Sekmadienis, Rugp 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Girios medeliai, žali žal...

1. Girios medeliai, žali žaliuonėliai - ILGOJI PASAKA APIE RAGANĄ IR SAULĘ, EGLĘ IR INDRAJĄ

ILGOJI PASAKA APIE RAGANĄ IR SAULĘ, EGLĘ IR INDRAJĄ

Seniau ne taip kaip dabar buvo. Metai trumpesni buvo - žiemos nebuvo. Nulapos pavasario lapai, vasa­rinės uogos sirpsta, rudeniniai branduoliai bręsta. Grybai be perstojos dygo; žvėrių ir paukščių buvo daugybė, medžiot nereikėjo: kam senystė priėjo - patys nugalabyt prašėsi. Gera seniau buvo - visi linksmi buvo.

To gerumo, to linksmumo ir pavydėjo ragana. Su­galvojo, kaip priveikti, ir pavogė Saulę.

Tamsybės ir šalčiai prasidėjo, žvarbūs vėjai medžių lapus nudraskė, šalnos žoleles pakando, badai prasidėjo. Niekas badų nežinojo, atsargų neturėjo, baisiai vargo, iš badų ir mirė, ir gaišo. Šalnos šarmojo, gruodai grumblojo, šalčiai spirte suspyrė. Niekas šalčių nežino­jo, trobų nestatė, baisiai vargo, iš šalčių stirte styro.

Visiems vargu, o eglei vargiausia - pati viena su devyniom mažom dukterim. Šalo styro visos. Eglė dukteris skara gobsto, vis tiek šąla, stiepias, rankeles kilnoja. Paimtų priglaustų  –vieną, negi priglausi visą pulką.

Šalčiu sustyro, badais sunoko ir pradėjo eglė virkauti.

- Varge vargeli, jau mes nebeištversime, kad negirdėčiau dukrelių verkiant, kad neregėčiau dukrelių nokstant, žaliais medeliais, žaliom eglelėm, devyniom šakelėm, o aš pati tai dešimta, tai viršūnėlė.

Kaip eglė virkavo, taip ir užsikeikė: sena eglė skarotom šakom gobsto, jaunos eglytės prie jos glaudžias, šakeles aukštyn kelia.

Neapsikentė tais vargais Indraja, sumanė Saulę vaduoti. Sumanė akmenų Moką, medžių Močią, žvėrių Mešką pasivadinti.

- Einam Saulės vaduoti, - kalbina Moką.

- Verčiau viena eik, - sako Mokas.

- Ar tai tau miela šalty stirti? Kad pats apsikenti, tai nors kitų pasigailėtum.

- Eičiau, eičiau, - sako Mokas, - ir pačiam nemiela be saulės būti, ir kitų gaila, tik jau nebepagaliu, nebepakrutu, - priveikė mane šalčiai, sustingdė, sustyrino -nebepagaliu.

- Einam Saulės vaduoti, - kalbina medžių Močią. Močia buvo inmigus, Indrajos kalbos negirdėjo.

- Kad Močia miega, tai eikš nors tu, - kalbina ąžuolą.

- Eičiau, eičiau, labai pasiilgau Saulelės, - sako ąžuolas. - Priveikė mane vėjai, nužvarbino, mano rūbelius nudraskė - nedera nuogam eiti. Verčiau viena eik.

- Einam Saulės vaduoti, - kalbina Indraja Mešką.

- Verčiau viena eik, - sako Meška. - Iš šalčių, iš badų nusilpau, apsnūdau - nebus naudos iš manęs.

- Niekas neinat, - sako Indraja, - tai aš viena eisiu, ar žūte pražūsiu, ar Saulę atvaduosiu, - tik taip nebebūsiu.

Ir išėjo viena Saulės vaduoti.

Vis žiemiuos, vis žiemiuos, kur Saulė nelankydavo, vis žiemiuos, vis žiemiuos, kur mėnuo neužeina; vis žiemiuos, vis žiemiuos ėjo. Ėjo, ėjo - raganos dvarą priėjo. Priėjo raganos dvarą - ledo kalnas aukštas aukščiausias, slidus slidžiausias, aplink vėjai ūžauja, laksto, sergsti. Lipte lipsi - nagus nudilsi, skriste skrisi - vėjai sparnus palauš.

Pasižiūrėjo Indraja į raganos dvarą kartą - sunku prieiti, pasižiūrėjo antrą - baisu eiti. „Kad nors ne viena būčiau," - galvoja. Pasižiūrėjo trečią. „Viena, - galvoja, - neinveiksiu, nedera klastauti, o reiks - kitaip nepriveiksiu." Pagalvojo taip Indraja ir aukso pinigu pavirto.

Guli pinigas, žiba, šviečia. Pamatė ragana ir siunčia jauniausią raganiūkštę atnešti.

Nučiužėjo raganiūkštė nuo kalno, čiupt pinigą, užantin insikišė ir ... rupuži rupuži geležinėn nagom kalnan. Indrajai to ir tereikė.

Atsirupužiavo raganiūkštė, atnešė pinigą, supuolė visos raganiūkštės, pripuolė sena ragana - pinigą stveria. Pinigas šast - ir pariedėjo.

Ridinėja pinigas po visą dvarą, ragana su raganiūkštėm vaikosi, viena per kitą griūva, viena per kitą kliūva, stveria stveria - nutvert negali.

Ridinėjas pinigas po raganos dvarą, Indraja klauso, ar nenugirs Saulutę verkiant. Ridinėjasi, ridinėjasi, tiku tiku iš po kalno verkiant nugirdo.

- Ar tu, Saulute, verki? - Indraja klausia.

- Ašei, sesyt, ašei, - atsiliepia Saulutė.

- Neverk, - sako Indraja, - aš tave išvaduosiu.

- Neišvaduosi, - verkia Saulutė, - ledo kalnas aukštas aukščiausias, tame kalne šulinys gilų giliausias, tam šuliny devyni dangčiai, visi užsverti, uždaryti. Ką mane bevaduosi, nors pati nepražūtum.

- Nepražūsiu, - sako Indraja, - didelę piktybę raganai turiu, už visus vargus kerštą darysiu, tik tu neišsigąsk; kalnas trūks, dangčiai atsivers - bėk, riedėk netrukdama.

Ridinėjas pinigas po raganos dvarą, Indraja su Saule šnekasi. Ridinėjas pinigas po raganos dvarą, ragana su raganiūkštėm vaikosi, viena per kitą griūva, viena per kitą kliūva, šiursta barasi, Indrajos su Saule kalbos negirdi.

Kai tik Indraja sužinojo, kur Saulė paslėpta, šast šalin šasterėjo, šviesia mergina atvirto, vienan raganos dvaro kampan trenkė, kitan raganos dvaro kampan trenkė - susišapalojo raganos dvaras, stiklo kalnas trūko, vėjai katras sau nurūko, ragana su raganiūkštėm pašaliais išsiblaškė. Indraja su Saule pabėgo.

Grįžo Saulė, vėl viskas kaip seniau stojos.

Atsitokėjo ragana ir pradėjo Indrajai vaidas kelti. Susivadino kalnus ir akmenis, medžius ir žoles, žvėris ir paukščius. Šaltinį tyrą - vandenį gyvą teisėju kėlė. Skundžia Indraja, kad jos dvarą sudaužius.

- Indraja, Indraja, - šaltinis klausia, - ar sudaužei raganos dvarą, ar padarei raganai skriaudą?

- Sudaužyt sudaužiau raganos dvarą, šipuliuos sušipuliavau, tik iš pačios raganos kaltybės, tik už didžius skriaudimus, už Saulės vogimą. Testą sako savo skriaudą - kad raganos teisybė, tegu nesidrumsčia šaltinis tyras. Ir aš visų skriaudas sakysiu, kad mano teisybė - tegu nesidrumsčia šaltinis tyras. Testą ragana savo skriaudą sako, ir aš visų skriaudas sakysiu - matysim, kieno teisybė.

Sako, dėsto savo skriaudą ragana, nesidrumsčia šaltinis - raganos teisybė. Visi nuo Indrajos gręžias.

Sako, dėsto visų skriaudas Indraja, nesidrumsčia šaltinis - Indrajos teisybė. Visi nuo raganos gręžias.

- Dabar tegu pasako, - sako Indraja, - ar vogė ragana Saulę, ar gilian šulinin, ledo kalnan paslėpė, ar skriaudas pradėjo?

- Mikt, mikt, - ragana žodžio neranda.

Ir susidrumstė šaltinis. Visi mato - Indrajos teisybė. Užsišoko visi raganą vyti. Atsitokėjo ragana ir sako:

- Palaukite, dar aš žodį kalbėsiu, tada matysim, kieno teisybė. Ne savo galybe, - sako ragana, - tik pikta gudrybe Indraja mane priveikė, apgavyste dvaran insigavo.

Nesidrumsčia šaltinis - raganos teisybė. Užsišoko visi Indraja vyti.

- Palaukit, - sako Indraja, - ragana pati viena sau naudos žiūrėdama visus skriaudė, jai žodį kalbėt davėt, ašei vienų viena visiems naudos žiūrėdama raganą apgavau, duokit ir man žodį kalbėti, tada matysim, kurios teisybė. Moką vadinau - Mokas sustiręs paeit negalėjo, medžių Močią vadinau - Močia sustirus, mano kalbos negirdėjo, nors ąžuolą vadinau - vėjai jo rūbelius nudraskė, nederėjo nuogam eiti, vadinau Mešką - iš badų, iš šalčių Meška miegojo. Viena pati nuėjau - aukštas raganos kalnas, vėjai aplinkui siūtauja, saugo. Lipte lipsi - nagas nudilsi, skriste skrisi - vėjai sparnus palauš.

Nesidrumsčia šaltinis - Indrajos teisybė.

Šiaip derino, taip derino - ir raganos, ir Indrajos teisybė. Nebežino, kaip bederint. Tuo laiku Indraja savo mįslę sugalvojo ir sako:

- Paklausykit mano žodžio. Ir mano, ir raganos teisybė, abiejų po lygiai. Ir mano, ir raganos kaltybė, abiejų po lygiai, tai ir padalykite mum po lygiai: man atiduokit - kas buvo, raganai - žiemą pridėkit.

Apsidžiaugė ragana, kad turės valios, ir sutiko. Taip ir stojos - prie pavasario, vasaros, rudens žiema prisidūrė. Indraja savo mįslę galvojo.

Kai tik Saulė grįžo, atkuto, atsibudo medžių Močia, žiūrinėjas, ar visi medeliai gyvi, ar visi sveiki, ar per šalčius nesužvarbo.

- Sveikumo sveiki, - sako medeliai, - tik vėjai mūs rūbelius nudraskė.

- Nieko, - sako medžių Močia, - kitus duosiu. Ir susprogo medeliai naujais lapeliais.

Visus medelius vaikelius apžiūrėjo medžių motina, žiūri - dar nebuvėlių yra.

- Kaip dabar atsiradai? - eglės klausia.

- Šalčiu sustirau, badu sunokau, sustiro, sunoko mano vaikeliai, nebeapsikenčiau, virkaut pradėjau ir matyte nepamačiau, kaip medžiu palikau. Kad žinočiau, kad įmanyčiau - žmonės grįžčiau. Paleisk mane geruoju - geru žodžiu minėsiu, kad laikyte laikysi -pyktį turėsiu.

Užpyko medžių Močia tokią eglės kalbą girdėdama ir sako:

