Antradienis, Lie 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Girios medeliai, žali žal... 3. GIRIOS MEDELIAI, ŽALI ŽALIUONĖLIAI

3. GIRIOS MEDELIAI, ŽALI ŽALIUONĖLIAI


KAIP VYŠNIA SODON INSIPRAŠĖ

Vaikščiojo tėvulis po žalią girią ir užgirdo ką verkiant. Pasiklauso, pasižiūri - nieko nemato. Pradėjo šaukti, kas verkia - vyšnia atsiliepė.

Priėjo tėvulis prie žaliai vyšniai ir klausia:

- Ko verki?

- Kaip aš neverksiu, - sako vyšnia, - praaugo mane kiti medeliai, nebemato saulelės mano žiedeliai - nebesimezga mano uogelės, nebemato saulelės mano lapeliai - nebesirpsta mano uogelės.

- Tai ką gi aš dabar padarysiu, negi medelių šakas praskirsiu - vėl užsilenks, negi medelių šakas nugenėsiu - vėl užžels.

- Nekliudyk medelių, testą želie, kaip žėlę, testą augie, kaip augę, tik manęs čia nepalik.

- Tai kur aš tave dėsiu?

- Kur pats būsi, - prašo vyšnia, - ten ir mane padėsi. Aš baltais žiedeliais žydėsiu, raudonas uogeles sirpinsiu, - bus tau gražu pažiūrėti, bus tau gera širdžiai atsigauti.

Paklausė tėvulis vyšnios kalbos, parsinešė vyšnią, parsinešęs kieme pasodino.

**

Aukštaitijoje gan daug atsparių puslaukinių vyšnių formų, jos tinka eroziniams šlaitams želdinti. Dera gan gausiai, vaisiai skanūs, jaunieji gamtininkai turėtų jomis susirūpinti. Būtų labai naudinga, jei jauniesiems gamtininkams skirtų kokį hektarą ar daugiau Šlaitų ar skardžių vyšnynui.


APIE VYŠNIĄ IR DEVINTĄ MARČIĄ

Vienuos namuos vienu kartu devynios marčios atatekėjo. Aštuonias pati anyta pasirinko, devintoji - be anytos valios atėjo.

Vienu metu visos devynios ir dukterų susilaukė. Aštuonių marčių dukterys gimė kaip viso svieto, o devintosios - mažutė, sustraukus, kaip vaškas geltona. Aštuonias marčias anyta gyrė, devintai ir žodžio nepasakė.

Suėjo laikas, ir aštuonių marčių dukterys grynos baltos paliko, devintos - geltona kaip vaškas. Aštuonias marčias anyta myli, devintos lenkte lenkias. Aštuonios marčios kartu dirba, devinta - skyrium.

Ravėjo devintoji marti viena gale sodo ir graudžiai verkė. Užgirdo ją raudant vyšnia ir klausia:

- Ko raudi?

- Vyšnele sesele, kaipgi neraudosiu, visos devynios vienoj dienoj dukterų susilaukėm, tik nevienodos mūsų dukrytės: aštuonių - kaip piene praustos, mano - kaip vaškelis geltona. Kadgi nors panaši į kitas būtų.

- Ar nenuskriaudei ko? - vyšnia klausia.

- Skriausti nieko nenuskriaudžiau, - pasakojasi devintoji marti, - tik anas aštuonias anyta pati pasirinko, aš ir nepasirodžius atatekėjau.

- Ar neskriaudžia tavęs? - vėl vyšnia klausia.

- Skiria mane ir darbu, ir valgiu, skiria mane ir užu stalo: anos aštuonios prie stalo sėdi, ašei - prie kampui. Skirti mane skiria, tik kur neskirs: anų aštuonių pernakt vienoj palelėj išmiega, mano - ir šešias nutriedžia. Skirt - skiria, skriaust - neskriaužia.

- Kad nėr tavo kaltės, kad neturi niekam pykčio - tai vaduosiu, - sako vyšnia.

- Nuo mano žiomenų pasrink klijų - duok dukteriai čiulmyti, nuo mano šakų pasrink žiedų, atvirus - duok dukteriai gerti.

Paklausius devintoji marti taip ir padarė. Kai tik pačiulmijo - tryduot nustojo, kai tik atsigėrė - ir geltonumas išnyko.

Vienodai visos marčios dukteris augino - tik nevienodai augo. Aštuonių marčių - rankytėm skeryčioja, lopšy šokinėja, devintosios - vis kaip suvystyta.

Nuėjo devintoji marti pas vyšnią, apsikabino ir prašo:

- Vyšnele sesele, vadavai anuokart, vaduok ir dabar. Anų marčių dukterys - kaip nulietos, veideliai – kaip obuoliukai, rankytėm skeryčioja, lopšy šokinėja, o mano - sausa kaip šakaliukas, balti žandeliai, vis kaip suvystyta.

- Ar nenuskriaudei ko? - klausia vyšnia.

- Vyšnele sesele, - sako devintoji marti, - nieko, sesele, nenuskriaudžiau.

- Ar tavęs neskriaudžia? - vėl klausia vyšnia.

- Ne, vyšnele sesele, - sako devintoji marti, - nei skriaudžia, nei skiria, tik lygu nemato; tik kur matys: anų marčių dukterys - juokias, krykščia, manoji - kaip be žado.

- Kad nėr tavo kaltės, kad neturi niekam pykčio - tai vaduosiu. Paskink mano šakų, kur su uogelėm - pabovyk.

Paskiausius devintoji marti taip ir padarė. Kai tik mergytė pamatė gražias uogas - juokiasi krykščia, rankytėm siekti pradėjo. Suvalgė mergytė tris vyšnių uogas - žandeliai nuraudo, kūnelis prisipildė, vaikščioti pradėjo.

Nuo tos dienos ir anyta devintos marčios nebeskyrė.

**

Kaulavaisių klijai tikrai gelbsti sergant žarnyno suerzinimu. Vaistinėse vartoja ne vyšnių, o abrikosų klijus, Pietuose augančių abrikosų klijai labiau tinka už mūsiškius, nes oras ten sausesnis. Pas mus oras drėgnas, dažnai lyja, ir neretai

klijai būna supeliję, netinkami.

Vyšnių žiedų vaistams dabar nebevartoja, palieka vaisiams sirpinti, pakeičia juos labai panašiai veikiančiais gudobelių žiedais.

Vyšnių vaisių reikšmė ir šiandien labai didelė, tiesa, vaistinėse beveik nebūna vyšnių sirupo, bet daug jo suvartoja dietiniams maisto patiekalams. Vyšnių vaisiai, sultys skatina raudonųjų kraujo kūnelių formavimąsi, bet drauge didina ir kraujo krešėjimą, dėl to netinka senyviems, sergantiems trombozėmis. Vyšnių vaisiai rūgštūs, gali praversti sergantiems sumažėjusiu skrandžio rūgštingumu, netinka, jei rūgštingumas didelis.


ANKSTYVĖ (Kaip ankstyvė kieman ėjo)

Leido motina dukteris žmonės paviešėti. Vyšnia su ankstyve drauge ėjo. Vyšnia vyresnė - sparčiai ėjo. Ankstyvė jaunesnė - kartu nespėjo, nespėjus atsiliko.

Vyšnia vyresnė, drąsiai ėjo - viena nuėjo. Ankstyvė atsilikus - verkti pradėjo.

Užgirdo paukšteliai verkiant, sulėkė, visi kartu klausinėja - visai pasimetė ankstyvė, nei iš kur atėjusi, nei kur ėjus nebežino, žino tik - su seserim ėjus.

Pasigailėjo paukšteliai ankstyvės ir sako:

- Kad kokią žymę duotum - rastume nors tavo seserį.

Ką veiks ankstyvė - uogeles davė.

Čiupo paukšteliai uogeles, išlekiojo, derino derino-niekur tokių nerado. Vėl pasiėmė, vėl ieškojo - ir vėl nerado. Parlekia, sako:

- Gal netikra tavo žymė, visokių uogelių matėm, tokių - neradom.

Tada paukšteliai suprato:

- Žinom, - sako, - tavo sesytė vyšnia, seniai žmonės kieminėjas, eime - parodysime.

Ankstyvė vėl verkia:

- Kaip aš beisiu, kad lauktuvių nebeturiu.

- Kad neturi tų, gal turi kitų? - ramina paukšteliai. -Gal kokią galybę žinosi?

- Žinau, žinau, - džiaugias ankstyvė, - kai pražystu prasningu, pažiūrėjus akys prašviesėja, mano uogelės -kaip medus širdį atgauna, mano ašarėlės - vidų suramina.

- Geros bus ir tos lauktuvės, - sako paukšteliai ir nuvedė ankstyvę kieminėtis.

Taip ir paliko ankstyvės uogelės paukšteliams lesti.

**

Ankstyvės-trešnės žiedai, vaisiai ir klijai tikrai tiktų vaistams, tačiau žiedų ir klijų atsisakėme, kaip ir vyšnių, dėl tų pačių priežasčių, o skanius ir vitaminingus vaisius atidavėme virtuvei.

Be kultūrinių, Lietuvoje yra ir laukinių trešnių. Ypač įdomios yra augančios Bražuolos slėnyje. Iš jų kauliukų išauginti gražūs medžiai auga Botanikos instituto eksperimentinėje bazėje (Jeruzalėje), o šių vaikai nuvažiavo net į Leningradą: botanikas Čirkovas juos pasėjo Kolos pusiasalyje. Medeliai gražiai auga, dera, tik gaila nebevadina jų bražuolinukais, o leningradietėmis ir kolietėmis.

Laukinės trešnės - gražūs, nelepūs medžiai, o jų vaisiai, kad ir smulkoki - skanūs. Labai praverstų šios gražuolės priešeroziniams želdiniams, net jei ir visus vaisius išnešiotų paukšteliai: jie nurenka daug vikšrų, tad negailėkime jiems ir vienos kitos uogos.


TEPALAS

Visi medžiai jau turėjo vardus, tik tepalas niekaip vardo pasirinkt negalėjo. Nenorėjo bevardžiu būti ir paprašė kitų medžių, kad jam vardą skirtų.

Suėjo medžiai vardo duoti ir klausia:

- Kokios tavo žymės?

- Kad kaip ir neturiu žymės: ir augumo vidutinio, ir skėtrumo vidutinio, ir stiprumo ne per didžiausio, ir grožio - ne per gražiausio.

- tai gal turi, - vyresnieji medžiai klausinėja, - kuom pasidžiaugt?

- Ko gi aš neturėsiu, - sakosi, - ir lapeliai mano kvapūs, ir spurgeliai mano purus, ir šakelės mano tvirtos.

Pasitarė pasitarė vyresnieji medžiai - ir kiti tokias žymes beturį: ir uosio spurgeliai purūs, ir beržo lapeliai kvapūs, ir epušės šakelės tvirtos. Netinka iš tų žymių vardą duoti.

- Tai gal turi, - klausia senieji medžiai, - kokią galybę?

- Ko gi neturėsiu, - sakosi, - iš mano spurgelių tai nuo žaizdų, nuo skausmų, nuo sumušimų tepalas.

- Tai ir šaukis tepalu, - pykterėjo senieji medžiai.

**

Balzaminės tuopos pumpurai turi stipriai dezinfekuojančių kvapių medžiagų ir gerai padengiančių lipnių dervų. Jei neturime patogesnių tvarsčių, smulkias neužkrėstas žaizdeles žygio ar darbo metu galime padengti traiškytais pumpurais ar jų dervomis. Gryni, tik suskinti balzaminės tuopos pumpurai retai tevartojami - ne visur jų rasime, o ilgiau pabuvę nuskinti, palieka nebelipnūs ir žymiai menkiau tetinka. Daug patogiau nešioti tvarsčio paketėlį.

Iš tuopos pumpurų galima pasigaminti dezinfekuojančio skysčio: į buteliuką pridedame skintų pumpurų, kiek telpa nespaudžiant ir nekratant, į tarpus pripilame švaraus spirito. Palaikome 10-12 dienų. Suvilgius skysčiu tvarstį, galima padengti žaizdas, valyti jų aplinką.

Nors tuopų pumpurų kvapiosios medžiagos ir stipriai dezinfekuoja, tačiau jų vartoti į vidų negalima, mat dervos ilgai laikosi, sunkiai iš organizmo pasišalina, sukelia lėtinius ir sunkius uždegimus. Gali labai pakenkti inkstams.

Bitės iš tuopos pumpurų (taip pat ir kitų kvapių sakingų medžių) neša dervas - pikį. Pikis irgi gan stipriai dezinfekuoja, bet sumišęs su bičių produktais kur kas stipriau dirgina. Vartoti galima tik gydytojui leidus ir labai atsargiai, ir tik išoriškai.

Įvairiems vaistažolių mišiniams bei perdirbimui vartojama daug tuopos pumpurų. Patogiausia rinkti nuo jaunų šakninių atžalų. Rudenį, kai pumpurai jau visai subrendę ir lapai nukritę, arba pavasarį, kol lapai dar nesprogę, arba žiemą išpjauna 1-2 m ilgio atžalas ir parsinešę namo nuskainioja pumpurus. Pumpurus džiovina vos vos šiltose krosnyse ir orkaitėse; karštai džiovinant išgaruoja malonus kvapas. Džiovinamus pumpurus reikia supilti labai plonai. Plonai supilame ir atsargas, kad nepradėtų kaisti, ypač jei renkame pavasarį. Ar išdžiūvę, tikriname perlauždami ir išknaibę viršuj esančius lapelius. Jie turi būti trapūs.

Kartais pumpurus renka ir nuo suaugusių medžių šakų, tada tenka palaukti, kol išsprogs žiediniai - nukars žirginiai.

Retai perka kvapią jaunų šakų žievę ar plonas rykštes su visa žieve. Jei tokia žaliava reikalinga, tai džiovina kaip ir pumpurus. Paklausa nedidelė, prieš ruošiant reikia teirautis.

Tuopos gerai tinka šlaitams, karjerams apsodinti. Ypač stipriai suauga, jei kartais nukertame ar išpjauname jaunas atžalas.


KAIP ĄŽUOLAS VIENAS PALIKO IR KAS IŠ TO NUTIKO

Visi medeliai galybes pasirinko, tik ąžuolas - ne.

- Kam man galybę rinktis, aš už kitus medžius galingesnis! - kėlaujasi ąžuolas prieš kitus medžius, stiprumu aukštumu giriasi, galingumu platumu puikuojasi.

Pasižiūrėjo pušis - ne jai ąžuolo tvirtumui lygintis:

- Keliauk laimingai, broleli, negaliu lygintis, neturiu tokio tvirtumo.

Ir atsiliko. Ąžuolas nė negrįžtelėjo. Pasižiūrėjo ėglius - toli ligi ąžuolo augumo:

- Keliauk laimingai, broleli, kur man mažam besuspėti.

Ir atsiliko. Ąžuolas nė nelinkterėjo. Pasižiūrėjo obelis - nėjai ąžuolo šakas priskėsti:

- Keliauk laimingai, broleli, negaliu lygintis, neturiu tokio skėtrumo.

Ir atsiliko. Ąžuolas tiku tiku grįžtelėjo. Pasižiūrėjo žilvitis - toli ąžuolo metuotumo:

- Keliauk laimingai, broleli, tujei dar jaunas, aš jau senas, kur man senam besuspėti.

Ir atsiliko. Ąžuolas tiku tiku grįžtelėjo. Tik liepa gajuonėlė, tik eglė žaliuonėlė ąžuolą lydėjo. Pasižiūrėjo liepa - toli toli ąžuolo viršūnė - nepasieksi.

- Keliauk laimingai, broleli, kur man tave bepasiekti. Ir atsiliko.

Pasižūrėjo eglė - toli jai iki ąžuolo platumo:

- Keliauki, platėki laimingai, broleli, kur man lieknai sulig tavim pagalėti.

Ir atsiliko.

Grįžtelėjo ąžuolas - vienas beeinąs. Dar aukščiau galvą iškėlė, dar plačiu šakas išskėtė - nebėr prieš ką pasikėlauti.

Sušlamėjo ąžuolas visais lapeliais - niekas nenugirdo, neatsiliepė.

Suruko, susidūmojo ąžuolas ir užmiršo lapelius mesti.

Medžių motina dar nemigus buvo, pamatė, kad ąžuolas lapų nemeta ir sako:

- Ąžuolėli sūneli, ko lapelių nemeti. Kad tu lapelių nemesi, kuom aš sena segėsiu.

- Neberūpi man lapeliai, pasilikau vienas be seselių, brolelių, nebėr man su kuom pasitaryti, nebėr man su kuom pasikalbėti.

Įmigdama medžių motina ką pasakė, bet per miegus tik suniurnėjo - nenugirdo ąžuolas aukštai galvą iškėlęs. Taip ir nežinojo ąžuolas, ar motina liepė lapus mesti, ar su lapais būti, ar ramino, ar griaudino. Nežinodamas pradėjo po kokį lapą mesti, kitą pasilaikyti. Tai peržiem po vieną ir mėčiojo.

Nusibodo ąžuolui vienam būti, nusibodo vienam dūmoti, susigraudino ąžuolas: „Ką aš vienas beveiksiu, nėr man brolelių pasitaryti, nėr man seselių pasikalbėti, ko aš vienas skyrium būsiu - geriau nesprogsiu, geriau nebežaliuosiu".

Ir nesprogo ąžuolas medeliam susprogus, ir nesprogo ąžuolas medeliam sužaliavus.

Sulapojo medžiai, sučiulbėjo paukšteliai ir nubudo miegą miegojusi medžių motina. Atsibudusi apsižiūrėjo, kaip medžiai besveiki, žiūri - ąžuolas nesprogęs.

- Sūneli ąžuolėli, kodėl lapų nesprogdini?

- Ko aš besprogdinsiu, - gailaujasi ąžuolas. - Kėlavausi prieš brolius, kėlavusi prieš seseles - jie sau pasiliko, mane vieną paliko. Nebėr man brolelių pasitaryti, nebėr man seselių pasikalbėti. Ko aš vienas skyrium būsiu, geriau suvisai nebebūsiu.

- Ąžuolėli sūneli, - kalbina medžių motina, - jei tu nebebūsi, prie ko aš sena būsiu, kas medelius žiūrės.

Pasigailėjo ąžuolas motinos, pasigailėjo medžių ir išsprogdino žiedelius.

- Ąžuolėli sūneli, - vėl kalbina medžių motina, - jei tu nesprogsi, kuom aš sena gobėsiu?

- Kaip aš, motule, sprogsiu, - vėl gailaujasi ąžuolas, - nėr man brolelių pasitaryti, nėr man seselių pasikalbėti, kad nors kas geru žodžiu paminėtų, kad nors kokią galybę turėčiau.

- Kokią , vaikeli, aš tau beduosiu, - visas kitiem išdalinau.

-Tai duok kokią, kurios kiti neturi, per tvirtumą nuo brolių, seserų atsiskyriau, - duok man tvirtumo galybę.

Patiko medžių motinai ąžuolo kalba ir davė ąžuolui tvirtumo galybę: kam džiovės pristoja, niekas nebevaduoja - ąžuolo gilių geria, atsikelia.

**

Ąžuolo gilėse, žievėje daug kartumynų, tanidų: tinka apetitui pagerinti, virškinimui reguliuoti (viduriams kietinti). Daug gilių suvartoja ir kavos pakaitalų gamybai. Medicinos reikalams vartoja jauną žievę. Ąžuolai -didelis mūsų miškų turtas, dėl to žievę reikia apdairiai rinkti. Renkama tik plona, blizganti žievė nuo plonų šakų ir jaunų retinimo metu iškirstų stiebų. Nuluptą žievę džiovina lauke ar pastogėse. Nuo geležies tanidai juosta (susidaro rašalas), tad lupti reikia tvirta skiedra, kauliniu ar plastmasiniu pleišteliu, akiavimo peilio liežuvėliu, o geležiniu peiliu tik įpjauti. Darome 2-3 išilginius rėžius per visą lupamą stiebelį ir kelis skersinius kas 25-30 cm.


KAIP AMALAS GUDRAVO

Amalas ne tik tarpe krūmų mažas, ir tarpe krūmelių ne per didžiausias, bet didžiu kelias, prie medžių lyginas.

Nei augumu, nei skėtrumu nepasikėlęs, sugalvojo amalas gudrumu išsigudrauti.

Kai motina vietas dalino, amalas už kitų glaustėsi, iš akių lenkėsi.

Išdalino medžiams vietas - amalas išsislapstė, išdalino krūmams vietas - amalas išsislapstė, išdalino ir mažiems krūmeliams - tada amalas pasirodė.

- Kurgi, vaikeli, buvai? - klausia motina.

- Kiti mane nustumdė, stipresni mane nugrumdė, menkos mano kojelės, - nuskriaustas dedasi amalas.

Kur motina bederino - amalas vis kratosi:

- Kaip čia, motinėle, - meldžia amalas, - žemai būsiu - užstos mane augesni, saulelės nematysiu.

Neinderino motina amalui vietos ir klausia:

-Tai kur, vaikeli, norėtum būti?

- Užmiršai, motinėle, man vietą paskirti, tai nors ant brolelių pečių pakylėk. Tai aš ten busiu, tai saulelę regėsiu.

Ką veiks motina - užkėlė amalą ant beržo pečių. Atsisėdo amalas ant beržo pečių, apsižvalgė ir pradėjo jam galva svaigti. Šaukiasi amalas vėl:

- Negerai, motinėle, inderinai - svaigsta mano galvelė.

Tada motina ir klausia:

- Tik tiesą sakyk, vaikeli, ar ne tavo gudrybė, ar ne pats užsimiršinai?

Neinsidrąsėjo amalas meluoti; neinsidrąsėjo ir tiesą pasakyti. Perprato motina amalo gudrybę ir sako:

- Kad nesakai, tai žado neturėsi, kad aukštai kėleis, tai žemai krisi, kad prašai galvą vaduoti, tai geriau pats vaduok.

Taip ir stojos: amalas žado neturi, aukštai amalas sėdi, tik menkas vėjas - amalo šakelės žemėn byra, kam galva svaigsta - amalų geria.

**

Nors amalas ir parazitinis krūmelis, bet Lietuvoje retas ir globojamas. Ypač sumažėja amalų po šaltųjų žiemų, o šiltesnioms užėjus jų pagausėja, pasistumia toliau į šiaurę ligi kitos šaltos žiemos. Ir per šiltąsias žiemas amalai retai teperžengia Nemuno linkio ties Kaunu lygį.

Gydymo reikalams leidžiama rinkti tik vėjokričius ir nuo kertamų medžių.

Amalo šakutės (maždaug pieštuko storio) džiūsta labai lėtai. Suskintas ar surinktas šakutes reikia sudėti puriomis nedidelėmis krūvelėmis ir palikti 2-3 mėnesiams palėpėse ar pastogėse, tamsioje vietoje, kad lapai nenubluktų. Išstovėjusias paskleidžiame, po kelių dienų papurename, dar vieną ar du kartus apvartome ir, atmetę patamsėjusias bei per storas, sudedame į maišus.

Amalo reikia labai nedaug, bet kai jis saugomas, tai ir paruošimui itin didelių galimybių nėra, dėl to, kai vėjas nulaužia amaluotą medį ar yra kertamų amaluotų miškuose, žaliavą reikia sutvarkyti. Nepamirškime ir iš girininko ar gamtos apsaugos inspektoriaus pasiimti pažymą, kur bei kokiomis aplinkybėmis rinkome.


KUR BENUEISI..

Ginučių seniai saku: „Kur beeisi - iš girios nebeišeisi". Ir tikrai, jei eitum eitum - girios kraštą prieitum, nuo girios nenutrūktum: iš girios medžių troba suręsta, skeldinėlėm ir apdengta; duonkubilis, kibiras. Šaukštas - irgi medinis; iš šakų ir vytelių krepšiai nupinti. Girioje ganėsi ir arkliukas, kuris rąstus vežioja ir duonai žemelės praaria; girioje ganėsi ir karvute, kurios pieno šlaku viralas pralietas; girioje ganėsi ir avytė, kurios mėsa puodan įdėta, vilnos suverptos, milelin suaustos, drabužin pasiūtos. Girios aikštėje ir gyvulėliams šieno pašienauta. Girioje ir grybai dygsta, ir uogos, ir riešutai sirpsta. Tikrai, kur besisuksi - vis girios kliūsi.

Gera giria: maitina, dengia, bet ir sargiam būt liepia - girioje pilkas vilkas tykoja. Užsižiopsos piemuo - ir nebėra avelės. Gera giria - grybų ir uogų krepšius prikrauna, obuolių ir riešutų užančius prikemša, bet ir sargiam būti liepia - musmirių prisirinksi, gailiauogių prisivalgysi, laumrie-šučių prisikrimsi - nebereikės nei uogauti, nei grybauti. Gera giria - gyvulius maitina, bet ir sargiam būt liepia: su rasa klonin nuginsi, sumenkuos, iškris avelės; šiuorių prisišienausi, atkiurs arkliams žiaunos, nebegalės ir gero šieno kramtyti.

Sargiam reikia girioje būti, daug išmanyti reikia.

Temstant ar sutemus pilna giria stebuklų. Kyla vyniojas rūkas virš akivarų ir pelkių, sako, laumės žlugtą skalbiančios, alų verdančios. Vejas plonus žvilgančius siūlelius nešioja, sako, naktį verpti laumės verpalai išsidraikę. Žėruoja naktį po senais kelmais ugnys, dega virpa kaip žalsvos žarijėlės, o šaltos, sako, - pinigai degą.

Baisu girioje naktį, gūdu girioje dieną, o kas tuose akivaruose, iš kur tie verpalai, kas žėruoja patamsyje, kas nuo saulutės slapstosi - smalsu, net baugu.

Svarbi, reikli, įdomi ir gūdi giria seniems, svarbi nuo pat vaikystės ligi senatvės, reikalinga mums dar ir šiandie. Ir nežinai, kada ji buvo reikalingesnė: ar seniau, kai rengė, maitino, ar dabar, kai teikia žaliavas pramonei, o dar daugiau - tyro oro mums kvėpuoti, kai teikia poilsį nuo miesto pavargusiems. Aišku, seniau giria buvo slaptesnė, gūdesnė ir įdomesne; aišku, seniau girią geriau pažindavo, geriau su giria sutardavo, dėl to ir giria dosnesnė, meilesnė buvo.

Ne tik gyvulėliai girioje ganėsi, bet ir smulkūs, ir stambūs medžiojamieji žvėrys maisto rasdavo, o valgomųjų žolelių, uogų, grybų, saldžiųjų gilių ir brandžių riešutų ar daug daugiau buvę, ar žmonės daugiau pažinoję, ar doriau rinkti, nenokusių negadindami, mokėję. Medžių drevėse bites vaško korius lipdė, medų nešė.

Ir žvėrių kailiai, ir karnų plaušai drabužiui ir apavui liko. Giria rengė.

Ne tik medžiotojai žvėris bevaikydami, ne tik piemenys girioje beganydami girios takais vaikščiodavo - sliūkindavo jais ir tingesnis kaimynas, svetimų atsargų pasigodojęs. Neprašytam atvykėliui kelių pastodavo vėjavartų kerplėšynas, klaidžios pelkės, raistų akivarai. Apie neprašytą atvykėlį kėkštai ir šarkos pranešdavo. Pasitikdavo neprašytą atvykėlį ir tyčiomis pakirsti medžiai: griūdavo, takus kelius užtverdavo. Giria gynė.

Ne tik neprašyti svečiai giriomis sliūkinėjo, keliavo girių keliais ir pirkliai mainininkai: savas prekes atveždavo, čia augintas ir rinktas -išmainę išsiveždavo. Neklampojo aklai po raistus, po vėjavartas besibraudami šarkų, kėkštų nerikdydavo. Lauktiems svečiams būdavo keikte užkeiktos, burte užburtos, tarte sutartos, bet ryškios žymės, kuria brasta važiuotas pervažiuosi, kur tik pėsčias perbrisi; buvo žymės, kur raistą eite pereisi, kur tik paukščiu perskrisi. Buvo girioje keliai, buvo girioje žymės. Giria prekiavo, giria kaimynus suvesdavo.

Gera giria - prekiavo, valgydino, rengė, gynė.

Bet ne tik gera giria: girioje ir meškos laužas - meška bites iškopinėja; girioje ir klastingas lūšis, ir pilkas vilkas medžioja - medžiotojo grobį paveržia, kartais net neatsargų medžiotoją priveikia, pagirin išpuolę - gyvulius išpjauna. Rūsti giria.

Daug girios ežeruose žąsų, ančių, baltųjų gulbelių, bet jos po vidurį ežero plaukioja, aukštai padebesiais lekioja. Daug girioje briedžių, meškų, šernų - bet jie eiklias kojas ir kietas kanopas, stiprius ragus, tvirtus nagus ir iltis turi. Nelengva juos pavyti, o pavijus - dar sunkiau nugalėti. Kai be dalios medžiotojai grįžta, tenka gilėmis, grybais, uogomis prisidurti. O prisidurk, kad geras, jei vienos gilės saldžios, kitos karčios, jei grybai sumišai su šungrybiais dygsta, jei uogos su gailiauogėmis drauge sirpsta. Rūsčiai, oi rūsčiai klausinėja giria, daug, labai daug reikia žinoti.

Gaudžia, ūžia. šneka giria dieną, naktį - barasi, dūsauja, kvatojasi; o žiūrėk nežiūrėjęs - nieko nepamatysi. Rūksta, dega girioje, dega rūksta ir nesudega, o kas kūrena - nepamatysi. Kas tie nematomieji, draugai ar priešai? Kaip juos palankiai nuteikti, kaip užsirūstinusius permaldauti? Daug, oi daug reikia išmanyti.

Ir nuo seno žmonės stengėsi pažinti, perprasti girią. Girią gerąją, kuri valgydina, dengia, gina; ir girią rūsčiają, kuri neapdairius, neišmanančius baudžia, stengėsi perprasti, sužinoti. Senesnieji pasakojo girios paslaptis jaunesniems, tėvai ir seneliai - vaikus, anūkus mokė. Ir ne bet kaip mokė. Tikra girios mokykla buvo. Ir pasakodavo dėstydavo, ir klausinėdavo - žinias patikrindavo, ir girion išsivedę pėdas sekti, augalus pažinti, grybus nuo šungrybių skirti liepdavo, ir tikrus egzaminus surengdavo - painias mįsles mindavo.

Tokia tad giria, tokia girios mokykla. Ilgai joje mokytis reikėdavo. Ilgai bemokydami ir besimokydami, kiekvieną žymelę pastebėdavo, kiekvienam nusakymui tinkamą žodį parinkdavo.

Šiandie girios išminties mažiau bereikia, šiandie iš knygų mokytis lengviau, bet kai bandai parašyti, kaip susakyta - sunku senių išminčiai prilygti, sunku tinkamesnį žodį parinkti. Kas be ko, daug girios paslapčių šiandie nebe paslaptys, nebe laumės draiko verpalus, o voriukai voratinklius leidžia, ne pinigai po senais kelmais dega, o bakterijos ar grybai švyti, kas be ko... Daug lengviau dabar mokytis, daug lengviau sužinoti, tad ne vienas mokinukas ir didžiai išpuiksta - girios nebesaugo. Tokius giria baudžia, ir ne tik juos - ir riešutų mažiau besirpsta, ir grybų mažiau bedygsta. Vienos girios bausmių kartais ir neužtenka - tenka ir gamtos apsaugos darbuotojams žodį tarti, girią nuo neišmanėlių ir piktnaudžių saugoti, kad ji mus saugotų ir gintų, ne nuo priešų atėjūnų, o nuo mūsų pačių veiklos žalingų medžiagų. Kad ji mums dosni būtų, ne nuo badų gintų, o mūsų maistui taip reikalingų vitaminų, mikroelementų pridėtų, mūsų sveikatą saugotų.

Iš knygų mokytis lengviau negu girios mokykloje, ir ne vienas mokinukas nūdien didžiai išpuiksta, gudrus besąs mano. Nagi, patikrinkime savo žinias, pabandykime įminti kelias bent jau lengvesnes girios mįsles.


MEDŽIŲ MĮSLĖS

1. Kuo daugiau prausias, tuo raudonesnis.

2. Tęvas bernužėlis juodyme šaltyme braidinėja.

3. Du kartu auksu rėdytas.

4. Vasarą šilkelis, žiemą nuogalis.

5. Kėlūnas - veltinas.

6. Spartus kelti, spartus migti.

7. Varu imsi - sprangumu springsi, gražumu gausi - saldumu šalsi.

8. Kad ir nepagirtas, bet ir neužkirstas.

9. Lygaus veido jaunikaitis šiurkščia kepuraite.

10. Seneliukas mažučiukas, barzdon įsisukęs lekioja, duktė daili nuaugus, tik visko bijo.

11. Lygus agurkėlis, šiurkštus dubenėlis.

12. Mažam saldžiame namely trys macni (stiprūs) broleliai, svietan išėjo, vasaržiem šiurkščia sermėga dėvėjo.

13. Daili burnytė, graži underytė (underytė-apvali besnapė puošni kepurė, apkraštuota kailiu).

14. Kunkalio kamarėlėj šimtas seserėlių, stiklinėm skarytėm, o jų motinėlė - skara pasigobėjus.

 

15. Jauna buvau - tėvo pažasty sėdėjau,

kai sumitau - žemėn stryktelėjau;

iš rūbų vilkta,

džiovime džiovinta,

spraginte spraginta,

karštime virta,

stiprybės nepraradau - gulintį pakėliau.

 

16. Kirste kirto,

kad ir nukirto - neužkirto;

karnote karnojo,

kad ir nukarnojo - neužkarnojo:

kur karnelė krito - ten šakelė žėlė,

kur šakelė krito - viršūnėle kėlės.

 

17. Kviečiu buvau - žemėn nubirau,

vaikus gargaže palikau;

kai stačias stovėjau - vėjui kepurėlės nekėliau

kai atguliau - vėjų sulaikiau.

 

18. Ežių namelis, veršių akelės.

19. Pavasarį dūzgiu, vasarą sniegu.

20. Sidabro rūbais saulę pasitikau, aukso palydėjau.

21. Obuolių nesirpinau, iš gėdos paraudau.

 

22. Žalia žaliavau,

nusnigta dūzgėjau,

žiemą be rūbų nebuvau.

 

23. Puode viriau,

purvą myniau,

baltai gobėjau - linksmai dūzgėjau,

kad aš nedūzgėčiau - midus nekūpėtų.

 

24. Sidabru skambėjau,

auksu žibėjau,

vasarų žaliavau,

kruopom snigau.

 

25. Minkštas katinėlis, šmaikštus botagėlis (bizūnėlis)

26. Šakas nusnigau. šalnas nuvariau.

 

27. Tris kartus būdų mainiau;

jaunas, senas auksu žibėjau,

vasarų žaliavau.

 

28. Raudonam dvare gimiau,

rudam neišbuvau;

vasarų šilku dėvėjau,

žiemų nuogas stovėjau.

 

29. Kai atsibudau - auksu dėvėjau,

jaunas buvau - gražiai žaliavau,

kai pasenau - žemėn puoliau,

žemėn puoliau - bandely kėliau.

 

30. Piemenų vyžas paslėpiau,

meirūnus iš pirkios išginiau;

smalkiai užkvipau –

galvas sugavau,

baltai nusnigau –

dusulį atleidau.

 

31. Graži buvau - niekas nekliudė,

kai pasenau - rankas išlankstė.

 

32. Žiemų vasarą tais pačiais rūbais.

 

33. Jaunus pasitikęs, senais palydėjo,

senų senelius matęs, anūkų anūkų susilaukė.

 

34. Skarom apsigaubus,

sniegu apsiklojus,

rūbais nemainytais.

 

35. Lapų pasgailėjo - šakas numetinėjo.

 

36. Nagais žemę įsikabinęs,

plaukais debesis šukuoja,

vėjui nusilenkia - iŠ vietos nepaslenka.

 

37. Dailaus liemenėlio, baltais marškinėliais.

 

38. Vienas brolis - jaunas mirė,

antras - žilas subiro;

kur šapu kritau, ten kupliu kėliau.

 

39. Kir-vir kirminėlis,

styru styruonėlis - šimto brolelių pakajėlis;

jaunas buvau - rūdinėle vilkėjau,

kai pasenau - baltų sermėgų davė.

 

40. Gargažių namely - šimtas brolelių;

sniego patale miegojau, raisto nepabojau.

 

41. Tėvo pažasty sėdėjau, underyte dėvėjau;

žemėn puoliau - vystyklus plėšiau.

vėjus atlaikiau,

debesų nesugraibiau,

žemės gilumo neradau.

 

42. Minkštas lopšelis, kietas vaikelis;

kad galva mirs, kojos prisikels.

 

43. Anksti atbundu,

baltai gobiu,

visą giminę (veidą) suraukiu.

 

44. Molio namely, stiklo kamarėlėj po du motušės sūneliu, o pačios tai rausva skarelė.

 

45. Kad ir pilka sermėga dėviu, nei velnio nebijau;

jaunas baltas buvau, senas - paraudau.

 

46. Mažus sparnelius turėjau,

jaunas auksu žėrėjau,

sumitau - žaliai dėvėjau,

kai senas išgeltau - plikas palikau.

 

47. Žvakėm žibėjau, ežiu dygėjau, ridu nuriedėjau.

48. Aksominė gurgužėlė skėtros sparnais lekioja (skėtra – laumžirgis); marškiniai pėsti, kaulai sotūs.

49. Motinėlė skarotėlė dukreles susigobusi; gyva būdama pati verkia, numirus kitus pravirkdo.

50. Atsikelt pavėlavau, užmigt - pasiskubinau.


KRŪMŲ MĮSLĖS

1. Dvylika brolių (pasako ir „kapa") rankom susikibę.

2. Šleikšti kaŠšavoti, graži maliavoti; dygu dygia, kryžių kryžla.

3. Kybur kyburėlis, žalia kepurėlė; vienos močios dvylika.


MEDŽIŲ MĮSLIŲ ĮMINIMAI (Atmenant reikia ne tik atspėti, bet ir paaiškinti, kas kaip užminta)

1. Juodalksnis: mediena vandeny rausta. Labai šlapiose vietose augusių juodalknių mediena tamsesnė negu sausiau augusių.

2. Juodalksnis: auga pašaltuoniuose. juodraisčiuose.

3. Klevas: geltonai žydi ir rudenį nugelsta.

4. Maumedis: vasarų spygliai labai švelnūs, žiemai nukrenta.

5. Uosis: vėlai sprogsta.

6. Uosis: staigiai sprogdina ir meta lapus.

7. Laukinių kriaušių nenokę vaisiai labai sprangūs, prinokę – saldūs, sultingi.

8. Baltalksnis: medienos labai nevertina, daugiau kurui naudoja, kertamas atželia, greit vėl suauga.

9. 11 ir 13. Gilė ir jos taurelė.

10. Drebulė ir jos sėkla.

12. Kadagio vaisius, sėklos, kadagys.

14. Kankorėžis, sėkla su skristuku, eglė.

15. Ąžuolo gilė, paruošta vaistams.

16. Žilvitis: lengvai prigyja ir smulkios šakeles, nuolaužėlės.

17. Pušies vyriški žiedynai, kankorėžis, medis, namas.

18. Kaštonas.

19. Žilvitis: pavasarį bitės ima nektarą, sėklos su baltais pūkais.

20. Beržas: kai diena ilgėja būna apledėjęs, kai rudenį sutrumpėja - pageltęs.

21. Drebulė: jaunų lapai panašūs į obelų, rudenį nurausta.

22. Liepa: žieduose bitės dūzgia, sėklos su skristlapeliais ant šakų ilgai laikosi.

23. Liepa: iš lapų - lapienė, iš karnų - vyžos, baltai žydėjo: jei bitės medaus nerinks, nebus nė midaus, be to, midų ir medų laiko liepinėse šulelėse.

24. Beržas: po atodrėkių apledėjusios šakos skamba, rudenį auksu žiba, sėklos panašios į kruopas, išbyra pavasarį.

25. Žilvičio rykštė.

26. Ieva: ievoms pražydus nebebūna kasnaktinių šalnų.

27. Klevas: žydi geltonai prieš sulapodamas, rudenį geltonas.

28. Maumedis: žydėdami kankorėžiai raudoni, subrendę - rudi.

29. Klevas: ant lapų duoną kepa.

30. Ieva: ievoms žydint jau pradeda basi bėgioti, nebešalta, žiedų kvapas stiprus, smalkus, dėl to nei kitų kvapų kambaryje pajusi, jei yra ievų; net galvas įskausta; vartoja dusuliui gydyti.

31. Obelis: seniau obelų šakas tik vaistams ir tik iš didelio reikalo teleisdavo skinti, labai bardavo už šakų laužymą; obuoliams nokstant svarėjant šakos išlinksta.

32. Pušis arba eglė; abu atsakymai teisingi.

33. Ąžuolas.

34. Eglė.

35. Pušis.

36. Medis.

37. Beržas.

38. Gluosnis: vyriškieji žirginiai nukrinta anksti, iš moteriškųjų žirginių išskrenda plaukuotosios sėklos; kur įsminga šakelė - išauga medis.

39. Vyriškieji beržo žirginiai nusvirę, moteriškieji - statūs, jaunų medelių žievė tamsi, paaugusių ir senų - balta.

40. Juodalksnis.

41. Gilė ir ąžuolas.

42. Vyšnia ar slyva: nušąla, bet iš šaknų atželia.

43. Ieva.

44. Obelis, obuolys, sėklos.

45. Šermukšnis.

46. Klevas: sėklos sparnuotos.

47. Kaštonas.

48. Liepa: iš karnų vyžos, iš medienos indai.

49. Eglė, eglaitės, sakai, smuikas.

50. Uosis.

 

KRŪMŲ MĮSLIŲ ATSAKYMAI

1. Lazdyno krūmas.

2. Šunobelė: vaisiai neskanūs, iš jų sulčių gamina j tušų panašų dažų; šŠakos dygios ir kryžmos.

3. Lazdyno krūmas, riešutų kekė.


KAIP MIŠKAS RADOS...

Kadaujoj ir akmuo vietoje negulėjo: dideli akmenys ežerais plaukė, maži palaukėm straksėjo; ežerai padebesiuose lekiojo, kas kur panorėjęs ėjo.

Neparanku buvo. Atlėks ežeras brolio aplankyti, o tojo nebėra - kitur išlėkęs. Nuplauks akmuo pas kaimyną - tas kieminėt išsidanginęs.

Sutarė vietas išsirinkti, kur kam būti, kokiais keliais vaikščioti.

Kam koks kelias tiko - tokį mėgino, tik medžių šeimyna krūvon suėjus šlamėjo, tarėsi.

- Eikim, seselės, smėlynuosna: - vadino pušys ir smėlynuosna patraukė.

- Ne, verčiau eikim jaurynuosna, - atsišaukė eglės, jaurynuosna žengė.

Nesutaria eglės, pušys - smėlynuose ar jaurynuose būti.

- Skirkitės, seselės, - ąžuolas kalbino.

- Ne, ąžuolėli tėveli, - atsišaukė vienu balsu eglės ir pušys, - nedera mums skirtis, be mūsų nebus rūkylų.

- Eikim, broleliai, kur paunksmėlin, - vadino bal-talksnis, paunksmėlin nulindo.

- Ne, verčiau eikim, kur saulutė šviečia, - atsišaukė berželiai, šviesumon pašokėjo.

- Skirkitės, broleliai, - liepa sako.

- Ne, liepele motinėle, nedera mums skirtis, be mūsų lapelių nebus darylų, be mūsų tošelių nebus lauknešėlių.

-Eikim, broleliai, kur raistuosna, - vadino juodalksniai ir raistuos subrido.

- Ne, verčiau eikim kur verdynuosna, - atsišaukė žilvičiai ir ties šaltiniais parimo.

- Skirkitės, broleliai, - epušė sako.

- Ne, drebulėle sesele, - vienu balsu atsiliepia žilvičiai ir juodalksniai, - be mūsų karnelių nebus darylų, nedera mums skirtis.

- Eikim, broleliai, kur molynuosna, - vadina ąžuolai.

- Ne, verčiau eikim kur juodymuosna, - atsišaukė ir uosiai.

Kad ir netoli, o ir tiedu žengterėjo. Skirkitės, broleliai, - sako ievelė.

- Ne, ievuže sesele, - vienu balsu atsiliepia vyresnieji medžiai. - Be stebulės, be ratlankio rato nepadarysi, nedera mums skirtis.

Stovi medžiai, tariasi, susitarti negali. Skirtųsi, eitų kas sau - skirtis nedera. Taip bestovinčius medžius priėjo lietus.

- Eikim drauge! - vadina lietus. Sušlamėjo medžių lapeliai ir sako:

- Ne, mes dar neisim, dar čia pastovėsim. Užpyko lietus ir sako:

- Kad dabar eit nenorit, tai ir visai nebeikit. Stovi medžiai, tariasi, susitart negali. Skirtųsi, eitų kas sau - skirtis nedera. Taip bestovinčius, besitariančius prilėkė vėjas.

- Lėkim drauge! - vadina vėjas. Suošė, susvyravo šakom medžiai ir sako:

- Ne, mes dar nelėksim, adr čia pabūsim. Užpyko vėjas ir sako:

- Kad dabar nelėksit, tai ir visai nebelėkit. Taip medžiai ir pasiliko.


MELAS AR TEISYBĖ?

Sakoma, kad senų senovėje žmonės medžių ir žolių, žvėrių ir paukščių kalbą supratę.

Melas ar teisybė?

Tikra teisybė.

Netikite? Tad paklausykite.

Žodžių, žinoma, nei medžiai sakė, nei paukščiai čiulbėjo, nei miško žvėrys niurnėjo, bet kitaip skamba medžiai veržlių vėjo šuorų trankomi, kitaip siaudžia gaudžia lygaus vėjelio siūbuojami, kitokią giesmę gieda rudens vėjams insikieminėjus.

Alsiai šnara kaitros išvargintas lapas, švokščia drėgno vėjo blaškomas, tyliai ošia į miglos skraistę vyniojamas.

Sausą dieną traškiai trumpai nuaidi neatsargus žingsnis, lūžteri šakelė, minkštai žlegsi žingsniai drėgną ūkanotą dieną, dunksėdamos lūžta šakos.

Dažnai miškuose būdami žmonės ne tik skirtingus garsus girdėdavo, bet ir su įvairiais gamtos reiškiniais siedavo - taip ir išmoko girios kalbą suprasti. Tokia medžių kalba.

Tai sausas, tai apsiašarojęs žemuogės lapas, stiebiasi ar svyra smilga, papursta ar susisuka samanos. Kalba žolės ir mažiausios žolelės.

Kartais aukštai aukštai šaudo kregždės, o kartais net žemę sparnais brauko, linksmai čiulbėjęs paukštelis pradeda cypsėti, lyg sunerimęs; ne laiku ūkteli pelėda, sučiaudi vilkas, tai dusliai, tai skardžiai loja lapė, šasteri iš po krūmo kiškis, grinkšteli dantimis voverėlė - kalba, oi, raiškiai kalba ir girios žvėreliai, ir mažieji paukšteliai, tik reikia jų kalbą perprasti.

Na, smalsieji mažieji, pamėginkit perprasti girios kalbą.


RETESNIŲ ŽODŽIŲ PAAIŠKINIMAI

Ankslis – alksnis, juodalksnis

Aplaida – kieno pikta valia užleista liga ar nelaimė

Atlaidos – aplaidos nugalėjimas; kaltės išpirkimas

Atavada – priemonė nuo aplaidos, užbūrimo, ligos

Atklausti – į klausimą atsakyti klausimu

Bertainis – laikas, per kurį smėlis išbyra iš viršutinės laikrodžio pūslės, dažniausiai 1/4 valandos.

Čiulmyti – žįsti į skudurėlį įrištą košę, grūstus branduolius, pasaldintą duoną ar kokį kitą maistą

Darylai – dažai, dažniausiai augaliniai, iš kelių rūšių sudaryti

Daryti – tvarkyti derlių; dažyti maišant spalvas ar per kelis kartus -sudėtingai dažyti; veikti

Dygiai – dyliai

Džiovės – džiova

Eilines – kokia epidemija; eilinės šluoja - labai daug miršta

Gailauti – graudentis, skųstis, truputį ir kaulyti

Gožinė – kitus skriaudžianti, gožianti it raganos duktė

Gobėti – skara ar apsiausiu gražiai suklosčius, iškilmingai užsigaubti; labai oriai būti

Išložėti – išlaužti, išversti

Kadaujoj – senų senų senovėje; labai labai seniai; vos ne amžių pradžioje; taip seniai, kad niekas nebepamena kada

Kėlautis – didžiu dėtis, didžiuotis, puikuotis, „nosį riesti", kiek pašiepiantis žodis

Krunuoti – dusliai, sunkiai kosėti

Kvietytis – pušų vyriškiesiems žiedynams birti

Laumriešučiai – nuodingi grybai apvaliais žemėje bręstančiais vaisiakūniais

Loženos – vėjavarčiai

Lyduokas – dirvos ruošėjas; seniau sėdavo lydimuose - išdegintuose miškuose

Mantrinti – žirgą staigiai stabdyti; keisti jojimo greitį; taip valdyti, kad bėgtų gražiai išriestu sprandu

Mat – (vienu mat) akimirksniu, labai staiga

Metuonas – pagyvenęs, metuotas

Nepagalus – silpnas

Nubrazdoti – nuimti brazdą be kitų žievės sluoksnių

Opšti – ošti

Ožkanagė – trilapis pupalaiškis

Palaidą suraukti – laisvus vidurius sukietinti

Paplūstos – pavasario potvyniai

Pasigruižydamas – grasindamas; ketindamas atsikeršyti, pykdamas

Pašarma – stipri šalna

Pilelė – pilkapis; kapas; kapo kauburys

Prapuolus – pražūtingas, lemtingas; dar ne prapuolus = dar ne paskutinioji; dar išvengiama

Rastum – turbūt, galbūt

Skirdas – giliai supleišėjusi oda; grybelinė liga

Skirus – besiskirtas: žymus tarp kitų

Skirpstelė – kamštinis skirpstas

Smalkus – stipraus malonaus kvapo

Soda – ne tik sodyba (su visais želdiniais), bei ir gyvenvietės esmė, lyg ir gyvenvietės dvasia globėja

Sodėti – būti tos sodybos simboliu; dažniausiai sodi (sodėja) koks gražus, didesnis už kitus medis

Spurginiai – kankorėžiai; alksnio kankorėžiai

Sudaryti – tvarkyti; pasiimti derlių, aišku, tvarkingai; suruošti dažus

Susišapaloti – subyrėti į smulkius šapus

Sutverti – sukietinti, suaugint, sutvirtinti

Šiurus – piktas; nedraugiškas; atžagarus

Šiurelė – pirmųjų metų pušies šakelė, dar ne visai išsiskleidusiais spygliais

Šiuoriai – švyliai

Testa – tebūnie taip lemia, tegu; nors ir..., kad ir...

Testa tos – tiek tos

Tiku tiku – vos vos

Triūšia – supuvusi mediena

Tuopradž – kaip pradėjo, taip ir nebepabaigia

Ulda – nedidelis (apie 1 kv.m.) keturkampis tinklas, ištempiąs ant kryžmos ir pakabintas ant karties. Uldaujant tinklą patraukia po žuvim (arba laukia, kol užplauks) ir staigiai pakelia. Uldauninkui reikia ir vikrumo, ir jėgos, ir nemažos kantrybės

Urpšti – urgzti, labai piktai niurzgėti; ieškoli priekabių

Užsitrenkimas – koks rūpestis ar vargas, nuo kurio žmogus it suakmenėjęs palieka

Verdynai – sraunūs šaltiniai; verdynuose vanduo lyg kunkuliuoja nuo dugno

Žygas – pasiuntinys, turįs labai didelius įgaliojimus, patikėtinis; žygo pareigos labai garbingos

Žygus kelti – kam pavesti žygo pareigas, rinkti garbingom pareigom


TURINYS

Kaip sumaniau knygelę parašyti 3

Medelių kalba 5

Kaip klevą kirsti norėjo ir kaip klevas atsiprašė 8

Našlaitės obelėlė 12

Beržas pas Saulės dukteris ėjo 24

Alksniai uldauninkai 35

Baltalksnio rodą 37

Kaip uosis galybę gavo ir kam persakė 40

Ilgoji pasaka apie raganą ir Saulę, eglę ir Indrają 45

Liepos galybės 55

Kaip ieva sau galybę rinkos 61

Kaip šermukšnis į aukštus medžius nepasikėlė 64

Apie žilvitį gailestingą 68

Žilvitis vaikams vietas dalijo.73

Sužvarbęs ėgliukas 75

Kaip pušis aplaidą užleido ir atsiėmė 77

Kaip seseris sodon leido 81

Skroblys 84

Riešutys 87

Ožkanagės dovana 89

Kerės 91

Kerna žyguos kėlės 94

Drebuolė 102

Kaip vyšnia sodon insiprašė 108

Apie vyšnią ir devintų marčią 110

Ankstyvė 114

Tepalas 117

Kaip ąžuolas vienas paliko ir kas iš to nutiko 120

Kaip amalas gudravo 125

Kur benueisi 128

Medžių mįslės 133

Kaip miškas rados 142

Melas ar teisybė? 145

Retesnių žodžių paaiškinimai 147

 

Šimkūnaitė E.

Ši66

Girtos medeliai, žali žaliuonėliai: Pasakos vaikams /Iliustr. I.Norkūnaitė. - V.: Valst. leidybos centras, 1991. - 2p.: iliustr.

 

Šis daugeliui žinomos E.Šimkūnaitės vaikams skirtas pasakų rinkinys apie medžius bus įdomus ir suaugusiems, nes perpintas liaudies medicinos žiniomis, jame trumpai įvertintos medžių gydomosios savybes.

 

UDK 1 888.1=93

 

Grožinės literatūros leidinys Eugenija Šimkūnaitė

GIRIOS MEDELIAI, ŽALI ŽALIUONĖLIAI

Pasakos

Dailininkė I.Norkūnaitė

Redaktorius B. Stundžia

Techninis redaktorius G.Pranckūnas

Duota rinkti 1991.07.10.

Pasirašyta spaudai 1991.08.01. SL319.

Popierius ofsetinis. Garnitūra „Taims", 16 punktų. Ofsetinė spauda.

Formatas 70x100/16., 12,25 sąl. sp.l., 9,4 apsk.1.1.

Tiražas 20 000 egz. Užsakymas 1713. Kaina sutartinė 21Lt

Valstybinis leidybos centras. 232671 Vilnius, T.Vrublevskio 6.

Spausdino „Spindulio" spaustuvė, 233000 Kaunas, Gedimino 10.

Jūs esate čia: Naujienos Girios medeliai, žali žal... 3. GIRIOS MEDELIAI, ŽALI ŽALIUONĖLIAI