Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Girios medeliai, žali žal...

1. Girios medeliai, žali žaliuonėliai - BERŽAS PAS SAULĖS DUKTERIS ĖJO

BERŽAS PAS SAULĖS DUKTERIS ĖJO

Pagirių kaimui ragana aplaidą užleido - nebuvo tų namų, kad kas nesirgtų, nebuvo to kiemo, kad eilinės nepašluotų. Vargas visus prispaudė, visi vaitojo - ką daryti neišmano.

Susigalvojo vienas bernas ir susivadinęs visą kaimą sako:

- Kad taip apsileisime, ragana visus mus pragaišins, reikia pas Saulės dukteris eiti, atavadų prašyti.

- Reikia, tai reikia, - sako kaimynai, - tik kas eis, negi namus paliksi, nežinia, kur Saulės dukteris rasi.

- Dėl radimo, tai ko nerasi: prieš Saulę eisi - kiemą, iš kurio Saulė rytą kelias, prieisi, pasauliui eisi - Saulės kiemą, kur vakare leidžias, prieisi; kur Saulės kiemas, ten ir Saulės dukterys. Dėl nuėjimo, tai gal metus, gal dvejus, o kad ir trejus eisi - vis tiek nueisi, o ėjimo, tai kad ir aš eičiau - visus ragana apleido, o mane tai ir pasirinko: kam tėvas, kam motina, kam sesuo, brolis mirė, o man visa giminė išmirė; kam uošvį, kam anytą išsivadino, o man nei uošvio, nei uošvės, nei mergelės nepaliko. Man dera eiti.

Sutiko kaimynai, kad jam labiausiai dera. Tada bernas ir klausia:

- Ar man savu žodžiu eiti, ar ir jūsų žodį nešti?

- Kad jau eini, sako kaimynai, - lai ir mūs žodį nešk. Ir susakė visi savo bėdas.

Pradėjo bernas kelian ruoštis: pirty gražiai išsivanojo, šaltinio vandeniu nusiprausė, apsivilko baltais trinyčiais dar nevilkėtais, susijuosė juosta dar nejuosėta, užsivilko žalia liemene dar nedėvėta, apsivyniojo kojas autais dar neavėtais, apsiavė vyžas dar nepramintas, susivarstė apyvartus dar nevarstytus, papurtus plaukus klevinėm šukom susišukavo, šeriniu šepečiu suglostė, dar neprakelta kepure užsivožė.

Susišaukęs kaimynus gražiai atsisveikino, visus atsiprašė, visiems atsidėkojo, paprašė, kad gryčios prižiūrėtų, ugnį pakūrentų, gyvulius pašertų, šunį palakintų. Su visais gražiai atsisveikinęs išėjo.

Išėjo galan kaimo ir galvoja: „Ar čia rytuos, ar čia vakaruos eiti, kur lengviau saulės dvarą rasti. Rytuos eisi - lyg ir kelias ilgesnis, vakaruos eisi - lyg ir arčiau Saulės dvaras. Rytą Saulė pasilsėjusi kelias, vakaruos eisi - vakare Saulė pavargus pareina. Verčiau - rytuos eisiu".

Ir nuėjo vis rytuos, vis priešais Saulę. Trejus metus ėjo - ketvirtais Saulės dvarą priėjo.

Inėjęs dvaran Aušrinę rado, gražiai pasveikino. Aušrinė ir klausia:

- Ar atėjai mus atlankydamas, ar ko prašydamas?

- Tai jau prašydamas atėjau, apgalėjo mūs Pagirių kaimą pikta ragana, aplaidas užleido, rastum, pati atavadas žinosi ar motulės pasiklausi.

- Tai sakyk, kokios tos raganos aplaidos, - sako Aušrinė, - gal ir aš žinosiu.

Ir susakė bernas visas raganos aplaidas.

- Tai, - sako Aušrinė, - dėl šitų aplaidų motinos miego netrukdysiu.

Ir susakė visas atavadas.

Aušrinė atavadas sako, o bernas anglį pasiėmęs vis skverną brėžia. Pamatė Aušrinė braižant ir klausia:

- Tai kam dabar trinyčius braižai?

- Tai, - sako bernas, - kad neužmirščiau, kam atavada kokia.

- Nori brėžk, nori nebrėžk, - sako Aušrinė, - kad bus tau bėda, tai ne užmaršties.

