Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Girios medeliai, žali žal...

1. Girios medeliai, žali žaliuonėliai - NAŠLAITES OBELĖLE

NAŠLAITES OBELĖLE

Pasiliko našlaitė pati viena. Nusibodo vienai be vietos būti, per žmones eiti. Keliu eidama apsiverkė: „Tai kad mane pasiimtų, tai geru žodžiu minėčiau".

Kaip tik tan žodin susitiko senę. Toji senė ir kalbina:

- Kur eini, dukrele, ar kas nuskriaudė, ko apsiverkus?

- Skriausti niekas nenuskriaudė, tik pati viena našlaitė palikau, vargu per žmones eiti.

- Eikš pas mane, devynias dukteris turiu, dešimta

būsi.

Nelinko širdis ton senėn, tik pagalvojo našlaitė: „ Vis geriau kaip vienai būti". Gražiai padėkojo ir nuėjo su ta sene.

Atėjo - nei atšlaimo, nei darželio, gryčiukė nedidelė, susmukus, surūkus; gryčioj pribūta, prišiukšlinta, mergos išdribusios kėpso - stalas dar nuo vakarienės nenudarytas, šaukštai nesumazgoti.

Dar ir nepasilsėjusi, dar ir neapšilusi našlaitė trobą apkuopė, stalą nukraustė, šaukštus sumazgojo.

-Tai dabar šitoji snarglė mums akis badys, - urpščia tinginės iš miegų nepasirisdamos.

Per dienas pluša būna našlaitėlė: ir atšlaimą apsiavė, ir darželį užsėjo, ir gryčią apkuopinėjo - vis negerai. Visi darbai našlaitėlei: ir krosnį kūrenti, ir trobą šluoti, ir verpalus verpti, ir audinius austi, o senės dukterys tik po migius rąžosi. Perdien migiuos kėpso, ką pagavo -vieton nepadėjo, kur turėjo - ten pametė. Maža, kad tinginės iš miegų neišsirita, dar perdien urpščia, bara, o senė kada ir karšin užvožia. Kad ir užvožia, dukteris senė kada ir padraudžia:

- Dukrytės, jau jos neužniūkinkit, sunykus, subuvus, tokia padvėsėlė, dar neišturės, kol kitą rasiu.

- Išturės, nedvės, - dukterys sako.

- Išturėtų, kad skirtinę obelėlę turėt, - neturi.

Perprato našlaitėlė, raganai pakliuvus. Kad ir perprato, kaip vaduotis - neišmano. Vieną dieną anksti apsidirbo, pasergėjo senę pakiemiais išplastėjus, pasergėjo dukteris užmigus ir išėjo. Aukštan kalnelin nuėjo, motinos pilelę apsikabino ir verkia rauda:

- Pasiskyrei, motule, sau patalėlį baltam smėlely, palikai mane našlaitėlę vargelio vargti. Sunykau, su-menkau nuo sunkių darbelių, ne taip nuo sunkių darbelių, kaip nuo šiurių žodelių. Pasiklojai sau patalėlį baltam smėlely, palikai mane našlaitėlę vargelio vargti, rastum, priveiks mane sunkūs darbeliai, ne tiek sunkūs darbeliai, kaip šiūrūs žodeliai. Kad girdi mane, motinėle, vaduoki.

- Palikti palikau tave, vaikela, - atsiliepė motina. -Palikti, nepalikti - ne mum padėta, o vargelin tai pati insipuolei, reikėjo gerų namų virkauti, nereikėjo prieš širdį eiti. Kad ir neprapuolus vargelis, kad ir vaduosiu -vargte privargsi.

Užėjo našlaitei toks miegas, net alpsta. Užmigo pilelę apsikabinus. Anksti atsikėlus žiūri - ant pilelės maža obelėlė užaugus, trim šakelėm sušakojus, sidabro lapeliais sulapojus. Prisiminė raganos žodžius nugirdus, prisiminė motiną vaduot žadėjus ir sako:

- Rastum, motinėle, tai tavo ženklas, tik neišmanau, pamokyk, kaip obelėlę žiūrėti, ką man veikti.

