Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Girios medeliai, žali žal...

1. Girios medeliai, žali žaliuonėliai

GIRIOS MEDELIAI, ŽALI ŽALIUONĖLIAI I dalis

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti.

KAIP SUMANIAU KNYGELĘ PARAŠYTI, ARBA ĮŽANGA MAŽAJAM SKAITYTOJUI

Tai atsitiko gana seniai, kai ėjau šeštuosius ar septintuosius metus.

Karštą vasaros dieną, kai visi, kas gyvas, krutėjo prie šieno, drauge su tėvu dirbome vaistinėje. Tėvas tvarkė įrašus receptų knygoje, o aš kirpau etiketes. Dirbti reikėjo labai atsargiai - dideliame, per pusę stalo lape buvo keli šimtai smulkių etikečių, ir kiekvieną jų reikėjo labai atsargiai iškirpti. Kad ir girdėjau ką įeinant, kirpau nosies nepakeldama. Pasakęs: „Laba diena", - atėjėlis pasisakė pavardę; tėvas, paduodamas ranką, pasakė savąją. Tai jau įdomu. Nedideliuose miesteliuose talonų vaistams neišduodavo, ir atėjęs vaistų ligonis dažnai pasisako pavardę, - taip randa jau padarytą receptą. Vaistininkas savosios nesako. Tarsi atvykėlis tėvo nepažįsta, o šis žino, nors ir nematęs. Tikrai keista. O atvykėlis: „Kuo vardu būsi?" - lyg rimtai, lyg juokais klausia. „Iškaboje mačiau P, gal bendravardžiai?". Na, taip vaistinėje dar niekas nekalbėjo. Nebeiškenčiau ir pakėliau snapą. Dabar vitrina nebeužstojo, ir aš atvykėlį, tiek ir atvykėlis galėjo mane matyti.

Atvykėlis buvo aukštoko ūgio, apysenis, labai gyvų akių, balta drobine eilute, rankoje laikė tikrą kaimišką šiaudinę skrybėlę. „Mano duktė", -pasakė tėvas atvykėliui ir norėjo kažką man pasakyti, bet atvykėlis mirktelėjo ir ištiesdamas ranką pasakė: „Senis Pranys".

Su seniu Praniu susidraugavau dar tą pačią dieną, o kitą, besiruošiant į Taurapilį, ir pasakų prisiklausiau. Draugavome ir vėliau, iš senio Pranio daug pasakų išgirdau.

Kartą ir sako man Pranys: „Ką girdi, neužmiršk", kai sena būsi, mažiems persakysi...

Atėjo laikas Pranio priesaika, vykdyti - ogi žiūriu. Pranio (P.Mašioto pasakos knygutėse surašytos. Kų beveikti? Ėmiau ir pradėjau senų senovėje sektas, dar į knygas nesurašytas, pasakas sekti mažiems smalsiems.

Paseksi penkiems šešiems, na, dešimčiai, o vaikų daug. visi pasiklausyti nori - taip ir sumaniau pasakas knygelėn surašyti.

Surašytas pasakas perskaitė dėdės...

ir nunešė spaustuvėn.

...augiajam skaitytojui

Taip jau yra, kad vaikams skirtąja, knygelę anksčiau ar vėliau perskaito ir suaugę. Nenorėjau, kad šie tik cenzoriai būtų. Tad rinkdama ir derindama pasakas, bandžiau šį tą ir suaugusiam pasakyti.

Pasakų labai daug ir jų aprėpiamos sritys labai plačios, dažnokai dėmesį išblaškančios, tad atrodė verta pasirinkti kokios vienos srities, Pasirinkau pasakas apie medžius, tiksliau, - apie medžius liaudies medicinoje. Pasirinkau neatsitiktinai: ši sritis man žinomiausia, kol kas liaudies medicinos folkloras daugiausiai nuskriaustas, be to, mažiesiems medžiai, ryškiau įsimena negu smulkios žolytės.

Įžangai (Medelių kalba) panaudojau tikrų pasakų, tačiau jungdami atskirus skyrelius turėjau šį tą ir pati parašyti. Vartojau pasakų fragmentus gyvosios kalbos (tauragniškių šnektos) žodžius, pasakymus. Kiek galėjau stengiausi laikytis pasakų stiliaus.

Visas rinkinėlis perpintas liaudies medicinos žiniomis. Nuogastaudama, kad tai nepaskatintų nepageidautino gydymosi savomis priemonėmis trumpai įvertinau medžių gydomąsias ypatybes.

Medžiai ne tik rąstai, malkos, lentos - daugelio jų atliekos (Šakutės, žievės) ar miškininkams mažiau svarbios dalys (žiedai, lapai) vartojam vaistų gamybai. Jų paklausa didelė ir nuolat didėja. Atrodo, verta, sudominus vaikų kokiu žaliuoju medeliu, papasakoti, kam ir kaip jis naudojamas, kaip taisyklingai ruošti žaliavą. Ir parašiau pasakom lyg ir antrąją dalį, atskirtą nuo visos pasakos užsklandėle. Šiai daliai nei tarmiškų žodžių rinkau, nei stilių derinau, kad geriau skirtųsi.


MEDELIŲ KALBA

Seniai seniai, ne prieš šimtą, o du ar daugiau šimtų metų, žmonės ne sau dirbo, o dvarams nugaras lenkė. Salako dvarui ir Tauragnų miestas Katlėrių ir Inkartų kaimai lažą ėjo. Vieną karią ir inkartiškė Verutė; nors dar ir dešimtų metų nebuvo sulaukus, nuėjo dvaran plunksnų plėšyt. Kaip neisi, jei mamytė nesveikuoja.

Savaitei suėjus kitos merginos atėjo, pasakė, kad Verutės mama visai sunegalavus, marinama. Mergytė, nei ryto nelaukus, temstan bėgte išbėgo.

Kol laukais bėgo, kad ir temo - dar ne taip baisu. Šeimaties girion inbėgo, - tamsu, medžiai tik ošia, tik gaudžia. Išsigando Verutė, nei toliau bėgti, neu atgal grįžti, nei nakčia eiti, nei aušros laukti.

Išsigando, klausosi girios kalbos ir nesupranta, - ar gražumu ką sako, ar barte barasi.

Pradėjo Verutėlė girios medelių atsiprašinėti:

- Oi jūs girios medeliai,

žali žaliuonėliai,

ne iš gerumo giria einu,

ne iš gerumėlio miegelį drumsčiu,

-iš didžio vargelio, iš rūpestėlio.

Ar Verutė girioje kiek apsiprato, ar patiko girios medeliams jos kalba, tik - lyg ir ramiau giria ošia, lyg ir švelniau kalba.

Insidrąsinusi Verutė pradėjo girios medelius prašyti:

- Oi jūs medeliai,

žali žaliuonėliai,

tai kad perprasčiau

jūsų kalbelę,

tai aš inveikčiau didį vargelį.

Apsiverkė gailiais rasos lašais beržas, pasigailėjo gražiai prašančios mergytės ir persakė girios medelių kalbą.

Linksma, kaip viešnagėje viešėjus, parbėgo Verutė, sutaisė motinai vaistų. Tik gurkšnelį išgėrė - sveika atsikėlė.

Graži mergina Verutė išaugo, gražias vestuves iškėlė, savo vaikus augino; sena senutėlė suseno, o girios medelių, žalių žaliuonėlių kalbą vis labiau perprato, žmones nuo visokių ligų vadavo.

Daug kam Verutė girios žodžius persakė. Girdėjo jos pasaką iš senelės ir garsi Tauragnų krašto žiniuonė ir pasakotoja Sereikienė, o iš Sereikienės - aš pati girdėjau.

Klausykitės, vaikai, pasakos, pasakos apie girios medėlių galybę.


KAIP KLEVĄ KIRSTI NORĖJO IR KAIP KLEVAS ATSIPRAŠĖ

Susirgo vieno jaunikaičio motina. Kuom negydė, kuom nevadavo - negerėja motulė. Galvojo galvojo jaunikaitis, kaip motinai pagelbėti, ir nusprendė padaryti margąją lovelę:

- Kad jau nesveiksta mano motinėlė,

kad jau negerėja mano sengalvėlė,

tegu nors gražiai paguli,

tegu nors ramiai išsimiega.

Taip taręs pasiėmė kirvį ir nuėjo girion žaliojo klevo kirsti. Išsirinko klevą patį gražiausią, patį tiesiausią ir pradėjo atsiprašinėti:

- Vai tu, kleveli,

žalias medeli,

aš tave kirsiu,

šakeles nugenėsiu; š

šakeles nugenėsiu –

lenteles išskeldinsiu;

lenteles išskeldinsiu -

lovelę dirbdinsiu –

lovelę dirbdinsiu,

margojoj lovelėj

motulę migdinsiu. 

Išsigando klevas ir prašo:

- Nekirski manęs, berneli,

nekirski manęs, jaunasai,

gera man žaliuoti,

tarpu medelių būti.

Nugenėsi mano šakeles –

nuvys mano lapeliai.

 

O jaunikaitis atsako klevui:

- Vai tu, kleveli, žalias medeli,

nei aš tave kirsčiau,

nei šakeles genėčiau,

nei lenteles skeldinčiau,

nei lovelę dirbdinčiau –

serga mano motinėlė,

kaip žvakelė smilksta,

migdinsiu margoj lovelėj,

tegu nors gražiai paguli,

tegu nors ramiai išsimiega.

 

Ir vėl klevas prašosi:

- Nekirski manęs, berneli,

nekirski manęs, jaunasai,

gera man žaliuoti,

tarpu medelių būti.

Duosiu tau žiedelius,

duosiu tau lapelius,

duosiu tau sulelę,

tik nekirski manęs medelio.

 

Gaila jaunikaičiui klevų kirsti, bei ką daryt, neišmano. Vėl jaunikaitis sako klevui:

- Vai tu. kleveli,

žalias medeli,

nei aš lave kirsčiau,

nei šakeles genėčiau,

nei lenteles skeldinčiau,

nei lovelę dirbdinčiau:

Kas man iš tavo žiedelių,

kas man iš tavo lapelių,

kas man iš tavo sulelės –

sergą mano motinėlė,

serga mano sengalvėlė,

kaip žvakelė smilksta.

Dirbdinsiu margų lovelę,

migdinsiu motinėlę,

kad jau negerėja,

tegu nors gražiai paguli,

ramiai išsimiega.

 

O klevas vis prašo:

- Nekirski manęs, berneli,

nekirski manęs, jaunasai,

gera man žaliuoti,

tarpu medelių būti.

Nugenėsi mano šakeles -

nuvys mano lapeliai.

Mano lapeliai - karščiui ištraukti,

mano žiedeliai - kvapui atgauti,

mano sulelė - širdžiai atgauti.

 

Atitiko klevo susakymas motušės ligą - jaunikaitis klevo nebekirto. Prisileido sulos, prisirinko žiedų, prisiskynė jaunų, vos besprogstančių lapų. Namo parėjęs, davė tų vaisių sengalvėlei - motušė beregint pasveiko.

*

Klevo suloje daug vitaminų, žieduose yra nektaro, jaunų lapų arbata skatina prakaitavimą, o patys lapai, pridėti prie skaudančių vietų, traukia karštį. Kol kas dar gydytojai nepatikrino, kokiais atvejais dera ar nedera vartoti klevo sulų. žiedus ar lapus. Kol kas jų nėra vaistinėse, kol kas neatsargu ir patiems klevo sula ar žiedais gydytis. Kai jūs dideli išaugsite, būtinai ištirkite.


NAŠLAITES OBELĖLE

Pasiliko našlaitė pati viena. Nusibodo vienai be vietos būti, per žmones eiti. Keliu eidama apsiverkė: „Tai kad mane pasiimtų, tai geru žodžiu minėčiau".

Kaip tik tan žodin susitiko senę. Toji senė ir kalbina:

- Kur eini, dukrele, ar kas nuskriaudė, ko apsiverkus?

- Skriausti niekas nenuskriaudė, tik pati viena našlaitė palikau, vargu per žmones eiti.

- Eikš pas mane, devynias dukteris turiu, dešimta

būsi.

Nelinko širdis ton senėn, tik pagalvojo našlaitė: „ Vis geriau kaip vienai būti". Gražiai padėkojo ir nuėjo su ta sene.

Atėjo - nei atšlaimo, nei darželio, gryčiukė nedidelė, susmukus, surūkus; gryčioj pribūta, prišiukšlinta, mergos išdribusios kėpso - stalas dar nuo vakarienės nenudarytas, šaukštai nesumazgoti.

Dar ir nepasilsėjusi, dar ir neapšilusi našlaitė trobą apkuopė, stalą nukraustė, šaukštus sumazgojo.

-Tai dabar šitoji snarglė mums akis badys, - urpščia tinginės iš miegų nepasirisdamos.

Per dienas pluša būna našlaitėlė: ir atšlaimą apsiavė, ir darželį užsėjo, ir gryčią apkuopinėjo - vis negerai. Visi darbai našlaitėlei: ir krosnį kūrenti, ir trobą šluoti, ir verpalus verpti, ir audinius austi, o senės dukterys tik po migius rąžosi. Perdien migiuos kėpso, ką pagavo -vieton nepadėjo, kur turėjo - ten pametė. Maža, kad tinginės iš miegų neišsirita, dar perdien urpščia, bara, o senė kada ir karšin užvožia. Kad ir užvožia, dukteris senė kada ir padraudžia:

- Dukrytės, jau jos neužniūkinkit, sunykus, subuvus, tokia padvėsėlė, dar neišturės, kol kitą rasiu.

- Išturės, nedvės, - dukterys sako.

- Išturėtų, kad skirtinę obelėlę turėt, - neturi.

Perprato našlaitėlė, raganai pakliuvus. Kad ir perprato, kaip vaduotis - neišmano. Vieną dieną anksti apsidirbo, pasergėjo senę pakiemiais išplastėjus, pasergėjo dukteris užmigus ir išėjo. Aukštan kalnelin nuėjo, motinos pilelę apsikabino ir verkia rauda:

- Pasiskyrei, motule, sau patalėlį baltam smėlely, palikai mane našlaitėlę vargelio vargti. Sunykau, su-menkau nuo sunkių darbelių, ne taip nuo sunkių darbelių, kaip nuo šiurių žodelių. Pasiklojai sau patalėlį baltam smėlely, palikai mane našlaitėlę vargelio vargti, rastum, priveiks mane sunkūs darbeliai, ne tiek sunkūs darbeliai, kaip šiūrūs žodeliai. Kad girdi mane, motinėle, vaduoki.

- Palikti palikau tave, vaikela, - atsiliepė motina. -Palikti, nepalikti - ne mum padėta, o vargelin tai pati insipuolei, reikėjo gerų namų virkauti, nereikėjo prieš širdį eiti. Kad ir neprapuolus vargelis, kad ir vaduosiu -vargte privargsi.

Užėjo našlaitei toks miegas, net alpsta. Užmigo pilelę apsikabinus. Anksti atsikėlus žiūri - ant pilelės maža obelėlė užaugus, trim šakelėm sušakojus, sidabro lapeliais sulapojus. Prisiminė raganos žodžius nugirdus, prisiminė motiną vaduot žadėjus ir sako:

- Rastum, motinėle, tai tavo ženklas, tik neišmanau, pamokyk, kaip obelėlę žiūrėti, ką man veikti.

Nebeatsiliepė motinėlė, tik obelėlė šakelėm svyra, glaustos. Pasižiūrėjo, pasižiūrėjo našlaitėlė - obelėlės šakelės raudonos, net trykšta. „Rastum, - galvoja, -šakelę nusiskinčiau - atsigautų ir mano veideliai". Taip pagalvojo - obelėlė šakelių netraukia, tik žemiau len­kia, lapeliais svyra. „Šakelę laušiu, obelėlę varginsiu, oi žinau žinau vargelio sunkumą - nelaušiu šakelės, tik vieną pumpurėlį skinsiu". Taip pagalvojo našlaitė, o obelėlė lapeliais net sublizgėjo. Nusiskynė našlaitė nuo šakelės po pumpurėlį, po patį galinėlį. „Viena, - mano, - vargelį vargau ir tai trejus metus išvargau, dabar motinėlė mane vaduoja, dabar obelėlę turiu, rastum išvargsiu". Obelėlė šakelėm glaustos, glosto. Apsidžiaugė geru ženklu našlaitė ir sako:

- Obelyt sesyt, mes abi vienos motulės, mes abi kaip sesytės, kad išmanyčiau, kad žinočiau, tau kokį darbą nudirbčiau. Ar žodį pasakyk, ar ženklą parodyk - linksma širdžia padarysiu.

Net dusterėjo obelėlės šaknys. Pasižiūrėjo žemyn našlaitėlė, obelėlės šaknys velėna užspaustos, varpiais uždusintos. Velėną išplėšė, varpį ištąsė - net pralinksmėjo obelytė. Motiną gražiai atsisveikinus, obelėlei gražiai padėkojus, išsiskubino našlaitėlė namo.

Linksma našlaitė pas raganą skubinasi, laimingai parskubėjo: ragana dar neparplastėjusi, raganiūkštės neatsibudusios kirmijo - niekas nepasigedo.

Ragana pakiemiais plastinėja, raganos dukterys per dienas kirmija - visi darbai, visi vargai našlaitei. Motulė vadavo, obelėlė atgavo - lyg ir nebe taip širdį užgauna, lyg sustiprėjo, lyg ir darbai lengvesni pasidarė, nebe taip pavargsta nuo sunkių darbelių.

Parplastėjo vieną kartą ragana, mažą našlaitėlę atsivedė.

- Apsidirbs ir toji nudvėsėlė, - širsta dukterys, - tik mitalą gadins.

- Ne darbams parsivedžiau, - sakosi ragana, - bus man žolinėti.

Nugirdo našlaitė - net jai širdį sugėlė. „Tęsta, kas bus, - mano, - vis tiek mažutėlę vaduosiu". Kai tik ragana išplastėjo, našlaitė ir klausia atvestąją:

- Ar savo valia atėjai, ar paimti prašeisi?

- Nei prašiausi, nei gera valia atėjau, tik varu atsivedė. Laidojo mano motušėlę, gailiai verkiau, pro ašaras kelio nemačiau, nuo tetulės pasimečiau. Šaukiausi motulės - neatsišaukė, šaukiausi tetulės - neatsišaukė, atėjo šita moteriška, veste nusivedė. Nenoriu pas ją -tokia pikta rodžias.

- Kad būt pikta, dar ne bėda - o ragana tikroji. Tavo laimė, kad nesišaukei, gera valia .neatėjai. Manęs klausyk, tai išsivaduosi.

Ir pamokė, kaip iš raganos pabėgti.

Parplastėjo ragana - mažosios žolinėtojos nebėra.

- Kur pasidėjo!? - užsiurpštė, dukteris klausinėja. Užsimiegojusios raganiūkščios nieko nežino. Užsiurpštė, našlaitę klausia.

- Rastum, pasikieminėt parsivedei, rastum, išsivedei, man žiūrėt neprisakei, darbo neuždavei.

Perprato ragana, kad ne sava minčia mažoji prapuolė, užpyko baisiai, tik to pykčio neparodė:

- Kaulus man gelia, - sako, - pakūrenk pirtį, pavanosi.

Kūrena našlaitėlė pirtį ir vieną mįslę mena, kaip raganai nepasakius. Taip mįslijo, šiaip mįslijo - neatmena. „Tai kad man motinėlė patartų", - mano. Tik taip pamanė, pūsterėjo vėjas ir atpūtė obels žiedo du lapelius. Suprato našlaitė, kad motinos ženklas, gražiai tuos lapelius paėmė, ausys įsikišė. Iškūreno našlaitėlė pirtį, dūmus išleido, vadina raganą vanotis. Atėjo ragana pirtin, piktažolių pabėrė, šaukia našlaitę, kad garo užpiltų, kad pavanotų. Našlaitė garo uždavė, vanoja. Ragana garą giria, našlaitę giria, gražiuoju klausinėja. Nenugirdo našlaitė, ko ragana klausinėjo, nepasakė, kaip mažutėlę paleido.

Perprato ragana, geruoju nieko nesužinosianti, suprato piktažolėm neišgausianti, susivadino dukteris, daužė, mušė našlaitę, kančium kapojo, rykštėm plakė, žnybte žnaibė, nagom draskė - našlaitė kaip žemė tylėjo. Pavargo bemušdama ragana, pavargo bedraskydamos raganiūkštės, - našlaitė nei žodžio nepasakė.

Perprato raganos, kad mušimu nepriveiksiančios, mušti daugiau nebemušė, tik sunkiais darbais vargino, valgiu skriaudė, badais nokino. Suvisum išbalo, sumenko našlaitėlė, bet ką veiks, pati vargelin inpuolė, tik linksma, kad kitą išvadavo. Ką veiks našlaitė, atsisės staklės - visas ramumas.

Ir priaudė plonų drobelių, ir priaudė margų marškų aukštus kraičius. Raganiūkštės marškas vėduoja, drobelių rietimus tiesia - audėjėlės esančios garsinasi. Pradėjo joti berneliai kraičių žiūrėti. Kad ir aukšti kraičiai -nemielos audėjos, nei vienos nekalbino. Šiursta, urpščia raganiūčios, drobeles kilnoja, marškas vėduoja, naujų bernelių laukia.

Atjojo vienas bernelis, sumetė - ne šitų mergų drobelės austos. Nei vienos nekalbina, tik drobeles kilnoja, kaip mesta, keliom nytim verta, kokiais ataudais austa, klausinėja. Aštuonios raganiūčios su svečiu šneka, devinta kamaron skuta, klausia našlaitę, kaip drobelės mestos, keliom nytim vertos, kokiais ataudais austos. Parskutus toji svečiui dėsto, o svečias jau kitą klausia, kokiais raštais kaišytos, kaip siūlai daryti. Skuta kita raganiūkštė.

- Tai, regi, - sako svečias, - šitiek drobelių troboj, rastum, dar daugiau kamaroj. Eisiu pažiūrėt.

Svečias dar nuo suolo nepasikėlė, senė ragana kamaron inpuolus rėkia:

- Kad čia tavo ir kvapo nebūtų.

To žodžio ir laukė našlaitė, kaip buvus iš raganos gryčios išbėgo.

Išbėgo našlaitė iš raganos gryčios ir aukštan kalnelin, pas motinos pilelę išsiskubino. Atėjo našlaitėlė pas kapelį - obelėlė gražiai išaugus, devyniom šakom sulapojus, aukso obuoliais išsirpus. Apkabino našlaitėlė pilelę ir šneka:

- Tai dėkui motinėle, kad atgavai, tai dėkui, kad vadavai, dabar jau pasibaigė mano vargelis, ar sakyte pasakyk, ar ženklu parodyk, kaip man būti, kur man eiti.

Žodžiu neatsiliepė motinėlė, tik trys obuoliai nuo šakos nukrito. Suvalgė našlaitė vieną obuoliuką - atsigavo, žandeliai paraudo, suvalgė antrą - toks miegas užėjo, širdis saite apsalo. Miega našlaitėlė, neregėtą, tokį šviesiu veidu, gerų akių bernelį sapnuoja.

Inėjo raganiūčios su svečiu kamaron, staklės tuščios stovi, tik pakojos dar klibčioja, matyt, neseniai išimtos. Bernas ir sako:

- Katroji tom staklėm paaus, toji mano bus.

- Visos, ženteli, visos mano dukrelės, - gerinasi ragana. Visos audėjėlės, visos gražiai audžia.

- Tai testą pirma audžia vyresnioji.

Insirioglino raganiūčia staklės, pakojus nutraukė, skietu kad pila, kad pila, šaudyklės ir rankos nepaima.

- Tegu antroji audžia, - sako svečias.

Antroji nei skieto, nei pakojų nekliudo, tik šaudyklę tarp apmatų kaišioja.

 

Audė visos raganiūčios paeiliui - pakojus prie skieto prisirišę, šeivą ištrynė, apmatus nutąsė, net staklių rėmą sulaužė, tik audimo nei per nago juodymą neišaudė.

Išėjo iš kamaros bernelis linksmas, linksmas žirgelį užsėdo, linksmas pasiklausė, kaip palikusios raganos riejasi, viena kitą bara, linksmas iš kiemo išjojo. Tik vieškelin išjojęs susidūmojo, kur jam joti, kur drobelių audėjėlę rasti. „Kad kas parodytų, kur tų drobelių audėjėlė", dusterėjo. Tan žodin nusižvengė žirgas, auselėm sukirpo, kojelėm sumynė. Žiūri bernas, kas žirgelį pamantrijo. Žiūri - aukso obuolėlis ant vieškelio guli, ridi ridi parieta, atgal prie kanopų grįžta ir vėl parieta. „Rastum, - mano bernelis, - koks ženklas". Ir paragino žirgelį paskui obuolėlį. Žirgelis žingsniu žengia - obuolėlis prieky rieda, žirgelis risčia bėga - obuolėlis prieky rieda, žirgelis šuoliu kabina - obuolėlis prieky rieda, kelelį rodo.

Prijojo bernelis pilelę aukštam kalnely, rado mergelę bemiegančią. Prisižadinęs kalbina, į pačias vadina. Mielas našlaitei bernelis, tasai pats sapnuotasis, tik kur eis nuoga apskurdus.

- Nebijok, - sako bernelis, - pats matau, prisiausi.

Sermėgon susupęs pasisodino, namo parjojo. Gražias vestuves iškėlė, gražiai gyveno.

Susilaukė našlaitėlė pirmojo, gražiai suvysčius nusinešė pilelėn, motinėlę kalbina:

- Tai dėkui tau, motinėle, kad mane atgavai, tai dėkui tau, motinėle, kad mane vadavai, o už vis labiau dėkui, kad gerai parodijai. Ne taip juoda buvo raganos gryčia, kaip gražus mano gyvenimas, ne taip didelis buvo mano vargelis, kaip šviesios mano dienelės.

Kalbino ir obelėlę:

-Tai dėkui tau, kad gražiai augai, tai dėkui tau, kad gražiai žydėjai, tai dėkui tau, kad saldžiai sirpai. Patiko obelėlei našlaitėlės kalba ir sako:

- Nepavydėjai kitom, ir aš nepavydėsiu. Pasergėjai mano šakeles, ir aš pasergėsiu.

Taip ir ligi šiai dienai - obelėlė ir atgauna, ir vaduo­ja, ir kraują pildo. 

**

Nei obelų pumpurų, nei žievės, nei žiedų vaistams dabar nevartoja, nes juos galima pakeisti nevedančiais vertingų vaisių ievos žiedais ir žieve, pagaliau - nedaug ir veikliųjų medžiagų šiose žaliavose. Laukinių obelų vaisius ir dabar vanoja vaistams nuo mažakraujystės gaminti. Vartoja tik nedžiovintus, tad ruošti galima tik susitarus su fabriku.

Laukiniai obuoliukai turi ne tik daug organinių rūgščių, padedančių įsisavinti maistą, bet ir vitaminų, didinančių organizmo atsparumą, ir apsčiai pektinų, padedančių šalinti nuodingas metalų dulkes, dūmus, kurių nemažai prisikvėpuojame, tad neniekinkime jų. Laukinius obuoliukus geriausiai išsaugosime sušaldę ir šaltai, kad neatsileistų, laikydami. Tik valgykime jau atšildytus.

Be smulkiavaisių obelų, pasitaiko ir savaiminukių stambiais bei skaniais vaisiais. Vienos jų jau pateko į sodus (Beržininkų ananasinė, Monts-vilinės, Cukrinė, Pupinė ir kt.), pagaliau, ir molinukai, Lietuvos pepinai, meduoliukai, ąžuoliniai, kietuoliai, dryželiniai, raudonšoniai - sirpsta ant mūsų miškinių obelėlių - dukterų, anūkių šakų. Jas iš miškų į sodus nešė, genėjo, persodinėjo ir išugdė stambiavaises, šalčiams ir ligoms atsparias. Šiandien dar neaišku, kaip ir iš kur jų - tų stambiavaisių - mūsų miškuose tiek daug ir taip įvairių atsirado. Kol kas žinome, kad daugiau ir įvairesnių taukinukių randame prie senų pilkapių, piliakalnių, gerbiamų ar bent vardžiuotų akmenų. Kai randame stambiavaisę taukinukę obelį (ar kriaušę) - verta pasižvalgyti, ar nėra ir archeologinių radinių, o kai archeologai randa užmirštus pilkapius, paieškokite vaismedžių.

Radę įdomesnes obelis ir kriaušes, praneškime apie jas gamtosaugininkams, sodininkystės bandymų stotims, mokslo įstaigoms. Kur tik galima, stambias, skanius vaisius vedančias laukines obelis (ir kitus vaismedžius) reikia saugoti. Jei išsaugoti jų negalima - paskiepykime jų šakutėmis laukinukes medelyne, pažymėkime, iš kur paimta. Jei apie tą obelį kokias pasakas pasakoja, neužmirškime ir jas užrašyti.


BERŽAS PAS SAULĖS DUKTERIS ĖJO

Pagirių kaimui ragana aplaidą užleido - nebuvo tų namų, kad kas nesirgtų, nebuvo to kiemo, kad eilinės nepašluotų. Vargas visus prispaudė, visi vaitojo - ką daryti neišmano.

Susigalvojo vienas bernas ir susivadinęs visą kaimą sako:

- Kad taip apsileisime, ragana visus mus pragaišins, reikia pas Saulės dukteris eiti, atavadų prašyti.

- Reikia, tai reikia, - sako kaimynai, - tik kas eis, negi namus paliksi, nežinia, kur Saulės dukteris rasi.

- Dėl radimo, tai ko nerasi: prieš Saulę eisi - kiemą, iš kurio Saulė rytą kelias, prieisi, pasauliui eisi - Saulės kiemą, kur vakare leidžias, prieisi; kur Saulės kiemas, ten ir Saulės dukterys. Dėl nuėjimo, tai gal metus, gal dvejus, o kad ir trejus eisi - vis tiek nueisi, o ėjimo, tai kad ir aš eičiau - visus ragana apleido, o mane tai ir pasirinko: kam tėvas, kam motina, kam sesuo, brolis mirė, o man visa giminė išmirė; kam uošvį, kam anytą išsivadino, o man nei uošvio, nei uošvės, nei mergelės nepaliko. Man dera eiti.

Sutiko kaimynai, kad jam labiausiai dera. Tada bernas ir klausia:

- Ar man savu žodžiu eiti, ar ir jūsų žodį nešti?

- Kad jau eini, sako kaimynai, - lai ir mūs žodį nešk. Ir susakė visi savo bėdas.

Pradėjo bernas kelian ruoštis: pirty gražiai išsivanojo, šaltinio vandeniu nusiprausė, apsivilko baltais trinyčiais dar nevilkėtais, susijuosė juosta dar nejuosėta, užsivilko žalia liemene dar nedėvėta, apsivyniojo kojas autais dar neavėtais, apsiavė vyžas dar nepramintas, susivarstė apyvartus dar nevarstytus, papurtus plaukus klevinėm šukom susišukavo, šeriniu šepečiu suglostė, dar neprakelta kepure užsivožė.

Susišaukęs kaimynus gražiai atsisveikino, visus atsiprašė, visiems atsidėkojo, paprašė, kad gryčios prižiūrėtų, ugnį pakūrentų, gyvulius pašertų, šunį palakintų. Su visais gražiai atsisveikinęs išėjo.

Išėjo galan kaimo ir galvoja: „Ar čia rytuos, ar čia vakaruos eiti, kur lengviau saulės dvarą rasti. Rytuos eisi - lyg ir kelias ilgesnis, vakaruos eisi - lyg ir arčiau Saulės dvaras. Rytą Saulė pasilsėjusi kelias, vakaruos eisi - vakare Saulė pavargus pareina. Verčiau - rytuos eisiu".

Ir nuėjo vis rytuos, vis priešais Saulę. Trejus metus ėjo - ketvirtais Saulės dvarą priėjo.

Inėjęs dvaran Aušrinę rado, gražiai pasveikino. Aušrinė ir klausia:

- Ar atėjai mus atlankydamas, ar ko prašydamas?

- Tai jau prašydamas atėjau, apgalėjo mūs Pagirių kaimą pikta ragana, aplaidas užleido, rastum, pati atavadas žinosi ar motulės pasiklausi.

- Tai sakyk, kokios tos raganos aplaidos, - sako Aušrinė, - gal ir aš žinosiu.

Ir susakė bernas visas raganos aplaidas.

- Tai, - sako Aušrinė, - dėl šitų aplaidų motinos miego netrukdysiu.

Ir susakė visas atavadas.

Aušrinė atavadas sako, o bernas anglį pasiėmęs vis skverną brėžia. Pamatė Aušrinė braižant ir klausia:

- Tai kam dabar trinyčius braižai?

- Tai, - sako bernas, - kad neužmirščiau, kam atavada kokia.

- Nori brėžk, nori nebrėžk, - sako Aušrinė, - kad bus tau bėda, tai ne užmaršties.

Susakė Aušrinė visas atavadas ir vadina berną naktigulto, atsilsėt prašo. - Kad tik leistum, - sako bernas, - tai aš nei nakties, nei dienos negaiščiau.

- Kad eisi, - sako Aušrinė, - nedrausiu, tik kelionei atsigerk, tik kojas persiauk. Ir dar pasakysiu - nei kely gerk, nei kely persiauk.

Davėjam naujus autus, atsigert padavė.

Gražiai padėkojo bernas ir už atavadas, ir už autus, ir už gėrimą širdžiai atsigauti. Gražiai padėkojęs, namo išsiskubino.

Kur ateidamas metus ėjo, pareidamas - bertainiu nužengė, kur ateidamas supluko, suvargo, pareidamas -ir neapšilo. Nei apsižiūrėt neapsižiūrėjo - savo kaimo laukus priėjo. Tuo laiku ir Saulė sėdos.

Pajuto ragana berną pareinant ir siunčia dukterį, kad kelią pastotų.

Prisimetė raganiūkštė gražia šviesia mergele ir pasitiko berną; pasitikus gražiai užkalbino, kaip keliavęs, kaip grįžtąs, klausinėja.

- Gerumo tai gerai ėjau, tik ilgumo ilgai, o jau grįžau - tai, regi, paukščio sparnais skridau.

- Regi, regi, kurgi nebus gerai, - sako raganiūkštė, -iš Saulės dvaro.

Ir vėl klausinėja, ką su Saule kalbėjęs, kuom Saulės dukterys mylėjusios.

- O kieno, mergele, būsi? - klausia bernas, - lyg ir nepamenu.

- Iš tų pačių, iš tų pačių, iš saviškių, tik kur atsiminsi, kai iš Pagirių ėjai, dar su pusmergėm nevaikščiojau.

Patikėjo bernas, kad save kaimo merga ir pasisakė, namo skubėjęs, Saulės dvare neviešėjęs.

- Žinia, žinia, kur beviešėsi, - sako raganiūkštė, -žinia, žinia, kad ir Saulės dvare, vis namai rūpi. Žinia, namuos laukia.

- Taigi ir skubinuos, - sako bernas.

- Palauk, - sako raganiūkštė, - kairys apyvaras atsimaizgęs, užsirišk, iš Saulės gi pareini, nedera atbrizgusiam pareiti.

Atsisėdo bernas apyvaro persivarstyti ir raganiūkštė greta prisėdo.

- Regi, regi, - sako raganiūkštė, - autas susimetęs, koją sutrins, persivyniok.

- Tai kiek čia, pareisiu, - sako bernas.

- Žinau, žinau, - sako raganiūkštė, - Aušrinė liepė ligi namų kojų nepersiaut, tai svetimuij, o savuos laukuos - kaip savuos namuos.

Pasirodė bernui, kad tikrai susimetęs autas, kad tikrai koją trina. Patikėjo raganiūkštės žodžiu ir persivyniojo autus.

Kai tik autus atsivyniojo - tuoj troškulys degint pradėjo.

- Skubinsiuos, - sako bernas, - namie atsigersiu.

- Palauk, - sako raganiūkštė, - kad ir savo laukuose, ligi kaimui dar pernakt eisi, atsigerk, iš šaltinėlio tuoj pasemsiu.

-Tai, kad kaime atsigersiu.

- Naktį kad ore vėsiau, vis tiek šitiek ėjus troškulys degins, - gerinasi raganiūkštė. - Žinau, žinau, Aušrinė liepė svetimuij negerti. Tai svetimuij - negerti, o savuos laukuos, savam šaltinėly, kaip savuos namuos. Ir tuoj pašokus šalto vandens pasėmė, bernui padavė.

Tik bernas atsigėrė, tuoj miegas jį apgalėjo, kaip sėdėjo, taip ir užmigo.

Atsibudo bernas saulei tekant, vienu kvapu stačias pašoko, nekvėpterėjęs namo skuba. Lyg ir netoli, lyg ir savuos laukuos - eina eina, prieiti negali, net kvapo pritrūko, o pusės kelio dar nenuėjo. Ėjo visą dieną, ėjo visą naktį - tik auštant uždusęs kaimą priėjo.

Pasižiūrėjo - kaimas, kaip ir savas, tik medžiai aukš­tesni, tik šakos skėstesnės, tik gryčios labiau apsamanojusios, tik labiau susmukusios, ne iš visų dūmas rūksta. Sustojo bernas ir atsistebėt negali, kaip per trejus metus kaimas pasikeitė.

Pamatė piemenis genant, norėjo šūkterėt - žiopterėjo ir savo balso neišgirdo. Suprato žado nustojęs, suprato, nuo kokios nelaimės Aušrinė pasergėjo.

Iš tos nelaimės kaip nudiegtas sustojo. Išstovėjo ligi vakarui - žado neatgavo, išstovėjo ligi aušrai - žado neatgavo. Aušo aušrelė apniūkusi, apsiverkusi - ir suprato bernas nebeatgausiąs žado. Supratęs pradėjo pats save barti: „Ko aš žmonės beeisu, ar kad mane išvytų, ar kad šunim išpjudytų, o kad ir neišpjudytų, tai kaip tarp žmonių būčiau - man žodžius sudėjo, ašei atadavų neatnešiau. Kur man eiti, kur man bedingti, verčiau būčiau nėjęs, negu raganiūkštės paklausęs, Aušrinės atadavas prapuldęs. Nebegaliu tarp žmonių būti, nei tarp savų, nei tarp svetimų. Eičiau girion, tarp žvėrių būčiau - nepriims manęs žvėrys, ir žvėrims aš per men­kas, žvėris balsą turi. Nepasitiks manęs giltinė - didesnės man bausmės reikia. Girion eičiau, žvėrių takais bėgiočiau, žvėrim būčiau - žvėrys greit bėgioja, aš gi eite nepaeinu, nedera man žvėrim būti, žvėrim bėgioti. Kad įmanyčiau - gyvas žemėn įlįsčiau, kad nors medžių pulkan priimtų, medžiu palikčiau - prie savo kaimo stovėčiau, gal savo kaltę atverkčiau". Sulig tuom žodžiu medžiu pavirto.

Rytui išaušus pamatė vaikai prie kaimo nematytą papurų baltaliemenį medį. Pasižiūrėjo, pasižiūrėjo, prisistebėję kaiman parbėgo, žmonėm pasakė.

Suėjo žmonės, stebisi - nieko suprast negali. Taip derina, šiaip derina, ir taip, ir anaip spėja – niekaip suprast negali: nei iš kur, nei ko tas medis atsirado, ar koks ženklas - nesupranta. Pasitarę nusiuntė kaiman vyrus senelio atsivesti.

Atėjo senelis, senas senutėlis, vos vos bekrutantis, pasižiūrėjo ir sako:

- Rastum, bus beržas parėjęs, tasai, kur pas Saulės dukteris atadavų ėjo.

Susakė taip senelis, o žmonės nieko nesuprato, koks beržas, kokių atavadų, kur ėjęs. Tada senelis ir sako:

- Ir aš gerai nebežinau, dar lopšy buvau, tik senelis man pasakojo: „Seniai jau seniai, nebeatmenu kiek metų, tik žinau, trys žmonių kartos nugyveno, išėjo iš mūs kaimo bernas Saulės dukterų ieškoti, atavadų prašyti. Išėjo, nes ragana buvo aplaidas užleidusi, tai ir išėjo atavadų ieškoti. Kaip išėjo, taip ir negrįžo. Ir žuvų klausėm - nuskendus neregėjo, ir žvėrių klausėm - girioj nematė, ir paukščių klausėm - nueinant regėjo ir pareinant regėjo, o kur savuos laukuos prapuolė - ir paukščiai neregėjo. Ir prieš mane, ir dar mano metais ir minėjo, ir laukė, ir klausinėjo, o nesulaukę ir klausinėt nustojo ir užmiršo". Kai dar lopšy buvau, taip man senelis pasakojo. Rastum, tas beržas ir bus parėjęs.

Taip seneliui bešnekant, beržas šakeles nulenkė, gailiom ašarom pravirko.

Regi, regi, - sako žmonės, - rastum, beržas tavo šneką supranta.

Pradėjo senelis beržą klausinėti - beržas šakas lenkia, svyra.

- Paklausk, paklausk, - prašo žmonės, - gal atavadas žino: kaip mūsų senelius raganos aplaidos vargino, taip ir mus tebekankina. Paklausk, gal atsivaduosim.

- Berže, berže, - sako senelis, - ar sužinojai atavadas, ar persakysi, ar parodysi. Aš klausinėsiu, tu tik ženklą parodyk.

Apsidžiaugė beržas, prašvito, lapeliais mirga, tik juokias.

Klausia senelis atavadų nuo nusilpimo, nuo pragaištingo nuovargio - beržas graudžiom ašarom verkia. Klausia senelis nuo juosmenio diegimo - beržas lapelius virpina. Klausia senelis nuo dedervinių, nuo skirdų - beržo tošis pleišėja. Taip, ko paklausti senelis suprato - išklausė.

**

Beržas tikrai vertingas mūsų girių medis. Vaisiams dabar mažai kur sulų bevartoja, pakeičia ją vitaminų ampulėmis ar žirneliais, bei sulos verte gėrimui, profilaktikai, organizmo stiprinimui ir šiandien tebėra didžiulė. Tik nereikia pamiršti, kad sulų leisdami mūsų seneliai niekada nepragręždavo medžio kamieno, o tik kokių šakų. Ir leisdavo tų sulų labai nuosaikia, žaizdą užkimšdavo, ir jau leidžiamos nevarvindavo žemėn. Dabar per mažai beržų turime, kad galėtume bet kur beržo sulą leisti, medžiui kenkti. Leisdami numatytų kirsti beržų sulą, galėtume gauti daug šios vertingos žaliavos. Kartais jau ir būna konservuotos beržo sulos. Tik blogai ją paruošia. Sulą reikėtų raugti, o šion cukraus prigrūda.

Gydymo reikalams vartoja beržo pumpurus, lapus, iš tošies varytą degutą.

Pumpurus renkame ne nuo augančių beržų šakų, o nuo kirtimo liekanų.. Lengva pumpurus nukulti šaltą dieną kirtavietėse. Iš faneros padaro trisienį, grindis, pastato ožį ir lengvai nubloškia. Namuose nuo šakučių gabalėlių ir žirginių nusijoja. Išdžiovina. Galima džiovinti pravėsusiose krosnyse, orkaitėse, aižyklose. Geri pumpurai turi būti nesuskrude, nesuaižėję, pirštais stipriai spaudžiant nesusispaudžia. Šluotų sandėlyje, krėstelėjus išdžiūvusias Šluotas irgi galima nemažai pumpurų surinkti. Pumpurams rinkti tinka vėlyvo kirtimo (jau be lapų), žiemos ir ankstyvo pavasario, kol dar pumpurai nesproge, Šakos.

Pumpurų paklausa labai didelė, juos galima rinkti visur, kur tik beržai kertami.

Lapus renkame pavasariui besibaigiant ar vasaros pradžioje, kol jie dar lipnūs, kvapūs. Augančio medžio tinka dar ne visai išaugę, apie 2/3 normalaus lapo dydžio tepasiekę. Lapus ne nuo gyvų beržų braukiame, bet tuo metu kirstų Šakas tamsioje vietoje išdžioviname (arba nuo jų lapus nubraukiame). Lauke palikti lapai suruduoja, nebetinka. Labai daug ir gerų lapų galima paruošti nuo atavašų - atžalų. Atavašų lapai būna daug didesni, ilgai išlieka kvapūs, lipnūs. Beržo lapų paklausa žymiai mažesnė negu pumpurų, dėl to reikia artimiausioje vaistinėje arba vaistažolių paruošų punkte sužinoti, kiek lapų reikės. Būtinai reikia ir iš miškininkų sužinoti, kurioje vietoje galima rinkti, ar nuo visų atavašų, ar dalį palikti. Surinktus lapus džioviname gerai vėdinamose patalpose, dažnai vartome, pirmąsias dienas dedame labai plonu sluoksniu, o vėliau storiau sužeriame.

Vasaros metu kertamų beržų Šakas reikėtų sunaudoti vantoms. Dabar vantų paklausa kur kas didesnė negu jų būna. Vanta ne tik maloni pirtyje pasivanoti, ji ir gera priemonė odai stiprinti, ypač, kai išvarginame ją sintetiniais drabužiais, aštriomis ir blogai pašalinamomis skalbimo priemonėmis, pramonės ir benzino dūmais, dulkėmis.

Nederėtų nei sandėliuose palikti storos žievės, nei kirtavietėse šakų -iš jų galima varyti tošinį degutą. Tai vertingas vaistas grybelinėms odos ligoms gydyti.


ALKSNIAI ULDAUNINKAI

Per pačias paplūstas pasiėmė alksniai uldas ir nuėjo lydekaičių pasiseminėt.

Vyresnysis pašaipiais brenda, jaunesnysis krantais eina.

- Brisk čia, - juodalksnis vadina.

- Bijau, - baltalksnis sako. - Nuo šalto vandenėlio suskirs kojelės, atkiurs papirštėliai.

- Nebijok, - sako juodalksnis. - Aš turiu tokią galybę nuo kojų skirdimo, nuo papirščių atkiurimo.

Taip ir dabar yra - juodalksnis pasalpėmis, juodymuos būna, baltalksnis - kur sausiau taikos.

**

Juodalksnio lapuose daug lanidų. Vaisiams juos retai vartoja, bet turistai gali puikaus tepalo pasigaminti.

Penkis ar šešis stambius jaunus juodalksnio lapus smulkiai suplėšykime ir užpilkime šaukštu saulėgrąžų arba kaulavaisių aliejaus. Palaikykime 8-9 dienas.

Įsitrynę tokiu aliejumi greičiau ir lygiau įdegsime. Žygio išvakarėse patepkime kojas kiek batas siekia - ne taip smarkiai prakaituos, nesusivels pūslės.

Stipriai prakaituojančias kojas galima plauti juodalksnio lapuotų šakučių arbata.

Jei stiprią (juodą kaip kava) juodalksnio arbatą sumaišysime su lygiu glicerino kiekiu ir vakarais tepsime kojų padus - oda neskirdinės. Beje, juodalksnio arbata dažo odą tamsiai rudai.

Juodalksnio, kaip ir baltalksnio, kankorėžėlius vartoja vaistams, tik jų paklausa nedidelė, ruošiant reikia žinoti, ar tais metais perka.


BALTALKSNIO RODA

Vienos moters vaikai dar maži išmirdavo, dar lopšy nunykdavo. Susilaukė toji moteris dar vieno ir neapsidžiaugė.

- Rastum, - sako, - ir šitas mirs. Sena jau, rastum, daugiau ir nebesusilauksiu, viena paliksiu.

Kur eina, vis apie savo vaikelį galvoja, pati viena šneka.

Užgirdo ją taip alksnių jaunėlis burbuliuojant ir klausia:

- Ar kas nutiko?

- Nutikt kaip ir nieko nenutiko, tik man vaikelis gimė.

- Tai gerai, - baltalksnis sako.

- Menkas gerumas, - atsako moteriškė. - Ligi tam keli mirė, rastum, ir šitas numirs, kiti iš lopšio nepasikėlė, rastum, ir šitas nepasikels.

Bupt, bupt... numetė alksniokas spurginius ir sako:

- Šitais težaidie, tai pasikels.

Parsinešė moteriškė spurginius, ties lopšiu pakabino, vaikelis pradėjo rankytėm siekti, pradėjo kepurnėtis, džiaugtis, juoktis, pasiekęs burnytėn traukia. Kaip pamainytas gražiai išaugo. Nuėjo moteriškė pas alksnį ir sako:

- Kad tau visur gerai būtų, tai gerai parodijai. Tan žodin - alksnis visur želia.

Paaugo paaugo vaikas, jau pusberniuose suaugo -pradėjo nykti, menkėti. Prisiminė moteris alksnį, nuėjo ir pasakojas. Užgirdo šnekant alksnis ir klausia:

- Ar kas nutiko?

- Kaip ir nutiko, kaip ir nenutiko: labai gražiai augo mano vaikelis, o dabar nyksta, menkėja.

- Tai dar nieko, - sako alksnis, - pažadėk, kad klausysi, tai pamokysiu.

Moteris pažadėjo.

- Nubrazdok, - sako alksnis, - mano žievę, tik nuo liemenio nelupk, tik nuo šakelės, tegul brazdų pakramto - augs kaip augęs.

Nubrazdojo moteriškė šakas, nunešė brazdų, pakrimst davė - susitaisė vaikelis, gražiau kaip augęs augo. Nuėjo moteriškė pas alksnį ir sako:

- Kad tavęs niekas nepriveiktų, tai gerai parodijai. Tan žodin: miškas dega - alksnis degime kelias, tan

žodin: mišką kerta - alksnis skynime kelias.

**

Baltalksnio žievėje gan daug vitaminingos sulos, tik vartoti brazdus nepatogu: labai trumpą laiką tesilupa, tad ir pakeičiame juos kitomis vitaminingomis medžiagomis. Kirtavietėse anksti pavasarį paruoštų brazdų vitaminingumas džiovinant žymiai sumažėja, tad netenka jų atsargų ruošti. Jei pavasarį, sulai tekėti pradėjus, ir galime tam kartui pasiruošti brazdų, tai lupkime tik nuo šakų - šakų brazdas Švelnesnis, be to, nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti.

Alksnio spurginius (kankorėžius) ir dabar vartoja vaistams nuo vidu­riavimų, tik nereikia vartoti savo nuožiūra, mat, infekcinių viduriavimų (dezinterijos, vidurių šiltinės) jie išgydyti nepajėgia, tik patį viduriavimą susilpnina. Nors ligonis kiek pagerėja, bet Žarnyne ilgam lieka bakterijų -ir pats ligonis ūmai vėl sunkiai susirgti gali, ir visą laiką gali užkrėsti kitus. Kirtimuose galima labai daug ir lengvai kankorėžių paruošti, tad sumanius rinkti reikia pasiteirauti, ar paklausa yra. Nors alksnio kankorėžiai ir kieti, bet vaistams jie dar netinka: reikia padžiovinti gerai vėdinamose patalpose. Džiūsta lėtai.


KAIP UOSIS GALYBĘ GAVO IR KAM PERSAKĖ

Ėjo per pasaulį apakusi Teisybė, eidama graudžiai verkė, ne tiek savęs, kiek kitų gailėjosi, ką beveiksianti, kaip akla vaduosianti.

Beeidama girią priėjo. Eina Teisybė giria, medžių kliūna, klupinėja.

Pamatė Teisybę klupinėjant epušė, insižiūrėjo, kas čia bus, kaip giria eis, insižiūrėjo ir iš kelio nepasitraukė. Kliuvo Teisybė epušės - suklupo. Net paraudo iš gėdos, net sudrebėjo iš gailesčio epušė, bet nieko nepasakė.

Matė Teisybę klupinėjant ir ąžuolas, nematančius suprato, tik nei manyt nemanė pasitraukti. Kliuvo Teisybė ąžuolo-žemėn parpuolė. Ąžuolas nė nekrustelėjo.

Pamatė Teisybę bekliuvinėjančią uosis ir sako:

- Tau bevaikščiojančiai labiau akių reikia, kaip man bestovinčiam, imk manas.

Tik uosis taip pasakė - apako, o Teisybė - praregėjo.

- Dėkui tau, - sako Teisybė, - tiesiausias buvai, tiesiausias paliksi, neskirsiu tau jokios galybės, tik vieną: kokios reiks - tokią turėsi. Ir dar dalią skirsiu: visi tave mylės, visiems gražus būsi, skirtinis būsi, sodoj sodėsi.

Padėkojo uosis Teisybei už gerą dalią, gražiai ir Teisybė uosiui už akis padėkojo.

Pasakė Teisybė žodį ir epušei, ir ąžuolui:

- Silpna esi, epušėle, testą bus naudos iš tavo silp­numo. Kietas esi, ąžuole, testą bus naudos ir iš tavo kietumo.

Pasiliko uosis, stovi apakęs, vėjų pasiklauso, paukš­telių pasiklauso - neilgu ir aklam būti. Pabuvo, pabuvo kiek ir susigalvojo nežinąs, kada lapelius mesti, kada naujus sprogdinti.

- Broliai, broliai, - sako uosis, - pasakykite, kada laikas bus rūbelius nusivilkti, nepalikite vieno, pasaky­kite, kada reikės naujais apsivilkti.

Nepriprasta medžiams, kad uosis prašytų, sumanė, susirodė, susilinksėjo iš uosio pasijuokti, nepasakyti, kada reikės lapelius mesti, kada naujus sprogdinti.

Stovi stovi uosis, paukšteliai aptilo, vėjai pykčiaut pradėjo - nesako medeliai, kad lapelius mestų.

- Broliai, broliai, - klausia uosis, - ar dar ne laikas lapelius mesti?

- Ne, ne, - sako medžiai, - kai reikės, pasakysime. O patys jau lapelius meta.

Pastovėjo, pastovėjo kiek uosis, šalnos gelia ir vėl medelių klausia:

- Broliai, broliai, ar ne laikas lapelius mesti, šalnos gelia.

- Ne, ne, dar ne laikas, - šaiposi medžiai, - kai reikės, mes pasakysime, dar ne šalnos gelia, tik saulutė tekėt pavėlavo.

O patys jau nuogi, be lapelių stovi.

Palūkėjo, palūkėjo dar kiek uosis, pašarmos ligi pusryčių laikosi, lapelius gelia, net širdį spaudžia.

- Broliai, broliai, - šaukiasi uosis, - ar dar ne laikas lapelius mesti, nebegirdžiu paukštelių čiulbant, tuopradž vėjai barasi, šalnos gelia, gal jau laikas lapelius mesti.

Medžiai jau seniai įmigę buvo, nieko uosiui nebeatsakė.

- Broliai, broliai, - šaukiasi išsigandęs uosis, - ar jums kas atsitiko, ar manęs nebegirdit?

Pasigailėjo uosio eglė ir sako:

- Nors tu ir ne mūsų giminės, bet vis tiek medžių pulko - pasakysiu. Tavo broliai jau seniai lapelius numetė, tavo broliai jau seniai miego sumigo.

Pasipurtė uosis, vienu mat lapelius numetė, miego užmigo.

Pramiegojo visą žiemą uosis, atsibudo pavasarį - tyli broliai, nieko nesako.

- Broliai, broliai, - klausia uosis, - ar dar ne laikas keltis?

- Dar ne, dar ne, - snūdžiais balsais atsiliepia me­džiai, - dar ne laikas, dar žemai saulelė; kai reikės mes pasakysime.

O patys - jau pumpurus brinkinasi. Pastovėjo, pastovėjo kiek uosis ir vėl klausia:

- Broliai, broliai, ar dar ne laikas pumpurus brinkinti? Lyg ir saulelė jau šildo, lyg ir paukščiai čiulba.

- Dar ne, dar ne, - šaiposi medžiai, snūdžiais balsais šneka, - tai vėjas žolėm čirpina, gal sukaitai miegodamas.

O patys - jau lapelius užsiauginę, juokiasi, net svyruoja.

Kaip tik tuo metu žmogus giria ėjo. Užgirdo medžių kalbą, perprato medžių juokus ir pradėjo barti:

- Ar tai gražu jum, girios medeliai, ar dera iš nereginčio juoktis, kad taip drąsūs, tai ko nepasijuokėt, kai uosis akeles turėjo. Girios medeliai, kad sau gėdos nebijot, tai motinai gėdos nedarykit.

Užgirdo uosis žmogaus kalbą, suprato brolių apgau­tas, vienu mat pasirąžė, miegus nusipurtė, vienu mat sulapojo.

Sulapojo uosis ir sako žmogui:

- Ne mūsų tu giminės, ne mūsų tu pulko, o tiesą pasakei. Turiu tokią galybę: kokios reiks - tokią, kad tau reiks - žinok.

Padėkojo žmogus uosiui už gerus žodžius - kad ko reikia, uosio galybe vaduojas.

**

Uosio žievėje ir lapuose, vaisiuose gan daug įvairių veikliųjų medžiagų, tad ir vartojama galėtų būti labai įvairiai, tačiau jų kiekiai labai maži ir šiuo metu uosio žaliavos vaistams nebevartojamos. Uosis vertingas gražiu augimu, puošniais lapais ir gražaus rašto tvirta mediena.


ILGOJI PASAKA APIE RAGANĄ IR SAULĘ, EGLĘ IR INDRAJĄ

Seniau ne taip kaip dabar buvo. Metai trumpesni buvo - žiemos nebuvo. Nulapos pavasario lapai, vasa­rinės uogos sirpsta, rudeniniai branduoliai bręsta. Grybai be perstojos dygo; žvėrių ir paukščių buvo daugybė, medžiot nereikėjo: kam senystė priėjo - patys nugalabyt prašėsi. Gera seniau buvo - visi linksmi buvo.

To gerumo, to linksmumo ir pavydėjo ragana. Su­galvojo, kaip priveikti, ir pavogė Saulę.

Tamsybės ir šalčiai prasidėjo, žvarbūs vėjai medžių lapus nudraskė, šalnos žoleles pakando, badai prasidėjo. Niekas badų nežinojo, atsargų neturėjo, baisiai vargo, iš badų ir mirė, ir gaišo. Šalnos šarmojo, gruodai grumblojo, šalčiai spirte suspyrė. Niekas šalčių nežino­jo, trobų nestatė, baisiai vargo, iš šalčių stirte styro.

Visiems vargu, o eglei vargiausia - pati viena su devyniom mažom dukterim. Šalo styro visos. Eglė dukteris skara gobsto, vis tiek šąla, stiepias, rankeles kilnoja. Paimtų priglaustų  –vieną, negi priglausi visą pulką.

Šalčiu sustyro, badais sunoko ir pradėjo eglė virkauti.

- Varge vargeli, jau mes nebeištversime, kad negirdėčiau dukrelių verkiant, kad neregėčiau dukrelių nokstant, žaliais medeliais, žaliom eglelėm, devyniom šakelėm, o aš pati tai dešimta, tai viršūnėlė.

Kaip eglė virkavo, taip ir užsikeikė: sena eglė skarotom šakom gobsto, jaunos eglytės prie jos glaudžias, šakeles aukštyn kelia.

Neapsikentė tais vargais Indraja, sumanė Saulę vaduoti. Sumanė akmenų Moką, medžių Močią, žvėrių Mešką pasivadinti.

- Einam Saulės vaduoti, - kalbina Moką.

- Verčiau viena eik, - sako Mokas.

- Ar tai tau miela šalty stirti? Kad pats apsikenti, tai nors kitų pasigailėtum.

- Eičiau, eičiau, - sako Mokas, - ir pačiam nemiela be saulės būti, ir kitų gaila, tik jau nebepagaliu, nebepakrutu, - priveikė mane šalčiai, sustingdė, sustyrino -nebepagaliu.

- Einam Saulės vaduoti, - kalbina medžių Močią. Močia buvo inmigus, Indrajos kalbos negirdėjo.

- Kad Močia miega, tai eikš nors tu, - kalbina ąžuolą.

- Eičiau, eičiau, labai pasiilgau Saulelės, - sako ąžuolas. - Priveikė mane vėjai, nužvarbino, mano rūbelius nudraskė - nedera nuogam eiti. Verčiau viena eik.

- Einam Saulės vaduoti, - kalbina Indraja Mešką.

- Verčiau viena eik, - sako Meška. - Iš šalčių, iš badų nusilpau, apsnūdau - nebus naudos iš manęs.

- Niekas neinat, - sako Indraja, - tai aš viena eisiu, ar žūte pražūsiu, ar Saulę atvaduosiu, - tik taip nebebūsiu.

Ir išėjo viena Saulės vaduoti.

Vis žiemiuos, vis žiemiuos, kur Saulė nelankydavo, vis žiemiuos, vis žiemiuos, kur mėnuo neužeina; vis žiemiuos, vis žiemiuos ėjo. Ėjo, ėjo - raganos dvarą priėjo. Priėjo raganos dvarą - ledo kalnas aukštas aukščiausias, slidus slidžiausias, aplink vėjai ūžauja, laksto, sergsti. Lipte lipsi - nagus nudilsi, skriste skrisi - vėjai sparnus palauš.

Pasižiūrėjo Indraja į raganos dvarą kartą - sunku prieiti, pasižiūrėjo antrą - baisu eiti. „Kad nors ne viena būčiau," - galvoja. Pasižiūrėjo trečią. „Viena, - galvoja, - neinveiksiu, nedera klastauti, o reiks - kitaip nepriveiksiu." Pagalvojo taip Indraja ir aukso pinigu pavirto.

Guli pinigas, žiba, šviečia. Pamatė ragana ir siunčia jauniausią raganiūkštę atnešti.

Nučiužėjo raganiūkštė nuo kalno, čiupt pinigą, užantin insikišė ir ... rupuži rupuži geležinėn nagom kalnan. Indrajai to ir tereikė.

Atsirupužiavo raganiūkštė, atnešė pinigą, supuolė visos raganiūkštės, pripuolė sena ragana - pinigą stveria. Pinigas šast - ir pariedėjo.

Ridinėja pinigas po visą dvarą, ragana su raganiūkštėm vaikosi, viena per kitą griūva, viena per kitą kliūva, stveria stveria - nutvert negali.

Ridinėjas pinigas po raganos dvarą, Indraja klauso, ar nenugirs Saulutę verkiant. Ridinėjasi, ridinėjasi, tiku tiku iš po kalno verkiant nugirdo.

- Ar tu, Saulute, verki? - Indraja klausia.

- Ašei, sesyt, ašei, - atsiliepia Saulutė.

- Neverk, - sako Indraja, - aš tave išvaduosiu.

- Neišvaduosi, - verkia Saulutė, - ledo kalnas aukštas aukščiausias, tame kalne šulinys gilų giliausias, tam šuliny devyni dangčiai, visi užsverti, uždaryti. Ką mane bevaduosi, nors pati nepražūtum.

- Nepražūsiu, - sako Indraja, - didelę piktybę raganai turiu, už visus vargus kerštą darysiu, tik tu neišsigąsk; kalnas trūks, dangčiai atsivers - bėk, riedėk netrukdama.

Ridinėjas pinigas po raganos dvarą, Indraja su Saule šnekasi. Ridinėjas pinigas po raganos dvarą, ragana su raganiūkštėm vaikosi, viena per kitą griūva, viena per kitą kliūva, šiursta barasi, Indrajos su Saule kalbos negirdi.

Kai tik Indraja sužinojo, kur Saulė paslėpta, šast šalin šasterėjo, šviesia mergina atvirto, vienan raganos dvaro kampan trenkė, kitan raganos dvaro kampan trenkė - susišapalojo raganos dvaras, stiklo kalnas trūko, vėjai katras sau nurūko, ragana su raganiūkštėm pašaliais išsiblaškė. Indraja su Saule pabėgo.

Grįžo Saulė, vėl viskas kaip seniau stojos.

Atsitokėjo ragana ir pradėjo Indrajai vaidas kelti. Susivadino kalnus ir akmenis, medžius ir žoles, žvėris ir paukščius. Šaltinį tyrą - vandenį gyvą teisėju kėlė. Skundžia Indraja, kad jos dvarą sudaužius.

- Indraja, Indraja, - šaltinis klausia, - ar sudaužei raganos dvarą, ar padarei raganai skriaudą?

- Sudaužyt sudaužiau raganos dvarą, šipuliuos sušipuliavau, tik iš pačios raganos kaltybės, tik už didžius skriaudimus, už Saulės vogimą. Testą sako savo skriaudą - kad raganos teisybė, tegu nesidrumsčia šaltinis tyras. Ir aš visų skriaudas sakysiu, kad mano teisybė - tegu nesidrumsčia šaltinis tyras. Testą ragana savo skriaudą sako, ir aš visų skriaudas sakysiu - matysim, kieno teisybė.

Sako, dėsto savo skriaudą ragana, nesidrumsčia šaltinis - raganos teisybė. Visi nuo Indrajos gręžias.

Sako, dėsto visų skriaudas Indraja, nesidrumsčia šaltinis - Indrajos teisybė. Visi nuo raganos gręžias.

- Dabar tegu pasako, - sako Indraja, - ar vogė ragana Saulę, ar gilian šulinin, ledo kalnan paslėpė, ar skriaudas pradėjo?

- Mikt, mikt, - ragana žodžio neranda.

Ir susidrumstė šaltinis. Visi mato - Indrajos teisybė. Užsišoko visi raganą vyti. Atsitokėjo ragana ir sako:

- Palaukite, dar aš žodį kalbėsiu, tada matysim, kieno teisybė. Ne savo galybe, - sako ragana, - tik pikta gudrybe Indraja mane priveikė, apgavyste dvaran insigavo.

Nesidrumsčia šaltinis - raganos teisybė. Užsišoko visi Indraja vyti.

- Palaukit, - sako Indraja, - ragana pati viena sau naudos žiūrėdama visus skriaudė, jai žodį kalbėt davėt, ašei vienų viena visiems naudos žiūrėdama raganą apgavau, duokit ir man žodį kalbėti, tada matysim, kurios teisybė. Moką vadinau - Mokas sustiręs paeit negalėjo, medžių Močią vadinau - Močia sustirus, mano kalbos negirdėjo, nors ąžuolą vadinau - vėjai jo rūbelius nudraskė, nederėjo nuogam eiti, vadinau Mešką - iš badų, iš šalčių Meška miegojo. Viena pati nuėjau - aukštas raganos kalnas, vėjai aplinkui siūtauja, saugo. Lipte lipsi - nagas nudilsi, skriste skrisi - vėjai sparnus palauš.

Nesidrumsčia šaltinis - Indrajos teisybė.

Šiaip derino, taip derino - ir raganos, ir Indrajos teisybė. Nebežino, kaip bederint. Tuo laiku Indraja savo mįslę sugalvojo ir sako:

- Paklausykit mano žodžio. Ir mano, ir raganos teisybė, abiejų po lygiai. Ir mano, ir raganos kaltybė, abiejų po lygiai, tai ir padalykite mum po lygiai: man atiduokit - kas buvo, raganai - žiemą pridėkit.

Apsidžiaugė ragana, kad turės valios, ir sutiko. Taip ir stojos - prie pavasario, vasaros, rudens žiema prisidūrė. Indraja savo mįslę galvojo.

Kai tik Saulė grįžo, atkuto, atsibudo medžių Močia, žiūrinėjas, ar visi medeliai gyvi, ar visi sveiki, ar per šalčius nesužvarbo.

- Sveikumo sveiki, - sako medeliai, - tik vėjai mūs rūbelius nudraskė.

- Nieko, - sako medžių Močia, - kitus duosiu. Ir susprogo medeliai naujais lapeliais.

Visus medelius vaikelius apžiūrėjo medžių motina, žiūri - dar nebuvėlių yra.

- Kaip dabar atsiradai? - eglės klausia.

- Šalčiu sustirau, badu sunokau, sustiro, sunoko mano vaikeliai, nebeapsikenčiau, virkaut pradėjau ir matyte nepamačiau, kaip medžiu palikau. Kad žinočiau, kad įmanyčiau - žmonės grįžčiau. Paleisk mane geruoju - geru žodžiu minėsiu, kad laikyte laikysi -pyktį turėsiu.

Užpyko medžių Močia tokią eglės kalbą girdėdama ir sako:

- Ar tave vieną vargai vargino, ar tave vieną badai nokino? Niekas neužsikeikė, niekas neprakeikė savo vaikelių - tik tu viena buvai už kitas menkesnė, ar tu viena medžių pulkan insiprašei? Kas suvisum atėjo, kas tik kieminėjo - visi gražiuoju, visi geru žodžiu, tik tu viena pasigruižydama, tik tu viena pyktį turėdama. Dabar aš tau žodį sakysiu, dalį skirsiu: nuo kitų skyreisi - skyrium nuo kitų medžių būsi, viena su savo vaikeliais stovėsi; vargo išsigandai - vargingą dalį tau skirsiu: lups tavo luobas lubavonėm, skels tavo užuluobes balanom, skels tavo liemenį skeldinėlėm. Ar geru žodžiu minėtum, ar pyktį turėtum - per menkas man tavo pyktis, per mažas man tavo gerumas; pati medžių pulke nelaikyčiau. Tūkstantį metų medžiu būsi - susidūmosi, antrą tūkstantį būsi - persakysi, trečią tūkstantį būsi - atsivaduosi. Kad savo amžiaus neužteksi - dukteriai insakysi. Paleisiu, kai geru žodžiu minės.

Kaip medžių motina sakė, taip ir stojos: kur eglė su savo vaikais rados, kiti medžiai lenkės.

Stovėjo, stovėjo eglė ir verkė visa apsiašarojus, ir piktai ošė, ir graudžiai skundės. Mato, niekas nesimaino - pradėjo medžių Močios žodžius derinti.

Susižinojo eglė, kad medžiai galybes turi. Pradėjo galvoti, kokią galybę sau prisiderinti. Apsižiūrėjo - daug ašarų turinti, derina, kokią galybę ašarom prisiderint. Kaip tik tuo laiku užėjo moteris verkdama.

- Ko verki? - eglė klausia.

- Iškirmijo, ištrupėjo man dantys, gelte gelia, net per ausis diegia, net galvą skelia.

- Mano ašarom užkamšyk - tai nebegels. Taip moteris ir padarė. Nustojo dantis gelti.

- Tai dėkui tau, - sako.

Prastovėjo eglė metus kitus, vėl derinas, kokią galybę prisiderinti. „Daug ašarų turiu, - derinasi eglė, - tai ašarom ir galybę derinsiu."

Kaip tik užėjo moteris verkdama.

- Ko verki? - eglė klausia.

- Kaip neverksiu, - moteris sako, - suskirdo papėdės, kraujai trykšta, žingsnį žengiu - net širdį veria.

- Mano ašarom užsitepk - nebevarstys.

Taip moteris ir padarė. Nustojo papades diegę, nustojo kraujai tryškę, nustojo papadės skirdusios.

- Tai dėkui tau, - moteris sako.

Nesirenka sau eglė tikros galybės, kad tik viena tokią turėtų, nesirenka sau eglė naujos galybės, kad naujai pasiskirtų, tik prie ašarų, tik prie luobų, tik prie priepetėlių derina. Napaleidžia medžių Močia iš medžių pulko, kad ir geru žodžiu kas pamena - neatėjo dar tikras eglės laikas, bet ir nuo tikrųjų medžių nebeskiria, kur ne kur eglė ir su kitais medžiais maišosi.

**

Eglės sakai vertinga žaliava, iš jų gamina terpentiną, kanifolę, o šiuos, savo ruožtu, į daugelį vertingų vaistų perdirba. Pavyzdžiui, iš terpentino daro dirbtinį kamforą, kanifolę vartoja muilui virti. Sakų nutekinimas susilpnina medžio augimą, dėl to sakina tik brandžius, kirsti numatytus medžius. Sakinimu rūpinasi miškų ūkiai.

Eglės spygliuose yra vitamino C, chlorofilo. Šakutes vartoja chlorofilo pastai, vitamino C koncentratams. Yra juose ir eterinio aliejaus išdžiovintus spyglius vartoja eterinio aliejaus gamybai.

Jei danties gedimas pasiekia gyvuonį - danties pulpų - nuolat dirginamas danties nervas ir skauda. Kai raginis pado sluoksnis suskirsta, gyvoji odos dalis susiduria su aplinka. Sakai it tvarstis apsaugo nuo išorinio dirginimo. Terpentinas Šiek tiek ramina skausmą. Nei danių gedimo ar kojų skirdimo eglės sakais išgydyti negalima, bet tam kartui, pavyzdžiui, jei plomba iškrito ar susižeidėm, gali praversti.


LIEPOS GALYBĖS

Girios medeliai, katrie sau skyrium būna, tik kartą per tūkstantį metų krūvon sueina.

Suėjo kartą krūvon visi girios medeliai. Apsidžiaugė visi krūvon suėję, kaip besveiki, kaip begyvi klausinėjasi, pasakojas. Tik neilgai gražiai buvo. Kiek pasikalbėję, kiek pasidžiaugę - kėlautis pradėjo. Kas kokia galybe giriasi, tik viena liepa tyli.

Ir pradėjo medeliai šnibždėtis:

- Rastum, liepa nei kokios galybės neturi, kad nesikėlauja.

Šnara, šniokščia visi medeliai - liepa lygu negirdi. Neiškentė čiaukšna drebulė ir sako:

- Rastum, sesele liepele, už kitas vargingesnė, rastum, neturi jokios galybės?

Ramiai klausėsi liepa čiaukšnos drebulės kalbos ir sako:

- Kol visu pulku ūžėt, nederėjo man šnekėti, kad jau klausto klausi - pasakysiu: turiu galybę, ir dar ne vieną, apsakysiu tik savo lapų galybę. Mano lapuose trys galybės: nuo sumenkimo, nuo vidurių supykimo, nuo odos atkiurimo.

Epušė iš gėdos net nuraudo.

Suėjo girios medeliai antru kartu krūvon. Apsidžiaugė visi krūvon suėję, kaip besveiki, kaip begyvi klausinėjas, pasakojas. Tik neilgai gražiai buvo. Kiek pasikalbėję, kiek pasidžiaugę - kėlautis pradėjo. Kas kokia galybe giriasi, tik viena liepa tyli.

Ir pradėjo medeliai šnibždėtis:

- Rastum, liepa nei kokios galybės neturi. Turėtų -pasikėlautų.

Šniokščia, šnara visi medeliai - liepa lygu negirdi. Neiškentė broliai alksniai ir gundo vienas kitą:

- Tujei paklausk, tujei paklausk. Mažesnysis ir sako augesniam:

- Nedera man, mažesniam, klausti, tu augesnis, tu vyresnis, tujei ir klausk.

Pasitempė augesnysis, dar aukščiau galvą atmetė ir sako:

- Rastum, seselė liepelė, už kitus vargingesnė, rastum, neturi jokios galybės?

Ramiai klausėsi liepa stačios alksnio kalbos ir sako:

- Kol visi pulku ūžėt, nederėjo man šnekėti, kad jau klauste klausi - pasakysiu. Turiu galybę, ir dar ne vieną. Apsakysiu tik savo žiedų galybę. Mano žiedų galybė - nuo krūtinės sunkumo, nuo kaulų laužymo, nuo dieglių diegimo; mano žiedų galybė - nuo valgio nepriėmimo, nuo vidurių supykimo; mano žiedų galybė - nuo sumenkimo, mano žiedų galybė - nuo šerpetų, nuo spaugų, nuo dedervinių. Tokia pirmoji mano žiedų galybė. Tai virtųjų žiedų sunkoj. Mano žiedų galybė nuo rūpesčių, nuo susigraužimų, nuo sunkumų, nuo užsitrenkimų. Tokia antroji mano žiedų galybė. Tai mano žiedų gražumėly, tai mano žiedų kvapumėly. Mano žiedų galybių galybė - tai medaus saldybė. Kokia medaus galybė -bitelės paklausk.

Alksnis iš gėdos net paraudo.

Suėjo girios medeliai trečią kartą krūvon. Apsidžiaugė suėję, kaip besveiki, kaip begyvi klausinėjas, pasakojas. Tik neilgai gražiai buvo. Kiek pasikalbėję, kiek pasidžiaugę - kėlautis pradėjo. Kas kokia galybe giriasi, tik viena liepa tyli.

Ir pradėjo medeliai šnibždėtis:

- Rastum, liepa nei kokios galybės neturi, kad turėtų - pasikėlautų.

Šnara, šniokščia visi medeliai - liepa lygu negirdi.

Neiškentė išdidusis ąžuolas, plačiai išsikėtojo ir sako:

- Rastum, seselė liepelė, už kitas vargingesnė, rastum, neturi jokios galybės?

Ramiai klausėsi liepa šiurkščios ąžuolo kalbos ir pasiklausius sako:

- Kol visi pulku ūžėt, nederėjo man šnekėti, kad jau klauste klausi - pasakysiu. Turiu galybę, ir dar ne vieną, tik nežinau, katrą tau apsakyti? Ar karnos galybę, ar branduolio galybę?

- Tiek jau ten būta to tavo branduolio, tokia jau jo ir galybė, - puikuojasi ąžuolas. - Mano tai bent branduolys, verčiau apsakyk karnos galybę.

- Kad karnos klausi, - sako liepa, - karną ir apsakysiu. Mano karna ir kaulą, ir vidurius suveržia, tokia mano karnos galybe.

- Nugi, nebloga galybė, - taiko ąžuolas savo žodį viršun uždėti.

- O dabar, - sako liepa, - kad ir neklausi, pasakysiu, kokia ta mano branduolio galybė, rastum, ne suvisai maža, kad senysta bijo.

Ąžuolui iš gėdos net gilės apkarto.

Kai ketvirtas tūkstantis metų baigsis, kai vėl sueis kartu girios medeliai, gal pasakys liepa ir dar kokią galybę.

**

Liepos lapuose daug vertingų, riebaluose tirpstančių vitaminų, gleivių, lengvai virškinamų maisto medžiagų, Švelnios ląstelienos. Seniau liepos lapienė ar lapų košė būdavo dažnas patiekalas ir bado nemačiusiose trobose. Dabar vaistams liepos lapus vartoja labai retai. Nedaug jų ir tesuvartoja. O maistui, ypač pavasarinėms salotoms, liepos lapai labai praverstų. Beje, ne viena geresnė šeimininkė moka tokias salotas pagaminti. Galime jomis ir vasarą gardžiuotis - tik reikia atvašų paieškoti - jų lapai Švelnesni. Dėmėti, rūdėti lapai nei vaistams, nei maistui netinka.

Nors įvairiems nušalimams gydyti turime ir labai stiprių vaistų, liepos žiedai nenustojo vertės ir Šiandie n.Tik jei vieną du vakarus pagerėjus liga nepraėjo, matyt, vienų liepžiedžių nepakaks, reikia į gydytoją kreiptis. Nedera liepžiedžių arbatą duoti paaugliams arba senstantiems, bent jau nepasitarus su gydytoju. Tiek senstančių, tiek bręstančių organizmas labai jautrus, ir liepžiedžiai gali pakenkti.

Nenustojo reikšmės ir liepų grožis, nenustojo ir liepų žieduose sukaup­tas puikus nektaras - medaus žaliava. Tad renkant liepžiedžius reikia į tai atsižvelgti. Liepžiedžių rinkimą pradėkime, kai į pietus nukreiptojo medžio pusėje visi žiedai prasiskleidžia ar lieka po vieną pumpurą. Kitose pusėse dar neperbrendusių žiedų bus daugiau, ir nors dalis pietinių be-džiūstant nubyrės - visa žaliava dar bus gera. Pradėkime žiedus rinkti apie pusiaudienį - bitės beveik visą nektarą išneša rytmetį. Ir medaus surenka­ma daugiau, ir bitės netrukdo žiedus skinti.

Liepa ne tik puošia, duoda vertingų žaliavų, bet ir tinka eroziniams šlaitams stiprinti. Kai auginame liepas medienai - sodiname jas tankiai, jei ketiname ruošti žiedus ir gauti daug nektaro - tinka sodinti retai: 8-10 m tarpueiliais ir 3-4 m tarpais eilėse. Tokius retus želdinius patogu derinti su pašarinių žolių auginimu. Dieną juose gyvuliai randa pavėsį poilsiui. Retai sodinant labiau tinka paaugę medeliai: 1,5-2 m aukščio, 3-4 cm storio. Kad dar neprigijusių vėjas neišjudintų, verta pririšti prie kuolų. Kad greičiau sustiprėtų ir geriau augtų - duobes (ypač stipriai nuplautuose šlaituose) verta užpildyti trąšesniu dirvožemiu. Ir skinti patogiau, ir žydi gausiau, kai medeliai būna žemi, kelialiemeniai, pakerpami apie 2 m aukščio.

Nuo pakirptų medžių ar jaunų medelių, nuo žemės ar žemomis kopėtėlėmis pasilypėjus, galima nuskinti pačius žiedus: visą žiedyną su balsvai žalia, kiek persišviečiančia, standžia pažiedėle. Nuo didelių medžių sodo žirklėmis (sekatoriais) reikia nukirpti plonas (maždaug pieštuko storio) Šakutes ir jau nuo kirptų nuskainioti žiedus. Nukirptos liepos vėl gausiai žydi trečiais metais. Tad ir renkant žiedus reikia apkirpti kas trečią medį -žiedų turėsime kasmet, arba dalį medžio. Ant medžio galima net puošnius raštus - spirales, raides išrašyti. Per kelis medžius - ir visą sakinį parašyti.

Žiedus nuskynę, šakučių neišmeskime. Galima jas sušerti triušiams tuoj pat, o dar geriau - surišti ir išdžiovinti žiemai. Džiovintų lapuotų šakučių žiemą ir kiškiai, ir stirnos laukia.

Nuskintus žiedus reikia puriai sudėti gerai vėdinamoje patalpoje arba padžiauti lauke, pavėsyje. Tik lauke padžiovus būtinai reikia nakčiai įnešti į patalpas arba gerai apdangstyti, kad rasa nepagautų. Pirmą dieną žiedus reikia 2-3 kartus pavartyti, vėliau pakanka ir 1-2 kartus.

Pakelėse, miesto gatvėse nei liepų žiedai vaistams, nei lapai maistui netinka.

Seniau liepų karnas vartodavo tvarsčiams, o nuovirus - nuo viduriavimų. Patiems viduriavimų gydyti neverta - infekcinių liepos nuovirais neišgydysime, tik užvilkinsime, o tvarsčiams yra parankesnių medžiagų.

Liepos branduoliuose yra daug aliejaus, hormonų. Kartais juos galima vartoti nuo sklerozės, harmonių sutrikimų; kada ir kaip vartoti, nurodyti gali tik gydytojas.


KAIP IEVA SAU GALYBĘ RINKOS

Regi, vakar giedri diena buvo, nei saulė debesin sėdo, nei dangus dūmavo, o atūžė atsibastė vėtra audringoji, vienus medžius raute išrovė, kitus laužte išlaužė, dar kitus žaibais suskaldė, o kuriuos paliko - tai nuogus plikus, be šakelių.

Regi, kaip gražiai Priepalos žmonės gyveno: laukuos darbus dirbo, gražiai kiemus žiūrėjo. Gražiai ir ievužė - devynių brolių seselė gyveno. Tų rudenį rengėsi ievužė į jaunamartes tekėti, nuo pat pavasarėlio balta skara gobėjo.

Regi, gražiai gyveno, o atlėkė atpleškėjo pikti atėjūnai, ką mušte užmušė, ką kankinte nukankino, sodybas dūmais paleido.

Nesikentė žmonės ir kėlėsi visi atėjūnų mušti. Išėjo ir ievutės devyni broleliai, dešimtas bernelis.

Palydėjo ievužė kareivėlius ligi paraistėlio ir sako:

- Čia būsiu, čia lauksiu, nors amžių prastovėt reikėtų.

Didi karė buvus, atėjūnus mušte išmušę, brukte išbrukę, bet ir daug bernelių galveles padėjo. Žuvo ir devyni broleliai, dešimtas bernelis.

Kas namo grįžo, ką nebegrįšiant kaimynai pasakė, tik niekas neinsidrąsino ievužei pasakyti. Laukė laukė ievužė pargrįžtančių, jaunystėlę pralaukė, laukė suaugusio žmogaus gyvenimą - ir gyvenimą pralaukė, laukė visą senystę - ir senystei pargrįžtančių nesulaukė.

Tiek laukus nesulaukus, vis dar norėjo ievužė laukti ir pradėjo šauktis, kas laukti padėtų.

Atsišaukė medžių motina ir sako:

- Aš tau, ievuže, laukti padėsiu, tik pasirink sau kokią galybę.

Pradėjo ieva galybę rinktis. „Maža buvau, motušė žiūrėjo - nežinau, ko mažiems reikia; jauna buvau -vargų nemačiau; negaliu nei mažųjų, nei jaunųjų galybės rinktis. Nei aš jaunamarte buvau, nei aš vaikelius auginau - nedera man moterų galybės rinktis. Kai pamačiau, tai tik senystę. Spaudžia, veržia dusulys krūtinę - nežinau, ar iš susigraužimo, ar iš rūpesčio, ar iš gailesčio, ar iš didelio laukimo."

- Testą bus mano galybė dusuliui. Kai maža buvau, ar to vargo nebuvo, ar jo neregėjau; kai užplūdo akys ašarom - pro ašaras nieko nebemačiau. Testą bus mano galybė akių šviesumui.

Patiko medžių motinai ievužės galybė ir paliko j paraistėje stovėti. Kas pavasarį balta skara gaubia ievos žiedus nuo dusulio, nuo sunkumo geria, ievos žiedų rasa, žiedų mirkalais - akis prausia.

**

Erškėtinių šeimos augaluose, ypač kaulavaisiuose, yra amigdalino arba jam labai giminingų junginių, jie veikia širdį. Šie junginiai nepatvarūs, greit suskyla, todėl ir „karčiųjų migdolų vandenį", ir vyšnių, ievos ar karčius abrikosų branduolius labai retai bevartoja. Tačiau negalima pamiršti, kad šie junginiai nuodingi ir nedera jų valgyti. Galima pasigardžiuoti abrikoso ar migdolo branduoliais, jei jie saldūs, bet jei karsteli, panašaus kvapo kaip vyšnių branduoliai, ir 4-6 suvalgius gali jokie vaistai nepadėti. Lygiai galima apsinuodyti ir persikų, vyšnių, slyvų branduoliais, nenokusių obuolių sėklomis.

Ievos žieduose tikrai daug stipriai dezinfekuojančių, fitoncidinių medžiagų. Ir seniau, kol nebuvo patogesnių vartoti vaistų, ievos žiedų mirkalai tikrai padėdavo lengvais akių uždegimo atvejais. Deja, šie junginiai nepatvarūs. Bet, jei ištiko nelaimė, stipriai pridulkėjo akys, krislas įdirgino, o poliklinikos pasiekti negalime, tiks ir ievos. Išplovę ir pašalinę krislą, sutrinkime 1-2 žiedų kekes su švariu vandeniu, pamirkykime švarų skudurėlį trupinėlių neužgriebdami ir uždėkime keliolikai minučių. Pakeitę tamponą, aptvarstykime akį. Pasiekus polikliniką ar medicinos punktą, gydyti bus lengviau. 

Jūs esate čia: Naujienos Girios medeliai, žali žal...