Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė

Gyvačių karalystė - ŽMONĖS IR GYVATĖS

ŽMONĖS IR GYVATĖS

Apie gyvačių tarpusavio santykius pasakojimų turime ne taip jau daug, ir nė vienos tokios pasakos ar žadėjimo. Kiek daugėliau aiškinamųjų pasakojimų, kodėl gyvatės įgijusios ar praradusios vieną ar kitą ypatybę. Tai tarsi mokomoji medžiaga ir paprastam žmogui, ir gyvatininkui, - kad žinotų, kaip su gyvatėmis bendrauti, kaip jų būdą perprasti. Didžiausioji pasakojimų apie gyvates dalis - gyvačių ir žmonių bendravimas.

Negalima netikėti zoologais: gyvates vengiančios žmonių. Kas pats nors truputį stebėjo gyvates ar, gyvatę pamatęs, galvos nepametė, labai lengvai įsitikins, kad jos tikrai vengia žmonių ir puola tik labai įkyriai persekiojamos ar netikėtai užkluptos. Pasakų gyvatės kitokios. Jos pačios pradeda bendrauti su žmonėmis, ieško žmogaus pagalbos, nors, regis, galėtų ir be jos išsiversti, tikrina pasirinktojo būdą. Gamtos gyvatės ir pasakų gyvatės elgiasi visai skirtingai, tad neapsiriksite manydami, kad pasakų gyvačių elgesys atspindi mūsų protėvių elgesį. Tęsdami šią mintį, galėtume manyti, kad panaši atranka turėjo galioti amžiaus pakopose - iš vaikų į pusbernius ir pusmerges, iš jų - į jaunimą ir pan. Brandos cenzas.

Brandos laipsnius tenka pereiti visiems, gal tik išskiriant vieną kitą augalą - nebrindalą, bet toli ne visi, įrodę brandumą, būna kokių svarbių specialybių verti: žolininke ar žolininku, kraujaliu (sugebančiu sustabdyti - užkalbėti kraują) būna tik vienas iš visos giminės, iš kelių bičiulių tik vienas būna vaškeliu, o tvoska, mokančiu paruošti patį geriausią, tviskėte tviskantį vašką, iš kelių vaškelių tebūna vienas. Ir gyvatininku būti toli nepakanka gimti gyvatininkų šeimoje; gyvačių santykiuose su žmonėmis, ko gero, galima įžvelgti ir atrankos sistemą įvairių uždarų specialybių kandidatams. Būdinga, kad gyvates dažnai pasirenka bendrauti ne šiaip sau vidutinius, niekuo neišsiskiriančius, bet būtinai gerus, darbščius, dorus ir - nerimstančius, ieškančius. Mūsiškėje liaudies medicinoje lengvai galime matyti tris gydytojų pakopas. Pirmoji - žinantys pačius bendriausius dalykus, pažįstantys vieną kitą augalą ir gebantys nurodymus vykdyti. Jais gali būti visi suaugę, ir sveiki Šeimos ar bendruomenes nariai, net jaunimas ir vyresnieji paaugliai ar gyvesni vaikai. Antroji pakopa - jau specialistai, sugebantys žadėti (nors ir ne visi moka surasti kaltąją gyvatę ar kitą gyvūną), nurodantys, kokį augalą ir kaip vienu ar kitu atveju vartoti, galintys labiau žinančiųjų žodžius persakyti. Tokių specialistų beveik kiekvienoje šeimoje buvo, o jau didesniame kaime-tikrai nevienas. Aukščiausioji pakopa: ne tik pasakantys, ką daryti, bet ir išmanantys, kodėl taip, o ne kitaip, sugebantys patys žadėjimus sudėti ar naujus vertingus augalus pažinti, savus miklinimo (masažavimo) ar vanojimo būdus sugalvoti. Tokių per visą kerą (lyg ir klaną tėvo ar molinos linija) koks vienas būdavo. Tai kuriančioji specialistų dalis, kuriai, aišku, nerimstantys, ieškantys galėjo greičiau tikti.

Labai įmanoma, kad žmonių - gyvačių santykiuose galėtume aptikti ir bendravimo su svetimaisiais, kitagenčiais normų. O tokios normos turėjo būti, nes sandūros taškų buvo labai daug.

Negerus savo darbus darydamos raganos žibina žvakutę, degančią mėlyna liepsna. Gal ir ne visai mėlyna, bet melsvoka liepsna dega gyvatės taukai. Vadinasi, kažkas lydė ir gyvačių taukus, ir žvakeles žibino, nors gyvačių taukus būtų patogiau spingsulėje žibinti. Žibino raganos melsvą liepsnelę negerus darbus darydamos, - o juk užmušti gyvatę kur kas didesnė nuodėmė, negu užmušti žmogų. Žmogžudžiui gali tekti pragare degti, o užmušus gyvatę, kaip aiškino Laurinavičienė-Raupienė, ir pragare nebebus kam degti: sąmoningai gyvatę užmušusio miršta ne tik kūnas, bei ir siela. Taip galvojama gyvačių karalystėje.

Užmušk gyvatę, ir keturios dešimtys nuodėmių bus atleistos - įsitikinę graikai, bulgarai ir kiti Balkanų gyventojai. Tarkime, jų gyvates gerokai nuodingesnės už mūsiškes, tad ir naikinti jas gali kilti didesnis noras. Bet ne vienuose Balkanuose ne itin saugu šliaužūnui. O gluodenai Dzūkijoje? Dzūkų žadėjimų turinys maždaug vienos temos: „Ponas Dievas, Pana Marija (ar koks kitas šventasis) ėjo ir gyvates lazda (kartais geležine) mušė (...). Pana Marija (ar į kitą ėjusį kreipiamasi), duok man lazdą, eisiu gyvačių mušti. Kaltų ir nekaltų, bile gyvačių". Labai dažnai tie užkalbėjimai sudėti neįmanomai darkyta lenkų kalba. Akla neapykanta gyvatėms į Dzūkiją bus atėjusi iš itin krikščioniškos Lenkijos, lenkiškoji įtaka aptinkama ir liaudies medicinoje. Nors ir krikščioniška, bet ji labai skiriasi nuo, sakytume, mokslingos suliaudėjusios Pabrėžos medicinos Žemaitijoje.

Nors senaisiais laikais mąstymo poslinkiai ir pasaulėžiūros pasikeitimai vykdavo žymiai lėčiau negu dabar, keitėsi ir pasaulėžiūra, ir įvairūs įvykių vertinimai. Kai kurie pasikeitimai, nors nelengvi ir skausmingi, vykdavo mūsų pačių visuomenėje. Matriarchatą keitė patriarchatas, smulkius valdytojus - feodalai ir stambesnės kunigaikštystės. Kitos naujovės buvo varu primestos - krikščionybė, baudžiava ir pan. Net ir saviems pasikeitimams vykstant, naujos pažiūros bei sanklodos nustumia, sumenkina senąsias, o varu atsiradę pasikeitimai ne tik nustumia, bet ir suniekina, verste apverčia anksčiau buvusius. Mūsų protėviams gyvatė buvo gamtos dalis, gyvenanti tais pačiais dėsniais, kaip ir jie patys, netgi tam tikra teisybės nešėja ar įkūnytoja, o krikščionybei gyvatė tapo velnio pagalbininke, o gal ir velnio įsikūnijimu. Aišku, kad ir dalis gyvatininkų, netapusių tikraisiais, pasisavino gyvačių niekinimą, jas tapatino su velniais, drauge ėmėsi ir įvairių juodų raganiaus darbų.

Beveik visoje Lietuvoje gyvatės gaudomos vaistams - ar sau, ar iškepti neėdrioms kiaulėms. Bet su viena išlyga: galima gaudyti tik neužgriaustą gyvatę. Griausmui nugriaudėjus, gyvačių liesti nebevalia. Draudimai tam tikru melu medžioti ar kitaip gaudyti vienus ar kitus gyvūnus žinomi. Matyt, protėvių pusėtinai nusimanyta apie gamtosaugą ir reprodukciją, tad ir gyvates - ne išimtis. Ar gyvates galima kaip nors sieti su pačiu griausmavaldžiu - liaudies medicinoje vargu berasime atsakymą, labai jau mažai ten dėmesio skiriama Perkūnui. O dėl vaistų, - gyvatės nuodai baltyminiai, ir aukšta temperatūra juos suardo. Žinia, bet kokios keptos mėsos kąsnelis kiaulėms gali sužadinti apetitą. Sakoma, kad suardo gyvatės nuodus ir degtinė, bet jei toks vaistas veikia, tai tik psichoterapiškai: jei nuodai ne tokie stiprūs, ir tikėsi, kad pasveiksi, tai greičiau ir pasveiksi.

Mūsiškės gyvatės bent po griausmo gali būti saugios. Dar labai neseniai, maždaug prieš šimtą metų, Vakarų Europoje jos buvo vadinamos miško unguriais, gaudomos be jokių svarstymų, užeigose ar namuose čirškinamos. Kinams bei jų pietiniams kaimynams ir šiandien gyvatė ne tik maistas, bet ir skanėstas. Nepeikia gyvatienos ir smauglienos indėnai, ją mėgsta ir kai kurios negrų tautelės. Mėsa skoniu panaši į vištieną. Vargu ar mūsų protėviai itin daug nusimanė apie gyvates vietą gamtoje. Gal sotesni už kaimynus būdami, o gal geriau išlaikę senosios pasaulėjautos likučius bent po griausmo gyvates pasaugodavo. Neblogai ir tai.

Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė