Trečiadienis, Lie 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Girios medeliai, žali žal... 2. GIRIOS MEDELIAI, ŽALI ŽALIUONĖLIAI

2. GIRIOS MEDELIAI, ŽALI ŽALIUONĖLIAI


KAIP ŠERMUKŠNIS Į AUKŠTUS MEDŽIUS NEPASIKĖLĖ

Augo pas motulę trys dukrelės, aukštus kraitelius krovė, rūtų vainikėlius gražiai nešiojo.

Augo šermukšnėlis žalioj girioj, šilko pumpurus sprogdino. „Į aukštus medelius kelsiuos", - galvojo.

Viena diena atatekėjo trys martelės: jauniausioji už našlelio, antroji už metuonėlio, trečioji - už jauno bernelio.

Ėjo jauniausioji martelė graudžiai verkdama, pro ašaras saulės nematydama. Beeidama šermukšnį priėjo,

- Ko raudi? - šermukšnis klausia.

- Kaip aš neverksiu: devynių vaikelių susilaukiau -mirė tik kvėpterėję. Dešimto laukiu - prapuls ir tas dešimtas.

Pasigailėjo šermukšnis ir sako:

- Lauši mano viršūnėlę, kryžmai sukirsi - išaugs tas dešimtas.

Augo šermukšnis žalioj girioj, baltus žiedus krovė „Tai gražiai žydėsiu", - galvojo.

Ėjo antroji martelė verkdama, pro ašaras saulės nematydama, beeidama šermukšnį priėjo.

- Ko raudi? - šermukšnis klausia.

- Kaip aš neverksiu; devynių vaikelių susilaukiau -mirė nė nepaūgėję. Dešimto laukiu - prapuls ir tas dešimtas.

Pasigailėjo šermukšnis ir sako:

- Mano žiedus skinsi, baltais žiedais prausi - išaugs tas dešimtas.

Augo šermukšnis žalioj girioj, raudonas uogeles sirpino „Tai gražus būsiu", - galvojo.

Ėjo trečia martelė graudžiai verkdama, pro ašaras saulės nematydama, beeidama šermukšnį priėjo.

- Ko raudi? - šermukšnis klausia.

- Kaip aš neverksiu: devynių vaikelių susilaukiau -mirė nė žingsnio nepražengę. Laukiu dešimto - prapuls ir tas dešimtas.

- Mano uogeles skinsi, raudonom uogelėm dabinsi -išaugs tas dešimtas.

Augo šermukšnis žalioj girioj, aukštai viršūnėlės nepakėlė, aukštu medžiu neišaugo.

Išaugo trijų marčių vaikeliai - gražiu žodžiu šer­mukšnį minėjo, į gerus medžius kėlė.

**

Kaip ir kitų erškėtinių, šermukšnio žiedai gan vertingi, bet jų renkame labai mažai - vitaminingi vaisiai vertingesni. Jei per kokią nelaimę nulaužiamos žydinčio šermukšnio šakos ar būtinai reikia iškirsti - žiedus reikia nurinkti, sudžiovinti tamsioje, gerai vėdinamoje patalpoje.

Prinokusius vaisius išskiname kekėmis, nelaužydami lapuotų šakų. Neatskirdami nuo šakučių sudedame gerai vėdinamose patalpose plačiomis, neaukštomis (30-50 cm) puriomis krūvomis. Dalį kekių, kiek tik vietos turime, sukabinėjame ant ištiestų virvelių ar išdėliojame ant rėčių. Kai šios apdžius, baigiame džiovinti orkaitėse (tik neužmirškime palikti praviras, kad garai išeitų ir vaisiai nešustų) ar džiovyklose, krosnyse. Apvysti kabinkime naujas. Jei turime dideles šildomas džiovyklas, galime džiovinti ir neapvytintas. Kartą per savaitę ar pusantros krūvą perkraukime, buvusias apačioje ir krūvos viduje sudėkime paviršiuje, o viršutines - į apačią. Jei surinkome šalnų dar nepagautas - gražiai išlaikysime labai ilgai. Šiltoje vietoje (kad ir ant radiatoriaus) bebaigiančius džiūti dažnai pavartykime. Kai jau uogos standžios, pirštais spaudžiant luobelė nebenusismaukia, nutriname nuo kotelių, atsijojame.

Šermukšnis puošnus ne tik naudingas, tad labai tinka priešeroziniams želdiniams. Sodina ir augina kaip liepas.


APIE ŽILVITĮ GAILESTINGĄ

Kirto žmogus girioje medžius. Kirto ne žalius, tik pasausėlius. Bekirsdamas pakirto eglę, ne tiek sausą, kiek žalią, tik mažumą pasaususią. Prakirtęs žmogus ir sako:

- Egle, egle, ašei tavęs nekirsčiau, tik nėra už tave sausenės - reikia man balanų.

Kirto nukirto eglę, eglė gražiai krito - nei šakom insitvėrė, nei krisdama prislėgėjo.

Užmatė ąžuolas eglę kertant ir rūsčiai klausia:

- Ko kirto žalią eglę, žalią, dar nepasaususią? Genys medžiams kapoti valią turėdamas tarė:

- Būtų nekirtęs, tik sausesnės nebuvo.

Patikėjo ąžuolas genio žodžiu ir daugiau nieko nebesakė.

Kirto žmogus medžius, kirto, bekirsdamas tris ąžuolus prikirto: vieną žalią, antrą suvisai nudžiūvusį, trečią - pasaususį. Pažiūrėjo žmogus ir sau galvoja: „Žalią kirsiu - testą dar auga, nudžiūvusį kirsiu - rastum, sutrūnijęs, nelaikys stebules, lesta, kirsiu pasaususį". Taip pagalvojo ir kino trečiąjį ąžuolą - pasaususį.

Užpyko ąžuolas, kad sausėm lenkė, atamušė kirvį, kirvis kojon kliudė. Ne tik kliudė - kirsto inkirlo. Perkirto odas ir mėsas, perkirto gyslas sausas it gyslas kraujines, kaulą sutrupino.

Parpuolė žmogus ir rauda:

- Nei aš pykčio medžiam turėjau, nei be reikalo kirtau, ką nukirtau - gražiai sudarysiu, nei šapo nenu-mesiu, ko daryte nesudarysiu, kūrente sukūrensiu. Ne-kirtau žaliojo, kad dar augtų, nekitlau sutrūnijusio, kad veltui nekirsčiau. Ko gi man, ąžuole, pyktį turėjai, kirvį atamušei?

Ąžuolas, kietas būdamas, žmogui nieko neatsakė. Parpuolęs žmogus vėl rauda:

- Bepigu lau, ąžuole, nei vaikai valgydinti, nei namai žiūrėti, ką aš paveiksiu nepagalėdamas? Ko gi man, ąžuole, pyktį turėjai, nei aš lanksčiau tavo šakeles, nei aš lupau tavo karneles. Kirstc kirtau - vis tiek būtum nudžiūvęs.

Ąžuolas sau galvojo, kad ir per šimtą metų dar nenudžiūtų, kietas būdamas, žmogui nieko nesakė. Parpuolęs žmogus dar rauda:

- Ąžuole, ąžuole, sopa man kojelė, silpsta man širdelė. Kad ateis meška ar vilkas, nepagalėsiu atsiginti, kad sudraskys mane, kad paliks mano vaikai našlaitėliai - bus tavo kaltybė. Ąžuole, ąžuole, neturėjau tau pykčio, nesiimk sau kaltybės, atsiimk piktybę.

Ąžuolas, kietas būdamas, žmogui nieko nesakė. Žilvitis žmogaus pasigailėjo ir sako:

- Testą mudu su ąžuolu ne broliai, bet to paties medžių pulko, testą ąžuolas stiprus, bet aš pakantrus, testą ąžuolas metuotas, bet aš gajus. Klausyk mano žodžio - nebus menkesnis. Testą nebus medžių kaltybės.

Ir susakė žilvitis:

- Sutverk kaulą skiedrom, skiedrom gyvom, nuo karnos skeltom - kaulas suretės;

suveržk mėsas karnom, karnom gyvom, nuo devynmetės šakos skustom - mėsos suaugs.

sutverk gyslas žievėm, žievėm gyvom, nuo žalios šakos suktom - gyslos susiverš;

apdėk odas žaliais lapais, lapais žaliais, rasa nupraustais - odos surandės.

Apsidžiaugė žmogus ir gražiai žilvičiui padėkojo. Padėkojęs sako:

- Testą suretės mano kaulai, testą suaugs mano mėsos, testą susiverš mano gyslos, testą surandės mano odos - neturės man medžiai kaltybės, bet ar aš, žilviti, tau neturėsiu?

- Nežiūrėk manęs, - sako žilvitis, - kur karnele krisiu, ten šakele želsiu, kur šakele krisiu, ten viršūnėle kelsiuos.

Tai susakęs žilvitis žalias šakas palenkė. Žmogus prišliaužęs šakas pasiekė, šakas pasiekęs rasos pradėjo prašyti:

- Krisk, rasele, krisk, rasele, nuprausk žilvičio lapelius.

Rasa krito, žilvičio lapelius nuprausė. Tada žmogus skiedrų prisiskėlė, karnų prisilupo, žievių prisisuko, lapų prisiskynė.

Sutvėrė kaulą skiedrom nuo gyvos karnos luptom -kaulas suretėjo. Suveržė mėsas karnom - mėsos suaugo. Sutvėrė gyslas žievėm nuo žalios šakos suktom - gyslos susivėrė. Apdėjo odą žaliais lapais - oda surandėjo.

Atsikėlė žmogus sveikas, žilvičiui gražiai padėkojęs namo parėjo.

**

Senojoje chirurgijoje žilvitį panašiai vartojo, dar neseniai panašius bandymus darė kinų ligoninėse - rezultatai buvo gan geri. Žilvičio žievėje, brazde bei medienoje yra daug stipriai dezinfekuojančių medžiagų - salicilo rūgšties junginių, bet dabar jų nebevartojame: turime patogesnių naudoti, įvairesnių tvarstomųjų, dezinfekuojančiųjų bei protezinių medžiagų. Nenaudojame ir dėl to, kad lūžiams ir žaizdoms gydyti tinka ne konservuotos, o prieš pat vartojimą paimtos žilvičio dalys. Ne visada jos parankėje būna, dažnai ir užterštos dulkėmis gali būti. Išvykų metu, jei neturime švarių tvarsčių, nedidelius sužeidimus ar smulkius lūžimus (pavyzdžiui, pirštų) galima tvarstyti žilvičio žieve. Tik žievė turi būti švari.

Nedidelius žilvičio (ir blindės) žievės kiekius ir dabar tebevartoja vaistams nuo karščiavimo, reumatizmo, tik ne visi gali juos gerti - dirgina skrandį. Vartoja vonioms nuo smulkių pūlinių, bėrimų. Žievę ruošia nuo jaunų šakučių, kol ji lygi, blizganti. Renka ir džiovina kaip ir ąžuolo. Paklausa labai nedidelė, ruošti reikia tik žinant, kad nupirks. Jei numatytuose sausinti plotuose daug karklų, žilvičių ar blindžių, reikia susitarti su Vyriausiąja farmacijos valdyba.


ŽILVITIS VAIKAM VIETAS DALIJO

- Ašei prie namų būsiu, tu sūneli gluosneli, glaudus esi, tai prie upės glauskis, tu, dukrele blindele, gėdaujies pasirodyt - miškan eiki, tarpe medelių būki, o jūs karkleliai, maži vaikeliai, į pievas bėkit.

- Ką ten veiksim? - vaikai klausia.

- Tujei, sūneli gluosneli, kad nuo vandens negerovė neprisimestų, kad žvejam vandeny bridus, uldas uldus kojų nesuktų.

Tujei, dukrele blindele, Iygasties neturi: tai užsidegi rausti, tai drebi - sergėk nuo karščio degimo, sergėk nuo šalčio krėtimo.

O jūs, vaikeliai karkleliai, pievose būdami žiūrėkit, kad braidžiojant kojos neatšaltų, kulnai neatskirstų, tarpupirščiai neišgestų.

**

Žilvitis neapsiriko vaikus mokydamas, tik chemikai iš žilvičio žievės salicilinę rūgštį pagamino, vėliau ir sintetinę gaminti išmoko, o iš jos aspiriną bei kitus vaistus padarė. Jei iškylaudami peršalome, parankėje vaistų neturime, blindės žiedynų (kačiukų) ar gluosnio (karklo) žievės karšta arbata gali praversti. Tinka stipri arbata ir sutrintoms pūslėms praplauti. Sergant reumatu, ir dabar vartoja žilvičio ar karklo žievės vonias. Kai nešiojame sintetinę avalynę, kojos stipriai prakaituoja, tarpupirščiuose ar kulnuose, panagėse įsiveisia grybelių. Karklo žievės nuovarai per silpni grybelį išgydyti, bet ligoninėse ar ambulatorijose belaukiančių gydytis daugiau negu vietų. Tenka eilės palūkėti. Kad grybelis ne taip kerotų, žilvičio žievės vonios labai praverčia. Praverčia jos ir apsisaugoti, kad neužsikrėstume.


SUŽVARBĘS ĖGLIUKAS

Rudenį sužvarbo sudargo ėgliukas ir šaukiasi:

- Močiut, močiut, bijau nuogas būti, sušalsiu.

- Testą, būk apsivilkęs.

Ir liko peržiem ėgliukas su rūbeliais. Lietus prausė, vėjai šukavo, apšiurpo ėgliuko rūbeliai, šiurkštūs, dygūs paliko. Vėl graudinąs ėgliukas:

- Kad dygus aš, močiut, niekas nemylės manęs. -Tai ko dar nori? - motina klausia.

- Duok kokią galybę - tai tada mylės mane.

- Tai kokios galybės nori?

- Kad ir nežinau.

Pasigailėjo motina jauniausiojo vaikelio ir sako:

- Testą, aš galybes vardinsiu, o tu rinkis.

- Kad duočiau tau uogelių saldumą, tai ir dygių nežiūrėtų, visi mylėtų - širdį atgautum; kad duočiau tau kvapo stiprumą, visi tave girtų - nuo aplaidos, nuo eilinių gintum; kad duočiau tau prieš šaltį galybę, visi tave girtų - nuo kaulų sukimo, nuo pusiaujo laužymo vaduotum. Katrą galybę rinksies? - Kad aš visų noriu.

Nenorėjo motina mažam daugelio duoti - ėgliukas verkti, - taip jam visos ir paliko.

**

Visose kadagio dalyse yra eterinio aliejaus, pasižyminčio stipriu fitoncidiniu veikimu. Gydymo reikalams daugiausiai suvartoja kadagio vaisių. Lietuvoje ruošiame vien kadagio vaisius. Jei tvarkingai ruošime, tai medeliams jokios žalos nepadarysime. Renka tik visai prinokusius, patamsėjusius vaisius. Po medeliu patiesiame drobulę ir medelį nušukuojame nedideliu grėbliu. Maži neprinokę vaisiai prasprūsta, o prinokę lengvai nusibraukia. Galima medelius ir nupurtyti kratant visą ar šakas rankomis, bet daužyti, gurinti pagaikščiais negalima. Begurinant atmušamas brazdas, ir medelis ilgai serga, nedera, o kartais ir visai nunyksta. Negalima ir kirsti medelių ar šakų. Kadagių turime mažiau, negu vaistų pramonei reikia jų vaisių.

Surinktus vaisius, misijoje spyglius, džioviname pravėsusiose (apie 30°C) krosnyje ar orkaitėse.

Kadagys ne tik naudingas, bet ir gražus. Tinka eroziniams šlaitams apsodinti, labai puošia vadinamus „langus" - atviras vietas, už kurių plyti vertingi pastatai ar gražūs vaizdai. Seni kadagiai blogai prigyja, sodinti labiausiai tinka 0,3-0,5 (0,7) m aukščio. Gerai dera tik retai augantys kadagiai, tad sodinti juos reikėtų 3-5 m eilėtarpiais ir 2,5-3 m atstumais eilėse. Ligi medeliai sutvirtės, nereikėtų sodiniuose ganyti ar šienauti.


KAIP PUŠIS APLAIDĄ UŽLEIDO IR ATSIĖMĖ

Seniau žmonės laukų nedirbo, kviečių nesėjo. Kviečiai nesėti ant pušų noko. Tiek darbo, kad nuskint reikėjo. Išdargo, išdyko žmonės: ne rinkte rinko, bet šakas nusilaužę, namo parsitįsę, puodan kviečius braukdavo. Taip belaužydami visas pušies šakas aplaužė, tik viršūnėlė beliko.

Atėjo kartą moterys šakų pasilaužti, siekia siekia nebepasiekia.

- Kas bus, - pasigraudino viena senesniųjų, - kad kvietelių nebepasieksime?

- Testą nors prapuola, - sako jaunesnės. Užgirdo pušis ir pamanė:

- Kad prapulti, tai testą prapuola mano kvieteliai, ne aš pati.

Tan žodin grūdai sutrūko, išdulkėjo, tušti lukštai žemėn nubyrėjo.

Užgirdo moterų kalba ąžuolas ir savaip dėjo:

- Kol prapuls mano sesytė, pačios stipte nustipsite, nokte sunoksite.

Sugalvojo kerštą.

Nuėjo moterys gilių rinkti - gilės apkartusios, mažutės, susitraukusios, nei pusės, nei tos pusės per pusę, nei ketvirčio pusės nebėra.

Prisirinko moterys gilių, kokių radusios, ir nusiminusios namo grįžo. Begrįždamos pušį priėjo.

- Tai bjaurybė, - susikeikė.

Užpyko pušis, dulkėm aplaidą užleido - ką dulkėm apdulkėjo, tam dusulys pristojo.

Pamatė Indraja nubirusius kviečių lukštus ir suprato, kad didieji vargai priėjo. Liepė vėjui girią išložėti. Liepė ugniai loženas sudeginti. Pati surinktus lukštus šaltinio vandeniu nuprausė. Nuprausus numazgojus degime gražiai padiegino. Prašė žemę, kad daigintų. Žemė daigino. Prašė lietų, kad augintų. Lietus augino. Prašė saulę, kad brandintų - saulė brandino.

Sudarė Indraja kviečių devynis aruodus. Tris klėtin pylė, tris lygian laukan sėjo, tris žmonėm atidavė - badai nepriveikė.

Prisisėmę Indraja kviečių bumburę, nunešė pušiai, rodo:

- Matai, - sako, - mano svaresni. Ar tau negaila, kad kvieteliai nudulkėjo?

- Gailumo gaila, - sako pušis, - bet ne mano keikimu.

- Testą tos, - sako Indraja, - testą kvietija tavo šakelės, testą ir nudulka, pykčio neturėsiu - sėklos pasidariau.

- Ar tai man pyktį turėjai? - klausia pušis.

- Dėl kviečių, - sako Indraja, - tai nei turiu, nei turėjau, o dėl aplaidų, tai turėjau, taip ir tebeturiu.

- Ar tikrai turi? - klausia pušis.

- Atsiimk, - sako Indraja, - tai neturėsiu.

- Negaliu, - sako pušis, - mane keikė.

- Tai atlaidą parodyk, - sako Indraja. - Kad atlaidą parodysi - neturėsiu.

- Mano atlaida žaliuose spygliuose, - atsakė pušis. Ir ligi šiai dienai: kviečius lauke sėja, pušų šakos

kvietija, tik dykai išdulka, kas dulkių pagauna - dusulį gauna, dusulį - pušies šiurelėm atgauna.

**

Liaudies medicinos specialistai labai teisingai pastebėjo: pušies žiedadulkes, patekusios į kvėpavimo takus, sukelia ligą, panašią į šieno drugį. Ypač karštomis dienomis, jei ilgai nebūna lietaus ir žiedadulkių nenuplauna. Pušų žydėjimo metu nereikėtų būti šiluose, ypač kieno plaučiai silpnesni, kas serga astma, bronchų ektazijomis. Jei būtinai reikia būti, verta nešioti respiratorių. Patalpų langus reikėtų uždengti drėkinama marle. Teisingai nusakytas ir spyglių veikimas. Tiesa, dabar vienų spyglių nebevartoja, gamina veiklesnius mišinius, pavyzdžiui, Traskovo mikstūra. Ilgai vartoti pušų spyglius negalima - be eterinio aliejaus, vitaminų bei kitų vertingų medžiagų, juose yra ir dervų, kurios gali pakenkti kepenų bei inkstų audiniui, sukelti alerginius susirgimus.

Be spyglių, gydymo reikalams labai negausiai vartojamų, vartoja ir pušų pumpurus. Pušų pumpurus galima rinkti žiemą, kirtavietėse nuo nukirstų viršūnių ir viršutinių šakų arba anksti pavasarį, kol dar žvyneliai tebėra sulipę. Nuo gyvų pušaičių pumpurus renka tik nuo šakų. Palieka viršūnes sveikas, išpjauna visą pumpurų „karūnėlę". Pjaunant reikia pataikyti, kad pumpurai nesubyrėtų kas sau, bet medžio prie pumpurų turi būti ne daugiau kaip 1 mm. Beje, susitarus su vaistažolių fabriku galima rinkti ir palaidus pumpurus. Palaidų pumpurų galima paruošti ir plotuose, kur ugdoma bešakė mediena. Kaip pumpurus berinktume nuo gyvų pušelių, rinkimui plotą nurodyti bei kaip rinkti parodyti turi miškininkai

Surinktus pumpurus geriau dėti į krepšius, o ne į maišus. Sudėjus nemaigyti ir neslėgti. Parsinešus reikia tuoj pat juos išpilti plonu sluoksniu, per 1-2 karūnėlių storio, kad nekaistų. Džioviname bent pirmąsias 2-3 dienas, pravėsusiose krosnyse ir orkaitėse; karštose džiovinti negalima -išgaruoja kvapas, išdžiovintus reikia patikrinti, ar išdžiūvo viduje žalioji šerdelė. Jei dar neišdžiūvo - pelys iš vidaus, nors paviršius ir bus sausas. Tikriname perlauždami.


KAIP SESERIS SODON LEIDO

Guoba, vinkšna, skirpsta ir skirpstelė vieno būdo, tik ne vieno augumo, tik ne vienoj vietoj auga. Va, kaip jom nutiko.

Motina mįslę minė, kurią dukterį sodon leisti, kuriai sodą gobėti. „Katroj pirma ateis, - mano, - tai ir skirsiu". Vienu kartu keturios atėjo.

- Eikit, - sako, - gražiai nusiprauskit, dukrelės. Gražiai nusiprauskite, gražiai apsitaisykite, kuri gražiausia būsite - tą sodon leisiu.

Nuėjo visos upėn praustis.

Jauniausioji skirpstelė labai skubėjo, bėgdama purvais apsidrabstė. Jauniausioji skirpstelė, labai skubėdama, kiek prausus, kiek nesiprausus pirmoji šlaitan pasibėgėjo. Bėgdama žiūri - žebra palikus. Kol galvojo, ar taip eiti, ar nusipraust sugrįžti - seserys ją aplenkė. Taip žebra skirpstelė šlaite ir paliko.

Visos seserys bumburėm taisėsi: skirpsta ir vinkšna mažesnėm, guoba - rupesnėm. Visos seserys lapais vilkosi: skirpsta gražiais lygiais, vinkšna ir guoba labai skubinosi, kreivus iškirpo. Abi vienodai kreivus iškirpo, tik nevienodus: guoba smailius poilgius, vinkšna - apskritesnius. Skirpsta dailiau už seseris apsitaisė, bet užtruko, užtrukus labai skubinos, sušilo. Sušilus šaltų vielų lenkės, įsaulin derinos. Pamatė motina skirpstą šilumon derinantis ir sako:

- Nebus iš tavęs šeimininkės, sau geriau taikai. Skirpstai sodos neskyrė.

Liko guoba ir vinkšna, mįslę mena motina, kuriai sodą gobėti, kurią sodon leisti.

- Abi, dukrelės, kreivus lapelius išsikirpot, abi panašias bumbures užsidėjot, kuriai gi dabar sodą skirti?

- Aš nedaug nuo seselių skiriuos, - sako vinkšna, - tik kiek pasipešus, rastum, ir nesmatys.

- Rastum, matysis, rastum, ir nesmatys, o ką tu sakysi?

Vinkšnai neatsakius, guobos klausia:

- Regi, motinėle, aš dailiai kirpt ir netaikiau. Regi, motinėle, ilgom auselėm - geriau girdėsiu; regi, motinėle, žvairom akelėm - geriau sužiūrėsiu.

Patiko motinai guobos kalba ir sako:

- Regiu, už seseris būsi gudresnė - tau sodą sodėti, tau sodą gobėti.

- Tai dėkui, motinėle, - sako guoba, - tik sakyk, kokias lauktuves skirsi.

- Kad esi už kitas gudresnė, tai būk ir geresnė. Tau kraitin skirsiu ramumėlį.

**

Liaudies medicinos nuomone, įvairios guobos dalys tinkančios nerviniams sutrikimams gydyti, o soduose, kur yra guobų, žmonės būną ramūs, linksmi. Racionalioji medicina kol kas nepatvirtino guobos gydomosios galios ir vargu ar patvirtins. Teigiamąjį guobos, kaip ir kitų gražių medžių, poveikį, tenka aiškinti ne kokiomis nors ypatingomis veikliomis medžiagomis, o dideliu mūsų senelių estetiniu jautrumu. Tai labai gražus pavyzdys, kaip mūsų proseneliai suprato sodybų apželdinimo vertę. Tad būkime ir mes medelių žaliuonėlių draugai.

Daug auga medžių ir panašių, ir skirtingų. Juos reikėjo pažinti, o pažinus ir kitiems pasakyti. Augalų sistematikos mūsų seneliai nesimokė, kokiais principais ją Linėjus sudarė, nežinojo. Dar ir didysis gamtininkas nebuvo gimęs, savaip, bet labai tiksliai atskirti mokėjo, požymius nužiūrėjo.


SKROBLYS

Kokių tik medžių pasauly yra, tokių dvarininkas Jaloveckas prie Saldutiškio prisodino. Dar ir dabar yra tokių, kur niekur kitur nepamatysi, o jau ir pusės nebėra. Kai vokiečiai užėjo, tai pačius gražiuosius iškirto, liko tik tie, kur prie pat dvaro ir kapinėse augo.

Tarpe kitų medžių ir skroblys augo. Prieš pirmąjį Didįjį karą netoli naktigoniai gulėjo ir nusiklausė skroblio kalbą.

- Per daug jau tu linksmas, - ąžuolas barė.

- O ko man linksmam nebūti, ar aš ne jaunas, ar aš ne dailus, ar negražaus būdo? - atsikerta skroblys.

- Kad jau kėlautųs, tik ne atėjūnas, - vėl širsta ąžuolas.

- Tai kas, kad atėjūnas, tavo vietos neužimu; tai kas, kad atėjūnas, nei dėl to menkesnis, nei dėl to mažesnis. Geriau gerą marčią paieškokit, tai užkuriu būsiu.

Susijuokė šermukšnis ir klausia:

-Tai kokia tau derėtų, kokia prie širdies būtų?

- Tai jau nesirinkčiau mažos, tai jau nesirinkčiau žilos, - kur augesnė derėtų, o jau iš parėdų, tai gal guoba.

- Ar ne per aukštai kėlaujies? - užklausė beržas. - Guoba iš garsios giminės ir pati nemenka.

- O kuom jau už mane geresnė? Augumu - ne aukštesnė, dailumu - ne dailesnė, skėtrumu - gal ir skėtresnė, šakų sudėjimu - tai aš valyvesnis, lapeliai tai mūsų povienodžiai, guoba dabinas pumpurėm, ašei - bumburėm. Kaip tik vienas kitam deram.

- Guobos pumpurės dailios, šilkinės, - pridėjo savo žodį ieva, nupeikta nuotaka.

- O tai ar menkos mano bumburės - dailiom ausytėm karpytos, - nenusileidžia skroblys.

- Tai kad tik gražumo žiūrėtum, - rimtai dėsto uosis, - verčiau žiūrėkim vertumo.

- O kad ir vertumo, - nenusileidžia skroblys. - Ką iš guobos padarysi, tai iš manęs išderinsi, rastum, ir daugiau, ir dailiau. Ir drauge gražiai deram - guoba tamsesnė, aš gi šviesesnis.

- Dėl vertumo, tai gal ir lygiai vertas, bet ar turi kokią galybę? - vėl klausia uosis.

- O kodėl neturėčiau, ar aš ne medžių Močios vaikas? Turiu ir galybę: iš mano lapelių - tai švelnūs plaukeliai, ilgos kaselės: be pleiskanų, be skirduonų.

- Ne kažin kokia galybė, - atšovė devyngalis beržas, - bet kai užkuriui, užteks ir tokios. Regi, ir guobai skroblys mielas, imkim jį užkuriuos.

Rastum, medžiai sutartuves aptarė, bet tąžiem skroblį nukirto, - taip guoba be jaunikio paliko.

*

Skroblo, kaip ir giminingo jam beržo, lapuose yra dezinfekuojančių medžiagų, tačiau, bent jau mūsų sąlygomis, jos kol kas nevartojamos, nes ir skroblų nedaug teturime. Šiaurinėje Lietuvos dalyje skroblas auga tik parkuose, sodybose, ir tai nelabai vešliai; dažnai iššąla, o pietinėje Lietuvos dalyje, pavyzdžiui, prie Alytaus, yra ir skroblynų.


RIEŠUTYS

Saldutiškio dvaro sode gražus riešutys auga, dar gražesnis augo miške prie Lamėsto. Ėjo kartą pro tą riešutį toks Trinkūnas iš Šarkių kaimo, girdi - riešutys dejuoja. Nusistebėjo: medis jaunas, dailus, skėtrus, sveikas, nei drevės kokios, nei žievė trūkus, o medis vaivoja.

Atsėjo Trinkūnui antru kartu pro riešutį eiti - vėl riešutys vaivoja. Pasistebėjo ir nuėjo sau.

Ėjo Trinkūnas trečiu kartu - ir vėl riešutys vaivoja. Suprato Trinkūnas, kad medis kokią paslaptį žino ar naudą turi ir nenori sau pasilaikyti. Supratęs užkalbino.

- Riešuty, riešuty, - kalbina Trinkūnas, - ko tu dūsauji?

- Kaipgi nedūsaut, - atsako riešutys. - Ne čia mano broliai, ne čia mano šalelė, vienas kaip našlaitėlis, kad ir tarp medžių - tai svetimo pulko. Iškirs mane, niekas ir geru žodžiu nepaminės.

- Kirs ar nekirs, dar nežinia, o kad žinočiau, už ką, tai ir aš geru žodžiu paminėčiau.

- Čionykščiai nekirs, svetimi atėję iškirs, o argi aš neaugus, argi neskėtrus.

- Augumo augus, skėtrumo skėtrus, - sako Trinkūnas, - tik mūs ąžuolas skėtresnis ir augumu augesnis.

- Argi negražūs mano lapeliai, gali juos geru žodžiu paminėti.

- Gražumo tai gražūs, - ginčyja Trinkūnas, - tik ir mūs uosio ne menkesni.

Suprato riešutys, kad juokais nesusišnekėsi ir sako:

- Mano branduoliais be motinos vaiką išžindysi, mano lapais dedervines nuginsi, mano karna piktšašius nuvarysi.

- Kad taip, - sako Trinkūnas, - tai ir aš geru žodžiu paminėsiu.

Kaip tik tuoj žiemoj užėjo vokiečiai, riešutį nukirto.

**

Riešutmedžio branduoliuose daug riebalų, kaip ir mūsų lazdyno, ir iš jų pagamintas pienas maistingas; tinka ir maistui, ir žarnyno susirgimams gydyti. Augalinis pienas ypač praverčia, kai vaikai sunkia, virškina pieno cukrų. Nors ši liga gan reta, bet būna ir pasakymas apie riešutmedžio branduolius tikras. Riešutų branduolių pienu ir sveikiems kai kada pravartu pasigardžiuoti. Kad pienas būtų skanesnis, branduolius reikia nuplikyti, nulupti luobeles.

Riešutmedžio lapuose ir žievėje daug tanidinių medžiagų, jos tinka negilioms žaizdoms dezinfekuoti, kai kuriems šašams, dedervinėms ir bėrimams gydyti. Dažniausiai tinka diateziniams - kai būna sutrikusi medžiagų apykaita. Aišku, vien išorinio gydymo nepakanka, reikia rasti sutrikimų ir jį gydyti, bet ligonio būklė pagerėja, bėrimų neniežti.


OŽKANAGĖS DOVANA

Ėjo kaštonas girion kieminėtis, raistą priėjęs kelio klausė. Ožkanagė atklausė:

- O ko girioj ieškai?

- Nusibodo pačiam vienam būti, rastum, pačią rasiu.

- O kuom pasikėlausi? - ožkanagė klausia.

- Ir augumu ne per mažiausias, ir storumu ne per storiausias, ir plonumu ne per ploniausias, rastum, jaunikis nemenkas.

- Tai jau, - sako ožkanagė, - ir augių, ir dailių, ir liemeningų girioj netrūksta, tai jau tuom nepasikėlausi.

- Ir lapeliais nemenkiausias.

- Tai jau, - atsakė ožkanagė, - ir klevų, ir uosių lapeliai dailūs, ankslių, beržų smalkūs, tai jau tuom nepasikėlausi.

- Tai jau nebežinau, - kaštonas sako, - nusibodo vienam pačiam būti, o rastum, dar ir pačios nerasiu.

Pasigailėjo ožkanagė ir sako:

- Susdaryk mano žiedus, nė vienas tokių žvakelių neturi.

Rinko rinko kaštonas ožkanagių žvakeles, visas šakeles nukaišė.

Berinkdamas sudargo, krunuot pradėjo.

- Ką gero davei, - sako, - dėkui, tik ko pridėjai - tai nedėkui, sušalau, sukrunau.

- O apie šitai tai pats pagalvok. Kaštonas suprato, ką ožkanagė liepė.

**

Kaštono žieduose yra saponinų. Kai kuriais atvejais nuo kosulio tikrai tinka. Vartoti be gydytojo nurodymų negalima, nes saponinai stipriai dirgina ir gali pakenkti, pavyzdžiui, jei ligonis ir šiaip gausiai skrepliuoja. Ilgai vartojant saponinus, gali prasidėti stipri, o kartais ir piktybinė anemija (mažakraujystė). Kartais, irgi tik gydytojui leidus, kaštono saponinus vartoja sklerozei gydyti.

Paklausa nedidelė, ruošti verta tik susitarus. Žydėjimui baigiantis prie apatinių šakų pririšame tankų tinklą, ar lengvą audinį, nubirę lapeliai susilaiko. Nuo žemės šlavinėti negalima - būna susiteršę. Surinktus lapelius džioviname gerai vėdinamose patalpose ar pravėsusioje krosnyje arba orkaitėje. Sausus sudėti reikia į popierium išklotas sandarias skardines, nes lengvai atidrėgsta ir nustoja gražios spalvos.

Kartais ruošia jaunus (apie 1/2 dydžio tepasiekusius) lapus, vos užsimezgusius (žirnio dydžio) vaisius, prinokusias sėklas ar „ežiukus"-vaisių luobeles. Visų šių žaliavų ruošia nedaug, tad ketinant rinkti reikia susitarti.


KERĖS

Augo kerės tarpu kitų insimaišiusios, ir niekas jų nežinojo, niekas jų nepastebėjo.

Ar vėjas nušvokštė, ar šarkos nučirškė, tik sužinojo medžiai, kad girią kirs, medžius sušapalos, šaknis ištraiškys. Nuliūdo medžiai, gaudžia tariasi, ar čia būti, ar kur eiti.

- Čia mes dygom, čia mes augom - niekur iš čia neisim, - nutarė ir liko. Tik kerės išsigando.

Išsigandusios kerės tarp savęs šnekasi:

- Vaje, seselės, pranyksime ir žymės mūsų neliks: niekas mūsų nepažįsta, niekas geru žodžiu nepaminės.

Gailavosi gailavosi, pasigailavusios sutarė iš girios bėgti.

Išbėgo kerės girios pakraštin, skardžiun insikabino - nebėr kur toliau bėga: užpakaly giria - girią kirs, prieky vanduo - vandeny skęs. Susimaizgė, susiraizgė skardžiuje kerės ir bailiai žvalgosi.

- Vaje, seselės, aikštėje mes, galgi kam kliūsim, galgi nebeliks mūsų.

Baiminosi, baiminosi, prisibaiminusios sutarė, kokia galybe pasirodyti.

- Pasirodykime, seselės, anksti, kad nepavėlintume. Ir nutarė žiedais pasirodyti:

- Testą mūsų žiedeliai, - sakosi kerės, - nuo krūtinės sunkumo, nuo dusulio, dėl akių šviesumo.

Sutarė - taip ir pasiskyrė.

Pabuvo, pabuvo kiek aprimusios kerės ir vėl baiminasi:

- Skins mūsų žiedelius, - nepaliks ir šakelių, pasirinkim, sesytės, kokią galybę, kad mūsų šakelių nekliudytų.

Pasitarė, pasitarė ir sutarė uogeles išsiauginti, saldžias sirpinti. Sutarė - taip ir padarė.

Sirpinasi kerės uogeles ir vėl baiminasi, ar užteks to saldumo, kad šakeles apgintų.

- Geriau, seselės, uždekim kokią galybę - tikriau bus. Testą mūs uogelėm galybė - nuo visokio sunkumo.

Sutarė - taip ir pasiskyrė.

Pasibuvo kiek, pasibuvo aprimusios kerės, uogeles pasiaugino ir vėl sunerimo.

- Kaži, seselės, ar užteks tos vienos galybės mūsų uogelėm, geriau uždėkim dar vieną galybę. Gerai, uždėkim, tik uždėkim slaptą - labiau mūsų žiūrės.

Ir prisirinko branduoliams slaptą galybę.

*

Kerės - mėlynvaisės slyvos - turi stiprias šaknines ataugas, gerai išsilaiko net stačiose atodangose (pavyzdžiui, Anykščiuose už Baranausko klėtelės). Pietinėje Lietuvos dalyje. Nemuno šlaituose į vakarus nuo Druskininkų jų gan dažnai pasitaiko. Yra ir Merkio šlaituose; ilgųjų ežerų krantuose yra, bet lik prie sodybų, turbūt, buvo pasodintos. Po šaltųjų žiemų kerės, kaip ir geltonosios „tryninės" - lietuviškos slyvos, atželia iš šaknų. Kerių kauliukas gan didelis, o vaisiai apysmulkiai. Prinokę vaisiai apyprėskiai, kiek saldūs, apyrūgščiai. Keres (dėl to kad kitų slyvų vaisiai skanesni) dar vadina vandeninėmis.

Kasinėjant Aukštadvario piliakalnį, mūsų eros pirmojo šimtmečio sluoksnyje rasta slyvų kauliukų, labai panašių į kerių, atspaudų.

Slyvų, kaip ir kitų kaulavaisių žiedai tinka vaistams, tačiau šiuo metu visai nevartojami - pakeičia ievų, neduodančių vertingų vaisių, žiedais arba sintetiniais vaisiais. Slyvų vaisiuose yra švelniai laisvinančių medžiagų, dėl to tikrai tinka nuo senatvės „sunkumo", atsirandančio dėl chroniško vidurių užkietėjimo. Daug geriau veikia, jei vartoja ne slyvų uogienes ar kompotus, sultis, bet iš lėto kramto džiovintus (aišku, neišbrinkintus) vaisius. Mat kramtant nuosekliai įsijungia ir visas virškinamais traktas.


KERNA ŽYGUOS KĖLĖS

Gegiulė - tinginė, lizdo nekrauna, namų nežiūri, vaikų neauklėja. Neapsikentė tingine liepa ir subarė:

- Ar tai gražu tau dykai būti, lizdo nekrauti, namų nežiūrėti, vaikų neauklėti; ar tai gražu - nežiūrėti vaikai svetimuos lizduos gožėja. Tai negražu ne tik paukščių pulkui, tai negražu visai giriai.

Neturėjo ką atsakyt gegiulė, užpyko ir sumanė giriai kerštą. Nulėkė gegiulė pabraduosna ir kukuoja: - Ku ku, tai žmonių pulko menkumas, Ku ku, kur lygumėlė - ten giria kėlės. O tam žmonių pulkui, tai tik pabradėlės, tai tik pašaipėlės,

Tai tam žmonių pulkui tik pašaltuonėlės.

Ku ku, kad sparnų neturėčiau,

Ku ku, kad vietos neturėčiau,

Tai kirsčiau girią ložėčiau, degimu deginčiau.

Ku ku, kur tik kalnelis, tai ten sodėčiau,

Ku ku, kur lygumėlė - ten lygų lauką;

Ku ku, kur pašlainėlė - tai ten kluonieną.

Ku ku, ku ku, tik ne žmonių pulkui;

Ku ku, tai žmonių pulko menkumas,

Ku ku, tik didžiais kelias.

Neapsikentė gegiulės juoku žmonės ir tarės girią kirsti, degimus deginti. Apsidžiaugė gegiulė kerštą pakėlus, parlėkė girion, kvatojas, išdeginti girią žada.

Nusiminė, aptilo medeliai, o patylėję pradėjo liepą barti:

- Ar tai mūs pulko gegiulė, nei medžių pulko, nei mum kliuvo, testa vaikų nežiūri, testą vaikai gožinėja. Dabar gegiulė užpyko, kerštus pakėlė, prapuldys girią, prapuldys girios medelius.

- Mūs ar ne mūs pulko, - sako liepa, - nedera dykai būti, nedera man senai nepasakyti, nedera man nesubarti.

- Tikrus žodžius liepa sako, - atsiliepė uosis, - tikrai nedera gožinės nesudrausti.

- O kas man rūpi, - pyksta ąžuolas, - dera ar nedera, ne mūs pulko, tegu paukščiai tesižino, o dabar paukščiams niekas, o mum prapultis.

- Netikra tavo kalba, ąžuole broleli, - ginčija gluosnis. - Nekenčia gegiulės ir girios paukšteliai: prapultis mum - prapultis ir paukšteliam, nebus be girios ir žmonės.

- Žinau, - spiriasi ąžuolas, - išnyks giria, sunyks ir žmonės, žiežiulai kad tik kerštas kelti. Išnyks giria, ir žiežiula vietos negaus, tik mažai man žiežiula rūpi. pačiam prapultis.

- Gera galva giries, - užkirto ąžuolui juodalksnis, -tai verčiau pagalvotum, kaip prapulties išsivaduoti.

- Bepig tau loti, - ąžuolas širsta, - arčiau manęs būtum, pažiūrėtum, kurio mūs galybė!

- Ar negan jum, broliai, bartis, - griaudina obelis, -iš tikro pažiūrėkim, rastum, dar neprapuolamoji prapultis, rastum, dar nulenkiama, kad ne visai giriai, tai nors pusei.

- Gera obelies kalba, - deda žodį beržas, - reikia žygus kelti, su žmonėmis derintis, kad gegiulė prikalbėjo, galim ir atkalbėti.

Patiko medžiam beržo kalba: „Žygus kelkim, žygus kelkim", - ošia didieji medžiai, ošia ir mažieji medžiai, ošia ir maži krūmeliai.

- Tai ką žyguos kelsim? - ieva klausia.

- Ar tik ne pati benorinti? - užsišoko ąžuolas. -Nekelsim, ne mergos reikalas žyguos eiti.

- O pats tai labiausiai norėtum, - atsikirto ieva. Pasisketrėjo, pasisketrėjo ąžuolas:

- O ir derėčiau, - sako, - ir augumu augus, ir skėtrumu skėtrus, iš visų medžių skirus.

- Nekelsim tavęs, - ginčija gluosnis, - šiurus tavo būdas, stati tavo kalba, nedera žyguos kelti. Kelkim liepą: ir sena, ir išmintinga, ir galybės nemenkos.

Norėjo jau medžiai liepą žyguos kelti, tik uosis prašneko:

- Nedera, broliai, liepos žyguos kelti: kad ir nemenka, kad ir sena, kad ir išmintinga, kad ir žodis jos teisingas, nedera žyguos kelti - per liepą gegiulė supyko, per liepą prapultis paskėlė, nedera liepos kelti.

Susimaišė medžių kalba, katras sau šneka opščia -nebeišmano, ką žyguos kelti.

- Kad leisit, tai aš žyguos eisiu, - sakosi kerną. -Jaunumo nebejauna, nenukalbins manęs gražiais žodeliais, rastum, greičiau pati nukalbinsiu.

- Kerną kelkim, kerną kelkim, - net tirta apsidžiaugęs beržas. - Ar tai nežinom kernos kietumo, ar tai nežinom kernos gerumo: ne laiku piktumu nepaimsi, neapgalėsi, laikui suėjus - pati gražumu duos. Kelkim kerną, kerną gerą žodį ras. Kelkim kerną, tvirta kerną, nei menkiausio medžio, nei mažiausio krūmo neužmirš, kelkim kerną.

Patiko medžiam beržo kalba ir kėlė kerną žyguos eiti.

Susiruošė kerna žyguos eiti, balta dvipale apsigaubė, su visais medžiais gražiai atsidėkojo:

- Ne savan kieman, ne bartuvon einu, nežinia, ką ten rasiu, vaidų nekelkit - man bus kelias lengvesnis.

Gražiai atsidėkojus kerna išėjo.

Nuėjo kerną pašaltuonėn, žmones kalbina - nei kalbon nesileidžia:

- Eik gražumu, iš kur atėjusi, tik kad sena, tik kad žila, leiste paleidžiam, jaunesnė būtum - daužte išdaužtume, kirste iškirstume, pjudyte išpjudytume. Eik gražumu, iš kur atėjusi!

Ką veiks kerna - išėjo.

Eina kerna atgalio - nebepaeina, pusėn kriaušio inlipo - kvapo nebeatgaudama sustojo. Pamatė kerną mažus paukštelius skrendant ir sako:

- Pasakykit girios medeliam, tik sargiai, kad gegiulė negirdėtų, testą vaduojas, kaip išmano, nebegalėjau jau aš senė, neradau gero žodžio. Kad ką išmanysiu - darysiu, tik testa tegu patys vaduojas.

Kėlės žmonės degimų deginti, o kol kėlėsi - kerną uogeles išsirpino. Išsirpinusi visą kriaušį nubėrė. Kėlės žmonės degimų deginti, kriaušin lipo - saldžias uogas rado. O tų uogelių saldumas - už medų saldesnės.

- Iš kur tos uogelės? - klausinėjas. To žodžio kerna tik ir laukė:

- Ant mano šakelių sirpo, - sako. - Girioj ne tokių rasi: ir rūgštelė širdžiai atgauti, ir stiprybė gulinčiam pakelti - visokia galybė girioj yra.

- Tai, rastum, susakysi tą girios galybę.

- Girios galybės tai nesusakysiu. Kad gražumu klausit, tai kiekvienas medelis savo naudą, savo galybę gražumu pasakys. Aš tai savo galybę pasakysiu, tik žadinį žadėkit, kad girios nekliudysit.

Parūpo žmonėm kernos galybė:

- Ko nori, prašyk, - sako, - tik girios nepaliksim: kėlimas keltas, žadinys žadėtas.

- Kad ne visą, - kerną derinas, - tai nors pusę girios palikit.

Tai ir sutarė, kerną savo galybę susakė:

- Iš širdies sopulio čia ėjau - nuo širdies sopulio mano galybė; uždusus pusėj kriaušelio sustojau - nuo dusulio mano galybė; mano uogelėj saldybė, mano uogelėj kietybė: saldybe pakeliu, kietybe sutveriu. Tokia mano galybė.

**

Kriaušės, panašiai kaip ir ievos, žiedus galima vartoti nuo kai kurių širdies ir kvėpavimo sutrikimų, bet tinka tik labai trumpą laiką - besaugant veikliosios medžiagos išgaruoja (jas vaistinėje pakeičia patvaresniais ir patogesniais sintetiniais preparatais). Neprinokusiuose kriaušės vaisiuose daug tadaidų. tad, kol nebuvo tanalbino, vartodavo nuo viduriavimų kriaušės vaisių arbatas ar pieno nuovarus. Išsirpusiuose kriaušės vaisiuose daug fruktozės - vertingos, greit įsisavinamos maisto medžiagos, ypač tinkamos nuvargus, sunkiai dirbus. Liaudies medicina labai vertina kerneles - vaisių kietumas, racionalioji medicina kol kas negali jų vertingumo nei paneigti, nei patvirtinti.

Merkio, Nemuno, Šventosios skardžiuose, pakrantėse dažniausiai aptinkame smulkiavaises ankstyvąsias, vadinamąsias ketverines kriaušes. Be šių, paupėse, prie rininių ežerų, o kartais ir sodybose (pavyzdžiui, Papiškėse, Stūgliuose, Žebriškiuose) pasitaiko stambiavaisių savaiminukių. Šios pasižymi ne tik labai dideliu atsparumu šalčiams, bet ir vertingomis vaisių savybėmis; pavyzdžiui, Papiškių (netoli Vilniaus) kaimo kriaušės vaisiai prinoksta labai vėlai rudenį ir išsilaiko ligi kovo-balandžio mėn., stambūs, netaisyklingai apvalūs „bulviniai"; Stūgliuose (Utenos raj.) - pailgi, stambūs, gražios formos, sultingi švelnaus skonio, rudeniniai. Beveik visos stambiavaisės kriaušės - gražaus augimo stambūs medžiai.

Kaip ir stambiavaises savaiminukes obelis, taip ir stambiais ir skaniais vaisiais kriaušes dažniausiai randame prie piliakalnių, kapinynų.

Stambiavaisėmis laikinukėmis kriaušėmis ir obelimis verta susidomėti jauniesiems gamtininkams; kurių negalima išsaugoti, reikia perskiepyti į saugiose vietose augančias menkesnės vertės laukines kriaušes bei obelis. Labai atsparios ir gerus vaisius vedančios laukinukės ne tik įdomios mūsų sodininkystės istorijai tirti, bet ir vertingos eroziniams šlaitams apsodinti: argi ne puiku turėti nelepius galingus medžius ir dar susirinkti gerus vaisius, kuriuos tereikia tik pakelti?


DREBUOLĖ

Žiežiula gegutė lizdo nekrauna, vaikų neaugina dyka būdama visiems bėdų prirokuoja. Prirokavo bėdą ir giriaisi esą ateisią žmonės, iškirsią girią.

Suėjo medžiai ir tarias:

- Ką, broliai seselės, veiksime, ar jau paskutinės dienelės mums priėjo, ar pražūtis mūsų? Ar kaip vaduosimės, ar pražūte pražūsime, ar iš čia kur išsibusime.

- Čia mes dygę, čia mes augę - nedera mums iš čia eiti. Kas bus, kas nebus - iš girios neisime.

Sutarė medžiai iš girios neiti.

- Kad jau likti sutarėme, tai apsitarkime, ar čia būdami kaip neišsivaduosime? - klausinėjasi medžiai.

- Ar turime, broliai seselės, kokį pyktį žmonėms?

- Neturime, neturime, - sakosi medžiai.

- Ar turi žmonės medžiams pyktį ar kerštą?

- Neturi, neturi, nei žmonių užgavome, nei žmonių skriaudėme, kuo išmanėme, kuo galėjome - vadavome, - sakosi medžiai.

- Kad nėr kerštų ir pykčių, - sako ąžuolas, - tai neišnaikins mūsų veislės.

- Kad naudos turės, tai neišnaikins, - sako eglė. -Rastum, mus naikindami kokios naudos ieško.

- Ir mus palikę, - ginčijasi ąžuolas, - naudos turės.

- Sutarkim, broliai seselės, - sako eglė, - kad kiekvienas kokią naudą turėtume, kad kiekvieno kokia galybė būtų, - tada tikrai nepražus mūsų veislė.

Ir pradėjo medžiai galvoti, kokią naudą pasiskirti, kokią galybę pasirinkti.

Susirūpino, rimtai galvoja visi medžiai, tik viena epušėlė opščia šneka.

- Ramintumeis, veikele, geriau pagalvotum, - eglė draudžia. O epušėlė sau opščia triukšmauja, ir tiek.

- Nebijau, - sako, - žmonių kirtimo, aš iš šaknų pasikelsiu.

Užgirdo jos kalbą žiežiula ir juokiasi:

- Nepasikeisi iš šaknų, kvailele, iškirs žmonės girią, išraus šaknis, išpurens velėną, iš šaknų nepasikeisi.

Išsigando, dreba epušė, nustojus drebėt nebegali, žodžio ištart nebepagali.

Pagalvojo, pagalvojo surimę medžiai, ąžuolas ir klausia:

- Tai ar pasirinkot sau naudas, tai ar pasiskyrėt sau galybes, ar išvaduosime medžių veislę?

- Lyg ir pasiskyrėme, - sako liepa. - Tu vyresnis, tai pirmas ir sakykis.

Skėtrus ąžuolas - dar skėterėjos, augus ąžuolas -dar stibterėjos, iš visos galybės dusterėjo ir sako:

- Mano galybė - palaidą suraukti, mano stiprybė -gulintį pakelti, mano nauda - ašis stipri, stebulė tvirta. Ir padalinau: stiprybę - gilėn, galybę - žievėn, naudą -medžio tvirtybėn; rastum neišnyks mūs ąžuolų veislė.

Taip ąžuolas pasakė, o medžiai tarė, kad gerai pasirinkęs - neišnyks ąžuolų veislė, nebus medžių pulkas be tėvo.

Po ąžuolo pasisakė ir uosis, ir beržas, klevas, o po jų eglė, pušelė ganduolėlė, vinkšna guobojėlė, o po jom ką pasirinkę pasisakė ir ėglius, ir broliai alksniai, ir ieva baltuolė - ir visiem medžiai tarė:

- Gerai pasirinko, nebus medžių pulkas be mūs brolelių, be mūs seselių.

Visi medžiai pasisakė, tik viena epušė tyli, dreba, žodžio ištart nebegali.

- Tai, regi, - sako ąžuolas, - nederančiai tau vardą parinkom, ne epušė šlamuolė, o drebuolė.

Sudrebėjo tan žodin dar labiau epušė ir nieko nesako - žodžio pratart nebegali.

Pasigailėjo epušės drebuolės liepa ir sako medžiam medeliam:

- Visi galybes turim, visi naudas pasirinkom, visi išsivaduosim, negi prapuls viena mūs seselė? Ar tai gražu bus medžiam medeliam, kad seselės nevadavom?

Susigraudino beržas ir sako:

- Iš tiesų, nemiela būtų seselę praradus, diena dienon verkčiau - vaduokim.

Net išraudo klevas, veidas jam persimainė:

- Iš tiesų, - sako auksuolėlis, - nemiela mums būtų seselę praradus, iš rūpestėlio net išgeltonyčiau.

- Nemiela, nemiela, - atsiliepė tiesuolis uosis, - tik kaip vaduosi, kad nei naudos, nei galybės, už ką ją laikys?

- O mes jai kokią galybę uždekim, - sako dosni obelis.

- Kažin ar dera, - vėl ginčijasi tiesuolis uosis, - gal ji nepagali galybės turėti.

Papyko ąžuolas medžiams besiginčijant ir sako:

- Nedera medeliam ginčus kelti, kad vaduot - tai vaduot, kad nedera - tai sakyk tiesiai.

- Aš ir nevengiu tiesios kalbos, - sako uosis. - Kai visi medžiai galybes rinkos, epušė - gudrybę rinkos, kai visi medžiai naudas rinkos - epušė iš baimės ir žadą, ir protą prarado, negi duosi galybę nepriderančiam.

- Negi taip ir paliksim, - vėl gina liepa. - Kad pati nesako, tai mes paklausinėkim.

Ir sutarė medžiai patys epušę drebuolę paklausinėti, sutarė patys jai naudą skirti, galybę duoti.

- Epušėle drebuolėle, epušėle drebuolėle, - kalbina eglė, - ar girdi mano žodį? Ar perpranti mano kalbą? Kad girdi, kad perpranti, vaikele, linkterėk galvelę.

Apsidžiaugė epušė, kad medžiai jos nepalieka, ne tik galvele, visu liemeniu lenkės.

- Epušėle drebuolėle, epušėle drebuolėle, - kalbina eglė, - ar imsies naudą, kokią skirsime, ar imsies galybę, kokią duosime? Kad mūs valios derinsies, kad imsies, ką skirsime, linkterėk, vaikele, galvelę.

Apsidžiaugė epušė, kad jai skirs naudą, duos galybę, ne tik galvele - visu liemeniu lenkėsi.

- Epušėle drebuolėle, epušėle drebuolėle, - skiria eglė, -skeldine skilsi, lenktine lenksies - tokią tau skiriame galybę. Epušėle drebuolėle, epušėle drebuolėle, tvirtybės neturėjai ir neturėsi, tavo triušon sudėsim galybę: nuo kaulų sukimo, nuo sąnarių brinkimo, nuo diegiųjų vėrimų. Ar imsies tokią galybę?

Apsidžiaugė epušė tokią galybę gavusi, visiem medeliam gražiai nusilenkė.

Užpyko žiežiula gegiulė, kad medžių pulke pykčių nesukėlė, užkukavo, užkukavo:

- Medžiai medeliai, kad ir vaduosit, vis tiek epušė bus menkiausia, vis tiek iš medžių skirsis.

Nutilo medžiai nenorėdami žiežiulai girdint Šnekėti. Deynias dienas žiežiula gegiulė kukavo, o dešimtąją medžiai žado nebeatgavo.

Dešimtą dieną atlėkė žiežiula gegiulė pas epušę ir kukuoja:

- Ku ku, epušėle, ku ku, nebe epušėle, ku ku, drebuolėle. Vadavo tave medeliai, tik ne suvisum atvadavo - nenužadėjo tavo gudrybės: kelsis degimuose tavo šaknelės, oi barsis barsis lyduokėliai, neminės tavęs geru žodžiu. Ku ku, epušėle, ku ku, nebe epušėle, ku ku, drebuolėle, dvi gudrybes sugalvojai, vieną tik medeliam pasisakei, vis tiek žinau tavo gudrybę - diegu dygdama, jauna būdama, obelies būdu rėdysies. Menka tavo gudrybė: keiks tave martelės, kam obuolių uogelių nesirpini, mes tave kaitrion ugnelėn. Ku ku, drebuolėle, ku ku, ku ku, nenaudėle, tokia tavo dalelė.

Išsigando drebuolė žiežiulos gegiulės žodžio ir paliko drebėti.

**

Drebulės, kaip ir kilų gluosninių, brazde ir medienoje daug salicilinės rūgšties, tręštam ir pūnant medienai susidaro kvapūs salicilinės rūgšties junginiai. Jie labai praverčia gydant reumatinius susirgimus; mūsų seneliai ir proseneliai neklydo sukamus sąnarius šutindami sutrešusią drebulės mediena ar darydami trešenų vonias. Dabar sutrešusios drebulės medienos nebevartoja - ne visada jos yra, kai reikia, nepatogi transportuoti. Pakeičia patogesniu cheminiu preparalu - metilo salicilatu.

 

Jūs esate čia: Naujienos Girios medeliai, žali žal... 2. GIRIOS MEDELIAI, ŽALI ŽALIUONĖLIAI