Šeštadienis, Rugp 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Girios medeliai, žali žal... 3. GIRIOS MEDELIAI, ŽALI ŽALIUONĖLIAI

3. GIRIOS MEDELIAI, ŽALI ŽALIUONĖLIAI - KUR BENUEISI..

KUR BENUEISI..

Ginučių seniai saku: „Kur beeisi - iš girios nebeišeisi". Ir tikrai, jei eitum eitum - girios kraštą prieitum, nuo girios nenutrūktum: iš girios medžių troba suręsta, skeldinėlėm ir apdengta; duonkubilis, kibiras. Šaukštas - irgi medinis; iš šakų ir vytelių krepšiai nupinti. Girioje ganėsi ir arkliukas, kuris rąstus vežioja ir duonai žemelės praaria; girioje ganėsi ir karvute, kurios pieno šlaku viralas pralietas; girioje ganėsi ir avytė, kurios mėsa puodan įdėta, vilnos suverptos, milelin suaustos, drabužin pasiūtos. Girios aikštėje ir gyvulėliams šieno pašienauta. Girioje ir grybai dygsta, ir uogos, ir riešutai sirpsta. Tikrai, kur besisuksi - vis girios kliūsi.

Gera giria: maitina, dengia, bet ir sargiam būt liepia - girioje pilkas vilkas tykoja. Užsižiopsos piemuo - ir nebėra avelės. Gera giria - grybų ir uogų krepšius prikrauna, obuolių ir riešutų užančius prikemša, bet ir sargiam būti liepia - musmirių prisirinksi, gailiauogių prisivalgysi, laumrie-šučių prisikrimsi - nebereikės nei uogauti, nei grybauti. Gera giria - gyvulius maitina, bet ir sargiam būt liepia: su rasa klonin nuginsi, sumenkuos, iškris avelės; šiuorių prisišienausi, atkiurs arkliams žiaunos, nebegalės ir gero šieno kramtyti.

Sargiam reikia girioje būti, daug išmanyti reikia.

Temstant ar sutemus pilna giria stebuklų. Kyla vyniojas rūkas virš akivarų ir pelkių, sako, laumės žlugtą skalbiančios, alų verdančios. Vejas plonus žvilgančius siūlelius nešioja, sako, naktį verpti laumės verpalai išsidraikę. Žėruoja naktį po senais kelmais ugnys, dega virpa kaip žalsvos žarijėlės, o šaltos, sako, - pinigai degą.

Baisu girioje naktį, gūdu girioje dieną, o kas tuose akivaruose, iš kur tie verpalai, kas žėruoja patamsyje, kas nuo saulutės slapstosi - smalsu, net baugu.

Svarbi, reikli, įdomi ir gūdi giria seniems, svarbi nuo pat vaikystės ligi senatvės, reikalinga mums dar ir šiandie. Ir nežinai, kada ji buvo reikalingesnė: ar seniau, kai rengė, maitino, ar dabar, kai teikia žaliavas pramonei, o dar daugiau - tyro oro mums kvėpuoti, kai teikia poilsį nuo miesto pavargusiems. Aišku, seniau giria buvo slaptesnė, gūdesnė ir įdomesne; aišku, seniau girią geriau pažindavo, geriau su giria sutardavo, dėl to ir giria dosnesnė, meilesnė buvo.

Ne tik gyvulėliai girioje ganėsi, bet ir smulkūs, ir stambūs medžiojamieji žvėrys maisto rasdavo, o valgomųjų žolelių, uogų, grybų, saldžiųjų gilių ir brandžių riešutų ar daug daugiau buvę, ar žmonės daugiau pažinoję, ar doriau rinkti, nenokusių negadindami, mokėję. Medžių drevėse bites vaško korius lipdė, medų nešė.

Ir žvėrių kailiai, ir karnų plaušai drabužiui ir apavui liko. Giria rengė.

Ne tik medžiotojai žvėris bevaikydami, ne tik piemenys girioje beganydami girios takais vaikščiodavo - sliūkindavo jais ir tingesnis kaimynas, svetimų atsargų pasigodojęs. Neprašytam atvykėliui kelių pastodavo vėjavartų kerplėšynas, klaidžios pelkės, raistų akivarai. Apie neprašytą atvykėlį kėkštai ir šarkos pranešdavo. Pasitikdavo neprašytą atvykėlį ir tyčiomis pakirsti medžiai: griūdavo, takus kelius užtverdavo. Giria gynė.

Ne tik neprašyti svečiai giriomis sliūkinėjo, keliavo girių keliais ir pirkliai mainininkai: savas prekes atveždavo, čia augintas ir rinktas -išmainę išsiveždavo. Neklampojo aklai po raistus, po vėjavartas besibraudami šarkų, kėkštų nerikdydavo. Lauktiems svečiams būdavo keikte užkeiktos, burte užburtos, tarte sutartos, bet ryškios žymės, kuria brasta važiuotas pervažiuosi, kur tik pėsčias perbrisi; buvo žymės, kur raistą eite pereisi, kur tik paukščiu perskrisi. Buvo girioje keliai, buvo girioje žymės. Giria prekiavo, giria kaimynus suvesdavo.

Gera giria - prekiavo, valgydino, rengė, gynė.

Bet ne tik gera giria: girioje ir meškos laužas - meška bites iškopinėja; girioje ir klastingas lūšis, ir pilkas vilkas medžioja - medžiotojo grobį paveržia, kartais net neatsargų medžiotoją priveikia, pagirin išpuolę - gyvulius išpjauna. Rūsti giria.

Daug girios ežeruose žąsų, ančių, baltųjų gulbelių, bet jos po vidurį ežero plaukioja, aukštai padebesiais lekioja. Daug girioje briedžių, meškų, šernų - bet jie eiklias kojas ir kietas kanopas, stiprius ragus, tvirtus nagus ir iltis turi. Nelengva juos pavyti, o pavijus - dar sunkiau nugalėti. Kai be dalios medžiotojai grįžta, tenka gilėmis, grybais, uogomis prisidurti. O prisidurk, kad geras, jei vienos gilės saldžios, kitos karčios, jei grybai sumišai su šungrybiais dygsta, jei uogos su gailiauogėmis drauge sirpsta. Rūsčiai, oi rūsčiai klausinėja giria, daug, labai daug reikia žinoti.

Gaudžia, ūžia. šneka giria dieną, naktį - barasi, dūsauja, kvatojasi; o žiūrėk nežiūrėjęs - nieko nepamatysi. Rūksta, dega girioje, dega rūksta ir nesudega, o kas kūrena - nepamatysi. Kas tie nematomieji, draugai ar priešai? Kaip juos palankiai nuteikti, kaip užsirūstinusius permaldauti? Daug, oi daug reikia išmanyti.

Ir nuo seno žmonės stengėsi pažinti, perprasti girią. Girią gerąją, kuri valgydina, dengia, gina; ir girią rūsčiają, kuri neapdairius, neišmanančius baudžia, stengėsi perprasti, sužinoti. Senesnieji pasakojo girios paslaptis jaunesniems, tėvai ir seneliai - vaikus, anūkus mokė. Ir ne bet kaip mokė. Tikra girios mokykla buvo. Ir pasakodavo dėstydavo, ir klausinėdavo - žinias patikrindavo, ir girion išsivedę pėdas sekti, augalus pažinti, grybus nuo šungrybių skirti liepdavo, ir tikrus egzaminus surengdavo - painias mįsles mindavo.

Tokia tad giria, tokia girios mokykla. Ilgai joje mokytis reikėdavo. Ilgai bemokydami ir besimokydami, kiekvieną žymelę pastebėdavo, kiekvienam nusakymui tinkamą žodį parinkdavo.

Šiandie girios išminties mažiau bereikia, šiandie iš knygų mokytis lengviau, bet kai bandai parašyti, kaip susakyta - sunku senių išminčiai prilygti, sunku tinkamesnį žodį parinkti. Kas be ko, daug girios paslapčių šiandie nebe paslaptys, nebe laumės draiko verpalus, o voriukai voratinklius leidžia, ne pinigai po senais kelmais dega, o bakterijos ar grybai švyti, kas be ko... Daug lengviau dabar mokytis, daug lengviau sužinoti, tad ne vienas mokinukas ir didžiai išpuiksta - girios nebesaugo. Tokius giria baudžia, ir ne tik juos - ir riešutų mažiau besirpsta, ir grybų mažiau bedygsta. Vienos girios bausmių kartais ir neužtenka - tenka ir gamtos apsaugos darbuotojams žodį tarti, girią nuo neišmanėlių ir piktnaudžių saugoti, kad ji mus saugotų ir gintų, ne nuo priešų atėjūnų, o nuo mūsų pačių veiklos žalingų medžiagų. Kad ji mums dosni būtų, ne nuo badų gintų, o mūsų maistui taip reikalingų vitaminų, mikroelementų pridėtų, mūsų sveikatą saugotų.

Iš knygų mokytis lengviau negu girios mokykloje, ir ne vienas mokinukas nūdien didžiai išpuiksta, gudrus besąs mano. Nagi, patikrinkime savo žinias, pabandykime įminti kelias bent jau lengvesnes girios mįsles.

Jūs esate čia: Naujienos Girios medeliai, žali žal... 3. GIRIOS MEDELIAI, ŽALI ŽALIUONĖLIAI