Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė

Gyvačių karalystė - GYVATĖS IR GYVATININKAI

GYVATĖS IR GYVATININKAI

Kas tikras gyvatininkas, tas negali bitininku būti. Lyg ir griežta taisyklė, bet ir didieji Aukštaitijos gyvatininkai turėjo bičių. Kaip ir didieji bitininkai žinojo vieną kitą žadėjimą ar išmanė gyvačių gyvenimą. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas vienai tų sričių, o kita likdavo buitine, nesiekiant aukštumų joje. Kodėl bitininkas negali būti gyvatininku, o gyvatininkas - bitininku? Kad ir daug, labai daug apie tai šnekėdavosi tarpusavyje ir gyvatininkai, ir bitininkai, tačiau niekaip negalėdavo išspręsti, kodėl taip yra, kodėl bandantį abi sritis jungti bitė ar gyvatė (dažniausiai buvusioji pagrindinė), lyg keršydama už neištikimybę, staigia mirtimi arba sunkia liga baudžia? Tik davatkoms viskas labai aišku buvo: bitelė Dievo, vaško aukso žvake ant altoriaus dega, o gyvatė - velnio. Velnio Tarnams nedera su šventomis bitelėmis maišytis.

Kad ir daug apie gyvačių piktybę šnekama, bet niekur nėra pasakyta, kad gyvačių piktybė iš velnio. O ir pačiam velniui, be religinių legendų, toks jau menkas vaidmenėlis beskiriamas, kad jį kiekvienas gudresnis piemuo ar siuvėjas apmauna. Ne tokiam gyvatėms piktybę dalinti. Antra vertus, ir gyvates savo piktybe nesidžiaugia, o atvirkščiai, dažnai dovanas žmonėms duoda ar šiaip padeda, kad, geru žodžiu paminėtos, galėtų piktybes atsikratyti. Gal jei mūsiškės gyvatės būtų nuodingesnės, ir jų piktybė labiau su blogosiomis jėgomis sietųsi. Matyt, ne iš velnio tas pyktis atėjo.

Ne tik vaško žvakė ant altoriaus degė. Ne vienas žymių žymiausias gyvatininkas - kad ir Sėlos (ar Meldutiškio?) Petras Deveikis - prie altoriaus patarnaudavo, buvo vos ne profesinis zakristijonas. Ir degino, ir nuodėmės nebijojo. Bene po seno ramaus Vitkaus atkėlė į Tauragnus klebonauti Bamblauską. Ėmėsi daugelio reformų, gal ir reikalingų parapijai, bet labai neįprastų parapijonims. Be visokių finansinių pertvarkymų labai griežtai puolė ir prietarus, iškeikė visus žadėtojus ir panašius, pagrasė neleisiąs kapinėse laidoti ir t.t. Atsivertimui ir generalinei išpažinčiai davė labai striuką terminą. Antrajam pamokslui Bamblauskui stulą padavė jau kitas zakristijonas. Išėjo Petras ūkininkauti į Sėlą ir tiek. Klausiamas, kodėl taip ūmai ir būtent taip apsisprendė, atsakydavo: "Žadėjimas nuo Dievo, zakristijonystė - nuo klebono". Bamblauskas daug ką modernino, buvo ir veislinį bulių atsivežęs, - ir atsitik man taip, kad šį gyvate kirto. Veterinoriaus tuo laiku Tauragnuose nebuvo, šokosi pas vieną kitą miestelio žadėtoją, tie išsigynė negalį žadėti, - negi aiškinsi nenuovokiam klebonui, kad pykčio turinčiam žadėjimas nepadės, o visa parapija girdėjo, kokį pyktį gyvatininkams klebonas turėjo. Neradęs vietinių siunčia "zvanyką" (zvanykas - špitolės vyriausias elgeta, į kurio pareigas įėjo ir triskart per parą skambinti bažnyčios varpais) Sėlon, raštelyje buliaus vardą ir plauką nurodo, o žodžiu persakyti liepia: jei atžadėsiąs, zakristijonu vėl būsiąs. Perskaitė Petras raštelį, pasiklausė "zvanyko" kalbos ir pasakė: "Reikėtų nežadėt, bet gyvulio gaila". Užžadėjo pasiūlytą duoną, suduot buliui liepė. Bulius pasveiko, Deveikis zakristijonauti negrįžo: "Ne dėl klebono žadėjau, gyvulio gaila". Gal ir labai ilgai būtų parapija ūžusi, ar tik nebūtų gandas ir vyskupo siekęs, bet Bamblauskas greit mirė, širdininkas buvo, o parapijos nuotaika sveikatos negerino. Vienas kitas bandė šnekėti, kad gyvatė Bamblauskui širdin kirtusi, tačiau gyvatininkai šito nepatvirtino: jei jau gyvatė būtų keršijusi, tai arba Deveikis būtų susirgęs (o gal ir staiga miręs), arba būtų nustojęs galios žadėti.

Matyt, gerųjų ir blogųjų dvasių varžybose gyvatė nedalyvauja, tad kodėl gyvatininkas negali būti bitininku, ir atvirkščiai?

Tik geram pusšimčiui metų praslinkus buvo sužinota, kad gyvačių ir bičių nuodai - lyg kokie užtaisai vieni kitiems, labai didina jautrumą. Net vartojantiems bičių nuodų tepalus patariama bent metus neimti tepalų su gyvačių nuodais, o gyvates kirstiems vengti bičių produktų. Matyt, ir bitininkai, ir gyvatininkai buvo šią ypatybę pastebėję, bet, nieko apie alergiją nežinodami, negalėjo paaiškinti.

Ką gi mokėjo - žinojo gyvatininkai?

Mokėjo žadėti, užkalbėti ir tai tikrai padėdavo - ir žmonėms, ir gyvuliams. Išties keista, kad tikrovės neatspindinčios formulės gelbėdavo. Na, žmonėms - dar dar: psichoterapijos reikšmė, kad ir dantis sukandus, būdavo pripažįstama visada. O gyvuliams? Užsiminus apie zoopsichologiją 1937-1939 metais galima buvo užsidirbti rimtą dvejetą, dabar tai - gan greit besivystantis mokslas. Gyvulys visada buvo nemenka vertybe ūkyje, gyvuliui susirgus nerimdavo šeimininkai, nors vadinamieji gyvatės kirtimai dažniausiai buvo apsinuodijimai skėtinėmis žolėmis. Rimtos pagalbos viltis apramindavo šeimininką, o kai šis pradėdavo ramiau elgtis, aprimdavo ir sergąs gyvulys. Jei nekrito iš karto, dažniausiai pasveikdavo, ir lengviau, ir greičiau, kuo aplinka būdavo ramesnė. Tegul ir nesąmoningais, gyvatininkus-žadėtojus galime laikyti psichoterapijos pradininkais.

Mokėjo gyvatininkai rasti vietas, kur gyvatės mėgsta būti, kažkaip mokėjo išvesti gyvates iš pievų prieš šienavimą arba iš ganyklų prieš ganymą. Tikriausiai tai darė gan paprastai, nors tik spėju, nes stebėti tokios procedūros neteko: gyvates mėgsta rimtį, patrikdytos dažniausiai pasitraukia, na, tegu ir netoli, o pjovėjai ar ganomi galvijai, pradalgys po pradalgio, užuogana po užuoganos stums gyvates patys.

Nusukę ir vėl užmovę plonos liepos ar karklo šakelės žievę, gyvatininkai mokėjo įerzinti gyvatę ir paimti nuodus. Išdžiovindavo juos ir su gira, alum, vynu, riebalais ar vašku paruošdavo tikrai padedančius vaistas, nelygu kokią ligą reikėjo gydyti. Mokėjo veiklius nuodus išlaikyti ligi sekančių metų. Išlaikyti be šaldytuvų, vakuuminių džiovyklų ir kitų šių dienų priemonių. Empirinės chemijos būta nemenkos.

Pagavę įtariamą gyvatę galėjo nustatyti, ji ar kita kirtusi. Labai gali būti, kad nuodų liaukos po kirtimo būna ne tiek iškilusios, kaip prieš kirtimą, kai nuodų susikaupia, bet ar tikrai taip, niekas nebuvo tikrinęs.

Gaudydami, apžiūrinėdami gyvates gyvatininkai patys kirtimo išvengdavo; tuo įdomiau, kad gerai nusimanydami apie gyvatės dantis (ant paprastai triskart kirstos karnos likdavo trys dantų žymių puslankiai su dviem gilesnėm duobutėm kiekvienas), pagrindiniu kirtimo įrankiu laikė liežuvį - geluonį. Tarsi dantys paruoštų geluoniui kelią ar dantimis būtų kertama fiziškai, o geluonių - magiškai.

Ir labai mokėjo gyvatininkai būti pirmaisiais asmenimis bendruomenėje - ir pelnė tai ne kokia pasipūtimu, ne turtu, netgi negeru kokio amato mokėjimu. Kiekvienas liaudies medicinos specialistas ar žadėtojas be gyvatiškos specialybės turi mokėti kokį amatą geriau, negu kiti, ar turėti kokį talentą, kitaip ranka bus neveiksminga. Jie turėjo būti bendruomenės žmonės, linksmi ir bendraują, bet ir aukštos moralės. Orumą turėjo ne tik pelnyti, bet ir saugoti. Visus žadėtojų veiksmus reguliavo ažuginos (užgynimai, pvz., trokšti pelno, pavydėti, netiesą sakyti) ir prisakymai - elgesio imperatyvai (pvz., neatsisakyti prireikus žadėti ir didžiausiam priešui ar skriaudėjui). Aišku, reali ir psichologinė iškilaus asmens pagalba negalėjo neveikti teigiamai.

Kas galėjo žadėtoju būti? Suprantama, visi turėjo būti iš gyvatininkų šeimų, nes žadėtojo-gyvatininko specialybė paveldima iš tėvo ar iš motinos, ją paveldėti gali ir sūnūs, ir dukterys. Šeimose gyvatininkystės mokoma iš vaikystės - pradžioje paprastų, neslaptų dalykų, o gerokai subrendus - ir pačių paslapčių. Ir tos pačios, ir atskirų šeimų gyvatininkai mielai bendraudavo, pasitardavo (nors šeimose ir būdavo savų, itin mėgiamų žadėjimų ar procedūrų), visada iškildavo vienas gabesnis, viršesnis, dažniausiai tas, kam teko daugiau sunkumų patirti. Nėra pasakojimų, kad gyvatininkai būtų įšventinami, tiriami kankinant, bet daugiau kentėjusių pranašumas leidžia manyti panašius įšventinimus buvus, nes įšventinimo apeigos žinomos ir įvairiems burtininkams - šamanams, ir įvairių konfesijų dvasininkams.

Ypatingą vietą gyvatininkų tarpe turėjo ir padarę gyvatėms paslaugą, "iš savęs" daug apie gyvates sužinoję arba turį žalčio žymę.

Gyvatininkystė - didelis turtas, ir ne vien moralinis, tad gyvatininkas negali ramiai mirti jo kitiems neperdavęs. Net jei nėra paruošto priėmėjo, gali ir turi perduoti bet kam, tarsi laiškanešiui, t.y. galybę įgaus adresatas; perdavėjui ji gali likti tik sąžiningai ieškojus ir neradus priėmėjo.

Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė