labai ilgas, todėl pusiaukelėje traukinys yra performuojamas. Kiekvienas vagonas turi atskirą maršrutą, kad žmonėms nereiktų persėsti į kitą traukinį, vyksta vagonų perkabinimas. Tie vagonai, kurie jau pasiekė kelionės tikslą, yra atkabinami, juos pakeičia vagonai atvykę čia iš kitų vietų, bet norintys patekti šiuo atveju į Novosibirską. Tai sudėtinga sistema, bet suorganizuota puikiai. Ir mes apdovanojami nemokama pažintine ekskursija po tokį tolimą ir nepažįstamą miestą.

Pirmiausia mus prajuokino miesto herbas - trys silkės , suglaudusios nosis. Kuo toliau važiavome į rytus, tuo labiau stebino žmonių kultūringumas ir švara. Miestas erdvus su plačiom gatvėm ir plačiais šaligatviais, savo erdve stengėsi nenusileisti upių motinai Volgai. Mūsų ekskursija prasidėjo 18 valandą, miestą greit apgaubė sutemos, bet nejutome baimės ir agresijos. Vakaras šiltas, gatvės pilnos jaunų žmonių, bet jokio triukšmo. Daug kazachų. Jaunuoliai šviesiais baltiniais ir kostiuminėmis kelnėmis, moterys gėlėtomis suknelėmis. Eidami Moskovskaja gatve nuo geležinkelio stoties tiesiog atsirėmėm į Volgą. Sunku buvo ja vadinti upe,nes kito kranto mums nepavyko įžiūrėti. Tamsiai mėlynas vakaro dangus tolumoje susiliejo su smaragdiniu vandeniu. Oras toks sodrus ir aromatingas, kad norisi įkvėpti ir neiškvėpti, sulaikyti savyje tą gaivumą. Jautiesi, kaip Juodosios jūros pakrantėje, čia auga ir šiltų kraštų medžiai.

Pro vagono langą stebėjome ir saulėlydį Uralo kalnuose. Paskutiniai šviesos spinduliai padengė juos žalsvai-rausvu barchatu. Dešimtis kilometrų važiavome akmeniniu tuneliu, už lango tik uolos, apraizgytos elektros laidais. Truputį nejauku nuo dirbtinos šviesos ir suspaustos erdvės. Nepraleidome ir Velnio tilto be turėklų, nutiesto virš bedugnės, jungiančios du kalnus. Pasakoja, kad mašinistui kelionės metu sustojo širdis. Nuo to laiko traukiniai tiltu važiuoja tik vėlai vakare ar naktį ir labai lėtai. O kur dar Dnepras, Irtyšius, Obė, Jenisiejus, Angara ir dar daugybė mažesnių upių.

Pastebime keisčiausių dalykų: važiuojant per kalnus, komposo rodyklė pradeda blaškytis. Vietoj rytų atsisuka į vakarus, o kartais sukasi ratu lyg vilkelis. Negalėsime pasikliauti juo kelyje. Dar vienas nereikalingas daiktas ir papildomas svoris.

Važiuojame į rytus, taigi grįžtame laiku atgal į pavasario pradžią, maždaug į balandžio mėnesį. Argi tai nelaiko mašina? Sniego dar daug, žolė vos prasikalusi, bet gyvuliai jau ganosi. Piemens nematyti. Gyvuliai patys žino kada ir kur sugrįžti. Iki pietų eina tolyn, o kai saulė pakrypsta vakarop, jie taip pat pakeičia judėjimo kryptį. Karvių spalvos keičiasi nuo ryškiai rudos iki juodos, priklausomai nuo vietovės. Kur žemė juoda ir karvės juodos, o kur molis ir karvės raudonos spalvos.

Važiuojame tundra. Drėgna ir nyku. Smulkūs beržų kamienai pajuodę nuo drėgmės. Tikros uodų veisyklos. Viskas skendi pilkame rūke. Sniego nesimato, tik apsemtos pievos. Palei geležinkelį pasodinti spygliuočiai, apžėlę krūmokšniais. Juose gausybė šarkų ir varnų. Gali pagalvoti, kad netoliese sąvartynas. Ne, tai tik pravažiuojančių žmonių mintys. Gamta taip valosi, ginasi krūmynais.

Artėjant prie didesnio miesto, iš abiejų pusių šimtus kilometrų nusidriekia sodų bendrijos. Žemesnėse vietose apsemti net namai. Kažko pasigendame? Nematyti vaismedžių. Žiemos atšiaurios, medžiai neatlaiko šalčių. Nors, kai kur bando auginti žemaūgius medelius, kuriuos galima būtų uždengti. Sodų gausybė stebina, driekiasi, kaip jūra be galo. Negali suspėti sutalpinti visko galvoje. Nelengva. Tiek daug įspūdžių, kad protas nori išsijungti, pasinerti į ratų bildesį ir užsimiršti praeities miglose.


Viešnagė bijske

Novosibirske ilgai neužsibuvom, tą patį vakarą išdundėjome į Bijską. Keliauti traukiniu labai patogu, maršrutai taip sudaryti, kad norimame taške atsirandi anksti ryte ir turi visą dieną įsikūrimui.

Bijske gyvena apie 200 tūkstančių gyventojų, jis jau priklauso Altajaus kraštui, bet ne Kalnų Altajaus respublikai. Miestas ryškiai padalintas į dvi dalis: naujamiestis ir senamiestis, kvepiantis carine Rusija, su balkiniais namais, raižytomis langinėmis ir karo nepaliesta praeitimi. Tuos du gyvenimus jungia bėgiai, kuriais kursuoja senučiukai tramvajai, kartais net nesupranti, kaip jie dar gali judėti? Tai svarbus miestas ir mūsų maršrute, nes būtent jame Rerichai buvo apsistoję "Bijos" viešbutyje, kad papildyti atsargas, įsigyti arklių, prieš keliaujant į kalnus.

Keistai susiklostė ir mūsų viešnagė Bijske. Išlipus iš traukinio, mus pasitiko slegianti kaitra. Ore tvyrojo karštis. Saulės per debesis nesimatė. Apie 12 valandą pakilo vėjas. Jis kėlė ir nešė dulkes. Mes tuo metu buvome Bijos upės pakrantėje. Oras, upės vanduo ir medžiai, - viskas pasidengė gelsvų dulkių apsiaustu. Vėjas vis stiprėjo, dulkių stulpai išvaikė žmones iš gatvių. Niekas negalėjo prisiminti panašaus stichijos siautėjimo. Vakare vėjas aprimo, oras stipriai atšalė, nors ryte buvo +290C. Per radiją pranešė, kad ir Maskvoje vos +20C ir stiprus lietus, pereinantis į sniegą,. Saulė ne švietė, o degė krauju. Naktį stipriai lijo, o rytas jau buvo vėsus. Tai pirmas atšalimas per devynias kelionės dienas.

Oro keistenybes lydėjo ne mažiau keisti sutapimai. Pirmiausia sužinojome, kad pagrindiniai miesto viešbučiai užimti sportininkų ir vietų kol kas dar yra "Bijos" viešbutyje, nors ten nėra patogumų, geriausiu atveju bus tik kriauklė kambaryje, o dušas ir tualetai bendri ir kitame koridoriaus gale. Visiškai išmušo iš vėžių tas faktas, kad mus apgyvendino kambaryje antrame aukšte ir langais į rytus. Pagal žinutę novosibirskiečių žurnale "Pered voschodom" tame kambaryje buvo apsistoję ir Rerichai.


Civilizacija baigėsi

Šiandien gegužės 9-oji, pergalės prieš fašizmą diena. Rusijoje dar daug žmonių, kurie dalyvavo kare. Jie dar nepamiršo to siaubo ir netekčių, kurios pasibeldė į kiekvieno namo duris. Dar ir šiandien ant namų švyti raudonos žvaigždės, jos parodo praeiviams, kad šiame name dar yra gyvų karo didvyrių. Keliaujant per Altajų, taip pat matėme tokius ženklus ir paminklus žuvusiems kaimo žmonėms.

Anksti ryte paliekame Bijską ir vykstame į kaimą Altaijskoje, kuriame ir prasidės mūsų pėsčiųjų žygis. Paskutinės dvi valandos maršrutiniame autobuse. Tuoj už Bijsko pravažiuojame dviejų upių Bijos ir Katūnės susijungimą, šioje vietoje jos tampa Obės upe. Rytas vėsokas. Ariama žemė šviečia mėlynai, o kalvų viršukalnės, horizonto linija, iš žalios pereina į violetinę. Akys akylai seka gamtovaizdį, kur jie, kalnai? Saulė niekaip negali pasiekti žemės paviršiaus. Kalnų nematyti, tik silpni jų kontūrai pilkame fone, labiau panašūs į mirašus. Tarp laukų baltuoja beržynai. Kelios dienos, ir žemės paviršius pasidengs žaluma.

Mūsų kelionė prasideda kartu su pavasariu, su sprogstančiais pumpurais ir atgimimu. Pagaliau pasirodė saulė, o kartu su ja ir kalnai. Akys nenori patikėti tuo, ką mato. Kaimas Altaiskoje - tai viena ilga gatvė, besidriekianti apie 30km, iš visų pusių apsupta kalnų.

Nedrąsu, užsukame į parduotuvę. Nusiperkame sveriamo aliejaus, truputį sausainių ir saldainių. Nepamirštame ir baltos forminės duonos kepaliuko. Juk vakarieniausime toli nuo gyvenvietės. Žmonės čia ramūs, smalsiai apžiūrinėja mus, nieko neklausia. Kam klausti, ir taip aišku - svetimtaučiai turistai. Ir ką klausti, juk mums kelionė tik prasideda. Mes per daug švarūs, ir kuprinės visiškai naujos. Patyrimas nespindi akyse. Entuziazmas neleidžia realiai mąstyti. Pakalbins, kai ateis laikas... Jie turi ir savų rūpesčių; žmonės sodina bulves.

Užsidedame kuprines ir einame. Nuo svorio linksta keliai, nuo žvilgsnių sukasi galva ir mirguliuoja akyse, o kaimo galo nematyti. Pusantros valandos košmaro. Prisimenat pasaką apie Undinėlę? Burtininkė jos gailėjosi: ”Vargšė Undinėlė, panoro tapti Žmogumi...savo gražią uodegą nori iškeisti į du nelanksčius pagalius. Tau skaudės, labai skaudės. Eisi lyg peilio ašmenimis, ir niekada negalėsi grįžti atgal, į vandenyno dugną...”

Tai gal ir mes panorom tapti Žmonėmis? 


“Nešildo patys valgiai , o gyvybės darbas” VYDŪNAS

Pailsėti sustojome tuoj už kaimo, upės Kamenka pakrantėje. Aplink stačios uolos, viršūnes padabinusios berželiais. Dar nesiryžtame kopti į viršūnę. Vidinis žemės kirminas daug stipresnis už laisvą žvilgsnį nuo viršukalnės. Ir daiktus baisu palikti be priežiūros, o jeigu kas nušvilps? Saulė dar labai aukštai, todėl dar pakeliausime, nors stengsimės nepervargti, juk kelionė tik prasideda. Oras vasariškai šiltas ir nuostabūs vaizdai iš abiejų kelio pusių. Kiekviena uola skirtinga,su savo istorija ir praeitimi. Iš tolo šviečia baltas akmuo, kaip sniego sostas pušų žalume. Truputį priekyje iškyla skaudžiai raudona siena, gal čia raudų vieta? Dauguma uolų šiltai rusvo akmens, prie kurio malonu prisglausti, jis kvėpuoja gerumu. Žmonių nesimato, todėl mėgaujamės aromatais ir ramybe ir lėtai judame pirmyn.

Pagaliau sustojome, nors vietą rasti buvo labai sunku. Jei tik kiek lygesnė vietelė, reikia šokti per upelį arba bristi ir sušlapti kojas. Taip elgtis niekaip nesinorėjo, todėl klaidžiojom dar gerą pusvalandį, kol išdrįsome šokti per vos metro plotį siekiantį upelį. Iki saulėlydžio dar kelios valandos. Vakaras šiltas, saulėtas, tikras malonumas. Kalnų pašlaitės pilnos žiedų, kurie puikiausiai tinka salotoms. Žydi plautės, raktažolės, išlindusi ir viena kita rūgštynė. Valgyti daug nesinori. Maistą paruošiam kitai dienai: užmerkiam saują pupų, žirnių, grūdų ir atskirai sėmenų. Susitvarkysim, liks laiko ir dienoraštį parašyti. Kol kas nuovargis užgožia įspūdžius, kurių tiek daug.

Prieš išvykstant, pabandėme maitintis daigintais grūdais ir ankštiniais. Kodėl? O gi todėl, kad toks maistas sveria mažiau, nei konservų dėžutės, ir virti jo nereikia, vadinasi galėsime nekurti laužo (nors kirvį dėl viso pikto pasiėmėm). Tokį maistą užtenka išmirkyti (kaip prieš sodinimą). Energijos jis turi pakankamai. Legendos byloja kad Atlantidoje grūdai buvo naudojami, kaip kuras skraidančioms mašinoms. Jei nusprendėme trumpam užmiršti civilizaciją, reikia ir maistą pritaikyti.

Tautos išminčius Vydūnas pritaria: ”Nevalgykime ir negerkime karštų valgių ir gėralų. Vitaminus naikina ugnis - karštis. Kiekvienas daiktas, kurs ir žalias yra skanus, turėtų žalias būt ir valgomas. Žinokime, nešildo patys valgiai, bet gyvybės darbas... geriau susišildyti valgį valgant.”

Mūsų maisto atsargos ne tokios ir gausios: pupų, žirnių, žemės riešutų po 1kg, 0,5kg išlukštentų saulėgražų. Linų sėmenų maišelis (per naktį subrinkdavo puikiausias kisielius, kurį pasaldindavome medumi ir džiovintais vaisiais). Pasiėmėm ir pieno miltelių, tikėdamiesi, kad jie pakeis natūralų, žiupsnelis druskos, saldainiai-ledinukai. Visa kita tikėjomės nusipirkti kaimo parduotuvėse.


Krikštas

Vakare dangus papilkėjo, oras persisunkė drėgme. Tikėjomės vasarinio lietaus, dar nežinojome, kad kalnuose vasara įsitvirtina tik rugpjūčio mėnesį. Pabudome nuo šalčio. Palapinė apledėjusi,o termometras rodo -50C. Tik kalnuose taip greit vyksta orų kaita. Žemė pasidengė baltu apklotu. Sniegas ir žiedai, gražus derinys, bet tik tada, kai matai jį televizoriaus ekrane, sėdėdamas po vilnone antklode. Čia šaltis smelkiasi po rūbais. Palapinė ne namas, šilumos nelaiko. Reikia eiti. Nežinai, ar nustos snigti? Čia juk kalnai.

Taigi pirmyn. Sušalusiom rankom, kurias bandome susišildyti pažastyse, šiaip ne taip susikrauname kuprines. Neužmirštame užfiksuoti šio momento ir foto juostelėje. Ir iškeliaujame, o kelias veda vis aukštyn, į perkėlos viršūnę ir vis šaltyn. Žinoma, sunku pavadinti šitą putrą keliu. Batai pasidengė purvu ir kiaurai permirko. Einame be poilsio. Nes, tik stabtelėjus, drėgni rūbai pradeda ledyti. Atsisėsti nėra kur. Visur sniegas ir balos. Po medžiais ne ką sausiau.Valgyti nesinori, per jėgą nuryjame vieną kitą riešutą, užsigeriame aliejumi. Jis maloniai sušildo vidurius. Sustoja sunkvežimis, siūlo pavežėti. Atsisakome, juk nusprendėme keliauti pėsčiomis. O tai ir noras gali pradingti keliauti toliau, juk visada maloniau be sunkumų. Kelias labai lėtai ir vis tik kyla. Atrodo, šiandien viršūnės dar nepasieksim. Kiek toliau nuo kelio matome vietinių trobas, bet jos nekelia noro užsukti. Tie keli šimtai metrų į šoną atrodo neįveikiami, nes pasunkėjo ne tik batai, bet ir kuprinės. Brezentas su džiaugsmu geria vandenį. Trumpomis poilsio minutėmis bandome juokauti, kartu drąsiname save, kad tai tik krikštas, ir tai praeis.

Kelias vis vingiuoja į aukštyn, pro šalį pralekia vienas kitas automobilis, ir vėl mes vieni. Nemokame draugauti su gamta, nerandame joje užuovėjos. Drąsūs pasijuntame tik civilizacijoje. Čia mums viskas svetima ir nemiela, kaip ir tas nenuilstantis sniegas, suliejantis visą grožį į pilką ir šlapią gumulą. Penktą vakaro nusprendžiame ieškoti vietos nakvynei. Matyt, šiandien dar nesušilsime. Akimis susirandame laikiną poilsiavietę ir, pasukę iš kelio, užrėpliojame keturiomis į gan statų šlaitą, apaugusį negausiais berželiais. Sninga. Greit pasistatome palapines ir jau nebelendame lauk. Rūbai ant kūno šlapi, kuprinėje taip pat sudrėko. Batai pilni vandens. Kojines išgręžiame. Gerai, kad turime kuo pakeisti. Susivelkam viską, ką randame kuprinėse. Valgyt nesinori, bet prisiverčiam. Keletas saldainių, pupų, grūdų saujelė ir vėl šaukštas aliejaus. Yra tik vienintelis noras - sušilti. Nuovargis stipresnis už šaltį, pramiegame iki paryčių, bet lauke niekas nepasikeitė. Sniegas ir drėgmė. Apžiūrime kuprines. Keletas daiktų jau prarado savo vertę: kartono lapų jau nepanaudosi piešimui. Gamta diktuoja savo sąlygas. Belieka susitaikyti. Aunamės suledėjusiomis kojinėmis, šlapiais batais ir drėgnais rūbais. Sausus skrupulingai sudedame į plastmasinius maišelius. Gal pavyks išsaugoti? Ir vėl į kelią. Po pusvalandžio ėjimo, vanduo batuose sušyla ir kojos pradeda lankstytis. Sniegą keičia lietus, kuris tarpais ir visai nurimsta. Pagaliau pasiekėm perkėlos viršų. Koks džiaugsmas, gal pagaliau sušilsim, juk leisimės žemyn.

Tai buvo mūsų pirmoji, vieno kilometro aukštuma. Kalnai mus greit pastatė į vietą: mes jau nebe tokie švarūs ir išpuoselėti. Dvi dienos šaltyje ir pirmos pūslė ant padų. Nusprendėme sustoti anksčiau. Apsiprendimui padėjo ir saulė, paglosčiusi mūsų sužvarbusius kūnus. Vėl prasidėjo pavasaris. Pirmą kartą nuėjome apsiprausti, nors oras ir vėsus, o vanduo upelyje vos kelių laipsnių šilumos. Norėjosi nuplautį visą nuovargį ir įtampą. Ir padėkoti kalnams už išbandymą.

Galvoje daug sumaišties. Toks staigus sąlygų pasikeitimas atima pusiausvyrą. Taip, kalnai skirti ne silpniems. Kiek valios reikėjo sukaupti, kad nepradėtume elgtis, kaip neišauklėti žmonės.


Pirmos pažintys

Pirmas rytas be lietaus, tik tirštas rūkas. Kokia ramybė. Galima neskubėti, apsižvalgyti, pasigrožėti. Bunda po žiemos skruzdėlynai. Miškas skamba nuo gausybės giesmininkų. Pasigirsta ir gegutės kukavimas. Sako, kad gegutė pranašauja vasaros pradžią.

Nuo vakar vakaro mus stebi iš aukštybių. Galingi sparnai juda lėtai. Jis sklando kaip išradingas pilotas, panaudodamas oro sūkurius ir taupydamas savo jėgas. Tai erelis, čia jis vadinamas berkutu. Ir šiandien jis šalia mūsų. Tarsi apsauga, tarsi pranašas iš kito pasaulio. Mintys rimsta, pasijunti ne vienas šiame tolimame krašte. Saulė pasirodo tik apie pietus. Prajoja keletas raitelių su šautuvais. Šautuvai nekelia grėsmės, tai kaip gamtos dalis. Pirmą kartą saugiai pasijuntame dievo namuose. Lėtai tvarkomės daiktus, viską išsidžioviname. Nežinia, kada vėl pradės snigti, juk visada geriau būti pasiruošusiems netikėtumams.

Kiekvieną pavasarį ar po stipresnio lietaus visi keliai čia "nutiesiami" iš naujo -traktorius pravažiuoja ir sulygina paviršių, kol žemė dar neišdžiūvo.

Mes ir vėl kelyje. Šviečia saulė, kuprinės išdžiovintos, jaudintis nėra dėl ko. Bet tai tik iliuzija. Ant kelio pasirodo jautis. Jis nepririštas ir nusiteikęs gan nedraugiškai. Mes jam keliame nepasitikėjimą, o jis pasiruošęs ginti savo bandą nuo įsibrovėlių. Sustojame, gal jis dar apsigalvos? Ne, jis nesitrauks. Nusprendžiame pagudrauti. Susikimbame už parankių ir einame priešpriešiais. Mūsų triukas pavyko. Mes pasidarėme vienu žvėrimi, didesniu už priešininką. Džiaugiamės, taip išradingai įveikę kliūtį. Nuo įtampos ant padų sprogo sutrintos pūslės. Norisi prisėsti, nusiauti batus ir pasigailėti vargšių kojų, iki šiol nepatyrusių tokio streso. Varnalėšos lapas padeda. Ir vėl auniesi batais, ir vėl į kelią.

Priekyje laukia didingas vaizdinys. Per kalvas lėtai žingsniuoja kaimenė maralų. Jie panašūs į elnius, tik ausys ilgos, o snukis primena asilą. Smalsūs žvėreliai. Mes sustojome, sustojo ir jie. Stebime vieni kitus. Tai labai “brangūs” gyvūnai. Korėjiečiai perka jų ragus, vadinamus pantais. 1kg kainuoja du tūkstančius dolerių. Ragus galima nupjauti, kol jie nepradeda kietėti, o tai įvyksta 7-8 gyvenimo metais. Gyvuliams tai nekenkia ir neskauda, kiekvienais metais atauga nauji ragai. Vietiniai buriasi įkooperatyvus ir augina ištisas bandas. Iš pantų gaminami vaistai.

Vis labiau atsiveria akys. Pasirodo ir čia verda gyvenimas. Yra čia ir žmonių, ne tik gyvūnų. Keliu pralekia ir viena kita mašina. Nežinau, ar erkias galima priskirti gyvūnams, bet jų čia pilna. Pirmosios jau paragavo mūsų kraujo. Jų elgesys verčia mus priskirti jas prie parazitų. Gaila, kad neturime pinceto. Jau labai giliai jos spėjo įlįsti. Sužinojome, kad ir čia žmonės serga erkiniu encifalitu, net miršta, o mes nepasiskiepijome prieš išvykdami. Juk žinoma tiesa, jei ne laikas, nenutrūks tavo gyvybės siūlas. 


Svečiai

Prieiname gyvenvietę. Jos visada įsikuria prie upės, lomoje tarp kalnų. Ėjimas pasunkėja. Žmonės stebi mus. Užsukame į parduotuvę. Nusiperkame duonos ir saldumynų. Ir dar dėžutę žuvies konservų. Bus karališka vakarienė. Šiandien toli neisime. Vakaras šiltas, galima anksčiau įsikurti, pasižvalgyti. Tuoj už kaimo pasukame į šoną. Prie upelio randame puikią aikštelę, žmonių nesimato. Tik karvė bando su mumis konkuruoti dėl vietos. Tenka susirungti ir su vytele ją išginti.

Pasiruošėm vakarieniauti, bet ir vėl trukdymai. Tik jie malonūs. Sustoja raitelis. Sako:" Mačiau jus prieš kelias dienas, maurojančius purvu, vadinamu keliu. Dar ir snigo." Džiaugiamės, tai pirmas žmogus, užkalbinęs mus. Susipažįstame. Jis prieš 6 metus atvyko iš Tadžikistano. Ten prasidėjo karas, naikino kito tikėjimo žmones. Jis su šeima pasitraukė , nenorėjo veltis į bereikalingą konfliktą, nuo tada jis ir šeimos nariai tapo pabėgėliais. Altajuje jam patinka gyventi - nuostabi gamta ir geraširdžiai žmonės. Dirba tik, kad išlaikytų savo šeimą. Medžioja, bet ne daugiau, negu suvalgo. Norėjo pavaišinti ir mus: nuėmė nuo arklio ką tik sumedžioto maralo šlaunį, galėsime pasikepti ant laužo. Buvome dėkingi už tokį dėmesį. Neįprastas elgesys: visiškai svetimas žmogus, net užmokėti neprašo. Mes mandagiai atsisakėme: per sunku bus nešti, o palikti bus gaila. Tada Borisas papasakojo, kur gyvena ir atsisveikindamas pakvietė į svečius. Jei reikės pagalbos, kreipkitės.

Mūsų pašnekesį stebėjo dar vienas raitelis. Tik jis nebuvo toks drąsus, stebėjo mus nuo kito upės kranto. Borisui nujojus, turėjome galimybę stebėti, kaip puikiai sutaria arklys ir žmogus.Raitelis nusileido prie upės labai stačiu šlaitu, prajojo pro mus risčia, bet taip ir neužkalbino. Matyt, išklausinės Borisą.


Dangiška muzika

Pagaliau lankymo valandos pasibaigė. Po sočios vakarienės, pasiėmėm dienoraščius. Juk sunku bus prisiminti visa tai po kelių mėnesių. Vienas kitas sakinys ar vardas bus puikiausia pagalba, pasakojant kelionės įspūdžius. Kad ir tai, jog konservus suvalgėme be didelio džiaugsmo. Daug skanesnė pasirodė duona ir šokoladiniai saldainiai. Užpylėm sėmenis kisieliui, kurį rytais randame sušalusį į ledą. Kiekvieną naktį temperatūra nukrenta žemiau 0C laipsnių.

Išsimiegojome ramiai, naktis - tikra atgaiva kūnui ir sielai. Ankstyvą rytmetį mus pažadino varpų skambėjimas. Šilti saulės spinduliai ir švelni melodija gramzdino mus atgal į sapną. Atrodė, kad dangus nusileido ant žemės ir pavertė ją rojumi. Buvo šeštadienis. Pagalvojome, kad netoliese yra bažnytėlė, o kalnai ir neužterštas oras sustiprino skambesį. Smalsumas išgynė mus iš palapinės ir koks buvo nustebimas, kad šitą dievišką skambesį skleidė karvių banda genama į kalnus. Pačios pasiučiausios po kaklais nešiojasi tą muziką. Nuo to patirtas džiaugsmas nesumažėjo, o gera nuotaika lydėjo visą dieną.

Kiek vėliau sužinojome, kad bažnyčių šiame krašte nėra, o ir gyventojų čia nedaug. Kaimas laikomas dideliu, jei gyvena penki šimtai žmonių. Tarp altajų vyrauja šamanizmas, garbinama ugnis, apeigos sudėtingos ir atvykėliams nerodomos. Kaimai toli vienas nuo kito - 15-50km. Kiekviename slėnyje gyvena atskira giminė. Nuotakos ieškoma už perėjos, kitame kaime, kad nesimaišytų kraujas. 


Sapnas

Kiekvieną vakarą, prieš užmiegant, stengdavomės prisiminti prabėgusią dieną, įvertinti savo mintis ir poelgius. Nepažįstamos sąlygos ir neplanuoti įvykiai dažnai iššaukdavo tokius pat netikėtus mūsų poelgius ir mintis. Stebėdavomės: nejaugi tai AŠ pasakiau, ar galėjau AŠ taip pagalvoti? Žmones sutikdavome retai. Buvome tik mes ir gamta. Už netikėtus skausmus ar draugų poelgius galėdavome kaltinti tik save. Sakoma, jei tavęs negirdi, nesupranta, keiskis. Jei pasikeisi tu, pasikeis ir tave supantis pasaulis. Jei verdi pykčiu, ko stebies, kad aplink visi pikti? Jei pasijutai pranašesnis, neįsižeisk, kad liksi vienas.

Vienąkar, prieš pat nukeliaujant į sapnų karalystę, aplankė nuostabus reginys. Pievos geltonai žydinčių gėlių ir skaisčiai raudonos spalvos šiluma, kuri pasirodė kaip spindintis šviesos kamuolys. Vaizdas susiliejo su sapnu, kurį sunku pamiršti ir šiandien. Sapne gavome nurodymus: laikas nusiimti antkaklius, nes greit būsime laisvame krašte. Kurie to nepadarįs, nepajus, kad yra laisvi.

Kitą dieną mes perėjome sieną, prasidėjo Altajaus respublika. Kaip panašu į tiesą, keliaujame žeme, kurioje net gyvuliai laisvesni, nei dauguma žmonių. Tiek erdvės, kad nereikia pasaitų. Turto turi tiek, kiek pats sugebi sukurti, todėl ir nesutarimai čia retai kyla. Pats statai namą, pats rūpiniesi maistu. Jau seniai čia nesijaučia valdžios įtakos. Niekas neverčia dirbti. Didžiausi viršininkai yra pilvas ir šaltis. Malkų neprisiruošei, kaltink save. Neužauginai grūdų, badausi tik tu. Jei bėda, kaimynai padės. Bet tinginių čia nemėgsta. Jei nejudėsi, teks išsikelti. Sąlygos sunkios, prašančių išmaldos čia nesutiksi. Pameluoti gali tik vieną kartą, bet reputaciją susigadinsi nepataisomai. Tuo Sibiras ir skiriasi nuo Europos. Prašinėtojams Uralo kalnų pereiti nepavyksta. Per daug erdvės ir laisvės, kad galėtum parazituoti. Nėra suvaržymų, kuriais prisidengdami didelių miestų gyventojai slepia savo ydas ir žalingus įpročius. Ilgos žiemos verčia rūpintis šiluma, juk nemiegosi ant suoliuko, kai lauke –40oC, ir šiukšlių konteinerių ten nerasi, nes civilizacijos kerai šių vietų dar nepasiekė. 


Čiornyj Anuj

"Ir vieną kart, pavasari, tu vėl atjosi drąsiai.O mylimas pavasari, manęs jau neberasi.Sustabdęs juodbėrį staiga, į žemę pažiūrėsi.Ir žemė taps žiedais balta – aš diemedžiu žydėsiu."

Nežinia, ar tai buvo pavasario kerai, bet pilnatvės jausmas lydėjo visą kelionę. Kiekvienas žiedas ir krūmas sveikino mus ir dovanojo džiaugsmą. Gyvenimas pasidarė lengvas ir paprastas. Patirti įspūdžiai ir netgi nuovargis teikė malonumą. Kiekvieną dieną atrasdavome dalelytę naujo pasaulio, tokio artimo ir visiškai nepažįstamo. Nuo namų mus skyrė penkios valandos laiko juostoje. Ir daug, ir mažai. Visiškai kitas pasaulis su mums nežinomais įpročiais, tradicijomis ir žmonėmis. Mes net mokame vieną bendrą kalbą, kurios pagalba galėjome bendrauti.

Vaikystėje visas pasaulis telpa kambaryje, vėliau jis prasiplečia iki kiemo, dar vėliau apima ištisą kaimą ar miestą. Daugumai gyvenimas čia ir sustoja. Tik nedidelė dalis aplanko kaimynines šalis, bet ir tai tik ieškodami geresnio pragyvenimo. Ir tik nedaugelis, tokie kaip Magelanas, Beringas, Kolumbas išdrįsta norėti nepasiekiamo – atrasti naujas žemes ir padovanoti jas ateities kartoms. Tik dėka šių drąsių žmonių, gyvenime dažnai paniekintų ir nesuprastų, mes žinome, kad “Vis dėl to ji sukasi”, kad tarp Europos ir Indijos yra dar ir Amerika. Argi tai ne stebuklas?

Kelias vis vingiuoja į aukštyn. Patekome į pasaką: pavasaris su pirma žaluma ir vasaros karštis, kartu ir ruduo su savo derliumi. Dar galima rasti miške pernykščių uogų ir riešutų. Šis laiko gabaliukas tik kelios dienos, bet mes keliaujame kartu su juo. Kylame vis aukštyn, todėl kiekviename kaime matome sodinamas bulves ir pakelėse žydinčias žemuoges. Tai panašu į pasak? “Dvylika mėnesių”: viską dar matai, bet jau nieko nebėra. Keičiasi kalvų spalva: iš šviesiai rusvos jos dažosi šviesiai žalia, rausva, oranžine, mėlyna, geltona. Tikras pavasarinis pakilimas. Niekada nežinai, ką atneš šiandieninė diena? Išvarginti šalčio ir drėgmės, džiaugiamės šiluma. Bet neilgai, kai kelias dienas iš eilės karštis siekia virš +30oC, patirtas šaltis atrodo ne toks ir gasdinantis.

Aplinkinės kalvos paverstos ariamais laukais, kažkur išsislapstė upeliai. Kai kur tik randame drenažo vamzdžius, pratiestus po keliu ir per sprindį vandens. Vasarą, tikriausiai, ir to nelieka. Ištisą dieną kelias vingiuoja tarp suartų slėnių. Tolumoje traktorius labiau panašus į žaislinį. Per dieną tokį plotą sunku apdirbti, kartais prireikia savaitės. Kaimų gretimais nematėme, todėl iškildavo klausimas, kur miega artojai?

Kelias dienas tolumoje stebėjome juoduojančius kalnus, apaugusius beržynais. Niekaip negalėjome suprasti, kodėl nesimato žolės? Pagaliau, priėjome juos ir supratome. Pasirodo, pavasarį šiuose vietose dažnai nuo karščio ir sausros užsidega pernykštė žolė. Gaisrus sukelia ir žaibai. Ugnis viską nuniokoja. Augmenija atsigauna tik vasaros pabaigoje. Sustabdyti gaisrus sudėtinga. Gamtos stichijos siautėja, neleidžia apsnūsti. Žmonės linkę išlaukti šį baisų laikotarpį, neįleisdami ugnies į miškus. Pavadinimas Čiornyj Anuj - taip pat neatsitiktinis. Taigi, dvi dienas teko keliauti tarp nuodėgulių ir beveik be vandens, o tiksliau Čiornyj-Anuj apylinkėm. Tai buvo viena iš nedaugelio kelionės atkarpėlių, kai vandenį nešėmės kuprinėje. Tą niūrų vaizdą aštrino maumedžiai. Jie įdomūs savo sugebėjimu prisiderinti: jei auga šalia beržų, panašūs į beržus, jei šalia kedrų , supanašėja su jais. Jei auga vieni, primena siaubo filmus. Jokios formos - išsidraikę, išsikeroję. Vakaro prieblandoje atgyja pabaisų pavidalu. Tokie jie būna tik ankstyvą pavasarį, kol nesužaliuoja. Tai lapuočiai, tik vietoj lapų švelnūs spygliukai, augantys kuokšteliais. Turi jie ir savų privalumų -augalas, pilnas terpentininių dervų. Gydo nuo pūslės uždegimo.

Kad ir kaip keista, būtent šitos niūrios vietos mus dažnai nukeldavo į namus, į Lietuvą. Kiekvienas pokalbis baigdavosi prisiminimais apie tuos, kurie šiuo momentu taip toli nuo mūsų ir net neįtaria, kokias kliūtis mums tenka įveikti. 


Upė Pesčianaja

Kelyje mes jau antra savaitė. Vis labiau daromės panašūs į vietinius. Veidai ir rankos rudai raudonos spalvos, kaip indėnų. Sutikti reti praeiviai jau nebelaiko mūsų pasipūtusiais europiečiais. Pasidomi, kur keliaujame, kodėl pėsčiomis? Dauguma mus jau matė ar girdėjo iš pažįstamų. Ir tai nestebina, juk per visą teritoriją eina tik vienas kelias. Mes jiems panašūs į tyrinėtojus. Pokalbio pradžioje bando “įspėti”, kad priekyje daug sniego, šalta. Tai patikrinimas, mes nesileidžiame įbauginami. Ir tik tada užsimezga tikrasis pokalbis. Jie mielai pasakoja apie savo kraštą, linki mums sėkmės. Juos stebina mūsų žygis, siūlo išsinuomoti arklius, kam save taip varginti? Klausiame, ar nebijo nuomoti arklių, juk gali juos prarasti? Jiems tai nesuprantama, juk per Altajų eina tik vienas kelias, grįžti reikės tuo pačiu keliu.

Šią popietę apsistojome prie upės Pesčianaja. Stiprus vaizdas. Baidarininkų jau nebematyti, bet srovė upėje vis dar srauni. Upės dugnas nusėtas akmenimis, kurie irkluotojams kelia nemažą grėsmę. Kiekvieną pavasarį čia susirenka drąsūs žmonės, norintys išbandyti savo jėgas. Kitame upės krante tarsi siena iškilusi uola. Viršūnės apaugusios medžiais, tik jie taip aukštai, kad labiau panašūs į krūmus. Apsistojame prie pat upės. Šitas krantas apžėlęs žemaūgiais krūmokšniais, kurie greit sužydės. Vakaras šiltas ir ramus. Tikimės, kad rytoj išauš nuostabi diena ir galėsime pailsėti, nes ant padų jau sunku rasti sveiką vietą. Ir patys patogiausi batai neapsaugojo nuo sutrynimų. Besileidžianti saulė padengia stepę paslaptingai rausvu užklotu. Vaizdas drebina vidų, aštrina pojūčius. Sunku išlikti ramiam. Gulamės kartu su saule.

Pažadino stiprus vėjas. Rytas dar labai ankstyvas, vos prašvito. Vėjo gūsiai tokie stiprūs, kad kartais atrodo, kad palapinė gali neatlaikyti. Poilsį teks atidėti. Padus apdėliojame augalų lapais, apsivelkame striukes ir vėl į kelią. Vėjas nerimsta, debesys skaisčiai raudonos spalvos. Panašu į artėjančią audrą, nesinori stovėti vietoje. Juolab, kad atvirame lauke sunku rasti užuovėją. Debesų fone keičiasi paslaptingi vaizdiniai: pasakiški bokštai, apsupti žydinčių sodų. Taip panašu į Šambalą N.Rericho drobėse.

Vėjas nurimsta taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Niekaip negalime priprasti prie tokių staigių oro permainų. Tik pusvalandis, kai mes kelyje, o jau spėjome net kelis kartus pakilti ir nusileisti, ir vėl grįžome į šiltą pavasarį. Kalnų dvasia neleidžia užsnūsti ir prarasti budrumą. 


Triumfo arka

Kiekvieną dieną nužingsniuodavome 20-40km per 4-7 valandas. Rytais drėgna ir pilka, norisi kuo greičiau judėti. Didesniam poilsiui sustojame, kai pasirodo saulė, apie dvyliktą dienos. Iškraustome kuprines ir viską išdžioviname. Tai mūsų kasdienis darbas. Ir nepadaryti jo neįmanoma, nes tik pats nukentėsi. Jei perėjos pradžią prieiname viduryje dienos, rengiame stovyklavietę. Staigus pakilimas visada pranašauja ir oro atšalimą. Stengiamės tokią kliūtį įveikti per dieną ir miegoti nusileidę kitoje pusėje perėjos. Pirmas krikštas nepraėjo be pėdsakų, pasidarėme atsargesni, įdėmiau studijuojame žemėlapius, stebime oro pasikeitimus, klausome vietinių patarimų.

Ir vėl perėja. Ne tokia ji aukšta, bet nesovokiamai stati. Kiekvienas turi galimybę išbandyti save. Pradžioje einame visi kartu, bet jėgos nelygios, todėl išsirikiuojame vorele. Pirmam sunkiausia, paskui jį tarsi šleifas nusitęsia silpnesni. Kiekvienas jaučia tik save. Vieni skina kelią, kiti stengiasi neatsilikti. Oras retėja greitai, jo pradeda trūkti. Žinoma, tai tik iliuzija, jis tik per daug švarus. Plaučiai, prisikvėpavę miesto smalkių, bando išsivalyti. Tik tas procesas toks skausmingas, kartais atrodo kad krūtinkaulis gali pasidalinti į dvi dalis. Maišosi įvairiausios mintys: ką aš čia veikiu, kodėl save taip kankinu ir kodėl alpinistai, tik nulipę vėl planuoja lipti?

Atrodo, kad viršūnės niekada nepasieksime. Ilsėtis nestojame, kiekvienas sustojimas tik atims jėgas, o užlipti vis tiek teks.Vis lipame ir lipame. Kartais atrodo, kad tokio krūvio žmogus negali pakelti. Ir kam visa tai? Atsakymas jau čia pat, bet kol kas mes jo nežinome. Pirmasis jau užlipo ir sužinojo. Ta mintis verčia judėti, nepalūžti, greičiau užbaigti košmarą.

Pagaliau viršūnė. Galima atsikvėpti, nusiimti kuprinę ir suprasti visus “kodėl?” Sunku aprašyti žodžiais jausmą, kurį patyrėme. Tik pasidarė aišku, ką jautė žmonės, pastatę Triumfo arką Paryžiuje. Begalinis dvasios pakilimas. Jis mums atvėrė akis: virtinės snieguotų viršūnių ir dangus. Žemė dingo. Ji kažkur žemai, paskendusi rūke. Tik dangus ir kalnai. Ir tu visa tai matai. Nei žodžiai, nei nuotraukos neatkartos šito reginio, nes tai jausmas pilnas palaimos ir džiaugsmo. Nuovargis jau pamirštas, zirziančios mintys išblėso. Dabar jau tikrai žinai, niekada nebegalėsi gyventi kaip anksčiau ir supranti žodžių prasmę: gimęs šliaužioti, negali skraidyti. Niekada kirminas nesupras erelio... 


Sunku išlikti žmogumi

Alpinistai žino, kad užlipti į viršūnę - tai tik pusė darbo. Daug sunkiau nusileisti. Žmonės, pasijutę dievais ir kalnų valdovais, trumpam užmiršta savo namus - Žemę. Tas trumpas apsvaigimas ne retam apsiverčia katastrofa. Paprasčiausiai pritrūksta fizinių jėgų nusileisti. Visiška vidinė ramybė, nelieka baimės ir problemų. Mintys persipina su sapnu, kūnas sušyla, netenka svorio. Žmogus praranda budrumą. Jis nebenori grįžti į kovos lauką, kur kiekvieną dieną privalo daryti sprendimus. Jis net nežino, kad tai varomoji jėga, leidžianti tobulėti.

Mes ne alpinistai, bet ir mums nusileidimai nebuvo lengvi. Visas Altajus - tai kilimas į viršų, iki pat Beluchos. Tai tarsi vienas didelis kalnas su atskirais pakilimais. Net nusileidę nuo perėjos, mes likdavome truputėlį aukščiau, nei prieš pakildami. Taip mes pratinomės prie aukščio. Pratybos nebuvo lengvos. Dažnai vidinė ramybė ir susižavėjimas virsdavo susierzinimu, pykčiu, nepasitenkinimu. Aukštis dažnai sukelia vidinę paniką, nes jis verčia mus atsisakyti svorio, kurį mes taip stropiai kaupiame.

Legenda pasakoja, kad kartą paukščiai paprašė karalių Saliamoną padovanoti jiems auksines karūnas. Jos taip puošia valdovo galvą. Saliamonas sutiko ir nukalė jiems karūnas. Pasipuošę paukščiai išdidžiai vaikščiojo po sodą, įsivaizduodami save karališkaisiais paukščiais. Tik pakilti su tais auksiniais papuošalais jie nebegalėjo, o jų galvos su kiekviena diena vis labiau ir labiau sviro prie žemės. Iškankinti to brangaus svorio, paukščiai paprašė karaliaus Saliamono nuimti svorius nuo jų galvų. Jie ir vėl galėjo skraidyti. Taigi, visada gali pasirinkti aukso karūną arba sparnus, keliančius aukštyn į mėlyną žydrynę.

Šį sykį kelias tiesiog smigo žemyn. Kuprinių svoris, nutrintos pūslės, nuovargis ir artėjančios sutemos aštrino jausmus. Turėjome tik vieną išeitį - sustoti ir nusiraminti. Sunku nuraminti laukinį žvėrį, kuris tūno tavo viduje. Jei nori išlikti žmogumi, privalai. Kuprinėje turėjome raminančių, kurie nei sykio mūsų nepavedė. Tai Išminties knyga, kurioje telpa visi atsakymai. Ji nedidelė, neišvaizdi, nėra čia ir spalvotų iliustracijų. Nerasi ir liaupsinančių pagyrimų. Vien patarimai, nors daugelis juos laiko išsigalvojimais arba filosofija, kuri tinka tik pasiplepėjimams. Tai knyga, kur kiekvienas žodis kiekviena mintis leidžia pamatyti save iš šalies, tarytum veidrodyje. Pradžioje norisi prieštarauti, nes niekaip negali patikėti, kad tai tu viso aplinkinio chaoso priežastis. Išminties knyga prieinama visiems, tik su viena sąlyga. Skaitydamas turėsi keistis pats, o ne keisti pasaulį.

Gal tai buvo visai ne įniršęs žvėris, o auksinė karūna , kurios taip sunku atsisakyti.


Kalno šeiminikas

Vakarėja. Laikas sustoti, tik aplink plyni laukai, jokios užuovėjos. Upelio taip pat nesimato. Lėtai slenkame keliu, tikėdamiesi kokio ženklo, o gal ir stebuklo. Tolumoje pasirodė raitelis, jis artėjo. Supratome, raitelis mus pastebėjo. Gal jis mums ir padės apsistoti? Tik prisiartinęs, vyriškis užkalbino: “Ką veikiate mano žemėje?” - Prisisitatėme, pasakėme, kad norėtume apsistoti nakvynei. Išklausęs šeimininkas pasisiūlė palydėti iki tinkamiausios vietos. Pakeliui užsimezgė pokalbis. Jį stebino mūsų žygis: turistai čia neužsuka, o ir oras dar neįšilęs, kad miegoti palapinėje. Pats jis buvo su vatinuku ir lapine kepure. Kol laukai nepražysta aguonomis, keisti žieminį apdarą į vasarinį per anksti.

Atvedė mus į kalno papėdę, saugią iš visų pusių: nuo kalno niekas nenulips, o priekyje laukai ir matosi labai toli. Kažin ar patys būtume radę šią užuovėją? Jausdami dėkingumą, pasiūlėme nusifotografuoti. Sutiko, tik už pusvalandžio. Palikęs mus, nuskubėjo namų link. Grįžo jau dviese, su sūnumi. Tai jo didysis pagalbininkas, kuris vienas ir raitas gali parginti bandą, nors jam vos penkeri. Arklys jam dažnai atstoja lopšį, ant kurio nugaros jaučiasi saugesnis, nei ant žemės. Vaikai čia anksti tampa savarankiškais. Žirgas ne prabanga, o draugas ir pagalbininkas. Jis ir vienintelė greita susisiekimo priemonė, visada praeis ten, kur mašina jau nepravažiuos.

Rytų žmonės stebina savo pastabumu. Jie netiki žodžiais, labiau stebi akis ir judesius. Tik patikėję pašnekovu, atsiveria. Viktoras, toks mūsų pažįstamo vardas, pasakoja apie save. Jis kazachas, tarnavo Vokietijoje, todėl Lietuvos pristatinėti nereikia. Puikiai orientuojasi šiandieninėje politinėje situacijoje. Kalnų nesiruošia iškeisti į miestą ir civilizacijos privilegijas. Vanduo mieste užterštas ir kvėpuoti nėra kuo. Arklio taip pat nenusiveši, o be viso to ir gyvenimas praranda prasmę. Jo gimtame kaime Turata gyvena kazachai. Mokykloje vaikai mokomi altajų ir rusų kalbomis.

Papasakojo, kad prieš savaitę mirė jaunas vaikinas, o šiandien vyko arklių lenktynės, jo atminimui, gaila, kad pavėlavome. Po lenktynių pjauna arklį. Tai tradicija. Visas kaimas susirenka pagerbti išėjusio į šviesesnį pasaulį. Lenktynėse nugalėjo jo šešiolikmetis sūnėnas, kuris taip pat įsijungė į mūsų pašnekesį.

Dar daug pripasakojo Viktoras. Kad pavasarį iš kažkur atsiradę grifai išpjovė 160 ėriukų - visą metų uždarbį. Už tokią sumą galėjo nusipirkti gerą mašiną. Kad pasitraukus tarybinei valdžiai, krašte prasidėjo vagystės - iš kaimyno pavogė 16 arklių. Vagių niekas neieško, juk tik rajono centre įsikūrusi milicijos nuovada, o kalnai moka tylėti. Čia, aukštai vasaros per trumpos ir per šaltos daržovių auginimui, todėl surinktus kedro riešutus keičia į daržoves ir vaisius, užaugintus žemumose. Parduoda ir avis. Po kolūkio iširimo jau penkeri metai negauna algos, visiems išdalino žemes ir verskitės, kaip išmanot. Žmogus nesiskundė, norėjo tik išsišnekėti.

Pajutęs mūsų nuovargį, maloniai atsisveikino ir palinkėjo geros kloties. Mes pažadėjome atsiųsti nuotrauką. Pažadą ištesėjome, dar nusiuntėme nuotrauką su jūra. Norėjosi truputį pasigirti, kad ir mes turime kuo didžiuotis, nors tai ir ne kalnai, bet stichija, kuri taip pat nepaklūsta žmogui.


Tikėjimas -tai žinojimas

Kiekvienas žmogus pažįsta save, bent jau taip galvoja. To, ko nežino pats, pasako giminės, draugai, bendradarbiai. Nuo vaikystės kiekvienas turi savo pravardę ar malonybinį tėvų sugalvotą šaukinį ir baudžiamas už tuos pačius nusižengimus visą gyvenimą. Metai bėga vaikas tampa paaugliu, jaunuoliu, suaugusiu žmogumi. Tik, kaip ir anksčiau, jis turi tą pačią pravardę ir jam primenamos vaikystės išdaigos. Giminių rate sunku pakeisti nuomonę apie save. Sunku ją pakeisti ir darbe, nes beveik visada kartu dirba vaikystės draugas ar kaimynas, kuris labai “nuoširdžiai pasakoja” aplinkiniams apie tave. Jis žino, koks tu buvai ir koks tu gali būti. Tave įstato į rėmus, iš kurių ištrūkti neapsakomai sunku. Mokykloje asmenybės formavimuisi įtakoja profesinis orientavimas, kuris atliekamas, atsižvelgiant daugiau į tėvus, nei į vaiką. Puiku, jei tavo tėvai išsilavinę ar užima reikiamą padėtį visuomenėje, ateitis nebus tokia pilna barjerų, bent jau iki to momento, kol tavo planai stipriai neprieštaraus tėvų norams. Sako, kad jei žydas nori baigti aukštąją, jis turi būti tris kartus stropesnis ir išmintingesnis. Tik tokiu atveju jis bus lygus tarp lygių. Galbūt, tai vienas iš būdų atskirti pelus nuo grūdų ir profesinis orientavimas taip atrenka geriausius? Sunku pasakyti, tik po studijų ne dažnas grįžta į gimtus namus, ieško vietelės, kur nėra pažįstamų, kad galėtų tapti savimi.

Keliaudami Altajuje išgirdome gan keistą ir mums neįprastą vertinimą apie Lietuvą. Jiems tai kraštas, kur labai svarbus kraujo ryšys. Vaikai gyvena kartu su tėvais ir tuo pačiu tęsia giminės tradicijas. Mes bandėme teisintis, kad tai maža šalis ir reikalinga vienybė, pasitikėjimas ir artimųjų parama. Tik giliai viduje pritarėme jiems. Prisiminėme, kaip paslapčiomis ruošėmės išvykai. Kokia gali būti kelionė, jei neturi tvirto pagrindo po kojomis? Juk ne uždirbti važiuoji ir ne į vakarus. Į rytus, pas žmones, kurie lietuvių sąmonėje niekada nemokėjo gyventi. Nelinkę jie kaupti, gyvena be turtų ir nesijaučia nuskriausti, jie net arklieną valgo, o kiaulių neaugina.

Sunku paaiškinti, kad gyventi “kaip visi”, nesinori. Kad vaikystės svajonės - apkeliauti visą pasaulį - nepakeičiamai svarbi ir tiki ja iki šiol. Ir, kad tai tik pirmas savarankiškas žygis, o ateityje jų bus ir daugiau. Kitu atveju tavo tolimesnis gyvenimas praras prasmę. Nei turtas, nei vaikai neužpildys dvasinės tuštumos, apie kurią taip retai išdrįstame prabilti.

Atsimenu vaikystės sapną: Gyvename mes blokiniame name, trečiame aukšte. Rytą pabudau nuo triukšmo - prasidėjo pasaulio pabaiga. Žemė plyšinėjo, visur vėrėsi prarajos. Panika, žmonės blaškosi, lipa per langus, temdami sunkius lagaminus, prikrautus "būtiniausių" daiktų. Lagaminai krenta į prarają kartu nusitemdami ir savininkus. Aš stebiu šį reginį pro langą ir niekaip negaliu suprasti, kodėl jie tempia tuos sunkius nešulius? Juk daug paprasčiau išsigelbėti tuščiomis rankomis? Tada dar ir kitam gali padėti?

Prabėgo daug metų, bet sapno nepavyko užmiršti. Tik dabar aš jį suprantu kiek kitaip. Pasaulio pabaiga vyksta kasdien - mes kasdien tempiame tuos lagaminus: kaupiame diplomus, pareigas, turtą, visuomenės nuomonę apie save, pareikštą laikraštyje. Ir taip retai susimąstome kam visa tai? Juk priekyje tik mirtis, kurios mes nepažįstame ir bijome. Ir vis tik lekiame į tą nežinomybę milžinišku greičiu. Visą tą turtą paliksime čia Žemėje, tai kam jį kaupiame?

Kam apie tai galvoti? Juk mes nei vienas netikim gyvenimu po mirties. Jei tikėtume, ar šitaip nugyventume kiekvienam skirtą laiką? O gal tie žmonės iš rytų tai žino? Juk ne šiaip sau Altajus vadinamas Azijos širdimi, o Belucha - Dievų buveine? Sunku tuo patikėti, bet kelionės įspūdžiai pranoko lūkesčius. Kiekvienas kilometras mus plėšė nuo praeities dogmų ir įsipareigojimų. Miglotas tikėjimas virto žinojimu.

Gyvenimas nesibaigia su paskutiniu atokvėpiu, jis pereina į kitą būtį, į nepažįstamą tikrovę, kuri realesnė netgi už šį gyvenimą.


Broliai

Dar viena diena artėja į pabaigą. Vis dažniau akimis ieškome aikštelės nakvynei. Vakarop, po dienos žygio, kuprinės vis sunkėja ir pilvai vis dažniau primena apie save. Sustojame šalia kelio pailsėti ir apsižvalgyti. Mašinos retai pralekia dulkėtu keliu, o pavienių praeivių išvis nesutiksi. Išsitiesiame ant žolės, kūnui poilsio niekada neatrodo per daug. Pasineriame į svajones apie namus, apie garuojančią sriubą ir karštą vonią.

Neilgam. Prie mūsų sustoja motociklas. Du jauni vyrukai, broliai Ajas ir Mergen nori su mumis susipažinti. Jau vakar jie mus užfiksavo, tik neturėjo laiko susoti. Mergenas tik grįžo, atitarnavęs Rusijos armijoje, o Ajasui tik aštuoniolika. Jie altajai iš gretimo Ust-Mutos kaimo. Sužinoję, kas mes tokie, pasakoja apie savo kraštą. Jie žino daug ir tiki pranašystėmis. O jos byloja, kad visi karai prasideda Balkanuose. Ir pirmas pasaulinis, ir antras. Šiuo metu karas Jugoslavijoje, tai ženklas, kad ir jis pasaulinis. Galbūt pasaulis nepavirs kovos lauku, bet palies visus. Vieni kariaus, o kiti bus priversti pasirinkti, su kuo jie. Vėl vyksta pasaulio perdalijimas. Ginklai pas visus labai galingi, gal paprasčiau viską išspręsti prie derybų stalo?

Kalbos nukrypsta apie jų šventoves. Jos nesukurtos žmonių rankomis, bet ne menkesnės. ”Mūsų taiga”- šitie žodžiai pilni pagarbos ir nuolankumo. Taiga - tai kedrų miškas, snieguotos viršūnės ir viską supanti dvasia. Taiga parūpins maisto ir būstą, jausmus nuramins, neleis pasinerti į tuštybę. Civilizacija - dar ne kultūra, ir jos kerams vietiniai sunkiai pasiduoda. Tai tik taisyklės, ir jų tiek daug. Šitie žmonės neieško pagalbos valdiškose įstaigose. Jie paprasčiausiai tiki, kad kiekvienas susilauks, ko užsitarnavo. Laikas geriausias teisėjas. Problemų čia užtenka. Subyrėjus sąjungai, neliko darbo. Daugelis pradėjo gerti. Naminukę patys išsivaro iš pieno išrūgų, pridėję bulvių ar miltų. Augina avis, arklius, karves. Taigi mėsos netrūksta. Juos stebino, kad mes nevalgome arklienos. Kiaulė nešvarus gyvulys. Visai kas kita arklys, jis žolėdis ir labai švarus. Duoną taip pat kepa patys, tai apvalūs balti blynai-lepioškos. Juodos duonos skonio jie nežino, o mums jos taip trūko visą kelią... 


Gamta-kūrėjo namai

Dienos keičia viena kitą, kaip ir gamtovaizdžiai. Jau senokai nematyti pušų, nes jos auga tik iki 700m aukščio. Miškus pakeitė pavieniai beržai ir maumedžiai, kurių plikos šakos dar neskleidžia pavėsio. Nuovargis ir karštis sekina nė kiek ne menkiau už šaltį ir drėgmę. Žemė dar nepasidengė žole. Ryški šviesa verčia prisimerkti, supranti, kodėl pas vietinius tokios siauros akys?

Kodėl mes nevažiavome į civilizuotą kraštą, į Europą, kur viskas žmogui: asfaltuoti takeliai, keltai, bazės su išnuomojamu sportiniu inventoriumi, kurortai, barai... Ir patys žinome atsakymą: civilizacija-  nuostabus išradimas, viskas pritaikyta užgaidoms tenkinti, o tiksliau didinti ištižimą: nei nakvyne tau rūpintis, nei maistu. Tik "džiaukis" gyvenimu. O kur gamta, kur jos ramybė ir jėga? Ji “išėjo” kartu su iškirstais miškais ir užnuodytomis upėmis, gamtos dovanas pakeitė mėsainiai ir sintetinės bandelės, užmirštos pasakos, mokančios išminties, pavirto reklaminiais stendais ir pigiomis dainuškomis be melodijos ir prasmės.

Altajus - atgaiva širdžiai. Supranti, dar ne viskas sunaikinta šioje žemėje, yra dar vietų, kur miškai nepaversti mediena po 20 dolerių už kubą, nors jau ir čia knibžda prekeivių-užsieniečių, tik sąlygos per daug atšiaurios ir technikos tinkamos nėra, kur kasdien danguje matai erelį ir laisvas bandas maralų. Ir pakelėse auga žemuogės. Jos neužkrėstos, nes transporto čia beveik nėra. Ir namai statomi iš netašytų rąstų, o vandenį semia iš kalnų upelio, o jame nėra chemikalų.

Legenda pasakoja, kad kalnai buvo sukurti tiems, kas norės pabėgti nuo turto ir pabūti savimi, pasikalbėti su kūrėju. Deja, žmogus jaučiasi visagaliu ir po truputį naikina netgi kalnus. Jis niekaip negali sutikti, kad gamta - šventovė, kurią sunaikinus, išnyks tikėjimas ir harmonija. Jis stato bažnyčias, kur skelbia Kristaus "tiesas", ir naikina gamtą, tikrąjį dievo kūrinį. Vis daugiau vaikų užauga ant asfalto, nežinodami, kad grybai ir uogos auga miške, kad riešutai ne saldainiai, o parkas dar ne miškas. Kad mešką,vilką ir lapę gali pamatyti ne tik zoologijos sode. Ir dar daug daug  “kad”, į kuriuos greit nebebus kam atsakyti...

Taip atsitiktų, jei nebeliktų svajotojų, kuriems gamtos dovanos daug mielesnės ir artimesnės už miesto gėrybes. Jie niekada neiškeis tyro laisvės oro, švaraus upelio vandens į prikvėpuotus butus miesto centre, vieversio giesmės ir bičių dūzgesio į pamokslą sausakimšoj bažnyčioj ar eitynių maldininkų gretose autostradose.


Saulėlydis

Žygiuojame upės slėniu. Jis toks platus, kad labiau primena stepę. Pageltusi pernykštė žolė, atšiaurūs vėjai ir nei vieno medelio. Tik vienišos uolos, taip pat pageltusios. Kalnus stebime tik iš tolo, jie mažiausiai už 10 km.. Mes vieni toje beribėje erdvėje. Kai tolumoje pasirodė gyvenvietė, nusprendėme sustoti. Artėjame prie rajono centro Ust-Kano, įsikūrusio ant upės Kanas kranto. Žodis “ust” išvertus reiškia “žiotys”. Čia, kalnuose, kurie supa rajono centrą, pradeda savo tekėjimą upė Kanas.

Sutikti žmonės sakė, kad ten rasime paštą ir spaudos kioską, daug parduotuvių, kavinių ir netgi turgų. Ten įsikūrusios viso rajono valstybinės įstaigos: milicija, teismas, ligoninė, vaistinė, vaikų darželis. Pagal žmonių skaičių (apie 5 tūkstančiai) ir įstaigų gausumą jis nusileidžia tik sostinei Gornij-Altaiskui (gyventojų 15 tūkstančių).

Visa tai laukė mūsų rytoj, o šiandien mes dar turime laiko slėniui. Saulėlydį stebėjome užsilipę ant uolos, apsupti žydinčių rododendrų. Uolos skleidė jaukią šilumą, sugertą per dieną. Saulė tai pasinerdavo į debesis, tai vėl pasirodydavo, paversdama Kano upę spindinčia gyvate, nusidriekusią platumose. Slėnis nusidažydavo skaičiai raudonai, tamsiai mėlynai su žaliu atšvaistu, tai vėl nušvisdavo geltonai. Spalvų žaismas ramino ir viliojo, norėjosi pratęsti, sustabdyti tą akimirką. Malonūs šiurpuliai kuteno visą kūną. jėgų ir džiaugsmo antplūdis užpildė krūtinę.

Saulė, skaisčiai oranžinis, ugninis kamuolys, vis dar skleidė šilumą. Vienas spindulys smigo tiesiai į gyvenvietę, tarsi primindamas, kad rytoj mes ten būsim. Spindulys tiesiog vertė mus galvoti apie miestelį, jau šiandien susidraugauti su žmonėmis, kuriuos teks sutikti rytoj. Saulė nutiesė mums šviesos ir ramybės kelią. Ten daug žmonių, o per paskutines kelias savaites, mes truputį sulaukėjome, atpratome nuo šurmulio. Kelionės metu pastebėjome, kad sunkiausia eiti per kaimus. O čia jau ne kaimas - rajono centras. Keliaudami, mums pradėjo "kristi" kaukės. Situacijų gausumas išryškino mūsų dorybes ir ydas. Mes nustojome meluoti sau ir gėdytis savo trūkumų. Stengdavomės tik padėti vieni kitiems suprasti savo klaidas ir jas taisyti, tiesiog auklėjome save. Žmonių susibūrime sunku būti atviru, nes visi turi savo paslėptus tikslus. Miestas - tai materija perpildyta tuštuma, kur sunku rasti aukštus siekius ir gražias svajones. Visi rūpinasi tik savo kiemu ir savo gerbūviu. Interesų ratas toks siauras ir toks sudaiktėjęs, kad retai siekia dešimt metų į priekį. Visi norai skirti šiai dienai, o rytoj nors ir tvanas.

Šio vakaro iškilmingumas niekaip nesiderino su rytojaus šurmuliu. Palinkėję miesteliui ramios nakties, pamirštame jį iki ryto. Šiandien mes ilsimės kūrėjo namuose. Už nuostabų spalvų žaismą, už žydinčius rododendrus, už platumas niekas nepaprašys užmokesčio. Tai dovana tiems, kurie pasiryžo nors trumpam iškeisti komfortą į pažinimo džiaugsmą.


Kas yra Kristus?

Šper kokią valandą ir nužingsniuosime. Tik atstumai čia visada atrodo gerokai mažesni, nes ir po dviejų valandų ėjimo, šiandien būsime mieste. Iki jo netoli, bent taip mums pasirodė, pietų metas. Nusprendėme praleisti tą laiką prie upės - papietauti, išplauti galvas. Vanduo upėje toks šaltas, kad net smegenys sustingsta. ėme tikslo. Pats vidurdienis, Šatliekame retokai, kartą per savaitę, bet po to jaučiamės tarsi nuo galvos nuėmę puodynę. Karšta, todėl nusprendžiame ir išsiskalbti. Skalbiniai po pusvalandžio jau itą procedūrą sausiPaprasta ir patogu. Apsivilkti švariais rūbais taip pat didelė šventė. Nusimaudyti upėje? - ne, tai per drąsu. Vietiniai . Virvių ištempti nereikia, nes skalbinius išdėliojome ant pievos. maudosi tik rugpjūtyje, kai vasara pačiame įkarštyje, o dabar tik gegužio pabaiga. Vanduo upėje primena ką tik ištirpusį sniegą. Gal “ruoniams” tai ir įprasta?

Laikas pralėkė darbuojantis, neprailgo. Po trumpos valandėlės mes jau rajono centre. Yra vienas mūrinis dviejų aukštų namas, buvusi kontora. Keliai asfaltuoti, sankryžoje milicininkas reguliuoja eismą, yra ir viešbutis. Moterys trumpom suknelėm ir aukštakulniais, su šukuosenomis. Vyrai labiau pripažįsta džinsinius rūbus. Visi kažkur skuba, užsiėmę, kaip ir kiekviename mieste.

Ieškome vaistinės. Ji įsikūrusi maisto parduotuvėje, taigi tuo pačiu apsipirksime. Pasiilgome saldainių. Kuprines pastatėme prie parduotuvės ir vis dirsčiojame, kad kas nenuneštų. Vietiniams tai sukelia šypseną. Jie pasiūlo pasaugoti. Užsimezga pokalbis:

-"Ir ko jūs ieškote ? Gal dievo?" - išgirstame netikėtą klausimą.

-"Mes ieškome savęs, nes miesto šurmulyje pasimetėm. Nejaugi ir dievas tik tiek tenorėjo iš savo tobuliausio kūrinio? Kam jis tada sukūrė visą šį nuostabų pasaulį, jei tik vienetai nori jį pažinti ir suprasti? Ir kokios tos dieviškos savybės, kurių žmogus neišnaudoja, netgi neįtaria jas turintis?"

Dar vienas klausimas:

-"Kas yra Kristus?"

-"Dievo sūnus, toks , kaip ir mes žmogus."

Mūsų pašnekovui šis atsakymas labai patiko. Taip retai tenka išgirsti norimą atsakymą. Kristus - ne dievas, jis tik neužmiršo dieviškų sugebėjimų, kurie užrašyti kiekvieno širdyje. Tik žmogus retai kreipiasi į širdį, vis dažniau į piniginę. Pašnekovas džiaugiasi ir apdovanoja mus medumi. Medumi, surinktu tarpukalnėse. Jis palinkėjo mums sėkmės. Palinkėjimas gero kelio mus visada padrąsina. Žinai, tai ne tušti žodžiai, tai kalba širdis. Negali žinoti, kas mūsų laukia, gal ir susikirs dar mūsų keliai? Linkėdamas gero kelio, pasiūlė aplankyti olą baltame kalne už miestelio. Pasakojama, kad ten gyveno pirmykščiai žmonės ir ant sienų dar galima įžiūrėti piešinių likučius.

Kelionė neužtruko, greit pamatėme baltąjį kalną, išsiskirianti iš supančios aplinkos. Iki jo ne taip paprasta nusigauti, nes tiltas, o tiksliau tai, kas iš jo liko, nekelia pasitikėjimo. Tai tik keli judantys rąstai , o apačioje srauni upė. Su kuprinėmis nesiryžtame eiti į priekį. Paliekame jas šioje pusėje ir jau drąsiau žengiame pirmyn. Kalnas iš pradžių mums neatrodė didelis, tik niekaip nesupratome kokie balti paukščiai tupi aplink viršuje žiojėjančią angą? Tik, beveik užlipę, pažinome - tai buvo ožkos. Uoloje buvo drėgna ir tamsu, prožektoriaus spinduliu perbėgom sienas. Matėsi angos ir tunelis, nesiryžome eiti tolyn. Kai kur medžioklių fragmentai, sieninės freskos, iki šiol matytos tik per televiziją. Bandėme paveiksluoti, bet nei vienos nuotraukos nepavyko padaryti. Tai buvo susilietimas su praeitim, kurios migloti prisiminimai truputį gasdino.


Kelias į praeitį

Ant aukštų Altajaus šlaitų senos eglės ir pušys užsiėmusios tarpusavio bendravimu. Daug žino tie kalnų miškai. Jie jau seniai stebi snieguotus kalnagūbrius. Medžių šaknys jaučia, kokie turtai, kokie nesuskaičiuojami mineraliniai ištekliai saugomi akmeninėse kalnų gelmėse ateities kartoms. Pilki akmenys švelniai gaubia tų gigantų šaknis. Ar kas žino, kas juos čia atrideno? Ar kas girdėjo apie tos šalies ateities turtus? Ar kas girdėjo apie Skambantį Miestą, Varpų Miestą? Ar girdėjo legendą apie Katūnės upę, apie įvykius prie tos upės krantų? Upės, kuri ridena akmenis nuo Baltojo Beluchos kalno? Kas buvo tie žmonės, vietiniai gyventojai ar keliauninkai? 
 

Sena bobutė Anisija daug žino apie šias vietas. Ji ateina čia išsakyti savo maldų ir prakeiksmų. Nebijokit, ji ne ragana, ir ne šamanė. Niekas negali blogai kalbėti apie bobutę Anisiją. Ji žino daug vertingų dalykų. Ji pažįsta gydomąsias žoles; ji moka užkeikimus, kurie daugiau primena maldą.

Kai ji sako prakeiksmą apie priešo mirtį, tuo pačiu metu ji perlaužia šakelę taip, kaip turėtų palūžti ir priešas. Ir niekada priešas nesužinos, nuo kokios kalvos ar kokio kalno atėjo ši nenugalima jėga.

Kitas jos prakeiksmas prieš ginklus. Ir kaip spynų užraktai neatrakinami, taip jos žodžiai tvirti. Kas norės būti vietoj prakeikto priešo? Pats Vielikij Alatyr yra bobutės liudininkas ir jos nepalaužiamos jėgos sąjungininkas. Ir ne tik žodžiai skrodžia erdvę, bet ir keturi akmenys lekia į visas keturias pasaulio šalis.

Trečias prakeiksmas pats baisiausias, jis prieš šėtoną ir velnius. Galingiausia Dangaus jėga pašaukta į pagalbą. Bobutė semia puodeliu vandenį iš kalnų upės ir iš saujos spindintys lašai lekia į orą, nušviesdami aplinką vaivorykštės atšvaistais. Jie apvalo pasaulį.

Užkeikimai baigėsi, ir jėga apleidžia bobutę Anisiją. Ji sumažėja ir palinksta. Ji eina namo už kalno, ežero papėdėje per javų laukus į tolimą kaimą. Ne dėl savęs ji buvo atėjusi iškviesti šviesias jėgas. Bobutė siuntė užkeikimus visiems žmonėms, naujo gyvenimo tolimiems kariams. Ji gali jums papasakoti, kokie sunkūs dabartiniai laikai, ir kad jus išgelbės tik užkeikimai. Ji viso to išmoko iš savo bobutės.

Prieš šimtą metų tie patys akmenys ir tas pats miškas stovėjo čia, kaip ir dabar. Tai atgailos vieta. Vieta, kur daug meilės ir delikataus gailesčio, tiek daug ramybės ir amžinų žodžių. Galingos pušys saugo šią vietą savo stipriomis šakomis. Tik viršūnes judina vėjas, o apačioje tik tyla ir šešėliai. Ir akmenys, kurie atsimena ledynmečius. Balti, pilkšvi, violetiniai, melsvi ir beveik juodi. Visur žila praeitis...

Legendos supa Altajų. Gal todėl Rerichai ir keliavo po šitą kraštą, kur dar gyva senolių išmintis, kur nenuvertėjo ir neišsikreipė žodžių meilė, ištikimybė, tėvynė, priešas prasmė? Kur dar ir šiandien gamta, neįsprausta į civilizacijos rėmus, stebina savo grožiu ir laisvumu? Jie keliavo, kad atgaivintų žmonių mintyse praeitį ir pažadintų tikėjimą ateitimi. Visos jų surinktos ir surašytos legendos ir pasakojimai - tai žmonijos turtas, kurio mes taip nevertiname. Skubame, lekiame, o iš tikrųjų stovime vietoje. Neturime laiko pažvelgti į dangų, išgirsti pavasarinę vieversio giesmę, pamatyti pirmas pražydusias pakalnutes, pasidžiaugti upės čiurlenimu. Ieškome pramogų, kad tik negalvoti, kokį beprasmišką gyvenimą mes gyvename.


Ir vėl išbandymas. Skiriama Aušrelei

Šiandien įveikėme dar vieną aukštumą - Krylyksko. Jos aukštis 1,7 km. Lyg ir ne toks didelis, bet kelias iki viršūnės buvo labai ilgas. Trečia diena kepina be mažiausio vėjo dvelksmo, oras sustingęs, tiesiog spaudžia prie žemės. Stengiamės atsilaikyti, bet šiluminis smūgis sustabdė mūsų judėjimą kelioms valandoms. Pirmą pagalbą turi mokėti suteikti kiekvienas, kitaip jos gali ir neprireikti. Valerjono ir gudobelės mikstūrų mišinys, vėsus kompresas ant kaktos ir miegas. Tikimės, kad tokių priemonių užteks. Ir tikrai, akys atšvito, jėgos atsinaujino. Pirmyn, pasiekti savo aukštumą.

Nors keliaujame būryje, kiekvienam ši kelionė subrandins skirtingus vaisius. Kokie jie bus, pamatysime tik po trijų metų. Tai ilgas procesas, toks pat ilgas kaip ir pasiruošimas kelionei, kaip ir šis kilimas, nors tęsėsi jis tik pusę dienos. Pamatėme viršūnę ir apsidžiaugėm. Paskubėjome. Priekyje dar laukė daugybė netikėtumų, nusivylimų ir atradimų. Mes dažnai neįvertiname situacijos, o po to seka tik pasekmės. Kiekvienas neapgalvotas judesys ar nežymiai šmėstelėjusi paika mintis dažnai atsisuka prieš mus pačius. Sunku patikėti, kad gautas saulės smūgis tik pasekmė laiku nepadaryto sprendimo prieš pusmetį, o gal ir prieš metus. Dabar belieka tik iškentėti ir tuo pačiu neleisti mintims toliau eiti ta pražūtinga kryptim. Mes keliaujame laukine gamta, kurios žmogus dar nespėjo sugadinti – įvesti civilizuotų dėsnių. Taigi, turime paklūsti gamtos dėsniams. Neaiškios situacijos ir sunkumai yra tik mūsų pačių minčių pasekmė. Puiki galimybė pamąstyti, peržvelgti savo gyvenimą. Išlaikyti dvasios stiprybę, kai žemė slysta iš po kojų ne taip jau ir paprasta. Nors reikia tiek nedaug - nepasmerkti, neįsižeisti, nesupykti, atsisakyti minčių, nukreiptų į aplinkinius, ir išlaikyti dvasinę ramybę.

Karalius Saliamonas ant žiedo buvo išgraviravęs žodžius: “Ir tai praeis”. Tai neginčijama tiesa. Viskas turi pradžią, ir viskas turi pabaigą. Kelionė pasibaigs, dar ilgai prisiminsime patirtus įspūdžius. Kokie jie bus priklauso nuo šios dienos sprendimo. Ne tiek nuo sprendimo, kiek nuo įdėto jausmo: pasmerkei - numetei savo ateities sėklas į pelkę, įsižeidei ar pasijutai neįvertintas – sviedei sėklas ant uolų, supykai – palikai jas dykumoje sudegti. Kokio derliaus gali sulaukti iš tokios sėjos? Mintis,tik akimirką šmėstelėjusi galvoje, ilgam gali sugadinti gyvenimą, bet mes greit pamirštame savo mintis ir dažnai stebimės žmonių agresija prieš mus, nepalankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis ar sunkiomis ligomis. Mes stengiamės gyventi šia diena ir jeigu mūsų gudrybės niekas nepastebėjo, stengiamės ją paprasčiausiai pamiršti.

Patyrėme tą dieną dar ir širdies smūgį, po kurio sunkiai kėlėmės, pamatėme ir kylantį pyktį, kurį bandėme įvertinti kaip skaudžią  pamoką, patyrėme ir džiaugsmą, kurį stengėmės pasidalinti su aplinkiniais. Gal visa tai tik išsigalvojimai? Laikas bėga greit, netruks ir vaisiai subręsti, tada ir galėsime spręsti. Taip norėtųsi, kad jie būtų gardūs.


Arkliai, avys ir karvės

Kelyje dažniau sutikdavome gyvulius, nei žmones. Žemumose ir slėniuose ganosi karvės. Augalų čia tokia gausybė ir tokie stiprūs aromatai, kad karvių pienas labiau primena vaistažolių mikstūrą. Kuo aukščiau, tuo jis liesesnis ir kvapesnis. Tai ekologiškai švarus produktas, mums tai pasakydavo kiekvienas pardavėjas. Karvių bandos ganosi netgi Beluchos draustinyje. Žinoma, nuo to jos netampa šventomis. Gyvulininkystė plečiasi, bandos vis didėja. Augmenija nyksta. Neatpažįstamai keičiasi Altajaus gamtovaizdis. Atskirti natūralų gamtos kvapą neįmanoma, jis tiesiog persunktas gyvulių mėšlu. Sunku būdavo surasti švarią vietą pasistatyti palapinei. Tai vienas iš liūdniausių kelionės atsiminimų. Belieka tik tikėtis, kad ir čia įsivyraus pusiausvyra tarp gamtos ir žmogaus.

Avių takais banguoja pakelės kalvos. Ilgai negalėjome suprasti, kodėl kalnai “garbanoti”? Tik pavaikščioję paskui bandas sužinojome. Metų metais avių minami takai pakeitė net šlaitų struktūrą. Pasitraukus tarybų valdžiai, altajai grįžo prie įprastinio klajoklių gyvenimo. Jie vėl augina avis, arklius, karves. Bandų dydžio niekas neriboja.

Piemenys nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens gyvena aukštumose kartu su galvijų jaunikliais. Tie žmonės neturi nuosavų namų, paprastai jie vienišiai. Žiemoja kaime, pas giminaičius. Ir su pirma šiluma vėl pasitraukia. Kalba, kad jie šamanai, ir su jais geriau nesipykti. Jų galią teko pajusti ir mums. Vieną pavakarę, jau įkūrus stovyklavietę, pamatėme link mūsų artėjančią avių bandą, kurią, padedamas šuns, gynė raitelis. Avys buvo taip arti, kad kilo noras nupaveiksluoti bandą. Turėjome skirtingus fotoaparatus: mechaninį ir elktroninį, deja, nei vienas nesuveikė. Juk negali aparatai sugesti vienu metu? Besikrapštant su aparatais, piemuo su banda dingo iš mūsų akiračio ir, kaip nebūtų keista, mechanizmai pradėjo spragsėti. Žmogaus valia pasirodė stipresnė už jo kūrinį.

Prie perkėlų viršūnių dažnai sutikdavom arklių kaimenes. Tikri ristūnai. Lieknos ilgos kojos, stiprūs ir judrūs kūnai. Kai kuriems karčiai siekia beveik žemę. Keliavome pavasarį, taigi bandose matėme ir daug jauniklių. Jie baukštūs ir slepiasi už kumelės nugaros. Nei vienam smalsumas nenugalėjo saugumo jausmo. Jie apžiūrinėdavo mus, sekdavo kiekvieną judesį. Kojos nesupančiotos, ganyklos neaptvertos - visiška laisvė.

Žiemą altajai palieka arklius kalnuose. Gyvuliai patys moka susirasti maisto: tai kokią samaną iškapstys, tai medžio žievę nusilups. Visi gyvuliai kažkada buvo laukiniai, tik civilizuotas žmogus spėjo tai užmiršti ir atėmė iš jų netgi gebėjimą prasimaitinti, apkraudami save nereikalingu darbu. Prie namų altajai laiko tik tuos arklius, be kurių neįmanoma išsiversti. Šieną į kupetas sukrauna pievose, parsiveža tik tam kartui. Pavasarį, besiganydami arkliai ir karvės, prisidurs prie negausios ankstyvos žolės.

Kiekvienas vyras, netgi vaikas moka joti. Tai ir darbas, ir malonumas. Švenčių metu organizuojamos varžybos, kuriuose dalyvauja visi norintys. Vyriškumas sprendžiamas ne pagal metus, o pagal rezultatus. Teisėjus varžybose sunku papirkti, juk visi pažįstami, dauguma draugai, giminės ar kaimynai iš gretimo kaimo. Varžybos tik galimybė pamatyti kitus ir parodyti save. 


Gamtos dėsniai

Papuolę į kraštą, kur neveikia mums įprastiniai įstatymai, kur žmonės labiau tiki gamtos dėsniais ir teisumu, vis tik mes pasijutome pranašesni. Visų pirma, mes europiečiai, turime diplomus, valstybinio darbo patirtį, aplankę kai kurias Europos šalis... Tiesiog sunku išvardinti visus privalumus. Ir vietiniai taip pagarbiai į mus žiūri, laiko išsilavinusiais žmonėmis, netgi mokslininkais-tyrinėtojais. Jie įdėmiai mūsų klauso, o mes jau turime ką papasakoti: kad laisvai galime keliauti po Europą ir net Ameriką, kad įsiliejome į pasaulinį internetinį tinklą, kad valgome ilgai negendantį įpakuotą maistą, visiškai praradusį gyvybę, kad pas mus atvažiuoja koncertuoti žymiausios pasaulio žvaigždės. Ta euforija gaubė mus daugiau kaip savaitę, kol vieną gražią dieną “praregėjome”. Ir tai padarėme ne savo noru.

Graži saulėta diena. Rūbai sausi, kojos neskauda, alkio nejaučiame. Taigi nuotaika puiki. Keliaujame ir džiaugiamės gyvenimu, filosofuojame apie jo prasmę. Kelias vingiuoja gretimai su didinga Katūne. Tik neaukštas, bet status šlaitas skiria mus nuo sraunios upės, nešančios savo vandenis iš Beluchos kalno. Kitoje kelio pusėje kaip siena aukštyn kyla akmeninė uola. Tai neilga  kelio atkarpa, kurią žadėjome praeiti nesustoję, kai iš už posūkio pasirodė gražuolis arklys. Jo juodus, ilgus karčius kedeno vėjas. Tai bandos vedlys. Jam iš paskos pasirodė ir visa banda su jaunikliais. Vadas išdidžiai prabėgo mums pro šalį. Tik banda, sekusi jam įkandin, sustingo - mes jiems pasirodėme neįveikiama kliūtimi. Atsidūrėme viduryje tarp vado ir jo bandos. Kelioms sekundėms įsivyravo nejauki tyla. Laukėme pasirodančio piemens, bet jo nebuvo. Arkliai grįžta į namus patys, be žmogaus. Sunerimęs vadas grįžo atgal prie savo būrio. Pajutome jo "dėmesį": atsukęs mums pasturgalį, užpakalinėmis kanopomis ristūnas pradėjo kabinti žemę, iš nasrų jam dribo putos. Mes stovėjome kaip įbesti. Gyvuliams negaliojo mūsų žinios. Mes buvome tik atėjūnai su svetimu kvapu ir neaiškiais ketinimais. Vadas nerimavo, pridėjęs krūvelę “garuojančių bandelių”, jis vis dar įnirtingai kapstė žemę. Supratome, kad turime tik vieną išeitį - pasitraukti iš kelio. Lėtais judesiais, atbuli įlindome į šalikelės bruzgynus.

Mūsų pasipūtimas ir pranašumas garavo su kiekviena sekunde. Nei viename teisme neiškelsi bylos arkliui, o jo “padovanota pasaga “ kaktoje gali būti ir mirtina. Labai aiškiai pajutome, mes tik svečiai šiame krašte. Jei niekini gyvulį, niekini ir jo šeimininką. Altajai nepamiršo gamtos dėsnių. Patys gyvena laisvai ir kitų nevaržo, bet žeminami nesileidžia. Ne teismais ir įstatymais sprendžia tarpusavio santykius. Vertina ne žodžius, o atliktus darbus. Laikas geriausias teisėjas - jis atskleidžia ir pačias painiausias istorijas, ir jam mes visi paklūstame. Ne išsilavinimas, ne pareigos, ne kalbos iš tribūnos parodo ŽMOGŲ, o jo širdis. Tai vienintelis rodiklis. Jei būsi piktas, pavydus, kerštingas, širdyje neliks vietos meilei ir džiaugsmui. Galbūt, aplinkiniai niekada “neperpras” tavo užmačių ir jų akyse liksi geras. Tik atsiskaityti reikės ne prieš žmones. Jei paskutinę mirties valandą kankinsies skausmuose ir širdis bus pavirtusi į ledo gabalėlį , ar vertėjo gyventi niekšybėmis? 


Žvėris

Pasiruošimas kelionei truko tris metus. Vakarais, prieš užmiegant, ”keliaudavome” į ateitį. Kiekvienas savaip, pagal savo charakterį ir siekius. Atrodo, turėjome tik vieną tikslą: susipažinti su Altajumi, kuris vienodai nutolęs nuo keturių pasaulio vandenynų, pamatyti ir pajusti, ką patyrė Rerichai ekspedicijos metu. Kodėl šis žemės lopinėlis jiems buvo toks svarbus? Ką slepia savyje Belucha, kalnas vadinamas Dievų buveine? Kodėl N.Rerichas teigė, kad čia pradžių pradžia?

Svajonė virto realybe: mes keliavome tuo pačiu keliu, aplankydami tuos pačius kaimus, taip pat merkiami lietaus ir deginami saulės. Stebėjomės augalų vešlumu ir aukštomis, snieguotomis viršukalnėmis, juosiančiomis kelią. Ruošdamiesi kelionei, apgalvojome viską: oro sąlygas, susitikimus su vietiniais, maršrutą, aprangą, maistą... Užmiršome tik save, savo požiūrį į pasaulį ir savo charakterį. Neįvertinome ekstrimalių situacijų, kurių metu žmogus užmiršta vaidinti ir atsiskleidžia jo tikrasis “aš”. Tai atrodė taip nereikšminga, netgi smulkmeniška – jau ką, ką, o save tikrai pažįstame.

Keliaujant tokį ilgą laiką kartu, kinta vertinimų skalė. Tai, kas namuose atrodė nereikšminga smulkmena, kelionėje apsiverčia čiut ne tragedija. Nuo akių tarsi šydas nukrenta. Kelionės metu išsprūdęs žodis ar keistas akių blizgesys gali pilniau atskleisti žmogaus esybę, nei keletas draugystės metų. Miesto šurmulyje sunku suvokti supantį pasaulį. Gyvename tokioje kamšatyje, visų mintys ir siekiai susiraizgė ir persipynė į gumulą, kurį stumdome vienas kitam, kaip ir savo problemas. Mes tiek mažai laiko skiriame sau, kad net neįtariame, kokį žvėrį kiekvienas auginame užantyje, stropiai slėpdami nuo aplinkinių, nors dažniau tik nuo savęs. Suteikiame jam įvairiausius vardus: charakteris, gyvenimo aplinkybės, ydos, pareiga ir toliau, toliau...

Žvėris toks paslaptingas ir daugiaveidis. Tai blogis, kurį mums, žmonėms, sugebėjo “padovanoti” tamsa. Legenda pasakoja, kad velnias padovanojo žmogui veidrodį, sakydamas: “Jis atstos tau draugus ir tu niekada nesijausi vienišas”. Taip pamažu žmogus pasidarė vienišas. Vienintelis draugas liko jo atvaizdas veidrodyje. Prisirišo jis prie savo atvaizdo, o kartu prie žemiškų turtų, pamiršęs dangų ir gyvenimą jame. Draugus ir mokytojus pakeitė turtas, pareigos, noras valdyti, garbės troškimas. Dingo atsiminimas apie amžiną gyvenimą.

Tamsa iki šių dienų nepamiršta žmogaus, apipila žemiškomis gėrybėmis. Ji turi tik vieną tikslą - priversti žmogų pamiršti savo nemirtingumą, nes tik tada ji gali egzistuoti. Ji nori sustabdyti žmogaus žvilgsnį, o kartu ir jo svajones. Veidrodyje žmogus mato tik šį gyvenimą ir pradeda rūpintis tik šiandiena ir savo kūnu: prašmatnūs aprėdai dažnai slepia sudribusį kūną, juvelyriniai dirbiniai nukreipia dėmesį nuo piktų akių ir rankų, sugniaužusių akmenį, pudra ir dažai užmaskuoja gobšumo ir ištvirkimo raukšles, pareigos leidžia kerotis pasipūtimui, o turtai skatina valdžios troškimą.

Mes susikuriam nuostabią išorę, po kuria slypi žemi, savanaudiški kėslai. Puiki tamsos dovana, visas pasaulis su džiaugsmu ja naudojasi. Tamsa triumfuoja: nebėra tyrų minčių ir siekių, nebėra tikėjimo ir tiesos, aplink tik kaukės, nebėra ir šviesios ateities, nes visą ją pamiršo, išskyrus tamsą. Dabar ji nevaržomai gali bėgti pirma mūsų ir šiukšlinti. Gyvenimo scenoje karaliauja mirtis.

Tik vienas bet, veidrodis veikia tik žemumose, į kalnus tamsa nesugebėjo užlipti. Taigi, geriausias būdas pamatyti save - kelionė į kalnus. Įvairūs nepatogumai ir aukštis sudaro galimybę pažinti save be kaukės. Kai nėra žmonių, minios, kurios šurmulyje žvėris pasislėptų, jis išlenda, sukeldamas mumyse pykčio audrą. Žmogus širsta. Visas susikurtas pasaulis staiga pradeda byrėti. Dingsta dviveidiškumas, kas atrodė balta, papilkėja, išorinis džiaugsmas virsta pikta grimasa, ”geri darbai” atskleidžia savanaudiškus tikslus. Pyktis didėja, plečiasi, naikina mus. Atsiranda keršto troškimas, neapykanta tiems, kurie visa tai mato ir supranta.

Visa žmonijos istorija persunkta karais, perversmais, revoliucijomis. Kiek daug skambių ir "nesavanaudiškų" idėjų girdėjo pasaulis. Napaleonas, Hitleris, Stalinas “kūrė” idealų pasaulį, prikimštą kančios, paniekos, smurto ir žiaurumo. Kiek šalininkų jie susilaukė. Stropių ir pareigingų, kurie taip pat “kūrė šviesų rytojų”: koncentracijos stovyklose, tremtyje į Sibirą, žudynėse už šviesią idėją. Visi jie tokie panašūs: jie keršijo už sunkią vaikystę, pažeminimą, asmenines nesėkmes ir fizines negalias. Visi jautėsi nuskriausti santvarkos ar atskirų asmenų. Jiems lengviau buvo sunaikinti ištisas tautas, nei pažinti save, savo žvėrį ir kovoti su juo, kad nugalėti gyvulinę prigimtį, kad galėtų vadinti save žmogumi. Malonu girdėti apie kitus, bet ir vėl pamirštame save. Vis dažniau girdisi aimanos ir nepasitenkinimas, skundai ir šmeižtai. Kiekvienas tiesiog “jaučia pilietinę pareigą“ viešai apdergti buvusį draugą, bendražygį ar kaimyną. Tai tapo kasdienybe, kuo daugiau kalboje purvo, tuo ji priimtinesnė. Lengva ranka pilame pamazgas.

Ar ne laikas sustoti, sunaikinti pagaliau tamsos dovaną ir atrasti savyje Šviesą?

Žvalgai

Kiekvieną dieną kelionėje jautėmės saugiau. Nebegąsdino staigūs oro pasikeitimai, pripratome gyventi be arbatos ir virto maisto, miegoti po kelias valandas ant nelygios žemės. Nuo tokių sunkumų ne suvargome, o atvirkščiai, darėmės judresni, nes lengvėjo ne tik kuprinės, bet ir kūnas. Visos riebalinės atsargos tirpo, kūnas darėsi sausas ir ištvermingas. Apetitas dingo, bet nesijautėm išsekę. Patys stebėjomės tokiais nesuderinamais dalykais. Valgėme labai mažai, o jėgos didėjo. Patikėjome, kad jėgų duoda ne maistas. Grynas oras, spygliuočių miškai, šaltinio vanduo - tai tikriausias sveikatos šaltinis. Jokių rūpesčių dėl darbo ar pinigų - visa tai dvasinės ramybės pagrindas. Jei žmogus ramus, jis neserga, juk visos ligos nuo nerimo, vidinės įtampos. Nerimas atsiranda, kai gyvenimas prieštarauja evoliucijos dėsniams. Argi žmogaus tikslas sėdėti kontoroje ir visą dieną vartyti popierius? Juk daug svarbiau išmokti mąstyti ir kurti, suvokti gyvenimo esmę.

Artėjant prie Beluchos draustinio, vietiniai vis dažniau mus užkalbindavo. Turistai jų nestebino, nes prieš gerą dešimtmetį kasdien čia apslankydavo po kelis pilnus autobusus turistų per dieną.

Vakarais, kai įsikurdavome, pasirodydavo raitelis. Žvalgai, (taip juos pavadinome), visada sukeldavo vidinį jaudulį, atrodė, kad jie seka mūsų žygį, o apsilanko tam, kad išgirstų mūsų ataskaitą. Išklausę, pasakydavo, kur kurti laužą, nors mes to nei sykio nepadarėme, kur lengvesnis ir patogesnis nusileidimas prie vandens, kiek kilometrų iki artimiausio kaimo. Atsisveikindami, visada palinkėdavo sėkmės. Tai būdavo tarsi leidimas keliauti toliau, o kartu ir apsauga - juk vietinis gyventojas mus pripažino, mes jam nesukėlėme įtarimo ar pasipiktinimo. Vadinasi, sutikęs pažįstamus, jis nepaminės mūsų blogu žodžiu, tuo pačiu nesukels ir pasipriešinimo jų širdyse.


Vaistažolių plantacijos

Per visą kelionę nebuvo dviejų panašių dienų, kaip ir nematėme dviejų vienodų gamtovaizdžių. Gal tik tai, kad visą kelionę kaimuose sodino bulves. Altajus - tai kelias aukštyn, iki pat Beluchos. Mes keliavome kartu su pavasariu. Žydinčias pievas beveik kasnakt padengdavo šalna. Keista, bet žiedai nenušaldavo? Oras čia retas ir sausas, gal todėl šalnos “nekenkia”?

Pakelėse perspėjantys plakatai - saugokite gamtą. Dauguma turistų aplanko Altajų tik vieną kartą per gyvenimą. Posakis ”po manęs nors ir tvanas” jiems, matyt, labai priimtinas. Poilsiavietės nuniokotos, suoleliai ir pavėsinės sulaužytos, primėtytos šukių, tuščių konservų dėžučių ir nuorūkų. Medžiai sužaloti kirviu ar peiliu, kai kurie apdegusiais kamienais. Sunku suprasti, ką jaučia žmogus, pjaustydamas gyvą medį, kuris taip nuoširdžiai tarnauja jam: pridengia nuo karštų saulės spindulių, užstoja žvarbų vėją ir lietų? Mes keliavome anksti pavasarį, kai dar nebuvo prasidėjęs turistinis sezonas ir matėme tik praeitų metų pėdsakus.

Dar ir šiandien ne visas kraštas “prieinamas” turistams. Daugybė nepaliestų gamtos kampelių su aromatais ir spalvomis. Visą dieną teko keliauti čiobrelių slėniu. Sunku nupasakoti žodžiais patirtus jausmus. Kiekvieną kojos prisilietimą prie žalio kilimo lydi aromatų banga. Sustojus pailsėti, tiesiog pasineri į kvapų vonią. Pajunti lengvą galvos svaigimą, saldumą burnoje. Berašant, pajutau tą patį svaigulį, atkeliavusį per laiką ir erdvę. Sunku tai pamiršti.

Ne menkesnį žavesį paliko mėtos. Aromatas toks stiprus, kad mes kelias dienas ginčijomės, ar čia tikrai mėtos? Vakarais, nuplautas šaltinio vandeniu kojas, mes “palepindavome” žolių kompresais: prikišdavome tarppirščius ir apdėliodavome žaizdotus padus. Tai mus išgelbėjo nuo užkrėtimų ir pūliavimų, sutrintos pūslės užgijo namuose ir tik po kelių mėnesių. Vieną vakarą kompresams prisirinkome tik mėtų. Pabudome vidurnaktį. Norėjosi dainuoti ir šokti, jutomės gerokai apsvaigę. Ateityje tokių kompresų atsisakėm - įmaišydavome tik vieną kitą mėtos lapelį.

Taip stipriai Altajuje veikia ne tik vaistažolės. Dažnai stebėdavomės, kad ir mūsų kalbos virsdavo gyvenimu. Netikėta mintis išsipildydavo taip pat greitai ir netikėtai,kaip ir šaudavo į galvą.

Pakelės baltavo žemuogių žiedais. Jų čia tokia gausybė, kad kažin, ar kas nurenka? Vis tikėjomės paragauti uogų, bet neteko - per anksti pasibaigė kelionė. Tą malonumą patyrėme jau Lietuvoje, prie Šventosios. Nesitikėjom, kad čia žemuogės deri nei kiek ne prasčiau, nei Altajuje. Nustebino visai kas kita. Berenkant uogas, prisiartino porelė jaunų žmonių. Gal moksleiviai, o gal jau ir studentai. ”Ką renkate?”- klausimas mus suglumino, bet, kaip netrukus įsitikinome, jie nejuokavo. Šitie jauni žmonės nežinojo, kas yra žemuogės...

Altajuje nėra gėlynų, nes pinavijos ir orchidėjos auga miškuose. O kur dar aguonos, nuspalvinančios kalvų šlaitus ryškiai raudona spalva, kalnų gėlės ugnelės, primenančios mažas liepsneles, vilkdagiai, margutės, lelijos ir gausybė mums nežinomų vaistinių augalų. Gretimais gali surasti ir altajinį svogūną, čeremša (augalą skoniu panašų į česnaką). Tai vis pavasariniai augalai. Tai kokia jų gausybė vasarą?

Koks gražus ir spalvotas pasaulis, pilnas aromatų, šviesos ir šilumos. Taip džiugu buvo prie jo prisiliesti. 


Kirvis. Skiriama Antanui

Keli mėnesiai prieš išvykstant, pradėjome krautis kuprines. Kiekvieno daikto panaudojimą stengėmės įsivaizduoti. Kiekvienas mūsų pokalbis baigdavosi kuprinės ruošimu. Vėlyvą žiemos vakarą lėtai žingsniavome į namus. Judėjimo beveik nebuvo, tik gatvės žibintai tylomis klausėsi pokalbio. Svarstėme, ar pasiimti kirvį? Laužo planavome nekurti, bet vis tik važiuojame į laukinę gamtą, kur nėra civilizacijos. Ką gali žinoti, kokia susidarys situacija? Nusprendėme, įsidėsim. Kartu su paskutiniais žodžiais visoje gatvėje užgeso šviesos. Pajutome, sprendimas netinkamas, bet jo nepakeitėme. Kaip ir dažnai gyvenime nepatikėjome, kad tai ne atsitiktinumas ar sutapimas, o ženklas mums.

Kelionėje kiekvieną rytą perdėdavome kuprines - tai prilygo nusiprausimui ir apsirengimui. Nuo pirmų kilometrų jutome, kad daiktų pasiėmėm per daug. Mes panėšėjome į kupranugarius, tempiančius ryšulius nežinia kam. Kiekvieną rytą pradėdavome mintimi, ką palikti? Sunku atsisakyti nuosavybės. Daiktai visiškai nauji. Jei nuspręsi palikti, niekas negrąžins. O jei visą likusią kelionės dalį kankinsies, kad be reikalo palikai? Apsispręsti reikėdavo galutinai, be dvejonių. Taip “lengvinome” savo nešulius. Pradžioje tai buvo smulkmenos - veidrodis, muilinė, kartono lapai (jie sušlapo jau pirmo krikšto), po to sekė rūbai. Pasilikome tik tiek, kad turėtume vienam kartui persivilkti - vieni ant kūno, kiti kuprinėje. Oras šiltėjo, taigi palikome megztinius, tikėdamiesi, kad nebeatšals ir užteks vien striukių.

Daiktai nyko iš mūsų gyvenimo ir atminties. Tik kirvis vis gulėjo nejudinamas, vis dar laukėme ekstrimalios situacijos. Kasdien jis darėsi vis sunkesnis, kol vieną dieną jį palikome šalikelėje su mintimi, kad neteks surūdėti, kas nors pasiims. Gaila tik, kad tai padarėme taip pavėluotai, o ne tada mieste, kai pirmą sykį supratome klydę. 


Didysis persikraustymas

Altajus žinomas, kaip kelias, kuriuo vyko didysis tautų persikraustymas. Tokių pat kapaviečių galima rasti visoje Azijoje iki pat Uralo kalnų ir netgi toliau: Užkaukazėje, Lietuvoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir Šveicarijoje. Jos pažymi kelią, kuriuo vyko kelionė iš rytų, iš Himalajų į vakarus.

gentis? Kokie kataklizmai gynė ordas iš gimtų stepių? Kokią naują laimę ir privalumus nuspėjo jie neryškiame tolumos rūke? Kas juos Kokia dvasia vedė ištisas tautas ir atskiras taip traukatrasti?ė į nežinomas platumas, ką tikėjosi jie

Matant negailestingus Himalajų ledynus, sterilią dirvą, nevaisingas uolas, kur net gyvūnų mažai, kur net erelis retai pasirodo, jūs galite suprasti, kas vertė žmones judėti. Patys geriausi ir stipriausi išėjo, pasiliko tik silpnieji, žmonės netikintys ateitim

Tik patys atkakliausi pasiekė galutinį tikslą - jie priėjo šiltą ir derlingą Europą. Jų gyvenimas pasidarė lengvesnis, nes daug mažiau laiko ir jėgų reikėjo skirti maistui ir būstui. Neišdrįsę keliauti ir toliau kentė šaltį ir nepriteklių. Akmenuota žemė, šalti vėjai neleido pajusti džiaugsmo, kurį temdė kasdienė kova už gyvenimą.

Europos tautos šiandien važiuoja atgal į tas tolimas vietas, į Himalajus. Tai protėvių kraujas ir giliai atmintyje įstrigusi praeitis traukia mus į tą nesvetingą, šaltą kraštą, vietas iš kur į Europą atsinešėm dvasingumą. Šiandien, civilizacijos gniaužtuose, mes vis dažniau ir dažniau jo pasigendame. Gal jau atėjo laikas sutalpinti savyje tikėjimą amžinu gyvenimu ir šiandieninį civilizuotą gyvenimo būdą?

Tautos keliavo palikdamos paskui save legendų ir padavimų šleifą apie milžinus, fėjas ir tautas, pasitraukusias gyventi po žeme. Folklioras slepia daugybę praeities įvykių, ir jame slypi Tiesa.


Čudi

Rerichus kelionės metu stebino ne tik gamta, bet ir daugybė neužmirštų legendų, kurios perduodamos iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Pasakojimai apie kažkada šiose vietose gyvenusią išskirtinę, stebuklingą tautą, kurios tamsa negalėjo pavergti ir kuri apsigyveno požemiuose. Paslaptingoji tauta turi ir kitą pavadinimą - čudi. Tai žodis, turintis tą pačią šaknį kaip ir rusiškas žodis “čudo” – stebuklas.

Pasakojama, kad senų senovėje derlingame slėnyje gyveno ir klestėjo didi čudi tauta. Žmonės žinojo, kaip surasti mineralus ir išauginti gerą derlių. Tai buvo pati taikiausia ir darbščiausia tauta, bet atėjo Baltasis Caras, lydimas žiaurios ir nesuskaičiuojamos armijos. Taiki ir darbšti čudi tauta nesugebėjo pasipriešinti užkariautojams ir prarado laisvę, pasilikdama tarnauti Baltajam carui.

Praėjo nemažai laiko, ir pirmą kartą šiame rajone užaugo baltakamienis beržas. Pagal senovės pranašystes, tai buvo ženklas išeiti. Tauta, nepanorusi vergauti, išėjo. Kai čudi tauta ipasitraukė po žeme, įėjimai uolose buvo užritinti akmeniniais luitais. Retkarčiais ir šiandien galima išgirsti dainavimą ar iš po žemių atsklindantį tolimą varpų gaudesį.

Vietiniai tiki, kad ateis nuostabus žmonijos dvasinio pakilimo laikas, ir tada didi čsudi tauta vėl pasirodys visoje galybėje. 


Uimono slėnis

Kai Rerichai pamatė Uimono slėnį, juos apstulbino gamtos vešlumas ir įvairovė. Buvo rugpjūčio vidurys. Gėlės ir žolės buvo tokie aukšti, kad juose laisvai galėjo pasislėpti raitelis. Iš abiejų vieškelio pusių driekėsi nešienaujamos pievos, mirgančios mėlyna, purpurine, auksine spalvomis ir skleidžiančios stulbinančius aromatus. Slėnį juosė snieguoti kalnai.

Kalnų papėdėje iš abiejų pusių išsibarsčiusios gyvenvietės, iki artimiausios mažiausiai 10 kilometrų. Vienoje pusėje vingiuoja sraunioji Katūnė, upė apipinta legendomis ir apdainuota dainose. Upė, prie kurios krantų pagal legendą turi įvykti paskutinis susirėmimas tarp Šviesos ir tamsos. Ir tamsa bus galutinai nugalėta ir išvaryta iš Žemės. Prasidės Naujasis Amžius. Buvo bandyta pavergti šią didingą upę – pastatyti ant jos krantų hidroelektrinę ir užtvenkti visą Uimono lygumą. Sugriuvus tarybinei imperijai, griuvo ir jos planai. Ir vėl laimėjo Šviesa. Gal tai ir buvo paskutinė kova tarp tamsos ir šviesos?

Po septyniasdešimt trijų metų mus pasitiko visiškai kitoks vaizdas. Vieškelis virto asfaltuotu keliu, kuriuo rieda turistų automobiliai. Šalikelėse neradome kavinių su garuojančia kava ir karbonadais, nesutikome ir žmonių, vien tik kelias. Arkliai kaip ir anksčiau risnoja šalia asfalto vieškeliu, nes jų kojoms šis pasikeitimas nelabai priimtinas. Lygumą pasiekėme gegužės pabaigoje, taigi nematėm vešlių pievų. Tikriausiai ir rugpjūtyje jos ne tokios vešlios, nes užsodintos kultūrine žole ir paverstos ganyklomis. Ir kalnų viršūnės nebolavo, nors vis tiek atrodė didingai. Keičiasi klimatas, ateina šiluma, tirpsta sniegynai, traukiasi amžinasis įšalas, užleisdamas vietą augmenijai ir žmonėms. Palei kelią neauga medžiai, todėl pasislėpti nuo saulės kaitros, ieškodavome negausių krūmynų. Tik grįžtant atgal, persikėlus per Katūnę į kitą krantą, pajutome pievų sodrumą ir pamatėme miškus, panašius į išpuoselėtus parkus. Žmogus ten dar neužgožė gamtos, nors mums sunku patikėti, kad tik šalia žmogaus miškai apauga neįžengiamais krūmynais. Iš prigimties laukinė gamta daug gražesnė už sukurtus parkus, nes ji žino, kur ir kiek pasodinti gėlių, o kur užauginti kedrų ar beržų giraitę. Nėra gamtoje schemų ir pabarstytų takelių, niekas nederina ir spalvų.

Ši kelio atkarpa buvo varginanti. Asfaltuotas kelias grąžino mus į civilizaciją ir mūsų tai visai nedžiugino. Gal tik vienas nuotykis paįvairina prisiminimus. Vieną ramią popietę po pietų ilsėjomės nedidelio upeliūkščio pakrantėje. Grožėjomės kalnais ir ir virš jų kylančiais į dangų vėjo sukūriais. Apėmusi ramybė pasirodė apgaulinga: tik ką stebėtas virš kalnų piltuvėlio formos sukūrys greitai artėjo link mūsų, viską keldamas ir nešdamas į dangų. Labai greit, tiesiog kareiviškai, susikrovėm kuprines ir pasileidome ieškoti užuovėjos. Priekyje, tarp pievų šmėžavo nedidelis miškelis. Mes skubėjome, tiesiog ristele bėgome nuo vis artėjančios audros. Debesys gasdino savo juodumu ir sunkumu. Stiprūs vėjo gūsiai vertė dengti akis nuo aštrių dulkių ir skubėti. Pajutome ir pirmus pavienius lašus. Kelio atkarpą, kurią paprastai įveikdavome per valandą, nubėgome per 20 minučių. Taip pat greit, kaip susikrovėm kuprines, jas ir iškraustėme. Dar kelios minutės ir mes jau palapinėje. Suspėjome. Nuo vėjo medžiai linko iki žemės, nuo liūties už kelių metrų buvo sunku, ką įžiūrėti. Po kelių valandų liūties, palapinėje pasirodė pirmos balutės. Daiktus sudėjome į palapinės vidurį, patys atsisėdome ant jų, rodės, tai niekada nesibaigs. Beliko tik laukti.

Viskas nurimo staiga, kaip ir prasidėjo. Pajutome tikrą palaimą, naktį galėsime pailsėti.


Mankšta

Dar vienas užsiėmimas, be kurio nepraėjo nei viena diena, buvo rytinė mankšta. Maloniu laiko praleidimu tai sunku pavadinti, bent jau pirmas minutes. Kiekvieną rytą reikėdavo priversti save judėti iš naujo. Atrodė, kad kiekvienas laisvas ir platus mostas, atims iš kūno šilumą, kurios ir taip mažai beliko po nakties šaltuko. Taigi, pirmiausia susirasdavome jaukią vietelę, apšviestą saulės ir uždengtą nuo vėjo. Atsėsdavome veidu į rytus. Pasveikindavome saulę, tą artimą, ugninę žvaigždę. Jei ne ji, kažin kokia būtų mūsų planeta? Gal iš ten į žemę ateina ne tik šviesa ir šiluma? Ji sušildo, nuramina, suteikia viltį. Ar gali taip elgtis nemąstanti būtybė? Juk tik saulei nusileidus, širdyje pasijunta nerimas. Per saulės užtemimą netgi dieną pasijunti nesaugus ir vienišas. Kodėl tas šviesulys mums taip reguliuoja gyvenimą? Kodėl anksčiau žmonės melsdavosi saulei, laikydami ją dievu? Dar ir šiandien altajai stabmaldžiai lenkiasi saulei, kaip ir dauguma genčių visame pasaulyje. Afrikoje gyvena nedidelė tautelė, kuri kiekvieną rytą ir vakarą meldžiasi, kad patekėtų saulė. Tai ritualas, kartu tikėjimas, kad tik jų malda leidžia saulei patekėti kiekvieną rytą. Bet kokie išvedžiojimai, kad ji patekės ir be maldos, jiems kelia šypseną. O gal iš tikrųjų tik dėka šių žmonių, šventai tikinčių savo teisumu, kiekvieną rytą ji pateka?

Pažvelgę į saulę, žvilgsnį nukreipdavome ir į save. Mintimis prisiliesdavome prie kiekvienos kūno dalelytės. Paglostydavome dėmesiu skaudančias vietas, saulės šviesą “paversdami” gydomuoju eleksyru. Vietoj sudėtingų pratimų ilgai rąžydavomės, žadindami sustingusius raumenis. Tiek dėmesio sulaukęs kūnas atgydavo. Jis vėl pasijusdavo stiprus ir ištvermingas. Vėl visą dieną mes galėdavome juo pasikliauti.

Kiekviena prievarta sulaukia pasipriešinimo. Mankšta taip pat prievarta kūnui, todėl pakeitėme ją dėmesiu. Didelis krūvis, šaltas vanduo - visa tai sukelia stresą, prie kurio kūnas niekada nepripranta. Jis su siaubu laukia “egzekucijos”. Visos kūno ląstelės įsitempia ir prisipildo baime. Kiekvieną kartą įvyksta nestiprus kūno uždegimas. Ilgainiui kūnas “prisitaiko”, juk ir šuo kariamas pripranta. Mes elgiamės su savo kūnu kaip su pikčiausiu priešu. Laikome jį baimėje, neleidžiame atsipalaiduoti, visiškai pamiršdami pagrindinį gamtos dėsnį - harmoniją. Taip pat pamirštame, kad harmonija tai vidinė ramybė ir atsipalaidavimas (ne ištižimas). Ar gali karys būti narsus mūšyje, jei per pratybas nuo jo nudyrė devynis kailius? Jis tik laukia momento, kada galės pailsėti, o po to atkeršyti. Ir tik tokios mintys jį dar verčia nepasiduoti, o nenumatyta situacija visada pasitaiko.

Beluchos draustinyje sutikome imtyninkų rinktinę. Jie ruošėsi žygiui prie Kučerlos ežero, iki kurio buvo penkios dienos pėsčiomis. Tą patį atstumą galima įveikti ant arklių per dvi dienas. Galiausiai jie išsprendė problemą - nuskrido malūnsparniu per keletą valandų. Ištreniruoto kūno paslaugų jiems neprireikė, nors taip įnirtingai jį alino ne vienus metus. Netikėtumų baimė pasirodė stipresnė. 


O naktys tokios juodos

Kiekviena diena pasibaigia naktimi. Ir ta pabaiga ne ką trumpesnė už pačią dieną. Kelionė dalijosi į du laikotarpius, kaip visas mūsų gyvenimas. Tai visai atskiri pasauliai. Ir jų valdovai visai nepanašūs. Mėnulis atspindi saulės šviesą, tik be šilumos, kaip veidrodis. Atrodo viskas taip pat, tik poveikis priešingas.

Pabudome vidurnaktį nuo įtampos. Kažkas “degino” mūsų viršūgalvius. Išlindome apsižvalgyti - priešais, visiškai žemai kabojo mėnulis. Jis buvo toks ryškus ir didelis, kad atrodė netikras, jo žvilgsnis kėlė vidinį nerimą. Viskas atrodė paslaptinga ir nesaugu. Aplink miškas, tolėliau girdėti upės šniokštimas, bet ir jie atrodė įsitempę nuo blyškios šviesos. Kitą vakarą palapinę paslėpėm tarp medžių, nesinorėjo vėl pabusti su nerimu širdyje.

Naktys ten, kalnuose daug tamsesnės ir žvaigždės gerokai ryškesnės. Miestai su savo neoninėmis šviesomis paslėpė nakties juodumą. Užterštas dujomis ir chemikalais oras padengė dangų pilku rūku, mėnulis išblyško, dažnai pasidengdamas rusvu šydu. Mes tiek įpratome prie kasdien mirštančios aplinkos, kad nebekreipiame į tai dėmesio. Ir tik ten, kalnuose, o tiksliau, grįžęs iš jų, pajutome, kokia graži mūsų Žemė, ir kaip mes ją naikiname. Darome tai pilnomis pagiežos, kerštingomis mintimis. Ir kiekvieną sykį nustembame, kad kažkur prasidėjo potvynis, išsiveržė ugnikalnis, išdžiuvo jūra ar plečiasi dykumos. Niekaip nenorime pripažinti, kad tik žmogus moka mąstyti ir kurti, tik vietoj kūrimo jis pasirinko griovimą. Taip pat supratome, kad katastrofa neišvengiama, jei ta mąstanti būtybė, žmogus, nepraregės.

Kiekvieną dieną mes artiname pasaulio pabaigą, galvodami, kad galima be galo tyčiotis iš Žemės ir niekada nereiks už tai atsakyti. Šiandieniniai vaikai jau nebežino, kas yra švarus oras ar vanduo. Ir niekas jiems neaiškina, tik pamoko, kad gerti geriau ne iš krano ir netgi ne iš šulinio, o nusipirkti. Nes ten viskas patikrinta, be bakterijų. Ir niekam nekyla klausimas: jei bakterijos neatlaikė to išvalymo, vieną dieną galime neatlaikyti ir mes? Žinoma, žmogus ne bakterija, nėra ko lyginti...

Apie žmogaus paskirtį prisiminėme grįžę, kai įkvėpėm užteršto oro ir pažvelgėme į naktinį dangų. Ten daug svarbiau buvo tai, kad nei sykio neradome visiškai lygios vietos nakvynei. Tai galva atsidurdavo per žemai, tai kojos per aukštai. Dar ir akmenys po šonais dažnai primindavo, kad miegame ne minkštoje lovoje, o po atviru dangumi, gyvos ir švarios gamtos glėbyje.


Iš kur atsirado kalnai?

Pagaliau pasiekėme pasaulio kraštą. Paskutinis kaimas Tiungur. Kelias per Altajų vingiuoja tik iki čia. Toliau karaliauja kalnai. Iki Beluchos liko 70km, o draustinis prasideda čia pat , kitoje upėspusėje. Keliaujant raitam, atstumas sutrumpėja iki 50km, nes tai aukštutinis kelias, o pėstieji eina paupiu. Keičiasi laikai, keičiasi ir sąlygos. Šiandien šį atstumą galima įveikti per kelias valandas malūnsparniu.

Kurdamas Žemės paviršių, visagalis visą dėmesį nukreipė į derlingas lygumas, kad žmonės visada turėtų duonos. Pasaulio Motinai to pasirodė per maža:

-"Tiesa, žmonės užsiaugins lygumose duonos ir klestės prekyba, bet kai auksas užvaldys širdis, kur eis švarios sielos žmonės, kad įgautų tvirtybės ir išminties? Gal reiktų jiems duoti sparnus? O gal sukurti kalnus, kuriuose galėtų pailsėti nuo aukso?"

Kūrėjas susimąstė:

-"Per anksti duoti jiems sparnus, piktieji neš ant jų mirtį ir griovimą, bet sukursiu kalnus. Ieškantiems šviesos tai bus tikras išsigelbėjimas."

Graži legenda. Vadinasi, jei gyveni lygumose, didesnis pavojus papulti į materialumo liūną? Lyg ir atsiranda žmonių suskirstymas: vieni šviesesni - jie gyvena kalnuose, kiti pilkesni - jiems pakanka ir žemę arti? Jei taip būtų, pasaulis labai aiškiai pasidalintų į dvi dalis: ir karvės, besiganančios švento kalno papėdėje, taptų šventomis. Deja, žmonės nepasidaro išmintingesni, gyvendami aukštumose. Jiems taip pat būdingi visi lygumų troškimai: turto kaupimas, neapykanta, kerštas, pavydas. Emocijos pranyksta tik dideliame aukštyje, kur žmonės nebegyvena. Nors yra žinoma gentis, gyvenanti didesniame, nei 4km aukštyje. Tie žmonės nemoka meluoti, nėra ten ir piniginės sistemos. Gyvenimo sąlygos atšiaurios, maistas skurdus, ir vis tiek jie labai retai nusileidžia į žemumas.

Altajus - tai gamta neįsprausta į civilizacijos rėmus, viskas natūralu ir tikra. Gal todėl nedaugelis vietinių buvo nuvykę prie kalno, nors ir gyvena jo papėdėje. Jie žino nuostabiausių istorijų  apie žydinčias ugneles, Kučerlos ežero grožį, Akemo ežerą, kuriame atsisipindi Belucha ir vanduo baltas kaip pienas, ir su pasididžiavimu jas pasakoja – tai jų gimtinė. Paklausti, ar jie patys tai matė, stengdavosi nukreiti kalbą. Daugumai vasara - pats darbymetis. Turistams visada ko nors reikia. Pieno produktai kalno papėdėje tiesiog prabanga, jų kaina kelis kartus aukštesnė, nei įprasta. Galima nusipirkti ir vietinės duonos – lepioškų. Parduotuvėse duona tik forminė. Iš lėto kuriasi kooperatyvai, juose gausu vakarietiškų prekių. Tie, kurie jau paragavo verslo skonį, svajoja įsteigti šalia draustinio prašmatnius poilsio namus, kavinę ir netgi restoraną kalno papėdėje.

Dar viena iš darbo rūšių – pasisamdyti vedliu. Tuo užsiiminėja jauni vyrai ir paaugliai. Jie suras arklius ir prižiūrės juos kelionės metu. Jei pageidauji keliauti pėsčiomis, jie pasiruošę nugabenti tavo nešulius ir palaukti sutartoje vietoje.

Į kalnus atvažiuoja įvairūs žmonės. Atvažiuoja ir pramogauti. Gal jų norai ir sukuria vietinių svajones? Šiek tiek egzotikos laukinėje gamtoje paįvairina jų įtemtą pinigingą gyvenimo kasdienybę. Tik pakliuvę į lietų, sukandžioti uodų ir erkių, ar, kai ima skaudėti nutrintos kojos, jie susierzina. Egzotika virsta kančia ir noru kuo greičiau grįžti į namus, kur nelyja ir nėra gyvačių. Jų mintys, juodos ir sunkios, nusėda čia pat, gamtoje. Augalai neturi emocijų. Medžiai tyliai išserga žmonių bjaurastį, paaukodami savo gyvybę. Abipus turistų pramintų takų, matėme sergančius, apsamanojusius, džiūvančius medžius. Daug prasčiau pyktį “įvertina” gyvūnai. Jie kaip veidrodis atspindi žmogaus vidų. Vidinė sumaištis gali pasibaigti mirtimi gūdžioje miško tankmėje. Todėl ir pataria instruktoriai laikytis visiems kartu, nepasilikti nuo grupės.

Ir vis tik namo tie žmonės grįžta kitokie. Bėgant laikui, užsimiršta nepatogumai ir susierzinimas. Išlieka tik malonus širdies virpulys, primenantis, kad gamta visų namai. 


Beluchos draustinis

Pirmą kartą persikelsime į kitą Katūnės krantą. Keturias dienas keliavome jos pakrante, grožėjomės jos sraunia tėkme ir smaragdiniu spindesiu. Sibiro upė, didinga ir nevaldoma. Ji vingiuoja per visą Altajų, kol susijungia su Bija, ir, pakeitusi vardą, teka į šiaurę iki pat Arktikos vandenyno. Nuo Bijsko tai jau viena didžiausių Rusijos upių Obė.

Nuo Beluchos draustinio mus skiria tik Katūnė. Per ją driekiasi kabantis tiltas. Jis mums pasitikėjimo nekelia. Vienu metu per tiltą gali važiuoti tik viena mašina ar vežimas, du raiteliai sunkiai prasilenkia. Tilto lentos senokai keistos ir gerokai aptrūnijusios, vietomis prasišviečia upė. Siūbuoja net nuo stipresnio vėjo. Vietiniai viso to nepastebi, o mums darosi nejauku. Keliolika minučių praleidžiame nuo kranto stebėdami judėjimą tiltu. Vanduo upėje toks sraunus, kad kažin ar kas suspėtų padėti išsigelbėti. Bet tai vienintelis kelias į tikslą, teks dar sykį save išbandyti.

Pagaliau ir ši kliūtis įveikta. Žvalgomės, ką galėtume užkalbinti? Ilgai laukti neteko, užkalbino mus pačius. Buvo sekmadienis, bet turistinėje bazėje išeiginių nėra – kiekvieną akimirką gali pasirodyti turistai. Užkalbinęs vyriškis ir buvo instruktorius. Jis nusivedė mus į kabinetą, užregistravo, išdavė kelialapius, žadėjo ir žemėlapį, bet nerado. Todėl pasistengė kuo tiksliau nupasakoti kelią, perspėdamas, kad turistinis sezonas dar tik prasideda ir kad dar daug kur nenutirpo sniegas. Nurodė, kur kreiptis, prireikus pagalbos. Sužinojome, kad prie Akkemo ežero ištisus metus veikia meteorologijos stotis, šalia kurios alpinistai įkuria vasaros stovyklavietes, jie pasiruošę įkopti į Beluchos viršūnę.

Prie Kučerlos ežero taip pat galima rasti žmonių, net susitarti, kad iškurentų pirtelę. “Naujieji” rusai svajoja ten įkurti kurortą. Kalnui tokie norai matyt nelabai patinka, nes malūnsparnis ima ir nukrenta be jokios rimtos priežasties. Žūna ne tik vežamas inventorius, bet ir žmonės. Žūna ir alpinistai, kartais po vieną, o kartais ir grupėmis. Sausį, vos prieš keturis mėnesius, dešimties žmonių grupė išsiruošė į žygį. Grįžo tik vienas, bet ir jam pirmiausia reikėjo užsukti į ligoninę.Visi jie buvo pasiryžę užlipti į Beluchos viršūnę. Tik po kojomis buvo ne kalnas, o sniego tiltas virš bedugnės, kuris atitrūko ir nugarmėjo. Malūnsparnis atskrido greit, bet padėti jau nebebuvo kam. Tie žmonės ėjo nugalėti kalnus, o teko paaukoti gyvybes. Kalnai nemėgsta pasipūtėlių. Inspektorius kalbėjo ramiu balsu, bet mus pradėjo purtyti šaltis, pasijutome silpni ir bejėgiai. Čia kitas pasaulis ir kitos taisyklės. Atsirado galimybė pamatyti save, bet ar pažinsim?