Susakė Aušrinė visas atavadas ir vadina berną naktigulto, atsilsėt prašo. - Kad tik leistum, - sako bernas, - tai aš nei nakties, nei dienos negaiščiau.

- Kad eisi, - sako Aušrinė, - nedrausiu, tik kelionei atsigerk, tik kojas persiauk. Ir dar pasakysiu - nei kely gerk, nei kely persiauk.

Davėjam naujus autus, atsigert padavė.

Gražiai padėkojo bernas ir už atavadas, ir už autus, ir už gėrimą širdžiai atsigauti. Gražiai padėkojęs, namo išsiskubino.

Kur ateidamas metus ėjo, pareidamas - bertainiu nužengė, kur ateidamas supluko, suvargo, pareidamas -ir neapšilo. Nei apsižiūrėt neapsižiūrėjo - savo kaimo laukus priėjo. Tuo laiku ir Saulė sėdos.

Pajuto ragana berną pareinant ir siunčia dukterį, kad kelią pastotų.

Prisimetė raganiūkštė gražia šviesia mergele ir pasitiko berną; pasitikus gražiai užkalbino, kaip keliavęs, kaip grįžtąs, klausinėja.

- Gerumo tai gerai ėjau, tik ilgumo ilgai, o jau grįžau - tai, regi, paukščio sparnais skridau.

- Regi, regi, kurgi nebus gerai, - sako raganiūkštė, -iš Saulės dvaro.

Ir vėl klausinėja, ką su Saule kalbėjęs, kuom Saulės dukterys mylėjusios.

- O kieno, mergele, būsi? - klausia bernas, - lyg ir nepamenu.

- Iš tų pačių, iš tų pačių, iš saviškių, tik kur atsiminsi, kai iš Pagirių ėjai, dar su pusmergėm nevaikščiojau.

Patikėjo bernas, kad save kaimo merga ir pasisakė, namo skubėjęs, Saulės dvare neviešėjęs.

- Žinia, žinia, kur beviešėsi, - sako raganiūkštė, -žinia, žinia, kad ir Saulės dvare, vis namai rūpi. Žinia, namuos laukia.

- Taigi ir skubinuos, - sako bernas.

- Palauk, - sako raganiūkštė, - kairys apyvaras atsimaizgęs, užsirišk, iš Saulės gi pareini, nedera atbrizgusiam pareiti.

Atsisėdo bernas apyvaro persivarstyti ir raganiūkštė greta prisėdo.

- Regi, regi, - sako raganiūkštė, - autas susimetęs, koją sutrins, persivyniok.

- Tai kiek čia, pareisiu, - sako bernas.

- Žinau, žinau, - sako raganiūkštė, - Aušrinė liepė ligi namų kojų nepersiaut, tai svetimuij, o savuos laukuos - kaip savuos namuos.

Pasirodė bernui, kad tikrai susimetęs autas, kad tikrai koją trina. Patikėjo raganiūkštės žodžiu ir persivyniojo autus.

Kai tik autus atsivyniojo - tuoj troškulys degint pradėjo.

- Skubinsiuos, - sako bernas, - namie atsigersiu.

- Palauk, - sako raganiūkštė, - kad ir savo laukuose, ligi kaimui dar pernakt eisi, atsigerk, iš šaltinėlio tuoj pasemsiu.

-Tai, kad kaime atsigersiu.

- Naktį kad ore vėsiau, vis tiek šitiek ėjus troškulys degins, - gerinasi raganiūkštė. - Žinau, žinau, Aušrinė liepė svetimuij negerti. Tai svetimuij - negerti, o savuos laukuos, savam šaltinėly, kaip savuos namuos. Ir tuoj pašokus šalto vandens pasėmė, bernui padavė.

Tik bernas atsigėrė, tuoj miegas jį apgalėjo, kaip sėdėjo, taip ir užmigo.

Atsibudo bernas saulei tekant, vienu kvapu stačias pašoko, nekvėpterėjęs namo skuba. Lyg ir netoli, lyg ir savuos laukuos - eina eina, prieiti negali, net kvapo pritrūko, o pusės kelio dar nenuėjo. Ėjo visą dieną, ėjo visą naktį - tik auštant uždusęs kaimą priėjo.

Pasižiūrėjo - kaimas, kaip ir savas, tik medžiai aukš­tesni, tik šakos skėstesnės, tik gryčios labiau apsamanojusios, tik labiau susmukusios, ne iš visų dūmas rūksta. Sustojo bernas ir atsistebėt negali, kaip per trejus metus kaimas pasikeitė.

Pamatė piemenis genant, norėjo šūkterėt - žiopterėjo ir savo balso neišgirdo. Suprato žado nustojęs, suprato, nuo kokios nelaimės Aušrinė pasergėjo.

Iš tos nelaimės kaip nudiegtas sustojo. Išstovėjo ligi vakarui - žado neatgavo, išstovėjo ligi aušrai - žado neatgavo. Aušo aušrelė apniūkusi, apsiverkusi - ir suprato bernas nebeatgausiąs žado. Supratęs pradėjo pats save barti: „Ko aš žmonės beeisu, ar kad mane išvytų, ar kad šunim išpjudytų, o kad ir neišpjudytų, tai kaip tarp žmonių būčiau - man žodžius sudėjo, ašei atadavų neatnešiau. Kur man eiti, kur man bedingti, verčiau būčiau nėjęs, negu raganiūkštės paklausęs, Aušrinės atadavas prapuldęs. Nebegaliu tarp žmonių būti, nei tarp savų, nei tarp svetimų. Eičiau girion, tarp žvėrių būčiau - nepriims manęs žvėrys, ir žvėrims aš per men­kas, žvėris balsą turi. Nepasitiks manęs giltinė - didesnės man bausmės reikia. Girion eičiau, žvėrių takais bėgiočiau, žvėrim būčiau - žvėrys greit bėgioja, aš gi eite nepaeinu, nedera man žvėrim būti, žvėrim bėgioti. Kad įmanyčiau - gyvas žemėn įlįsčiau, kad nors medžių pulkan priimtų, medžiu palikčiau - prie savo kaimo stovėčiau, gal savo kaltę atverkčiau". Sulig tuom žodžiu medžiu pavirto.

Rytui išaušus pamatė vaikai prie kaimo nematytą papurų baltaliemenį medį. Pasižiūrėjo, pasižiūrėjo, prisistebėję kaiman parbėgo, žmonėm pasakė.

Suėjo žmonės, stebisi - nieko suprast negali. Taip derina, šiaip derina, ir taip, ir anaip spėja – niekaip suprast negali: nei iš kur, nei ko tas medis atsirado, ar koks ženklas - nesupranta. Pasitarę nusiuntė kaiman vyrus senelio atsivesti.

Atėjo senelis, senas senutėlis, vos vos bekrutantis, pasižiūrėjo ir sako:

- Rastum, bus beržas parėjęs, tasai, kur pas Saulės dukteris atadavų ėjo.

Susakė taip senelis, o žmonės nieko nesuprato, koks beržas, kokių atavadų, kur ėjęs. Tada senelis ir sako:

- Ir aš gerai nebežinau, dar lopšy buvau, tik senelis man pasakojo: „Seniai jau seniai, nebeatmenu kiek metų, tik žinau, trys žmonių kartos nugyveno, išėjo iš mūs kaimo bernas Saulės dukterų ieškoti, atavadų prašyti. Išėjo, nes ragana buvo aplaidas užleidusi, tai ir išėjo atavadų ieškoti. Kaip išėjo, taip ir negrįžo. Ir žuvų klausėm - nuskendus neregėjo, ir žvėrių klausėm - girioj nematė, ir paukščių klausėm - nueinant regėjo ir pareinant regėjo, o kur savuos laukuos prapuolė - ir paukščiai neregėjo. Ir prieš mane, ir dar mano metais ir minėjo, ir laukė, ir klausinėjo, o nesulaukę ir klausinėt nustojo ir užmiršo". Kai dar lopšy buvau, taip man senelis pasakojo. Rastum, tas beržas ir bus parėjęs.

Taip seneliui bešnekant, beržas šakeles nulenkė, gailiom ašarom pravirko.

Regi, regi, - sako žmonės, - rastum, beržas tavo šneką supranta.

Pradėjo senelis beržą klausinėti - beržas šakas lenkia, svyra.

- Paklausk, paklausk, - prašo žmonės, - gal atavadas žino: kaip mūsų senelius raganos aplaidos vargino, taip ir mus tebekankina. Paklausk, gal atsivaduosim.

- Berže, berže, - sako senelis, - ar sužinojai atavadas, ar persakysi, ar parodysi. Aš klausinėsiu, tu tik ženklą parodyk.

Apsidžiaugė beržas, prašvito, lapeliais mirga, tik juokias.

Klausia senelis atavadų nuo nusilpimo, nuo pragaištingo nuovargio - beržas graudžiom ašarom verkia. Klausia senelis nuo juosmenio diegimo - beržas lapelius virpina. Klausia senelis nuo dedervinių, nuo skirdų - beržo tošis pleišėja. Taip, ko paklausti senelis suprato - išklausė.

**

Beržas tikrai vertingas mūsų girių medis. Vaisiams dabar mažai kur sulų bevartoja, pakeičia ją vitaminų ampulėmis ar žirneliais, bei sulos verte gėrimui, profilaktikai, organizmo stiprinimui ir šiandien tebėra didžiulė. Tik nereikia pamiršti, kad sulų leisdami mūsų seneliai niekada nepragręždavo medžio kamieno, o tik kokių šakų. Ir leisdavo tų sulų labai nuosaikia, žaizdą užkimšdavo, ir jau leidžiamos nevarvindavo žemėn. Dabar per mažai beržų turime, kad galėtume bet kur beržo sulą leisti, medžiui kenkti. Leisdami numatytų kirsti beržų sulą, galėtume gauti daug šios vertingos žaliavos. Kartais jau ir būna konservuotos beržo sulos. Tik blogai ją paruošia. Sulą reikėtų raugti, o šion cukraus prigrūda.

Gydymo reikalams vartoja beržo pumpurus, lapus, iš tošies varytą degutą.

Pumpurus renkame ne nuo augančių beržų šakų, o nuo kirtimo liekanų.. Lengva pumpurus nukulti šaltą dieną kirtavietėse. Iš faneros padaro trisienį, grindis, pastato ožį ir lengvai nubloškia. Namuose nuo šakučių gabalėlių ir žirginių nusijoja. Išdžiovina. Galima džiovinti pravėsusiose krosnyse, orkaitėse, aižyklose. Geri pumpurai turi būti nesuskrude, nesuaižėję, pirštais stipriai spaudžiant nesusispaudžia. Šluotų sandėlyje, krėstelėjus išdžiūvusias Šluotas irgi galima nemažai pumpurų surinkti. Pumpurams rinkti tinka vėlyvo kirtimo (jau be lapų), žiemos ir ankstyvo pavasario, kol dar pumpurai nesproge, Šakos.

Pumpurų paklausa labai didelė, juos galima rinkti visur, kur tik beržai kertami.

Lapus renkame pavasariui besibaigiant ar vasaros pradžioje, kol jie dar lipnūs, kvapūs. Augančio medžio tinka dar ne visai išaugę, apie 2/3 normalaus lapo dydžio tepasiekę. Lapus ne nuo gyvų beržų braukiame, bet tuo metu kirstų Šakas tamsioje vietoje išdžioviname (arba nuo jų lapus nubraukiame). Lauke palikti lapai suruduoja, nebetinka. Labai daug ir gerų lapų galima paruošti nuo atavašų - atžalų. Atavašų lapai būna daug didesni, ilgai išlieka kvapūs, lipnūs. Beržo lapų paklausa žymiai mažesnė negu pumpurų, dėl to reikia artimiausioje vaistinėje arba vaistažolių paruošų punkte sužinoti, kiek lapų reikės. Būtinai reikia ir iš miškininkų sužinoti, kurioje vietoje galima rinkti, ar nuo visų atavašų, ar dalį palikti. Surinktus lapus džioviname gerai vėdinamose patalpose, dažnai vartome, pirmąsias dienas dedame labai plonu sluoksniu, o vėliau storiau sužeriame.

Vasaros metu kertamų beržų Šakas reikėtų sunaudoti vantoms. Dabar vantų paklausa kur kas didesnė negu jų būna. Vanta ne tik maloni pirtyje pasivanoti, ji ir gera priemonė odai stiprinti, ypač, kai išvarginame ją sintetiniais drabužiais, aštriomis ir blogai pašalinamomis skalbimo priemonėmis, pramonės ir benzino dūmais, dulkėmis.

Nederėtų nei sandėliuose palikti storos žievės, nei kirtavietėse šakų -iš jų galima varyti tošinį degutą. Tai vertingas vaistas grybelinėms odos ligoms gydyti.

Jūs esate čia: Naujienos Girios medeliai, žali žal...