- Ar tave vieną vargai vargino, ar tave vieną badai nokino? Niekas neužsikeikė, niekas neprakeikė savo vaikelių - tik tu viena buvai už kitas menkesnė, ar tu viena medžių pulkan insiprašei? Kas suvisum atėjo, kas tik kieminėjo - visi gražiuoju, visi geru žodžiu, tik tu viena pasigruižydama, tik tu viena pyktį turėdama. Dabar aš tau žodį sakysiu, dalį skirsiu: nuo kitų skyreisi - skyrium nuo kitų medžių būsi, viena su savo vaikeliais stovėsi; vargo išsigandai - vargingą dalį tau skirsiu: lups tavo luobas lubavonėm, skels tavo užuluobes balanom, skels tavo liemenį skeldinėlėm. Ar geru žodžiu minėtum, ar pyktį turėtum - per menkas man tavo pyktis, per mažas man tavo gerumas; pati medžių pulke nelaikyčiau. Tūkstantį metų medžiu būsi - susidūmosi, antrą tūkstantį būsi - persakysi, trečią tūkstantį būsi - atsivaduosi. Kad savo amžiaus neužteksi - dukteriai insakysi. Paleisiu, kai geru žodžiu minės.

Kaip medžių motina sakė, taip ir stojos: kur eglė su savo vaikais rados, kiti medžiai lenkės.

Stovėjo, stovėjo eglė ir verkė visa apsiašarojus, ir piktai ošė, ir graudžiai skundės. Mato, niekas nesimaino - pradėjo medžių Močios žodžius derinti.

Susižinojo eglė, kad medžiai galybes turi. Pradėjo galvoti, kokią galybę sau prisiderinti. Apsižiūrėjo - daug ašarų turinti, derina, kokią galybę ašarom prisiderint. Kaip tik tuo laiku užėjo moteris verkdama.

- Ko verki? - eglė klausia.

- Iškirmijo, ištrupėjo man dantys, gelte gelia, net per ausis diegia, net galvą skelia.

- Mano ašarom užkamšyk - tai nebegels. Taip moteris ir padarė. Nustojo dantis gelti.

- Tai dėkui tau, - sako.

Prastovėjo eglė metus kitus, vėl derinas, kokią galybę prisiderinti. „Daug ašarų turiu, - derinasi eglė, - tai ašarom ir galybę derinsiu."

Kaip tik užėjo moteris verkdama.

- Ko verki? - eglė klausia.

- Kaip neverksiu, - moteris sako, - suskirdo papėdės, kraujai trykšta, žingsnį žengiu - net širdį veria.

- Mano ašarom užsitepk - nebevarstys.

Taip moteris ir padarė. Nustojo papades diegę, nustojo kraujai tryškę, nustojo papadės skirdusios.

- Tai dėkui tau, - moteris sako.

Nesirenka sau eglė tikros galybės, kad tik viena tokią turėtų, nesirenka sau eglė naujos galybės, kad naujai pasiskirtų, tik prie ašarų, tik prie luobų, tik prie priepetėlių derina. Napaleidžia medžių Močia iš medžių pulko, kad ir geru žodžiu kas pamena - neatėjo dar tikras eglės laikas, bet ir nuo tikrųjų medžių nebeskiria, kur ne kur eglė ir su kitais medžiais maišosi.

**

Eglės sakai vertinga žaliava, iš jų gamina terpentiną, kanifolę, o šiuos, savo ruožtu, į daugelį vertingų vaistų perdirba. Pavyzdžiui, iš terpentino daro dirbtinį kamforą, kanifolę vartoja muilui virti. Sakų nutekinimas susilpnina medžio augimą, dėl to sakina tik brandžius, kirsti numatytus medžius. Sakinimu rūpinasi miškų ūkiai.

Eglės spygliuose yra vitamino C, chlorofilo. Šakutes vartoja chlorofilo pastai, vitamino C koncentratams. Yra juose ir eterinio aliejaus išdžiovintus spyglius vartoja eterinio aliejaus gamybai.

Jei danties gedimas pasiekia gyvuonį - danties pulpų - nuolat dirginamas danties nervas ir skauda. Kai raginis pado sluoksnis suskirsta, gyvoji odos dalis susiduria su aplinka. Sakai it tvarstis apsaugo nuo išorinio dirginimo. Terpentinas Šiek tiek ramina skausmą. Nei danių gedimo ar kojų skirdimo eglės sakais išgydyti negalima, bet tam kartui, pavyzdžiui, jei plomba iškrito ar susižeidėm, gali praversti.

Jūs esate čia: Naujienos Girios medeliai, žali žal...