Nebeatsiliepė motinėlė, tik obelėlė šakelėm svyra, glaustos. Pasižiūrėjo, pasižiūrėjo našlaitėlė - obelėlės šakelės raudonos, net trykšta. „Rastum, - galvoja, -šakelę nusiskinčiau - atsigautų ir mano veideliai". Taip pagalvojo - obelėlė šakelių netraukia, tik žemiau len­kia, lapeliais svyra. „Šakelę laušiu, obelėlę varginsiu, oi žinau žinau vargelio sunkumą - nelaušiu šakelės, tik vieną pumpurėlį skinsiu". Taip pagalvojo našlaitė, o obelėlė lapeliais net sublizgėjo. Nusiskynė našlaitė nuo šakelės po pumpurėlį, po patį galinėlį. „Viena, - mano, - vargelį vargau ir tai trejus metus išvargau, dabar motinėlė mane vaduoja, dabar obelėlę turiu, rastum išvargsiu". Obelėlė šakelėm glaustos, glosto. Apsidžiaugė geru ženklu našlaitė ir sako:

- Obelyt sesyt, mes abi vienos motulės, mes abi kaip sesytės, kad išmanyčiau, kad žinočiau, tau kokį darbą nudirbčiau. Ar žodį pasakyk, ar ženklą parodyk - linksma širdžia padarysiu.

Net dusterėjo obelėlės šaknys. Pasižiūrėjo žemyn našlaitėlė, obelėlės šaknys velėna užspaustos, varpiais uždusintos. Velėną išplėšė, varpį ištąsė - net pralinksmėjo obelytė. Motiną gražiai atsisveikinus, obelėlei gražiai padėkojus, išsiskubino našlaitėlė namo.

Linksma našlaitė pas raganą skubinasi, laimingai parskubėjo: ragana dar neparplastėjusi, raganiūkštės neatsibudusios kirmijo - niekas nepasigedo.

Ragana pakiemiais plastinėja, raganos dukterys per dienas kirmija - visi darbai, visi vargai našlaitei. Motulė vadavo, obelėlė atgavo - lyg ir nebe taip širdį užgauna, lyg sustiprėjo, lyg ir darbai lengvesni pasidarė, nebe taip pavargsta nuo sunkių darbelių.

Parplastėjo vieną kartą ragana, mažą našlaitėlę atsivedė.

- Apsidirbs ir toji nudvėsėlė, - širsta dukterys, - tik mitalą gadins.

- Ne darbams parsivedžiau, - sakosi ragana, - bus man žolinėti.

Nugirdo našlaitė - net jai širdį sugėlė. „Tęsta, kas bus, - mano, - vis tiek mažutėlę vaduosiu". Kai tik ragana išplastėjo, našlaitė ir klausia atvestąją:

- Ar savo valia atėjai, ar paimti prašeisi?

- Nei prašiausi, nei gera valia atėjau, tik varu atsivedė. Laidojo mano motušėlę, gailiai verkiau, pro ašaras kelio nemačiau, nuo tetulės pasimečiau. Šaukiausi motulės - neatsišaukė, šaukiausi tetulės - neatsišaukė, atėjo šita moteriška, veste nusivedė. Nenoriu pas ją -tokia pikta rodžias.

- Kad būt pikta, dar ne bėda - o ragana tikroji. Tavo laimė, kad nesišaukei, gera valia .neatėjai. Manęs klausyk, tai išsivaduosi.

Ir pamokė, kaip iš raganos pabėgti.

Parplastėjo ragana - mažosios žolinėtojos nebėra.

- Kur pasidėjo!? - užsiurpštė, dukteris klausinėja. Užsimiegojusios raganiūkščios nieko nežino. Užsiurpštė, našlaitę klausia.

- Rastum, pasikieminėt parsivedei, rastum, išsivedei, man žiūrėt neprisakei, darbo neuždavei.

Perprato ragana, kad ne sava minčia mažoji prapuolė, užpyko baisiai, tik to pykčio neparodė:

- Kaulus man gelia, - sako, - pakūrenk pirtį, pavanosi.

Kūrena našlaitėlė pirtį ir vieną mįslę mena, kaip raganai nepasakius. Taip mįslijo, šiaip mįslijo - neatmena. „Tai kad man motinėlė patartų", - mano. Tik taip pamanė, pūsterėjo vėjas ir atpūtė obels žiedo du lapelius. Suprato našlaitė, kad motinos ženklas, gražiai tuos lapelius paėmė, ausys įsikišė. Iškūreno našlaitėlė pirtį, dūmus išleido, vadina raganą vanotis. Atėjo ragana pirtin, piktažolių pabėrė, šaukia našlaitę, kad garo užpiltų, kad pavanotų. Našlaitė garo uždavė, vanoja. Ragana garą giria, našlaitę giria, gražiuoju klausinėja. Nenugirdo našlaitė, ko ragana klausinėjo, nepasakė, kaip mažutėlę paleido.

Perprato ragana, geruoju nieko nesužinosianti, suprato piktažolėm neišgausianti, susivadino dukteris, daužė, mušė našlaitę, kančium kapojo, rykštėm plakė, žnybte žnaibė, nagom draskė - našlaitė kaip žemė tylėjo. Pavargo bemušdama ragana, pavargo bedraskydamos raganiūkštės, - našlaitė nei žodžio nepasakė.

Perprato raganos, kad mušimu nepriveiksiančios, mušti daugiau nebemušė, tik sunkiais darbais vargino, valgiu skriaudė, badais nokino. Suvisum išbalo, sumenko našlaitėlė, bet ką veiks, pati vargelin inpuolė, tik linksma, kad kitą išvadavo. Ką veiks našlaitė, atsisės staklės - visas ramumas.

Ir priaudė plonų drobelių, ir priaudė margų marškų aukštus kraičius. Raganiūkštės marškas vėduoja, drobelių rietimus tiesia - audėjėlės esančios garsinasi. Pradėjo joti berneliai kraičių žiūrėti. Kad ir aukšti kraičiai -nemielos audėjos, nei vienos nekalbino. Šiursta, urpščia raganiūčios, drobeles kilnoja, marškas vėduoja, naujų bernelių laukia.

Atjojo vienas bernelis, sumetė - ne šitų mergų drobelės austos. Nei vienos nekalbina, tik drobeles kilnoja, kaip mesta, keliom nytim verta, kokiais ataudais austa, klausinėja. Aštuonios raganiūčios su svečiu šneka, devinta kamaron skuta, klausia našlaitę, kaip drobelės mestos, keliom nytim vertos, kokiais ataudais austos. Parskutus toji svečiui dėsto, o svečias jau kitą klausia, kokiais raštais kaišytos, kaip siūlai daryti. Skuta kita raganiūkštė.

- Tai, regi, - sako svečias, - šitiek drobelių troboj, rastum, dar daugiau kamaroj. Eisiu pažiūrėt.

Svečias dar nuo suolo nepasikėlė, senė ragana kamaron inpuolus rėkia:

- Kad čia tavo ir kvapo nebūtų.

To žodžio ir laukė našlaitė, kaip buvus iš raganos gryčios išbėgo.

Išbėgo našlaitė iš raganos gryčios ir aukštan kalnelin, pas motinos pilelę išsiskubino. Atėjo našlaitėlė pas kapelį - obelėlė gražiai išaugus, devyniom šakom sulapojus, aukso obuoliais išsirpus. Apkabino našlaitėlė pilelę ir šneka:

- Tai dėkui motinėle, kad atgavai, tai dėkui, kad vadavai, dabar jau pasibaigė mano vargelis, ar sakyte pasakyk, ar ženklu parodyk, kaip man būti, kur man eiti.

Žodžiu neatsiliepė motinėlė, tik trys obuoliai nuo šakos nukrito. Suvalgė našlaitė vieną obuoliuką - atsigavo, žandeliai paraudo, suvalgė antrą - toks miegas užėjo, širdis saite apsalo. Miega našlaitėlė, neregėtą, tokį šviesiu veidu, gerų akių bernelį sapnuoja.

Inėjo raganiūčios su svečiu kamaron, staklės tuščios stovi, tik pakojos dar klibčioja, matyt, neseniai išimtos. Bernas ir sako:

- Katroji tom staklėm paaus, toji mano bus.

- Visos, ženteli, visos mano dukrelės, - gerinasi ragana. Visos audėjėlės, visos gražiai audžia.

- Tai testą pirma audžia vyresnioji.

Insirioglino raganiūčia staklės, pakojus nutraukė, skietu kad pila, kad pila, šaudyklės ir rankos nepaima.

- Tegu antroji audžia, - sako svečias.

Antroji nei skieto, nei pakojų nekliudo, tik šaudyklę tarp apmatų kaišioja.

 

Audė visos raganiūčios paeiliui - pakojus prie skieto prisirišę, šeivą ištrynė, apmatus nutąsė, net staklių rėmą sulaužė, tik audimo nei per nago juodymą neišaudė.

Išėjo iš kamaros bernelis linksmas, linksmas žirgelį užsėdo, linksmas pasiklausė, kaip palikusios raganos riejasi, viena kitą bara, linksmas iš kiemo išjojo. Tik vieškelin išjojęs susidūmojo, kur jam joti, kur drobelių audėjėlę rasti. „Kad kas parodytų, kur tų drobelių audėjėlė", dusterėjo. Tan žodin nusižvengė žirgas, auselėm sukirpo, kojelėm sumynė. Žiūri bernas, kas žirgelį pamantrijo. Žiūri - aukso obuolėlis ant vieškelio guli, ridi ridi parieta, atgal prie kanopų grįžta ir vėl parieta. „Rastum, - mano bernelis, - koks ženklas". Ir paragino žirgelį paskui obuolėlį. Žirgelis žingsniu žengia - obuolėlis prieky rieda, žirgelis risčia bėga - obuolėlis prieky rieda, žirgelis šuoliu kabina - obuolėlis prieky rieda, kelelį rodo.

