Ketvirtadienis, Lie 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Girios medeliai, žali žal... 2. GIRIOS MEDELIAI, ŽALI ŽALIUONĖLIAI

2. GIRIOS MEDELIAI, ŽALI ŽALIUONĖLIAI - KERNA ŽYGUOS KĖLĖS

KERNA ŽYGUOS KĖLĖS

Gegiulė - tinginė, lizdo nekrauna, namų nežiūri, vaikų neauklėja. Neapsikentė tingine liepa ir subarė:

- Ar tai gražu tau dykai būti, lizdo nekrauti, namų nežiūrėti, vaikų neauklėti; ar tai gražu - nežiūrėti vaikai svetimuos lizduos gožėja. Tai negražu ne tik paukščių pulkui, tai negražu visai giriai.

Neturėjo ką atsakyt gegiulė, užpyko ir sumanė giriai kerštą. Nulėkė gegiulė pabraduosna ir kukuoja: - Ku ku, tai žmonių pulko menkumas, Ku ku, kur lygumėlė - ten giria kėlės. O tam žmonių pulkui, tai tik pabradėlės, tai tik pašaipėlės,

Tai tam žmonių pulkui tik pašaltuonėlės.

Ku ku, kad sparnų neturėčiau,

Ku ku, kad vietos neturėčiau,

Tai kirsčiau girią ložėčiau, degimu deginčiau.

Ku ku, kur tik kalnelis, tai ten sodėčiau,

Ku ku, kur lygumėlė - ten lygų lauką;

Ku ku, kur pašlainėlė - tai ten kluonieną.

Ku ku, ku ku, tik ne žmonių pulkui;

Ku ku, tai žmonių pulko menkumas,

Ku ku, tik didžiais kelias.

Neapsikentė gegiulės juoku žmonės ir tarės girią kirsti, degimus deginti. Apsidžiaugė gegiulė kerštą pakėlus, parlėkė girion, kvatojas, išdeginti girią žada.

Nusiminė, aptilo medeliai, o patylėję pradėjo liepą barti:

- Ar tai mūs pulko gegiulė, nei medžių pulko, nei mum kliuvo, testa vaikų nežiūri, testą vaikai gožinėja. Dabar gegiulė užpyko, kerštus pakėlė, prapuldys girią, prapuldys girios medelius.

- Mūs ar ne mūs pulko, - sako liepa, - nedera dykai būti, nedera man senai nepasakyti, nedera man nesubarti.

- Tikrus žodžius liepa sako, - atsiliepė uosis, - tikrai nedera gožinės nesudrausti.

- O kas man rūpi, - pyksta ąžuolas, - dera ar nedera, ne mūs pulko, tegu paukščiai tesižino, o dabar paukščiams niekas, o mum prapultis.

- Netikra tavo kalba, ąžuole broleli, - ginčija gluosnis. - Nekenčia gegiulės ir girios paukšteliai: prapultis mum - prapultis ir paukšteliam, nebus be girios ir žmonės.

- Žinau, - spiriasi ąžuolas, - išnyks giria, sunyks ir žmonės, žiežiulai kad tik kerštas kelti. Išnyks giria, ir žiežiula vietos negaus, tik mažai man žiežiula rūpi. pačiam prapultis.

- Gera galva giries, - užkirto ąžuolui juodalksnis, -tai verčiau pagalvotum, kaip prapulties išsivaduoti.

- Bepig tau loti, - ąžuolas širsta, - arčiau manęs būtum, pažiūrėtum, kurio mūs galybė!

- Ar negan jum, broliai, bartis, - griaudina obelis, -iš tikro pažiūrėkim, rastum, dar neprapuolamoji prapultis, rastum, dar nulenkiama, kad ne visai giriai, tai nors pusei.

- Gera obelies kalba, - deda žodį beržas, - reikia žygus kelti, su žmonėmis derintis, kad gegiulė prikalbėjo, galim ir atkalbėti.

Patiko medžiam beržo kalba: „Žygus kelkim, žygus kelkim", - ošia didieji medžiai, ošia ir mažieji medžiai, ošia ir maži krūmeliai.

- Tai ką žyguos kelsim? - ieva klausia.

- Ar tik ne pati benorinti? - užsišoko ąžuolas. -Nekelsim, ne mergos reikalas žyguos eiti.

- O pats tai labiausiai norėtum, - atsikirto ieva. Pasisketrėjo, pasisketrėjo ąžuolas:

- O ir derėčiau, - sako, - ir augumu augus, ir skėtrumu skėtrus, iš visų medžių skirus.

- Nekelsim tavęs, - ginčija gluosnis, - šiurus tavo būdas, stati tavo kalba, nedera žyguos kelti. Kelkim liepą: ir sena, ir išmintinga, ir galybės nemenkos.

Norėjo jau medžiai liepą žyguos kelti, tik uosis prašneko:

- Nedera, broliai, liepos žyguos kelti: kad ir nemenka, kad ir sena, kad ir išmintinga, kad ir žodis jos teisingas, nedera žyguos kelti - per liepą gegiulė supyko, per liepą prapultis paskėlė, nedera liepos kelti.

Susimaišė medžių kalba, katras sau šneka opščia -nebeišmano, ką žyguos kelti.

- Kad leisit, tai aš žyguos eisiu, - sakosi kerną. -Jaunumo nebejauna, nenukalbins manęs gražiais žodeliais, rastum, greičiau pati nukalbinsiu.

- Kerną kelkim, kerną kelkim, - net tirta apsidžiaugęs beržas. - Ar tai nežinom kernos kietumo, ar tai nežinom kernos gerumo: ne laiku piktumu nepaimsi, neapgalėsi, laikui suėjus - pati gražumu duos. Kelkim kerną, kerną gerą žodį ras. Kelkim kerną, tvirta kerną, nei menkiausio medžio, nei mažiausio krūmo neužmirš, kelkim kerną.

Patiko medžiam beržo kalba ir kėlė kerną žyguos eiti.

Susiruošė kerna žyguos eiti, balta dvipale apsigaubė, su visais medžiais gražiai atsidėkojo:

- Ne savan kieman, ne bartuvon einu, nežinia, ką ten rasiu, vaidų nekelkit - man bus kelias lengvesnis.

Gražiai atsidėkojus kerna išėjo.

Nuėjo kerną pašaltuonėn, žmones kalbina - nei kalbon nesileidžia:

- Eik gražumu, iš kur atėjusi, tik kad sena, tik kad žila, leiste paleidžiam, jaunesnė būtum - daužte išdaužtume, kirste iškirstume, pjudyte išpjudytume. Eik gražumu, iš kur atėjusi!

Ką veiks kerna - išėjo.

Eina kerna atgalio - nebepaeina, pusėn kriaušio inlipo - kvapo nebeatgaudama sustojo. Pamatė kerną mažus paukštelius skrendant ir sako:

- Pasakykit girios medeliam, tik sargiai, kad gegiulė negirdėtų, testą vaduojas, kaip išmano, nebegalėjau jau aš senė, neradau gero žodžio. Kad ką išmanysiu - darysiu, tik testa tegu patys vaduojas.

Kėlės žmonės degimų deginti, o kol kėlėsi - kerną uogeles išsirpino. Išsirpinusi visą kriaušį nubėrė. Kėlės žmonės degimų deginti, kriaušin lipo - saldžias uogas rado. O tų uogelių saldumas - už medų saldesnės.

- Iš kur tos uogelės? - klausinėjas. To žodžio kerna tik ir laukė:

- Ant mano šakelių sirpo, - sako. - Girioj ne tokių rasi: ir rūgštelė širdžiai atgauti, ir stiprybė gulinčiam pakelti - visokia galybė girioj yra.

- Tai, rastum, susakysi tą girios galybę.

- Girios galybės tai nesusakysiu. Kad gražumu klausit, tai kiekvienas medelis savo naudą, savo galybę gražumu pasakys. Aš tai savo galybę pasakysiu, tik žadinį žadėkit, kad girios nekliudysit.

Parūpo žmonėm kernos galybė:

- Ko nori, prašyk, - sako, - tik girios nepaliksim: kėlimas keltas, žadinys žadėtas.

- Kad ne visą, - kerną derinas, - tai nors pusę girios palikit.

Tai ir sutarė, kerną savo galybę susakė:

- Iš širdies sopulio čia ėjau - nuo širdies sopulio mano galybė; uždusus pusėj kriaušelio sustojau - nuo dusulio mano galybė; mano uogelėj saldybė, mano uogelėj kietybė: saldybe pakeliu, kietybe sutveriu. Tokia mano galybė.

**

Kriaušės, panašiai kaip ir ievos, žiedus galima vartoti nuo kai kurių širdies ir kvėpavimo sutrikimų, bet tinka tik labai trumpą laiką - besaugant veikliosios medžiagos išgaruoja (jas vaistinėje pakeičia patvaresniais ir patogesniais sintetiniais preparatais). Neprinokusiuose kriaušės vaisiuose daug tadaidų. tad, kol nebuvo tanalbino, vartodavo nuo viduriavimų kriaušės vaisių arbatas ar pieno nuovarus. Išsirpusiuose kriaušės vaisiuose daug fruktozės - vertingos, greit įsisavinamos maisto medžiagos, ypač tinkamos nuvargus, sunkiai dirbus. Liaudies medicina labai vertina kerneles - vaisių kietumas, racionalioji medicina kol kas negali jų vertingumo nei paneigti, nei patvirtinti.

Merkio, Nemuno, Šventosios skardžiuose, pakrantėse dažniausiai aptinkame smulkiavaises ankstyvąsias, vadinamąsias ketverines kriaušes. Be šių, paupėse, prie rininių ežerų, o kartais ir sodybose (pavyzdžiui, Papiškėse, Stūgliuose, Žebriškiuose) pasitaiko stambiavaisių savaiminukių. Šios pasižymi ne tik labai dideliu atsparumu šalčiams, bet ir vertingomis vaisių savybėmis; pavyzdžiui, Papiškių (netoli Vilniaus) kaimo kriaušės vaisiai prinoksta labai vėlai rudenį ir išsilaiko ligi kovo-balandžio mėn., stambūs, netaisyklingai apvalūs „bulviniai"; Stūgliuose (Utenos raj.) - pailgi, stambūs, gražios formos, sultingi švelnaus skonio, rudeniniai. Beveik visos stambiavaisės kriaušės - gražaus augimo stambūs medžiai.

Kaip ir stambiavaises savaiminukes obelis, taip ir stambiais ir skaniais vaisiais kriaušes dažniausiai randame prie piliakalnių, kapinynų.

Stambiavaisėmis laikinukėmis kriaušėmis ir obelimis verta susidomėti jauniesiems gamtininkams; kurių negalima išsaugoti, reikia perskiepyti į saugiose vietose augančias menkesnės vertės laukines kriaušes bei obelis. Labai atsparios ir gerus vaisius vedančios laukinukės ne tik įdomios mūsų sodininkystės istorijai tirti, bet ir vertingos eroziniams šlaitams apsodinti: argi ne puiku turėti nelepius galingus medžius ir dar susirinkti gerus vaisius, kuriuos tereikia tik pakelti?

Jūs esate čia: Naujienos Girios medeliai, žali žal... 2. GIRIOS MEDELIAI, ŽALI ŽALIUONĖLIAI