Pirmą kartą atvykę turistai keliauja grupėmis ir su vadovais. Tik patyrę išdrįsta keliauti vieni. Per mėnesį mūsų įdegę veidai, primenantys skeletus kūnai ir aptrinti drabužiai suteikė mums patyrusių turistų statusą - inspektorius išleido mus vienus. Buvo džiugu, kad kelyje praleistas mėnuo mus taip pakeitė. Iš švarutėlių miestiečių-mėgėjų pavirtome į rimtus keliautojus.

Leidimą gavome tik dešimčiai dienų, vadinasi po tiek laiko jau būsime sugrįžę atgal, į tą pačią vietą prie tilto per Katūnę. Tą saulėtą sekmadienio popietę sunku buvo tuo patikėti. 


Pirmoji vasaros diena

Mes jau draustinyje. Praėjome paskutinę gyvenvietę. Persikėlėme tiltu per Kučerlos upę. Toliau keliausime jos pakrante iki Kučerlos ežero.

Prabėgo visas mėnuo kelionėje. Veidai įgavo griežtumo, žvilgsnis pasidarė vertinantis. Tiek laiko mes gyvename be civilizacijos pasididžiavimų – televizoriaus, radio, telefono, laikraščių, bet nejuntame izoliacijos nuo pasaulio. Tik pradedame pamiršti smalkių, užterto oro kvapus, bet vis dažniau užuodžiame žiedų ir žolynų skleidžiamus aromatus. Vientisas miško triukšmas susiskaidė į daugybę gyvų sutvėrimų: gegutės kukavimas, pranašauja vasaros pradžią, laukinių bičių dūzgesys žada saldžius metus, kulanų kaimenė džiugina, dar ne visas pasaulis uždarytas į aptvarus. Primiršome ir virto, kepto ar troškinto maisto skonį. Arbatą ir kavą pakeitė tyras šaltinio vanduo. Gal nuo maisto, gal nuo gryno oro, gal ir todėl, kad nenaudojame kosmetinių priemonių, veido oda išsilygino, pajaunėjo, įgavo rausvą atspalvį.

Nebebaugina staigios oro permainos: artėjantys juodi debesys, sniegas ar deginanti saulė. Stengiamės nuspėti pasikeitimus ir jiems pasiruošti: persivilkti tinkamais rūbais ar vidurdienį pasistatyti palapinę (kol praūš audra). Vietą miegui taip pat renkamės apgalvotai, kad šildytų per dieną įkaitę akmenys, neužpūstų vėjas, kad vanduo būtų netoli. Visa tai mes jau praėjome, bet ar to pakaks, kad pasiektume kelionės tikslą? Juk jėgas kelionei sukaupėme anksčiau, ją planuodami. Ar visus netikėtumus numatėme, ar palikome gabalėlį laisvai įvykių eigai? Visa tai sužinosime labai greit, tik už kelių dienų.

Šiandien pirmoji vasaros diena. Vasara prasidėjo šauniai, matyt ir rudeninis derlius bus neeilinis.


Pelkių karalystė

Išmiegojome puikiame slėnyje, nusėtame žydinčiomis ugnelėmis ir mėtomis. Šiandien praėjome jau dvi kalnagūbrio atplaišas. Upė liko apačioje, už kokių dviejų šimtų metrų. Šiltas vasaros lietus nebaugina, tik nuplauna įkaitusią augmeniją ir suteikia orui gaivumo. Uolos, išsimėčusios slėnio pakraščiuose, puikiausiai atstoja pastogę ir kartu apsaugo nuo vėjo. Draustinyje žmonių nematyti, bet karvių bandos užėmusios visas lygumas, papuošdamos jas šiltais ir minkštais “pyragais’. Visą laiką turi žiūrėti, kur dedi koją. Nejaugi jas rasime ir Beluchos papėdėje? – šis klausimas iškildavo dažnai.

Kylame vis aukštyn, todėl ir gamta keičiasi. Dabar jau keliaujame tundra. Berželiai vis smulkesni ir labiau pajuodę ir vis dažniau sutinkame gražuolius kedrus. Aplinka bauginančiai rūsti, pilna musių, uodų ir erkių. Kiekvienas stengiasi atsigerti kraujo. Apsisaugoti neįmanoma, jei apsivelki striukę, dūsti nuo karščio, o be jos turi kęsti tų kraugerių puolimą. Sako, kad uodai nepuola šventų žmonių, tik nešvarios mintys juos traukia.

Kiekvieno sustojimo metu apžiūrime save ir beveik kiekvieną kartą surandame kur nors įsisiurbusią erkę. Uodai ir musės net nebesulaukia mūsų dėmesio. Jau anksčiau kelionėje mus perspėjo, kad per anksti išsiruošėm į žygį, nes erkės dar nenusileido ant žemės. Visos jos alkanos ir piktos po žiemos ir kantriai laukia maisto. Mes ir tapome tuo maistu. Kiekvieną pavasarį, jos “krenta” į apačią, kai tik pajunta į viršų kylančią kūno šilumą. Įsitaiso kur nors nepastebimoje ir sunkiai prieinamoje vietelėje – pažastyje ar kirkšnyje, kartais net už ausies, ir mėgaujasi šiltu krauju, kol jas pastebi. Vienai kitai pavyksta prisisotinti iki valiai, tada pati atkimba. Gerai, jei į kuprinę įsimetei pincetą, vazeliną ir pleistrą - kova nebus tokia sunki. Jei nepasirūpinai , teks panaudoti peilį, kad ištrauktum ne tik erkės kūną, bet ir galvą, jau spėjusią įsiskverbti po oda.

Vargino dar vienas klausimas, ar neužsikrėsime encifalitu? Tik žinojimas ir tikėjimas neleido užsikrėsti. Kiekviena liga – tai tikėjimo praradimas, kaip ir kiekviena nelaimė. Jei tu tiki, kad liga tavęs neįveiks, taip ir bus. O jei tikėjimas dingęs, nepadės vaistai ar apsauginiai skiepai. Visas problemas sukuria mūsų baimė. Ji taip įtaigiai piešia košmariškus vaizdus ir neišsprendžiamas aplinkybes, kol tu pagaliau patiki – išeities nėra, teks sirgti. Ir baimė triumfuoja, ji laimėjo šią dvikovą.

Mes einame turistų pramintais takais, aplink kuriuos medžiai “serga”. Visa gamta padeda žmogui kovoti su baime, bet ne visada ir jai pasiseka. Ne visi praeina tą maršrutą iki galo, dalis nusprendžia grįžti, atsisako kovoti su savo drakonu, leidžia jam toliau augti, kerotis, kol patys pagaliau tampa drakonais.


Rojaus kampelis

Kelias įlenda į mišką. Negirdėti upės šniokštimo, matyt, gerokai nuo jos atitolome. Takelis siauras ir neryškus, kartais jį pametame ir pasukame kur nors į šoną, į krūmynus. Tankmė dažnai mus sustabdydavo ir priversdavo grįžti atgal, į pagrindinį taką. Mūsų klaidžiojimai neleidžia greitai judėti, ir kelias, tai kyla staigiai į viršų, tai krenta žemyn. Po kojomis žliugsi kupstai, mažyčiai, išsikreivoję beržai, kedrai nedidesni, irgi gerokai nusmurgę, eglės - vien kamienai. Po žiemos takas dar nenuvalytas. Kai kur skersai užgriuvęs medis, kitur tkas virtęs upeliu.

Yra čia ir kitokių grėsmių - ant kelio pamatome gyvatę. Ji, kaip ir mes, nori išvengti susitikimo. Sustingstame ir pagarbiai praleidžiame ją į priekį. Ji graži, raštuota pilkai-juodais kvadračiukais, bet geriau ji mūsų nepastebėtų.

Nemaloni vieta, kiek toliau, vėl priartėjus prie upės, užtinkame starovierų kryžių, kuriame įrašyti jaunos merginos vardas, pavardė ir gyvenimo metai. Ant kryžiaus užkabintas raudonas šalmas, supranti, kad žuvo, plaukdama baidare. Jai buvo 24-eri.

Sustojame pailsėti, bet aplinka tokia nemaloni, kad nuovargis dingsta akimirksniu, norisi greičiau iš čia dingti. Nežinome, kiek dar liko iki ežero, todėl nusprendžiame, dar eisime kokią valandą ir apsistosime nakvynei. Kelias vis prastėja. Ėjimui neužtenka vien kojų, vis dažniau prireikia ir rankų, kad įveiktum netikėtas kliūtis.

Lipame į statų kriaušį, net neįtardami, ką tuoj išvysime. Dingo pelkė, vabzdžiai, karštis ir nuovargis. Kalvos paviršius pasidengęs švelnia žolyte, auga gražuolis kedras, o upė virto smaragdiniu ežeru, apsuptu didingais spygliuočiais ir akinančiai baltumu spindinčiais kalnais. Gerą pusvalandį džiaugiamės reginiu, šiluma ir ramybe. Pagaliau, mūsų sunkumai apvainikuoti grožiu.

Pakrantė tokia siaura, kad palapinės nepastatysi, nusprendėme paieškoti patogesnės vietos. Statūs šlaitai pilni laiškinių svogūnų ir rūgštynių. Prisiskiname jų, kad nereiktų ieškoti, kai apsistosime. Ežeras susiaurėja, galima net perbristi, bet tuoj vėl virsta dar vienu ežeru, dar didingesniu. Tai štai koks tas Kučerlos ežeras - tikras rojaus kampelis. Snieguotos kalnų viršūnės atsispindi smaragdiniame vandenyje, aplink kedrų miškas ir pakrantėje paruošta stovyklavietė.

Pagaliau poilsis. Įsikuriame ir kaip visada sulaukiame svečių. Pirmiausia mus aplanko balta laika, vardu Umka (Gudrutis), greit pasirodo ir šeiminikas. Jis sargauja kitoje ežero pusėje įrengtoje poilsiavietėje. Pasiūlo iškūrenti pirtelę. Atsisakome, dar mūsų žygis nesibaigė, per anksti atsipalaiduoti. Naujasis pažįstamas šnekus ir gerai pažįsta šias vietas. Gyvena jis Tiunguro kaime, čia dirba dviese. Namo grįžta kartą per mėnesį atsivežti maisto. Žiemą dar rečiau. Nesijaučia atskirtas nuo pasaulio, o nuobodžiauti galima ir mieste.

Vaikinas papasakoja, kad Kučerlos ežeras 7km ilgio ir 1km pločio, gylis 74metrai. Tiesiog atsirado plyšys tarp kalnų 2km aukštyje virš jūros lygio. Mes apsistojome pačioje ežero pradžioje, kur plotis tik keli šimtai metrų. 


Stebuklas

Rytą vieta atrodėgerokai niūresnė, nes taip aukštai saulė pasirodo tik aoie pusiaudienį. Iki to laiko gyveni lietuje, nes pavasarinė žemė dar nespėjusi įšilti. Taigi, gret sukrauname dauktus ir į žygį.

Mūsų kelionės tikslas vis artėjo, kartu seko ir jėgos. Ne fizinės, o sukauptos anksčiau ir skirtos kelionei. Noras pamatyti kažką nepaprasto, apie ką tai ilgai svajojai, buvo toks didelis, kad vis dar rasdavom jėgų eiti į priekį,nors daug jų ištaškėme kovodami su emocijomis.

Turisto žinyne, prieš važiuojant, perskaitėme aprašymą apie Beluchą. Ji beveik ištisus metus skendi šviesioje migloje ir retai kam pavyksta pamatyti jos grožį. Ir vis tik širdies gilumoje tikėjomės, kad mums pasiseks, bet ir vėl trumpam pamiršome save. Pamiršome, kad kalnai nemėgsta "visagalių", ir kad pirmiausia turime nugalėti savo egoizmą ir emocijas. Sunku pamatyti savo trūkumus, dar sunkiau juos pripažinti, bet tai vienintelis kelias į dievų buveinę. Kiekviena irzlumo akimirka atima jėgas. Kopti į viršų darėsi vis sunkiau. Po žiemos keliai dar nepraminti, sunku atsekti pagrindinį, todėl tiesiog lipome aukštyn palei upę. Kuprinės vertė atgal, visą laiką jautėme įtampą. Norėjosi sustoti, viską nutraukti ir leistis žemyn. Atrodė, niekada nepasieksime viršūnės. Praėjo tik kelios valandos kopimo, bet atrodė visa amžinybė. Žinojome, kad reikia persiristi į kitą kalnų virtinės pusę. Tie kalnai, kaip sargybiniai saugo Dievų buveinę nuo nepageidaujamų atėjūnų. Su jais nereikia kovoti, juk jie tik stovi. Nugalėti reikia save. Patikėti, kad gali tai padaryti. Tik tu pats gali užlipti. Nėra kitų, esi tik tu. Jei nugalėsi baimę, nuovargį, neapykantą aplinkai, tau tikrai pasiseks.

Kilimas toks status, kad einame liesdami rankomis žemę. Kiekvienas neatsargus žingsnis gali baigtis riedėjimu žemyn. Žolė drėgna ir slidi, todėl sustoti nebus lengva. Einame zigzagais – nuo vieno medžio iki kito beveik bėgame. Žemai apačioje matyti mėlynas upės kaspinas, o medžiai daugiau primena krūmokšnius. Nuo aukščio sukasi galva, todėl žemyn žiūrime atsigulę ant pilvo, nuo žemės pakėlę tik galvas.

Karšta. Lipame palei upę, bet ir ji pasibaigia. Džiaugiamės – viršūnė jau ne taip toli, nors ir nesimato. Tik džiaugsmas perauga į mirties baimę. Ji tokia stipri, kad norisi daugiau nejudėti iš vietos. Sėdėti ir laukti, kol ji ateis. Mirtis neleidžia eiti į priekį, ji aštrina prisiminimus, vyksta vidinė kova. Kas stipresnis: emocijos ar tikėjimas amžinu gyvenimu? Atrodo, šį sykį pavyko nugalėti mirties baimę. Vėl judame į priekį.

Oras šaltėja. Pradeda lyti. Lietų keičia sniegas. Stiprus vėjas verčia susigūžti. Tik ledinukas burnoje sušvelnina jausmus. Pagaliau įkopėm, tikėjome pamatyti gražuolį kalną, bet tai, ką išvydome, sukrėtė, sunku tai pavadinti palaima ar džiaugsmu. Atrodė, kad atsidūrėme kitoje planetoje. Tik dangus ir negyvenama žemė. Milžiniški žalsvi akmenys, kurie juda nuo kiekvieno tavo žingsnių, pilkai melsvos kerpės, vieniši šimtamešiai, žemaūgiai kedrai ir tuštuma. Čia žmogus retai apsilanko. Turistinis sezonas dar neprasidėjo. Galbūt rugpjūtyje čia ir puiku, nes raudonuoja bruknės ir žydi gėlės. Bet šiandien čia tik skleidžiasi kačiukai, guli sniegas ir ūžauja vėjai ir nei gyvos dvasios. Ir tai vadinasi pereval Sypučij. Iki kalno dar kelios valandos per negyveną žemę, nepažįstamą ir nesvetingą.

Instruktorius perspėjo, neiti sniegu, geriau tuos plotus aplenkti, nes niekada nežinai, ką slepia baltas apklotas. Nuo drėgmės ir vėjo sugrubo kūnai, o pabaigos tai dykynei nematyti. Gal kiek pakelia nuotaiką mažyčiai vieniši žiedeliai tokie trapūs šioje dykvietėje, o kartu ir tokie stiprūs, nes sugeba čia išgyventi. Ir vėl kopiame į viršų, jau niekuom nebetikėdami. Jėgos senka, akys pradeda ieškoti vietos nakvynei. Lėtais žingsniais judame pirmyn. Priekyje tik debesys, horizontas baigiasi čia pat už kelių šimtų metrų.

Ir netikėtai nutilo vėjas, pajutome švelnius saulės spindulius, per paskutines valandas jau buvome primiršę šilumos džiaugsmą. Debesys pradėjo retėti, atverdami praėjimą į kitą pasaulį. Prieš akis išvydome Ją, akinančiai spindinčią, apsigaubusią permatomų debesėlių rūku. Su kiekviena akimirka vaizdas vis ryškėjo. Mes papuolėm į pasaką. Nurimo vėjas, liovėsi lietus, vakarinė saulė nudažė snieguotą viršūnę rausvai. Sėdėjome ant snieguotos žemės nejudėdami, užkerėti neregėto vaizdo. Slinko minutės, saulė traukėsi, užleisdama vietą nakčiai, debesys iš lėto tamsėjo ir paslėpė reginį. Vėl pakilo vėjas, pradėjo snigti. Turėjome skubėti pastatyti palapinę, nes sutemos gaubė žemę...


Pabaiga

Greit prabėgo mėnuo. Mes vėl traukinyje.

Praeis ne vieneri metai, kol suprasime, kodėl mes ten keliavome? Pirmiausiai turi nurimti emocijos, kaip drumzlės vandenyje, susiluoksniuoti išgyvenimai, įgauti savo spalvą ir skonį. Vieni įvykiai nublanks, išsitrins iš atminties, ir tik dienoraščio užrašai kartais sukels miglotus prisiminimus. Kiti išryškės, įgys vertę, kaip gerai išsilaikęs senovinis papuošalas. Ką sukels prisiminimai po trijų, dešimties, penkiasdešimties metų? Kaip kelionė pakeis mūsų ateitį ir patį gyvenimą? Šiandien tai sunku pasakyti. Aišku tik viena, jau nebegalėsime gyventi kaip anksčiau. Jokie turtai, jokios pareigos ir joks komfortas neužgoš širdies virpulio, sutiktų žmonių dėmesio ir erdvės, kuri lydėjo mus visą kelionę.

Taigi, mes vėl traukinyje, ir vis dar važiuojame į rytus. Priekyje dar daugybė nuotykių ir naujų pažinčių. Dar turime jėgų ir noro, dar barška kuprinėje keli "auksiniai". Nejaugi veši juos atgal į Lietuvą? Jei pasiekei Altajų, kodėl prie to paties neaplankyti Sajanų ir Baikalo? Juk nežinia, kada vėl atsiras tokia galimybė? O šiandien tai įmanoma. Taigi pirmyn, pasitikti ATEITIES. Juk tik ji vienintelė mus myli ir mato tokiais, kokiais norime ir patys save matyti. 

Шаблоны joomla скачать здесь