Prijojo bernelis pilelę aukštam kalnely, rado mergelę bemiegančią. Prisižadinęs kalbina, į pačias vadina. Mielas našlaitei bernelis, tasai pats sapnuotasis, tik kur eis nuoga apskurdus.

- Nebijok, - sako bernelis, - pats matau, prisiausi.

Sermėgon susupęs pasisodino, namo parjojo. Gražias vestuves iškėlė, gražiai gyveno.

Susilaukė našlaitėlė pirmojo, gražiai suvysčius nusinešė pilelėn, motinėlę kalbina:

- Tai dėkui tau, motinėle, kad mane atgavai, tai dėkui tau, motinėle, kad mane vadavai, o už vis labiau dėkui, kad gerai parodijai. Ne taip juoda buvo raganos gryčia, kaip gražus mano gyvenimas, ne taip didelis buvo mano vargelis, kaip šviesios mano dienelės.

Kalbino ir obelėlę:

-Tai dėkui tau, kad gražiai augai, tai dėkui tau, kad gražiai žydėjai, tai dėkui tau, kad saldžiai sirpai. Patiko obelėlei našlaitėlės kalba ir sako:

- Nepavydėjai kitom, ir aš nepavydėsiu. Pasergėjai mano šakeles, ir aš pasergėsiu.

Taip ir ligi šiai dienai - obelėlė ir atgauna, ir vaduo­ja, ir kraują pildo. 

**

Nei obelų pumpurų, nei žievės, nei žiedų vaistams dabar nevartoja, nes juos galima pakeisti nevedančiais vertingų vaisių ievos žiedais ir žieve, pagaliau - nedaug ir veikliųjų medžiagų šiose žaliavose. Laukinių obelų vaisius ir dabar vanoja vaistams nuo mažakraujystės gaminti. Vartoja tik nedžiovintus, tad ruošti galima tik susitarus su fabriku.

Laukiniai obuoliukai turi ne tik daug organinių rūgščių, padedančių įsisavinti maistą, bet ir vitaminų, didinančių organizmo atsparumą, ir apsčiai pektinų, padedančių šalinti nuodingas metalų dulkes, dūmus, kurių nemažai prisikvėpuojame, tad neniekinkime jų. Laukinius obuoliukus geriausiai išsaugosime sušaldę ir šaltai, kad neatsileistų, laikydami. Tik valgykime jau atšildytus.

Be smulkiavaisių obelų, pasitaiko ir savaiminukių stambiais bei skaniais vaisiais. Vienos jų jau pateko į sodus (Beržininkų ananasinė, Monts-vilinės, Cukrinė, Pupinė ir kt.), pagaliau, ir molinukai, Lietuvos pepinai, meduoliukai, ąžuoliniai, kietuoliai, dryželiniai, raudonšoniai - sirpsta ant mūsų miškinių obelėlių - dukterų, anūkių šakų. Jas iš miškų į sodus nešė, genėjo, persodinėjo ir išugdė stambiavaises, šalčiams ir ligoms atsparias. Šiandien dar neaišku, kaip ir iš kur jų - tų stambiavaisių - mūsų miškuose tiek daug ir taip įvairių atsirado. Kol kas žinome, kad daugiau ir įvairesnių taukinukių randame prie senų pilkapių, piliakalnių, gerbiamų ar bent vardžiuotų akmenų. Kai randame stambiavaisę taukinukę obelį (ar kriaušę) - verta pasižvalgyti, ar nėra ir archeologinių radinių, o kai archeologai randa užmirštus pilkapius, paieškokite vaismedžių.

Radę įdomesnes obelis ir kriaušes, praneškime apie jas gamtosaugininkams, sodininkystės bandymų stotims, mokslo įstaigoms. Kur tik galima, stambias, skanius vaisius vedančias laukines obelis (ir kitus vaismedžius) reikia saugoti. Jei išsaugoti jų negalima - paskiepykime jų šakutėmis laukinukes medelyne, pažymėkime, iš kur paimta. Jei apie tą obelį kokias pasakas pasakoja, neužmirškime ir jas užrašyti.

Jūs esate čia: Naujienos Girios medeliai, žali žal...