Penktadienis, Lap 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Girios medeliai, žali žal...

1. Girios medeliai, žali žaliuonėliai - KAIP UOSIS GALYBĘ GAVO IR KAM PERSAKĖ

KAIP UOSIS GALYBĘ GAVO IR KAM PERSAKĖ

Ėjo per pasaulį apakusi Teisybė, eidama graudžiai verkė, ne tiek savęs, kiek kitų gailėjosi, ką beveiksianti, kaip akla vaduosianti.

Beeidama girią priėjo. Eina Teisybė giria, medžių kliūna, klupinėja.

Pamatė Teisybę klupinėjant epušė, insižiūrėjo, kas čia bus, kaip giria eis, insižiūrėjo ir iš kelio nepasitraukė. Kliuvo Teisybė epušės - suklupo. Net paraudo iš gėdos, net sudrebėjo iš gailesčio epušė, bet nieko nepasakė.

Matė Teisybę klupinėjant ir ąžuolas, nematančius suprato, tik nei manyt nemanė pasitraukti. Kliuvo Teisybė ąžuolo-žemėn parpuolė. Ąžuolas nė nekrustelėjo.

Pamatė Teisybę bekliuvinėjančią uosis ir sako:

- Tau bevaikščiojančiai labiau akių reikia, kaip man bestovinčiam, imk manas.

Tik uosis taip pasakė - apako, o Teisybė - praregėjo.

- Dėkui tau, - sako Teisybė, - tiesiausias buvai, tiesiausias paliksi, neskirsiu tau jokios galybės, tik vieną: kokios reiks - tokią turėsi. Ir dar dalią skirsiu: visi tave mylės, visiems gražus būsi, skirtinis būsi, sodoj sodėsi.

Padėkojo uosis Teisybei už gerą dalią, gražiai ir Teisybė uosiui už akis padėkojo.

Pasakė Teisybė žodį ir epušei, ir ąžuolui:

- Silpna esi, epušėle, testą bus naudos iš tavo silp­numo. Kietas esi, ąžuole, testą bus naudos ir iš tavo kietumo.

Pasiliko uosis, stovi apakęs, vėjų pasiklauso, paukš­telių pasiklauso - neilgu ir aklam būti. Pabuvo, pabuvo kiek ir susigalvojo nežinąs, kada lapelius mesti, kada naujus sprogdinti.

- Broliai, broliai, - sako uosis, - pasakykite, kada laikas bus rūbelius nusivilkti, nepalikite vieno, pasaky­kite, kada reikės naujais apsivilkti.

Nepriprasta medžiams, kad uosis prašytų, sumanė, susirodė, susilinksėjo iš uosio pasijuokti, nepasakyti, kada reikės lapelius mesti, kada naujus sprogdinti.

Stovi stovi uosis, paukšteliai aptilo, vėjai pykčiaut pradėjo - nesako medeliai, kad lapelius mestų.

- Broliai, broliai, - klausia uosis, - ar dar ne laikas lapelius mesti?

- Ne, ne, - sako medžiai, - kai reikės, pasakysime. O patys jau lapelius meta.

Pastovėjo, pastovėjo kiek uosis, šalnos gelia ir vėl medelių klausia:

- Broliai, broliai, ar ne laikas lapelius mesti, šalnos gelia.

- Ne, ne, dar ne laikas, - šaiposi medžiai, - kai reikės, mes pasakysime, dar ne šalnos gelia, tik saulutė tekėt pavėlavo.

O patys jau nuogi, be lapelių stovi.

Palūkėjo, palūkėjo dar kiek uosis, pašarmos ligi pusryčių laikosi, lapelius gelia, net širdį spaudžia.

- Broliai, broliai, - šaukiasi uosis, - ar dar ne laikas lapelius mesti, nebegirdžiu paukštelių čiulbant, tuopradž vėjai barasi, šalnos gelia, gal jau laikas lapelius mesti.

Medžiai jau seniai įmigę buvo, nieko uosiui nebeatsakė.

- Broliai, broliai, - šaukiasi išsigandęs uosis, - ar jums kas atsitiko, ar manęs nebegirdit?

Pasigailėjo uosio eglė ir sako:

- Nors tu ir ne mūsų giminės, bet vis tiek medžių pulko - pasakysiu. Tavo broliai jau seniai lapelius numetė, tavo broliai jau seniai miego sumigo.

Pasipurtė uosis, vienu mat lapelius numetė, miego užmigo.

Pramiegojo visą žiemą uosis, atsibudo pavasarį - tyli broliai, nieko nesako.

- Broliai, broliai, - klausia uosis, - ar dar ne laikas keltis?

- Dar ne, dar ne, - snūdžiais balsais atsiliepia me­džiai, - dar ne laikas, dar žemai saulelė; kai reikės mes pasakysime.

O patys - jau pumpurus brinkinasi. Pastovėjo, pastovėjo kiek uosis ir vėl klausia:

- Broliai, broliai, ar dar ne laikas pumpurus brinkinti? Lyg ir saulelė jau šildo, lyg ir paukščiai čiulba.

- Dar ne, dar ne, - šaiposi medžiai, snūdžiais balsais šneka, - tai vėjas žolėm čirpina, gal sukaitai miegodamas.

O patys - jau lapelius užsiauginę, juokiasi, net svyruoja.

Kaip tik tuo metu žmogus giria ėjo. Užgirdo medžių kalbą, perprato medžių juokus ir pradėjo barti:

- Ar tai gražu jum, girios medeliai, ar dera iš nereginčio juoktis, kad taip drąsūs, tai ko nepasijuokėt, kai uosis akeles turėjo. Girios medeliai, kad sau gėdos nebijot, tai motinai gėdos nedarykit.

Užgirdo uosis žmogaus kalbą, suprato brolių apgau­tas, vienu mat pasirąžė, miegus nusipurtė, vienu mat sulapojo.

Sulapojo uosis ir sako žmogui:

- Ne mūsų tu giminės, ne mūsų tu pulko, o tiesą pasakei. Turiu tokią galybę: kokios reiks - tokią, kad tau reiks - žinok.

Padėkojo žmogus uosiui už gerus žodžius - kad ko reikia, uosio galybe vaduojas.

**

Uosio žievėje ir lapuose, vaisiuose gan daug įvairių veikliųjų medžiagų, tad ir vartojama galėtų būti labai įvairiai, tačiau jų kiekiai labai maži ir šiuo metu uosio žaliavos vaistams nebevartojamos. Uosis vertingas gražiu augimu, puošniais lapais ir gražaus rašto tvirta mediena.

Jūs esate čia: Naujienos Girios medeliai, žali žal...