Penktadienis, Lap 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė

Gyvačių karalystė - ŽALČIAI IR GYVATĖS

ŽALČIAI IR GYVATĖS

Gyvačių ir žalčių giminystę suvokti nesunku. Žaltys nenuodingas, jis buvo laikomas sodybose. Kiek sunkiau suprasti, kodėl beginklis žaltys viršesnis už gan gerai ginkluotą gyvatę. Tikriausiai ne dėl karūnos žalčiui viršenybe.

Šmėkšteri vienoje ar kitoje pasakoje ir gyvates karūna; net ir pyktį gyvate gavusi, kad karūną praradusi. Bet gyvačių karalienes lyg ir nėra. Tiesa, kalbėdami apie gyvatę, gyvatininkai mini ne kokią konkrečią gyvačiukę, o gyvatės esybę, lyg ir gyvates galybės sumą. Ir ne kiekvienam leista gyvatę vardu minėti, - net ir žadėtojai dažniausiai kreipiasi šaukiamais vardais (sesyte, tetulyte) arba nusakomaisiais: vigura, ruta (rutuoti, rutautoti - vinguriuoti, daryti vingius, lėtai tekėti). Rečiau minima šliaužiančioji, išsineriančioji ir pan. Gyvatės vardo tabu griežtai paisoma, o žalčio ne.

Kreipiantis į žaltį dažnai suminimas ir jo vardas - "Želmine -Žalkti", minima ir insignija - saulės karūna, ir titulas – „žalčių arba gyvačių karaliau". Žaltys ne tik vyriškesnis, bet ir labiau, pažengęs feodalizmo keliu. Ne atsitiktinai žaltys viršesnis: patriarchatas ir smulkusis feodalizmas atėjo į matriarchato visuomenę ir nugalėjo ją. Tad savaime suprantama, kad piktybė priklauso nugalėtiesiems, nes taip visada istorijoje yra ir buvo. Liaudies medicinoje ryškiai vyrauja matriarchatas - matyt, jau buvo susiklosčiusi pakankamai darni žinių ir mokymo sistema, be to, giminės palaikymo atžvilgiu moterys dešimtį kartų vertingesnės už vyrus: nuo vieno vyro vaikų turėti gali kelios, o pats vyras negali nei pagimdyti, nei išmaitinti. Liaudies medicinoje viskas nesunkiai paaiškinama, bet ir teisyne, ir kituose papročiuose mes išlaikėme kur kas daugiau matriarchato žymių. Pagaliau ir saulė mums liko motule. Kad ir labai trūksta tikslesnių užuominų, bet galima daryti išvadą, kad indoeuropietiškosios kultūros nešėjai nedaug kuo nuo mūsų tesiskyrė, tebuvo tik kitos ekonominės struktūros, kurių irgi ne tiek daug tebuvo, turėjo ir šios asimiliuotis. Be to, virvelines kultūros indoeuropiečiams gyvulių augintojams pragyvenimo šaltinis buvo ne toks garantuotas kaip žemdirbiams, tad pirmieji, nugalėję, patys buvo nugalėti. Gausybe išlikusių kalboje senų indoeuropietiškų formų irgi rodo, kad mūsų kalbos indoeuropietiškas pagrindas senesnis negu atkeliavusiųjų gyvulių augintojų - irgi indoeuropiečių. O tai galėjo būti tik tuo atveju, jei kalbos buvo labai panašios. Gyvulininkystė, be abejo, labai svarbi ūkio šaka, bet ateiviams įsivyrauti, matyt, galėjo turėti reikšmės jau įsisavinti metalurgijos pradmenys ir polinkis prekybai ir mainams. Nė viena struktūra geruoju neužleidžia savo pozicijų kitai. Aišku, neužleido jų ir matriarchatas, tad kitaip ir būti negalėjo: žaltys turėjo būti geresnis, nors ir beginklis, bet galingesnis, o moteriškoji šliaužūnų dalis - pikta. Gyvačių nuodų gavyba ir vartojimas, ko gero, atėjo taip pat iš matriarchato.

Geras galingas žaltys beginklis. Bet turi Želmis ne tik karūną, bet ir puikius žvynų šarvus, nors jie, tiesą sakant, jo lyg ir negina. Turi ir durklą ar kalaviją, nors ir šis - ne pulti ir ne apsiginti, o žemės plutai pradurti, kad daigas galėtų dygti. Ne bet koks tas durklas, o gryno aukso (o gal ir žalvario), tvirtu kotu, su saule (bumbulu) koto gale ir trumpa plačia geležte, koks yra žalčių ir gyvačių mėgiamos dricžlielės (Ophioglossum) lapas. Labai jau matytas toks durklas, labai panašus į mikėniškąjį. Kur Mikėnai, o kur mes! Bet jei Mikėnus galėjo trypti achajai, labai gali būti, kad netoliese praėjo ir mūsų protėvių dalis. Antra vertus, žymių, labai panašių į mikėnišką durklą, esama ir Britų salų akmenyse. Mikėnai turėjo gerą laivyną, galėjo ir mūsų krantus siekti. Gaila, vien durklo nusakymo mažoka ryšiams kurti, kad bent kaulinis panašios formos atsirastų.

Didžiausia mįslė gyvatininkams - gyvačių ir žalčių sužeidžiamumas. Gyvatė sužeidžiama lyg ir per nelaimę, negali suretėti, dėl to ir nebeturi galybės. Tačiau bent jau dalis su galva (juk gyvatės labai protingos, numatančios) galėtų privinguriuoti prie kitos dalies ir taip paeiliui, bet ne, - laukia, kol žmogus tinkamai ją sudėlios, laukia, nors ir rizikuoja, kad ligi saulės laidos nespės susijungti. Ištinka gyvatę ir kitokios nesėkmes: įsispraudžia į kelmą, nors, turėdama didžią galybę, galėtų tą kelmą suardyti. Patekusiai į sunkumus gyvatei daugiau rūpi išbandyti pasirinktąjį, o ne pagalbos iš jo sulaukti.

O štai žaltys tarsi ieškote ieško, kad kas jį sužalotų: šienaujantiems nuotakų broliams leidžiasi dalgiais sukapojamas, puola po žirgo kanopomis.

Tauragniškiams labai žinomas pasakojimas, kad turkų kare buvo ir jaunas kareivėlis Biriukas. Besirūpinanti motina meldė žalčių karalių parodyti ir pamatė ties sūnaus galva iškeltą turko kardą. Sumeldė žaltį vaduoti ir apalpo. Grįžęs sveikut sveikutėlis Biriukas pasakojo, kad turkas jo vos nenukirtęs, bet arkliui staiga suklupus kardas nekliudė. Gyvas likęs ir turką nugalėjęs Biriukas pamatė, kad jo arklio kojos žalčio supančiotos, o pats žaltys kanopomis stipriai sužalotas.

Taip iš visų savo žygių Želmis visada grįžta baisiausiai sukapotas. Kam to reikia galiūnui, galinčiam vienu akimirksniu nuo Tauragnų nulėkti į Balkanus?

Žalčių karalius Želmis buvęs žmogus, galiūnas* pikto Gegužio žalčiu užkeiktas, ir jo pilis Luodin nugramzdinta. Ten jis esąs žmogus, o pasaulyje - žaltys. Jo poelgiai lyg ir būtų kaltės atpirkimas ar vadavimasis iš užkeikimo, bet išsivadavimui reikalingas laikas ir didelė merginos kantrybė, o ne paties Žeimio kančia. Kiek gyvatininkai apie žalčių karaliaus sužeidimus, jo kančią bekalbėtų, kiek begalvotų, mesijiškų atpirkimo žymių ten neranda. Neradę kitokių motyvų, žalčio veiksmus teisina kaip ir jų seneliai bei proseneliai "kad didesnę Šlovę įgytų". O gal tai kaip lik ir yra pats tikriausias motyvas? Medžiotojų ir karių gentyse labai išsivystęs paprotys įšventinamus paauglius į jaunuolius išbandyti kankinimais. Neturime rašytinių žinių, kad taip būtų elgęsi baltai, tačiau vargu ar panašaus kultūros lygio papročiai buvo labai skirtingi. Galbūt ieškote ieškodamas įvairių kančių, žalčių karalius Želmis ir eina iš vienos vyriškumo pakopos į kitą? Gal panašių motyvų galima būtų rasti ne tik liaudies medicinoje, bet ir kitose tautosakos šakose, deja, dažnai mažiau senųjų įvaizdžių beišlaikiusiose.

Kokie bebūtų žalčių ir gyvačių santykiai, žalčiai ir gyvatės yra saulės vaikai ir jos globojami (ligi saulės laidos nesuretėjusi gyvatė žūstanti). Vadinasi, jie - seniausios mūsų protėvių saulės ir žemės pasaulėžiūrų atributai.

Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė