Trečiadienis, Vas 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė

Gyvačių karalystė - DEGULYS

DEGULYS

Kokie tik augalai mūsų žemėje auga, visus Gyvačių karalystėje, visus Krašuonoje rasi. Čia jie tikresni, daugiau galybės turi, jei nuo kokios ligos, bėdos ar aplaidos gelbėti reikia. Bet iš visų svarbiausias, iš visų galingiausias yra degulys.¹ Krašuonoj degulių - pievų pievos, netyra Degulių kaimelis. Degulių kaimelį taip praminę, kad jis nuolat degdavęs, bet kaip nedegsi, jeigu tarp degulių stovi?

Pasitiko Želmis žalčių-piršlių parvežtą nuotaką ant savo dvaro slenksčio ir sako: "Dėkui, kad paklausei, žodį tesėjai, pasižadėsi - pati būsi, nepasižadėsi - laisva su dovanom grįši". Pasižiūrėjo Želva², -žaltys tokio šviesaus veido, tokių gražių akių, ir liūdnas liūdnas, taip ir laukia, ką pasakys. Pagailo jot ir sako: "Kad jau atėjau, rastum ir negrįšiu". -"Kad taip sakai, tai tris dalykus pažadėk: ką bedarytum, ką beveiktum - sąžiningai gražiai daryk; kad ko nesakysiu - lig laikui ir neklausinėk; kad ir kas būtų - savo dalim nesiskųsk. Bus ir gerų dienų, bus ir sunkių, tik viskam yra laikas, ir po to bus mums labai daug gražių, laimingų dienų, bet ligi laikui neklausinėk, kas užginta". Nieko baisaus toj kalboj negirdėjo, tai ir pasižadėjo Želva Želmeniui ramia širdim. Net ir nepamatė, kad kol jie kalbėjosi, žalkčiai prapuolė, tik pilnas dvaras dvariškių, visi augūs, gražiai apsirėdę, tik nelinksmi. Liepė Želmis vestuves keljti, įsivedė dvaran Želvą, užu stalo sodina, pats grečium sėdasi. Nespėjo vestuvių atšvęsti, įpuolė dvaran žaltys, jaunu bernu stojosi. Kokius žodžius karaliui pasakė, Želva ir neperprato, tik šokosi žalčių karalius, prisakė dvariškiams nuotakos žiūrėti ir klausyti. "Nepamiršk, ką pažadėjai", - nuvinguriavo auksiniu žalčiu ir dingo. 

1 Matteucia strutiopteris. L. Tod. - paupinis jonpapartis.

2 Želva – jauno, pavasarinio javo daigo gelsvai žalia spalva; žalčių karaliaus pati; kituose variantuose ir Živile vadinama. 

Nuvedė dvariškių pačios Želvą pailsėti, minkštuos pataluos paguldė, toji kaip mat ir užmigo. Atsibudusi žvalgytis pradėjo. Tuoj priėjo dvariškių moterų, vis vyresnių, rimtų, rengia, gražiai kalbina, pusryčių vadina. Pasisakė nepratusi be darbo būti. Nudžiugusios dvariškės tuoj per visas menes vesti pradėjo: vienur verpėjos, kitur audėjos, dar kitur malėjos, gyduolės¹ ir valgius betaisančios, kitokius darbus dirbančios. Želva ir pati nemenka darbininkė, bet nei taip greitai austi, nei taip plonai verpti - neprisimanė. Bečiupinėdama, begirdama vienos verpėjos siūlą nutraukė, tas sprūdo ir nulėkė plonas plonas. Želva labai nusiminė verpinį sugadinusi, o verpėja ramiai sako: "Negi tyčia nutraukei, tegu lekia, pamatys kokia verpėja ploną siūlą besidraikantį ir pati užsimanys taip plonai verpti. Užsimanys ir išmoks, bus pašlovinta verpėjėlė". - "Argi iš čia žemėn nulėks?" - "Nulėks, ir dar kaip nulėks". - "Rastum, ir ne lik siūlai?" 

1 gyduolė - galiūnė, nusimananti apie visas gydančias žoles, lyg ir vaistažolių šeimininkė, kartais nusakoma kaip aukšta, nebejauna, labai šviesaus veido moteris. "Gyduolyt, motinyt“ - labai pagarbus kreipinys prašant kokių žolių. Tačiau Gyduolė tik žinovė, o ne žolynų kūrėja. Matyt, žemesnio rango už Indrają. Gyduolė ir Želmio dvaro personažas, tarsi sveikatos sergėtoja. 

- "Ką tik panorėsi, - sako vyriausia dvaro moteris, - tą ir gali žemėn pasiųsti. Ir turtai čia neišsemiami, kad ir kiek siųstum, žymės nebus".

- "Kad taip žinočiau, kam reikia". Moteris šūkterėjo trijų gerųjų medžių vardus ir atbėgo trys jauni bernai, vienas už kitą augesnis, vienas už kitą dailesnis, vienas už kitą skaistesnis. "Lėkit, sūneliai, žemėn, pažiūrėkit, kas serga ar vargsta, ką badas spaudžia". Suvinguriavo trys sidabriniai žalčiai, o netrukus ir grįžo, bernais stojos.

Beržas apsakė, kas serga, ir gyduolė padėjo sutaisyti žolių. Uosis apsakė, kam kokia bėda - tam kirvių, dalgių, žagrių, staklių ar kitokių daiktų, drabužių ar pinigų sutaisė, - kas nesiklojo, tas klosis. Klevelis apsakė, kas badu noksta, - tiems kruopų ir miltų, kitokių valgių ir sėklos sutaisė. Pulkas jaunų bernų-žalčių dovanas išnešė, ir lyg linksmesni visi dvare tapo.

Netruko ir karalius pargrįžti, suvargęs ir visas žaizdotas, bet linksmas, sakėsi, kad geri žodžiai už siųstas dovanas jam labai padėję. Nuotakos slaugomas labai greit gijo ir vėl vestuves kėlė, ir vėl atšvęsti nespėjo.

Ir kaip tik vestuves švęsti, vis žygin ir žygin pašaukia, ir kaskart vis stipriau sukapotas grįžta. Kol sveiksta, meiliais žodžiais su pačia ' kalbasi, vis jai meilesnis ir meilesnis. Įprato ir Želva iš širdies šnekėtis, viską pasisakyti, kartą ir pasibėdojo, kad nebesą nei skurdžių, nei alkanų, nei sergančių, nebežinanti, kam ir siųsti dovanas. "Kad nėr artimų, pasižiūrėk tolimų, kas kad kitokio rūbo, kitokio būdo, ir jie vargą vargsta, ir jiems sopa". Ir vėl vienu viena likusi Želva dovanas siunčia, jau ir devinti metai kaip atitekėjusi, o vis nei pati, nei nuotaka, viena dvare bebūnanti, o kad vyras grįžta - tai vis didesnis ir didesnis ligonis. Vienu kartu prasitarė, - žinotų, kur besąs, ką bedarąs, gal ir ji padėtų. Žaltys nutylėjo. Kitu kartu paprašė žygin nebeiti, nes nebežinanti, ar begrįšiąs ir koks grįšiąs. Želmis pasakė, kad dar ne laikas nežygiuoti, bet jau nebedaug žygių likę, ir viskas būsią gerai. Vėlgi beslaugydama prasitarė, kad nebežinanti, kas žemėje darosi. Žaltys nusimovė saulytą žiedą ir sako: "Turėk ir nepragaišink, kad pragaišinsi - didelis bus mums vargas, prisimink, ką pažadėjusi. O kad žiedo akį pasuksi – kaip suksi, taip ir matysi, kas rytuose, kas vakaruose, kas pietuose ar toj šalyje, kurios saulė niekad nelanko. O kad žiedo akį apverstum - kas bus, matytum; bet kolei aš grįšiu - neversk ir ką prižadėjus atsimink". Pažadėjo žalčio pati klausyti, akies neapversti.

Grįžo žaltys taip sukapotas, kaip dar niekados nebuvo, ir toks nuvargęs, kad, regis, nebeliks gyvas. Tvarsto pati ašaras tramdydama, o žaltys ir sako: "Neliūdėk, pakentėk". Žaltys tiku tiku gyvas, ne kuo ir pati gyvesnė. Lyg ir gyja, lyg ir negyja, nesuprasi, ar silpnesnis ar stipresnis, neramus visas dvaras, o pati dar neramesnė. Žalčių karalius ir sako: "Apversk žiedo akį, dabar jau gali pamatyti". Želva skubom akį vertė, neišlaikė, kai tik žemėn nukrito, sudundėjo sužaibavo, dvaras dar giliau žemėn susmego, viršuj nė žymės nebeliko. Žiedas paparčio keran krito ir jį išdegino.

Visų paparčių lapai rūdimis aptenka, o degulio ne. Mat jisai saulytos akies palytėtas, už tai iš vidurio auksinė karūna keliasi toj nakty, kai žaltienė žiedo akį pametė. Kartą per šimtą metų ant karūnos ir žiedas iškyla, o kitu metu - tik ženklas būna. Jei kas paparčio žiedą rastų ir apie Žeimį pagalvotų, - dvaras viršun iškiltų, stotųsi Žeimio gadynė, visi laimingi būtų. Ieškodamas niekas negali paparčio žiedo rasti, lik kas didžiausiu kito reikalu naktį per papartyną eidamas baimę įveikęs gali užeiti. Jei žiedo nepatėmys, vis tiek dalingas bus, gyduoles žinos, visi darbai seksis.

Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė