Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė

Gyvačių karalystė - GYVAČIŲ ŽOLYNAI

GYVAČIŲ ŽOLYNAI

Žolininkams, gyvatininkams, braukytojams, vanotojams ir kitiems mūsiškes liaudies medicinos specialistams tenka būti ne šiaip sau žinovais, bet ir tinkamo būdo: geranoriams, mokantiems susitvardyti, lygiai padėti ir saviems artimiems, ir svetimiems, ir netgi tiems, kurie yra kuo nusikaltę. Toli ne kiekvienas gali tokiu būti. ir tenka gyvatininkystės atsisakyti, nors šeimoje tai ir paveldimos, tradicinės žinios. Vieni, netapę tikrais gyvatininkais, būna neblogi patarėjai visai gyvačių reikalų neišmanantiems, o kiti, lyg kam atsikeršydami už savo netinkamumą, tampa gyvačių priešais, daro viską priešingai negu gyvatininkai turėtų daryti, - naudoja žinias visokiems neteisėtiems veiksmams, įvairioms pinklėms, apžavams, klastoms, įvairių netoleruojamų defektų nuslėpimui ir pan. Tampa tarsi juodaisiais gyvatininkais.

Daugelį gyvenimo reiškinių žmonės gan tikrai išsisprendė dar senų senovėje. Kad ir kokios pažiūros būtų, bailys visur ir visada laikomas bailiu ir niekinamas. Nors ir naudojamasi įvairių skundikų paslaugomis, niekas ir niekada nelaiko jų garbingais. Lytinio gyvenimo ciklai, gimimas, branda, lytinis aktyvumas bene sunkiausiai suvokiami, ir paslapčių čia žymiai daugiau; gamta rūsti, bet sąžininga, ir kai nėra galimybės susilaukti pilnaverčių-palikuonių, lytinis aktyvumas sumažėja ar išnyksta; bet paklusti šiam dėsniui toli nevisi nori. Santuoka - ne tik šeima, bet ir turto įtakos perskirstymas, karjera ir daug kitų labai vertinamų ir reikalingų dalykų. Ir griebiamasi įvairiausių priemonių tiems reikalams tvarkyti, čia atsiranda darbo juodiesiems gyvatininkams.

Kad ir kaip besisuktų juodieji gyvatininkai, bet žinodami esą ne visai teisėti, jausdamiesi darą ne visai dorus darais, negali būti itin įtaigūs. Netekę orumo, jie netenka ir galimybių veikti psichoteraiškai, o kad turi dirbti, tai ir griebiasi įvairiausių augalų, dažniausiai turinčių narkotinių ar stipriai toksinių savybių. Tikrieji gyvatininkai, veikdami pacientą savo įtaiga, pasitikėjimu bei orumu, nėra reikalingi kokios papildomos paramos, o juodieji gyvatininkai pasitelkia kvaišinančias priemones. Dėl to "baltųjų" gyvatininkų veikloje beveik nėra augalų arba jie teturi labai menką reikšmę, o juodųjų darbe būtent augalai sudaro veiklos pagrindą. Peržiūrinėdami gyvačių žolynus, susiduriame tarsi su juodąja gyvatininkystės puse, neigiamu jos atspindžiu, nors mūsiškė liaudies medicina reikalaute reikalauja švarumo, dorumo, taurios, pakilios veiklos, bet jei yra ir juodoji gyvatininkystė, nuo jos nepabėgsi. Pažvelkime į tą nešvarią kamarą, peržiūrėdami gyvačių žolynus.

**

Saulė žalktį godojo, jam karūnų nešioti davė, besiekdamas saulės žalklys medin insikorė, neprisiekęs apyniu paliko. Toks apynio nusakymas, o jeigu labiau patinka - pasaka apie įsimylėjusį žaltį, neleidžia stebėtis, kad apynys "meilės reikaluose pamačlyvas". Reikia nuo pačios viršutinės kekės nuskinti neišsidraikiusį patį galinį spurgelį, įsidėti kišenėn ir pamislyti "Link (arba lipk) prie manįs, kaip aš linksiu prie tavįs". Arba, jei pasišaipyti ar atkeršyti norima, - "Lipk prie manįs, aš nelipsiu prie tavįs". Tikrai taip ir būna. Tas vienas spurgelis tik vienam kartui tetinka ir tik taip, kaip sumislyta įsidedant buvo. Įsiteikti, susilaukti prielankumo, neatsiliepti į rodomą palankumą, žinoma, labai svarbu, bet dar svarbiau žinoti, kuo tokie žaidimai pasibaigs. Tada padeda apynių pagalvėlė. Prinokusių, bet dar neišsidraikiusių apynių spurgų reikia prikimšti nedidelę pagalvėlę, pasidėti po galva ir sumąstyti kokią mintį, - per sapną viskas matysis kaip ant delno. Pravarti apynių pagalvėlė ir kai nemiga kankina. Tiesa, ant apynių pagalvėlės miegas ir kietas, ir ilgas, tačiau atsibusti sunku, o ir atsibudus dar ilgai snūdas galvą spaudžia.

Negi gali apynių pagalvėlė ateitį parodyti?

Gali, ir ne kokia magine galia. Bemiegant iš tolimųjų smegenų klodų atkeliavusios mintys išsisprendžia. Ir palankumą ne kokie burtai sukelia, o pasitikėjimas savo jėgomis.

Gali apynio spurgas ateitį parodyti, bet meilės reikaluose gali ir virtuvėje praversti. Ar tai būtų alus gerais apyniais gardintas, ar kepinėliai apynių nuovire su medum užmaišyti, ar midus tirštas virintas ar taip putojantis, kad iš gorčiaus, putai nusistojus, tik trys šaukštai lieka, ar džiovintas sūris, apynių nuovire pamirkytas, kmynais ar čiužute pabarstytas ir taukuose pakeptas, arba sausos duonos riekutes, aluje pamirkytos, čiužutės sėklomis arba kapotais sėjamosios pipirnes lapeliais pabarstytos ir taukuose paskrudintos, ar rūkytas kumpis, aluje išmirkytas ir naujai įpiltame aluje išvirtas. Viskas taip širdį patraukia, kad lipte prilimpa. Bet ką prilipina virtos aluje rudmėseė, - bet kaip paruoštos jos skanios, o ypač jei lengvai svieste pakepintas jas sumesti į alų (bent jau porą stiklinių alaus vienai porcijai), sviesto, kur rudmėses kepė, smulkiausių miltų kiek pagelsvinant pridėti, kad gražiai lygiai į tirštą putrelę susitrintų; kol viskas ruošiama, aluje rudmėses taip pavirinti, kad alus vos vos jas besemtų, ir tą nuvirusį alų į miltus su grietine nusunkti ir labai gerai išmaišyti, padarytame padaže rudmėses truputėlį patroškinti, - galima jas patiekti su bulvėmis ar balta duona ir paties išrankiausio skonio smalyžiui. Beje, grybai nedera su alkoholiu: lengva apgirsti, sunku pagirioti, bet šeimininkės šiuo atveju gali nesibaiminti - ilgokai beverdant, alkoholis išgaruoja.

Lapuoto miško drėgnoje tankmėje, kur ir per vasaros karščius drėgmė tvyro, nukritusių lapų kvapas sunkiai svaigina, kur eidamas nepraeisi, lįste nepralįsi, kyši iš žemės nedidelis šviesiai gelsvas stiebelis. Viršuje šerpetotas, o po kelių dienų ir gelsvais ar rudais smulkiais žiedeliais lyg snukiukais pasidabinantis. Tai gyvačių lizdelis, pūvėningoje žemėje pasislėpęs, kuriame gyvatė vaikus augina. Kol gyvačiukai maži, nepikti - stiebelis gelsvas, kai gyvačiukai ūgteri, piktybės įgauna, stiebas patamsėja, paruduoja. Jei kas aptiks lizdelį dar su visais gyvačiukais, nepabijos, kad gyvatė gali besikėsinantį neatžadamai nukirsti, tai lizdelį išsidžiovinęs ir jį su savimi nešiodamas, turės ir gyvatės gudrybę, visokius gerus ir blogus kėslus permanys, pergudraus, bet pats nieko blogo nedarys. O jeigu aptiks ir pasiims piktybės prisitraukusį lizdelį, ką bedarytų, bus sau - į naudą, kaimynams - į skriaudą. Jei ką įtardavo kliaudas kaimynams darant ir gyvatės lizdelį pas jį rasdavo, keliais per krūtinę pereidavo.

Gyvatino paučiai nevienodi: vienas šviesus, kitas - tamsus. Kur gyvatės veisiasi, dažnai juos ten gali rasti, nes gyvatinaines gyvatinai visada su savimi nešiojasi, o kartais, kai su kitais gyvatinais muštis eina, šlapių miško pievų ar pievokšlių žolėje palieka. Jeigu kas aptiks ir paims tamsųjį, gali kam suvalgydinęs vyrą pagadinti arba atjunkyti. Traukte pritrauks, jei suvalgydins baltąjį. Baltas pautelis gali ir senį jaunu padaryti. Žolynai, kuriems gyvatinai savo kiaušius palieka, ypač naktį mėnesienoje šviečia negyva šviesa. Kas nori gyvačių kiaušį ne tik susirasti, bet ir veiklų turėti, turi pilnatyje ieškoti, gerai nusižiūrėti ir tik tą vieną augalą išsirauti. Išsitrauks su abiem paučiais, - kokia nori, tokia ir dalia bus; jei paučiai nutrūks - nedalia. Jei nedalia buvo, nei tais, nei trečiais, tik treja trečiais metais vėl galima bandyti. Va kaip. Kad kas gyvatino paučius pasiims, gyvatinai labai pyksta, dėl to gyvatininkai negali to daryti, o jei ir daro, tai tik piktam linkę burtininkai arba jei kam labai jau didelė bėda.

Ne tik gyvatinų pautai, bet ir gyvačių rankos nevienodos: viena juoda, kita - balta. Kur beringuodamos gyvatės ir rankas pasaugot palieka. Kas gyvačių rankas turi, bet ką savaip paversti gali. Kad juoda ranka palies, karvę užtraukins, arkliui dusulį ar kitokią negalią įvarys, avilyje išmarins bičių šeimyną, sužlugdys konkurentą, atstums nemielą jaunikį ir pan. Tik reikia suspėti per tris dusterėjimus sumąstyti ir suspėti paliesti. O kas šviesią ranką turės, ką bedarytų, ką besumąstytų - į gera lenks. Nelengva gyvatės rankas rasti, nelengva paimti, bet kas jas turi - lyg ir niekui nieko, o gali visus savo valioj šokdinti.

Kaip ir visi patinai, gyvatinai dėl gyvačių kaunasi gan riteriškai - nugalėtasis pasitraukia. Aršiau kaunasi dėl medžioklės plotų, nugalėtojas gali ir pasistiprinti nugalėtuoju, tačiau itin saugoti gyvatinams savo vyriškumą lyg ir nėra reikalo. Matyt, žmonės gan aktualius savo reikalus perkėlė gyvatinams. Dvidešimtojo amžiaus slenkstyje abisiniečiai nesiceremonijo su karališkojo kraujo italais, nugalėtojai ir pasitiekdavę kepsnį savo vyriškumui stiprinti. Panašių dalykų pasidaro ir pirmykštės kultūros tautelės, užuominų yra "Iliadoje"; Šariatu besivadovaujančios mahometonų šalys ir dabar numato eunuchystę ne tik vergams, bet ir kaip teisėtą bausmę savo piliečiams. Žinoma, nepakanka nusakymo, kad panašus pavojus mūsų protėviams grėsė, kad ir jie panašiai elgėsi, kad jų visuomeninė santvarka buvo panaši į homeriškąją. Bet vertėtų paieškoti užuominų ir kitose srityse. Tiesa, kronikose, nors mums jos ir nelabai palankios, nieko panašaus nerasime, netgi minima apie gan gerą elgesį su belaisviais, tačiau juk kronikos dar labai jaunos...

Apie visa tai, nė kiek neklysdami, zoologai pasakys, kad vos tik pradėjusios gyventi gyvates jau būna nuodingos, kad gyvatės vaikų lizduose neaugina, kad nei rankų, nei kitų savo organų augalams saugoti nepalieka, kad rankų neturi, o vyriškieji lytiniai organai visai kitokios išvaizdos. Chemikai ir farmakologai patvirtins, kad gegužraibių (visi čia minėti augalai - gegužraibės) šakniagumbiuose nėra lytinių dirgiklių ar narkotinių medžiagų, tėra tik gleivės. Botanikai papasakos, kad daugumą gcgužraibių apdulkina naktiniai vabzdžiai, tad ir jų kvapas naktį stipresnis. Jei oras drėgnas ar gausi rasa ir stipri pilnaties šviesa, galima pamatyti silpną atošvaitą - kaip ir lydekos, katės ar vilko akyse.

Lengvai galima įrodyti, kad visi gegužraibių apžavai, impotencijos sukėlimas ar įveikimas - tik pramanai ir pasakos. Bet atsiras dešimtys žmonių, kurie patys patyrė teigiamą veikimą arba sėkmingai darė burtus. Kodėl taip yra? Gal tuose augaluose slypi nežinoma, kol kas neatrasta energija? Šeimininkės gerai žino, kad jei karvė ar kiaulė nelaiku pradeda keltis, reikia kokią saują apynių sušerti ar apynių nuoviru pagirdyti, - visos aistros nurims. Jauniesiems, gausios, darnios šeimos linkėdami, taką apynių spurgais nubarsto - ir nieko nuostabaus: kas nori gausios šeimos susilaukti, turi santūrumo išmokti. Neatsitiktinai ir bernelio simbolis yra baltasis dobilėlis, botanikų kalniniu dobilu vadinamas. Veikti tikrai veikia energija, tik ne augalų, o pačių vartojančiųjų: jei kuo tikima, kad ir visai nepagrįstai, atsiranda vidinė atrama, daugiau pasitikima savimi. Savitaigos poveikį žinojo senų senovėje, mokėjo ja pasinaudoti įvairių religijų žyniai ar šamanai nė kiek neblogiau negu dabartiniai psichoterapeutai. Tikrų tikriausia tiesa, kad močiutes įduota rūtos (ar meškauogės) šakelė ne vienus metus lydėjo mokslo keliais anūkus, padėdavo jiems įveikti įvairius sunkumus ir nepriteklius. Pravartūs geri linkėjimai, bet ne taipjau labai jie ir būtini. Visai pakanka žinoti, kad yra gerų draugų, kurie sėkmes linki. Bet tokia jau mūsų psichika: šiaudą pamatę, galime iš bet kur išplaukti.

Sapnai stebuklingi be stebuklų. Dabar kapstomės įvairiuose sapnininkuose, vartome biblijinius, šumeriškus, froidinius ir kitokius sapnų aiškinimus, gražut gražutėliai pamiršdami, kad turime savą jų aiškinimo sistemą, kur kas geriau mums tinkančią. Naktį mūsų smegenys perdėlioja ir perrikiuoja dienos įspūdžius, sakytume, smegenų priemenėse paruošia vietą rytdienai, o vakarykščius sudeda į svirnus, klėtis, kamaras. Ne amžiams ar užmirščiai, o kad prireikus rasti galėtume, vėl atkeltume į dėmesio centrą. Tik dažnai, išbarstydami dėmesį smulkmenoms, negalime prie tų atsargų prisikasti O kiek apraminę smegenis apyniais, nubraukę smulkias dienos šiukšles, dar nemigę pradėję galvoti, be didesnių pastangų galime rasti tikriausią sprendimą. Atvejų, kai mokslininkai miegodami išspręsdavo vieną ar kitą sunkų klausimą ar mokinukai uždavinį, rasime ne dešimtis ir ne šimtus, tik nė vienas nesusapnavo, ko visai nežinojo, ko spręsti nebuvo pasiruošęs. Sapnai dažnai padeda rasti tinkamą sprendimą ir rimtiems diplomatams, "parodo“ paveikslą dailininkui ar rūmą architektui. Sapnai gali grąžinti vos vos pagautą įspūdį, netgi sulaikyti jį lyg skaidrę ekrane. Tiesa, reikia mokėti sapnuoti, matyt, ir mokytis sapnuoti. Nedaug tepasitreniravus to galima išmokti, tik reikia laikytis kelių sąlygų: miegoti nei šaltame, nei karštame kambaryje, o patogiai vėsiame, prieš tai gerai išvėdintame; nesiklostyti patalais sunkiausiais ir nedrebėti po skysta antklodėle, - po antklode turi būti patogiai šilta; guolį pasitaisyti taip, kad būtų galvai, kojoms ir liemeniui patogu; gultis reikia ne tuščiu gurgiančiu skrandžiu (čia jau ir apyniai nepadės - arba valgis sapnuosis, arba skrandį maus), bet ir ne persivalgius. Mažiau sapnuojame, jei gulame kiek pavargę, bet nenusivarę, panorėję miegot, bet ne knapsėdami nosimi. Tarkim, buvome kokioje svetimoje, labai įdomioje šalyje prieš daugelį metų, dabar reikėtų draugams papasakoti, bet įspūdžiai jau apdilę. Atsigulę prisiminkime kokį ryškesnį keliones epizodą, pasekime juo, o toliau jau mūsų atmintis dirbs pati. Rytoj viskas bus ryšku, lyg vakar buvę. Apie šią mūsų atminties ypatybę senelių neblogai žinota. Ir apynio spurgas, vienaip ar kitaip maistui panaudotas ar po pagalve pasidėtas, padės ir daugelį meiles klausimų išspręsti, tinkamai įvertinti. Ir čia mūsų seneliai-psichologai klaidų nepadarė.

Pirmiesiems griausmams nugriaudus iš žemės pradeda lįsti gyvatės galvos. Sulig geru krumpliu. Šviesiai gelsvu, žvynuotu sprandu. Kur nėra, tai nėra, o kur viena - tai visas gyvataras, tik nesusiraizgęs. Botanikai įsitikinę, kad tai jokia gyvatės dvasia, tik parazitinis augalas žvynšaknė, bet žmonių, ypač gyvatininkų, neperkalbėsi, tai gyvatės dūšia, tokios gyvatėes, kuri piktybes neatsiėmusi numirė (gyvateė nei dvesia, nei gaišta, o tik miršta!). Nusakymų, pasakų apie metamorfozes turime nemažai, o kad mūsų tėvai apie reinkarnaciją būtų ką galvoję, nežinome, nes tokios tematikos pasakos labai jau panašios į keliaujančias po visą pasaulį, palyginti jaunos. Gal gyvatės gaiva ir rodo menką takelį į reinkarnaciją, mūsų pačių senelių, prosenelių suvoktą.

Užmušti gyvatę kur kas didesne nuodėmė, negu užmušti žmogų. O šit gyvatės galvą galima ne tik skinti, bet ir trinti, sutrintą prie skaudamų sąnarių dėti. Ir kuo daugiau skinsi, kuo daugiau trinsi, tuo gyvatės galvai geriau - ji greičiau tikra gyvatės mirtimi mirsianti. Tai vėl panašu į reinkarnaciją. Gali būti ir kita lokio mąstymo priežastis: neišsiskleidę žvynšaknės žiedai tikrai kiek primena gyvates galvą, o panašiems dalykams perkelti kito, dažniausiai vertingesnio, ypatybes - gan įprasta įvairioms pasaulėžiūroms. Tuo labiau, kad kvapių medžiagų, primenančių reumatinį tepalą, yra žvynšaknės stiebuose ir žiedynuose, o pagaminti vaistus iš tikros gyvates ne taip jau paprasta. Kad ant gyvates užpilta degtinė "pamačlyva", kiekvienas bus girdėjęs, bet ir iš šimto gėrusių ar bus bent vienas mokąs tinkamai užpilti? Reikia paimti didelį, rieškutinį (t. y. rieškučių apimties) obuolį, geriausiai antaninį, nuo kotelio pradėti lupti ir gražiai nulupti, kad viena lupena būtu ir niekur neįtrūktų. Lupeną reikia butelin taip leisti, kad gražiomis rinkelėmis dugnan sugultų. Tada kvorta degtines užpilti, savaitę palaikyti ir gerti. Jei per jaunąjį sutaisoma, gurkšnelis ar degtininė taurelė (25 ml) labai praverčia, jei širdis ko supyksta, neramumas užeina arba reikia valgį patraukti. O kad peršalimas gresia, tiek pat gerti su kokiu karštimu, - visas slogas kaip ranka nuims.

Galima ir stipresnės užpiltines padaryti: rieškutinio obuolio luobos rinkę, į butelį gražiai besiringuojančią, sudėti, nei kur įplyšusią, nei kur įtrūkusią. Putino, kadagio, vyšnios po tris uogas pridėti, devynis gailio, devynis pipirlapės ir devynis pupalaiškio lapelius, kur nuo viršūnėlės, tikrosios rūtos (ar meškauogės) šakelę trišaką, vis po devynis lapelius kad šakutė būtų, ir dar šermukšnio uogų trejas devynerias, tris kvortas degtinės užpilti. Kai per savaitę prisitrauks, po mažą gurkšniuką ar pusę taurelės - tikrų tikriausias vaistas nuo trejų devynerių ligų, nuo didelių ir mažų aplaidų. Tik dauginti nevalia: vienu kartu sutaisytos turi vieneriems metams pakakti. Trys kvortos - 2,41, kas tą stipriąją pramanė, regis, ir apie dozes neblogai nutuokė.

Žodynuose tikriausiai rasime, o gyvojoj kalboje jau nebegirdėsime žodžių "rutoti, "rutuoti", "rūtauti", "ruauti". Rutuoja upė tinkamiausios vagos ieškodama, kliūtis ar savo pačios sąnašas aplenkdama, rutuoja vinguriuodama gyvate, rutuoja ir tikroji rūta. Kad ir pati mažiausia upelė - didelė galybė. Ir žuvį joje pasigausi, ir medį nusiplukdysi, ir pakraščiu eidamas nepasiklysi, o vandeniu atsigersi, nusiprausi, išsiskalbsi, gyvulį pagirdysi ir daržą palaistysi, žlugtą sumerksi ir balinamas drobes sudrėkinsi. Didelis ir mažas upelis - galybė, didelė gėrybė. Rutuoja gyvatė nieko nekliudoma, kad su ja geruoju - ir ji gera, moka gerą patarimą duoti, moka ir bėdoj vaduoti, moka ir vaistų parodyti. O kad su ja piktuoju - didelę galybę gyvatė parodo, ne tik didelę, bet ir rūsčią. Rutuoja ir rūta žalioji, žaliuoja ir žiemą, ir vasarą, nei karščio, nei šalčio nebodama, degime pirmoji pasikeičiama, tik pati viena per šimtą vardų turėdama. Tokia jau tikrosios rūtos galybė, kad ir nuo daugelio ligų gina, ir kailį dėvimu, tvirtu padaro, ir storą odą diržan suraugia, o kai verpalus reikia daryti (t. y. sudėtingai dažyti), ne viena spalva nudažo. Kai badai vargina - raudonos uogelės vaduoja. Kai tokia galybė, tai mergelės nevystantį rūtos vainikėlį nešiojo, o jau nuotakai ne bet kokį pindavo: iš vienos šakutės, kad aplink visą galvą apeitų, per vidurį kaktos gražiai žaliuotų, nuo pintuvių ligi gobtuvių ant galvos išbūtų , o nuimtas, kraičio skrynion gražiai padėtas, mažus ir didelius, jei reikėtų, nuo eilinių vaduotų. Kaip vienos rankos pirštai su trim nareliais, taip ir upelė, gyvatė ir rūta tikroji tuo pačiu vardu šaukiamos, kai ko prašoma, visos sesutėmis-rūtelėmis vadinamos. Rutuoja rūta tarp samanų baltųjų (kerpių), rutuoja degimuose ar grynuose smėlynuose, rutuoja plonomis, patisomis šakutėmis pačiu žemės paviršėliu, o gilumoje, spygliais ir smėliuku, po geru sprindžiu ir po gerais dviem trim, rutuoja nebe plonosios šakutės, o storos, gužuotos, nykščio storio, labiau į šaknis negu į šakas panašios, kartais taip išsiraičiusios, kad vorą ar kryžių primena. Kas kokioje išgriovoje ar kelmo vietoje tokią randa, randa pačią išložėjusią. Tokią, ne iš kelmo laužtą, degtine užsipylęs, turės tokios gyvatynės - ar vidų paleidžia, ar širdis pyksta, ar rėžiukas (inkstų akmenligė) sudiegia, - vaduoja ir atvaduoja.

Kirsta vieta, jei neatžadėta, o kartais ir atžadėtoji, sutinsta, pasidaro marga, skaudi, o paskui slūgsta, lyg gyvatės sreigais (žvynais) nusilupa, nusilupusi labai niežti. Drėgnesnėse pievose, kartais ir panamėse, šiukšlynuose yra toks žolynas, stiebų ir lapų žemutinėse dalyse lyg gyvatės kirsta vieta dėmėtas, nemaloniai kvepia, joks gyvulys jo neėda. Vengia ir žmones, nes didžiai nuodingas, o gyvatės jį mėgia. Nelabai žinia, ar kas gyvates greta jo matė, bet anas esąs toks dėmėtas dėl to, kad gyvatė jam dalį savo piktybės palikusi. O kad gyvatės piktybės turi, nors ir numargęs, tvirtas auga, matyt, nuo gyvatės kirtimo vaduoti gali. Ne kiekvienam valia tą žolę liesti -dažnai ir už gyvatę būna piktesnė, bet kas išmano, ne tik liečia, bet ir vaistus sutaiso, nuo kurių kirstas vietas mažiau niežti, greičiau gyja.

Ir patirtinėje (liaudies), ir mokslinėje medicinoje ne kartą būta minčių, jog panašūs dalykai, kad ir skirtingiems pasauliams priklausantys, turi panašiai veikti. Gal nuostabus meškauogės gyvybingumas ar maudus dėmėtumas paskatino jomis susidomėti, gal ir kitokiais keliais jas aptiko, bei neapsiriko: kaip ir daugelis skėtinių, dėmėtoji mauda turi stipriai slopinančių medžiagų, kurių mažo kiekio pakanka skausmui ar niežuliui nuslopinti, o truputį padauginus - negi barsies, mirties vis tiek niekas negali išvengti. Visose arkliauogės dalyse daug rauginių medžiagų, jos sutraukia gleivinę, ligą apstabdo, būseną pagerina, o jei ligą sukėlusių mikroorganizmų neįveikia, gali liga chroniška tapti, menka kiek paūmėja. Bet juk tais tolimais laikais niekas nebuvo mikrobų matęs, jų būdo nežinojo, tad ir laikinu pagerėjimu džiaugėsi. Turi meškauogė ir arbutino, gan stipriai dezinfekuojančio, itin praverčiančio šlapimtakiams sutrikus, ypač jei sirgta ar sergama gonorėja. Teisingai ar klaidingai aiškindami veikimą, senieji žolininkai-gyvatininkai ne itin daug apsiriko tuos augalus panaudodami.

Vardijant gyvačių kaleinas, vardijama ir raudonoji. Raudonosios gyvatės šaknis (o dažnai pasakose ir gyvatė raudonoji), degtine užpilta - didelis vaistas. Ar dantį skauda - palaikyk burnoje gurkšnį, ar pakulų sumirkytą kuokštelį prie labiausiai skaudamo pridėk, ar gerklei supūliavus. O kad ir vidun koks gumbas ar rėmuo susimeta, jei kur skaudžiai išberia, niežėti pradeda, žaizda ar niežinti opa atsiveria, - visur raudonosios gyvates trauktinė tinka. Vienur vandeniu praskiesta, skalauti, prausti ar suvilgius skudurėlį kloti, kitur gryna ar su taukais maišyta patepti, o kartais ir gurkšnelį su pienu, karštymu ar vienos gurkštelėti. Negėda raudonosios gyvates užpiltinės ir svečiui įpilti. Kaip ašara skaidri, kaip kraujas raudona, ir kvapo malonaus. Tiesa, jeigu gyvatė kiek panokinta, pavytinama, kvapas būna dar malonesnis, dar gardesnis, tik spalva nebe grynai raudona, bet kiek į rudumą. Galima padaryti trauktinę ir iš džiovintos raudonosios gyvates; jei gerai sudžiovinta - kvapas būna gardesnis, jei per greit -menkesnis, nebe toks gardus, silpnesnis. Botanikai raudonąją gyvatę miškine sidabražole vadina. Žmonės tą pačią sidabražolę ir raudonuoju voreliu vadina, - mat ne itin ilgas, storas šakniastiebis ne tik susiraičiusią gyvatę, bet ir vorą primena, juoba plonos šakelės panašios į styrančias kojas. Dar ji vadinama ir degimo žole, ir galgonu, ir kalgonu, ir kundrotu. ir torontu. Sutraukti žaizdą ar opą ji tikrai gali: jei kokia žaizdelė, nudegimas, nušalimas ar neinfekcinis vidurių sutrikimas, - užtrauks, sulaikys, viskas susitvarkys, nepateks joks užkratas; o jeigu užkratas jau yra? Apgys sutraukta, suglobota žaizdelė, bus saugi ir nuo baltųjų kraujo kūnelių-organizmo kareivių, ir nuo vaistų. Džiaugsis užkratas, o ne organizmas. Liga taps chroniška arba sugebės atsinaujinti, paūmėti kiekviena menka proga. Taigi, ligos prislopinimas ne visada gydymas. Pasakojama, sakoma ir perpasakojama, kad kundroto šaknis tikrų tikriausiai gydanti nuo vėžio. Sakoma ir persakoma, nors tų išgydytųjų niekas nėra matęs, bent jau tokių vėžininkų, kuriems liga buvo tikrai nustatyta. Tiesa daug liūdnesnė: vartojant kundrotą (beje, ir kitus rauginius augalus) ligonis jaučiasi žymiai geriau, bei liga vystosi sparčiau. Ką gi, jei ligoniui niekuo padėti nebegalima, gal ir neblogai - nors savijauta pagerėja. Mūsų proseneliai buvo gan pastabūs, bet visiškai negalėjo žinoti mikrobų įpročių, tad matydami skirtingus rezultatus, turėjo gydymo sėkmę ir nesėkmę perkelti gyvatei (jei pavyko - viskas gerai, jei nepavyko - matyt, vartotojas buvo kuo nusikaltęs gyvatėms).

Vardija ir juodąją gyvatę, kitaip dar vėžiuku, vežiauninku, kietaspyre, skučiuku vadinamą. Botanikai ją rūgčiu gyvatžole arba tiesiog gyvatžole vadina. Juodosios gyvatės šakniastiebis tikrai primena vėžio uodegėlę, o jeigu primena vėžį, nors ir visai kitokį, tai kaipgi galėtų negydyti vėžio? Juodąja gyvate vadinamas, nors nepasakytume, kad šakniastiebis labai juodas. Nors juodoji gyvate raudonajai jokia giminė, tačiau turi labai panašių raugų ir panašiai veikia, bet, deja, vėžio neįveikia. O degtinei užsipilti tinka, kas burnelę mėgsta - skanu, sako. Palaikyta su gyvatžolės šakniastiebiu degtinė būna rudoka, jei užpila "krūmine", gerokai ją praskaidrina, ir dvokia lyg mažiau. Žinia, gerti ar negerti, kiekvienas sprendžia pats, bet reikėtų bent jau žinoti, kad nei krūminė, nei jos tikros seserys - grapa, araka, viskis, konjakas, romas - gerti netinkamos, nes turi daug sunkiųjų alkoholių - fuzelių. Nei filtravimas per anglį ar ąžuolo pjuvenas, nei laikymas ąžuolinėse stalinėse, nei valymas alksnių šakučių ar augų turinčiais žolynais neišvalo kiek reikėtų, nors ir gerokai praskaidrina. Fuzelių galima atsikratyti tik 2-3 kartus destiliuojant (pervarant) specialiais šaldytuvais su fuzelių rinktuvais. Kokiomis etiketėmis bebūtų padabinti, kiek bekainuotų, fuzeliniai skysčiai netinka gerti, taip pat ir vaistams namuose gaminti.

Kad jau ši gyvatė vardijama, tai tikriausiai ir gyvatėms galybę turi? Tikrai. Sudžiovintą juodąją gyvatę reikia padeginti, ta anglimi kirtimo vietą išdeginti, prieš visų gyvačių kirtimą galybę turi, tik ne prieš juodosios. Tik ką kirstą vietą prideginti gal ir būtų naudinga, nebūtinai ir gyvatžolės šakniastiebiu, tik kas turės kišenėje sausą šakniastiebį, skiltuvą ir pintį (degtuku uždegti netinka)?

Kai moterys pypkorių dvaku neapsikenčia, ima ir pagadina vyrams tabaką. Numačiusios, kurion trobon susirinks pypkoriai, juodosios gyvatės lapų karštymo prišutina, o kad neįtartų - maliotu (barkūnu) pagardina. Kai karštymo gėrę užsirūko, bjauriu skoniu burnoje apsikęst: negali. O gal toks "pagadinimas" liktų norimiems mesti rūkyti?

Vandeninės gyvatės nevardija, bet yra ir vandeninė gyvatė, ir jos galybės dažnai griebiasi: kad mergai bernai neina, sutaiso degtinės su vandeninės gyvatės bibukais arba šaknelėmis (iš tiesų - šakniastiebiais) - bernai lipte limpa, o kad vienam užduos - ir nuo dešimties mergų - ir šaunesnių, ir turtingesnių - atims, tokia vandenines gyvatės bibukų galybė.

Nelabai tesukdami galvas vandeninės gyvatės (būdmuinio rūgčio) galybė meilės reikaluose, vyrai mėgsta užsitaisyti jos trauktinės ir kokiam vaistui, ir šiaip burnelei. Būdmainis rūgtis ir rūgtis gyvatžolė

- artimi gimines, tad ir jų trauktinė beveik vienoda.

Žalioji gyvatė nevardijama, o būti yra, tik kuri tikroji, labai sunku atsekti. Botanikams labai aišku: sporos į varputes susibūrusios - viena, kad ir šakota, giminė; jei sporangės yra lapų pažastyse - kita. Šią botanikai atgiriu vadina, esą miškinis atgiris - Hupcrzia sclago (L.). Bepigu botanikams, jiems miškinis atgiris galįs būti dviejų formų: stačiomis dvišakomis šakutėmis ir dvišakas, bet ištįsęs, nusistiepęs, besidriekiąs. Žmonės tikruoju vadina tik dvišaką, stačią. Ir vadina jį ne atgiriu, o varinčiumi, esą girtuoklystę išvarąs. Vadinti vadina, bet ir kitus šakotus pataisus irgi pavadina varinčiais, ir pasidaro tokia painiava, kad ir nusimanantiems sunku beatrinkti. Gal ir vertėtų gerai padirbėti ir skirti, kuris gi tikrasis, tačiau kas gėrė, tas ir gėrė, - ar moterys gudriai sutaisiusios girdė, ar gydytojai gydyti bandė, - gerti nenustojo, o kepenis tikrai susigadino. Yra žinomi atsitikimai, kai per atgirius ar varinčius ir duobę kasti teko.

Kiek ir kokių buvo šaukimų kariuomenėn, tiek buvo ir vengiančių tarnybos, ypač neramiais laikais. Ne kiekvienam pavyko išsipirkti, ne kiekvienas ir tų išsiperkamųjų turėjo, ne visiems padėjo badavimai ar viduriavimai, labai panašūs į chroniškus infekcinius, bičių pikiu padarytos opos, tuo kartu vieną kitą išvadavusios. Visaip buvo gudraujama, bet ir daugelį gudravimų komisijos mokėjo susekti. Tačiau nuo kariuomenės tikrai gelbėjo, ir gydytojai nemokėjo susekti, bet būdavo vyras geltonas it iš vaško nulipdytas ar nulietas, vėjo perpučiamas. Nemokėjo gydytojai atpažinti, nuo ko, bet ir gydyti nemokėjo: vieni iš ligoninės karstuose grįždavo, kiti, kad ir gyvi parvažiavę, per metus kitus nokte sunokdavo, džiūte sudžiūdavo; kartais balti balti, o dažniau ligi mirties geltoni ar rudi likdavo.

Ir tai per žaliąją gyvatę; bepigu botanikams - jie tvirtai žino, kokį pataisą kaip vadinti (Lykopodium annotinum L. - miškinis, L. clavatum L - vaistinis, Lycopodiclla inudata (L.) Holub - pataisiukas), o žmonių kalboje - ir šakarva, ir pataisa, ir varinčius, ir venyčios. Dažnai net gretimi kaimai tiems patiems pataisams kitokius vardus dėsto... Apie visus tuos daugiavardžius pataisus ir padraikas nedaug ką tegalime pasakyti - nevisai aišku, kas kokia nuodėme kaltas, o apie vaistinį pataisą žinoma daug daugiau, nes į laboratorijas yra patekę pavyzdžiai, ir veikimas tiksliai žinomas, ne vieną kartą stebėtas.

Vilnijoje pašarų pertekliaus nebuvo, pavasariop ir Šiaudų karvėms stigdavo, nes pavasario darbams reikėjo kiek stipriau arklius šerti. Karves šerdavo "baltosiomis samanomis", o kad karvės jų ėsti nenorėjo, tai pašarų pažalinimui dėdavo vaistinio pataiso kapojų. Kai tik tokiu pašaru šerti pradėdavo, karvės greit nuo kojų nupuldavo, neretai ir anksčiau laiko apsiveršiuodavo, silpnus, tik pjauti tetinkamus veršius atsivesdavo. Net ir nemėšluotose vietose karvėms nuo šonų plaukai nuslinkdavo, o kas jų pieną gėrė - "viesionkomis" sirgo: kelia kirvį kokiam žabui perkirsti, o prakaitas srūte srūva, širdis iš krūtinės šokte šoka, jėgų nėra, dviejų vandens kibirų per slenkstį perkelti nepajėgia. Kai karves išleisdavo pirmos, kad ir labai menkos žolės paėsti, jos atsigaudavo, ir pienas pasitaisydavo.

Didžiai tikinčios davatkos, tretininkės ne tik trečiadienį ir penkiadienį, bet ir per visą adventą ar gavėnią plaukų nei trinkdavo, nei šukuodavo. Tad nėr ko labai stebėtis, kad ten pėstijos pulkai marširuodavo, geldami ir siurbdami odoje šašų priaugindavo, ir ne tik šašų, bet ir grybelinė liga - kaltūnas (Blica polonica) įsimesdavo. Jei jau kaltūnas, tai nevalia nė plaukelio išpešti ar nukirpti - kaltūnuotasis apaks. Ir nešiojo dešimtmečiais iki pat mirties tokią kepurę, jei kas nepamokydavo pataiso - žaliosios gyvatės - pasišutinti, visas gyvates, o ypač žaliąją gyvatę gražiais žodžiais prašyti, kaltūną tuo šutiniu sudrėkinti, stipriai aprišti. Kaltūnas ne tik papurdavęs, bet ir nusikeldavęs. Kad tokiu atveju galėjo išdvėsti visos utėlės - labai panašu, nes pataisas - ne vienintelis nuodingas augalas, kuris "baltąsias" išgaišina. Joms išgaišus, tikriausiai pakinta visas konstrukcijos tūris ir sukibimas. Labai gali būti, kad per šašus ir žaizdeles nuodai patenka ir į visą organizmą; jei nuo vaistinio pataiso virkščių nuplinka karvės, kodėl negali nuplikti galva? O jei išslinks plaukų šaknys, nusivoš ir visas kaltūnas. Teko matyti, kaip sutriko širdies veikla 15-16 metų merginai, norėjusiai, kad plaukai būtų gražūs ir purūs. Tarnaitės pamokyta, apsirišo galvą vaistinio pataiso virkščių nuoviru sodriai sudrėkinta skarele. Priepuolis prasidėjo po poros valandų, greitajai nugabenus į ligoninę gydytojams nelengvo darbo buvo per dvylika valandų, ir dar porą dienų ji jautėsi silpna.

Kai merga susilaksto ir vaiko nenori, pageria varinčių (kokių būtent pataisų, tikrai nežinoma), ir jeigu pati "nenusislabnuoja", kaip nieko nebūta. Ar tikrai taip yra, tiksliai nežinoma, bet kelios, apie kurias taip kalbėjo, dar nesenos kepenų vėžiu mirė, nors šeimoje vėžininkų nebuvo... Jei karves neišnešiotus telius atsiveda, kodėl gi negalėtų būti abortyvinė ir tokia gyvatė? Pataisais šertos karvės dažnai bergždžiuodavo, nei kas jas tyrė, nei kas gydė - mėsai parduodavo. Dabar žinoma, kad bergždžiavimas dažnai su leukoze siejasi, gal ir su vėžiu ryšių esama?

Vėnyčiomis, vėryčiomis, varinčiomis, o dažniausiai šakarvomis vadindavo padraiką (Diphasium), seniau pataisų vadintą. Botanikams virkščios paviršiuje - pataisas, pataisiukas, atgiris; virkščios po žeme, o paviršiuje tik stati stiebai - padraika. Dar padraikos šakutės plokščios, o pataisų - apvalios, pataisų lapai pailgi, o padraikos - kaip žvyneliai. Jei šakutės gražų piltuvėlį sudaro - dvišakė padraika, o jei retesnės, išdrikusios trivarpė. O kuri iš jų varinėtus, kuri šakarva - ne taip jau lengva atitikti. "Katras prie svetimų mergų labai greitas, tai bernai varinčiaus užduoda, kibalčius pagadina, kol gyvas - spakainas, kaip išromytas būna". Ne visai aišku, kiek "kol gyvas", bet didelė intoksikacija tikrai gali būti impotencijos priežastimi.

Va kokia žalioji gyvatė, nors ir nevardijama.

Baltoji gyvatė rokuojant kaleinas vardijama, ir yra netgi ne viena, o su gyvačiuke-dukterimi. Baltoji gyvatė stora, gumbuita, o gyvačiukė - vinguriuota. Baltoji gyvatė labai galinga, o jos duktė - gailestinga, baltosios gyvatės ašaros juodos, o jos dukters - iš pradžių baltos, o paskui raudonos kaip kraujas. Baltoji gyvačiukė gailinga, kam sopulys labai širdį spaudžia - atgauna, atleidžia. Baltoji gyvačiukė daug kojelių turi (botanikai pasakytų - kuokštinių šaknų šakniastiebio bambliuose), tai kad kam kojos tinsta - tinimą atleidžia. Nepameluota: širdies ir inkstų sutrikimai dažnai būna susiję, o diuretinis (šlapimą varantis) gyvačiukės veikimas gan stiprus, tad ir skysčių organizme sumažėja. Baltoji gyvatė galinga - ji gali ir pataisyti, didelius tinimus atleisti, o jei negerais žodžiais paprašyta - taip subrinkinti, kad oda plyšte plyšta. Grūsta baltoji gyvatė gali pusiaujo ar sąnarių skausmus atleisti, tik kas tikrų žodžių nežino, paskui dar pikčiau sopa. Kiek paseilėjusios mergos baltąja gyvate žandus trindavo. Kad ir kaip prie šulinio nusitempę svetimo kaimo bernai prausdavo, žandai vis tiek raudoni likdavo, dar labiau raudonuodavo. Atseit - nemaliavoli, bet tokios mergos labai greit sendavo, negražios palikdavo. Vėl niekas nepameluota: jei nepakenks inkstams - išvarys daug šlapimo, o jei inkstai ir taip silpni, kalcio oksolato varginami, gali ir visai nebeskirti šlapimo arba labai mažai beišskirti. Kaupsis organizme skysčių tiek, kad ims oda trūkinėti. Kokiais žodžiais beprašytum, kalcio oksolato turinčiomis žaliavomis patrynus sąnarius, priteka daug kraujo, nes kalcio oksolato adatėlės susmaigsto odą. Pritekėjęs kraujas sušildo sąnarį, skausmai atlėgsta, bet netoli tenukeliauja oksolatai, čia pat kaupiasi, druskeles didina. Jaunos mergos ir taip skaisčiai raudonos, o kai senti pradeda, griebiasi iš paskutiniųjų raukšleles šalinti, blyškią odos spalvą naikinti. Kartais pavyksta grožiu žybterėti, tačiau kalcio oksolatu subadyta oda greičiau sensta. Kas ir ne itin daug botanikos žinių sukaupę, baltojoje gyvatėje ir dukroje gyvačiukėje lengvai atpažins baltašaknę (Polygonalum) ir pakalnutę (Convallaria).

Vargu ar kas matė tikrą gyvatę su kojomis, o jau su kanopomis - tikrai ne. O kaleinose nevardijama yra ir gyvatė su kojomis, su kanopomis. Kad jau galingas jos spyris! Gali vyrą kaip trenkte nutrenkti, tas tik išrausta kaip burokas, net sprandas išsipučia, pamėlsta - ir "į grabą dėk". O jei gyvatę gražiuoju įprašo - gali taip vidų išversti, kad ne tik sutaisytos, bet ir bet kokios degtinės nei pažiūrėti, nei pauostyti nebenori. Gali gyvatės kanopa ir dusinte uždusinti, gali ir dusulį atleisti, jei tinkamu žodžiu buvo paprašyta. Jei išmanančio ranka įdėta, gali ir bet kokį valgį pagardinti. Pipirlapės (Asarum europeum L.) lapai tikrai panašūs į nedideles kanopėles, tad dar aitvaro kanopomis ar kumeliuko pėda vadinami. Antžeminio stiebo kaip ir nėra, jis visai trumputis, o šakniastiebis po sutręšusiais lapais negiliai pasislėpęs, toli vinguriuoja, Šliaužte šliaužia. Auga pipirlapė tokiose vietose, kur gyvatę dažnai galima sulikti. Kai dėl galybės, tikrai ji galinga - ir, sakytume, gerokai nuodinga. Nelygu kokios kraujagyslės, koks kraujospūdis - gali taip padidinti, kad insultas neišvengiamas, o jei kraujagyslės geros - tikrai organizmas ginsis ir "lups ožius", išversdamas skrandį kaip pirštinę, o jei dozė nedidelė ir organizmas stiprus - gali ir kosulį sušvelninti, labai nedidelės dozės gali pipirus pakeisti. Kas vartoti patardavo, žinodavo, kam ir ko reikia: jaunai seno vyro žmonai padėdavo našle likti, šeimai - atjunkytą girtuoklį sugrąžindavo.

Yra ir gyvatės kraujas, ir gyvatės rožė. Tiesa, nesako, kokios gyvatės, bet kas žolynus pažįsta, ne taip jau sunkiai atskirs pievinį snaputį ir jo brolį raudonžiedį (raudonstiebį). Žolės ir šaknys sutaisytos gali nuo išblyškimo, mažakraujystes vaduoti, valgį patraukti, degtine, pagardinti, praguląs ir burnos išdegimus gydyti ir opas suraukti. Ką gi, nereikia stebėtis, turi šios žolės rauginių ir aromatinių medžiagų, šiek tiek veikia ir širdies raumenį, tik reikia žinoti, kokios gyvates ir kaip prašyti, o paprasčiau šnekant - savo nuožiūra vartoti nedera.

Ankstyvą pavasarį, kai tik pašalas išeina, pradeda iš žemes keltis gyvatinų bibukai. Jei, kol neišspurę, nemačiom kepurėn užkiši stačią, to berno neatsiginsi, o kad žemyn viršūne - patį pasiučiausią nulėpinsi. Botanikai teigia, kad tai dirvinio asiūklio sporiniai stiebai. Farmakologai apie jokį "ženšeninį" jų veikimą nieko nežino, panašių medžiagų ir chemikai neranda. Matyt, tai magija, tačiau iš nieko magija neatsiranda: kai veiksmas ar reiškinys netenka realios prasmes ir išlieka įpročiuose ir tradicijose, jis tampa maginiu. Ne taip jau reti atvejai, kad trūkstant maisto valgė sporinius asiūklių stiebus. Gal čia ir galima rasti prietaro šaknis?

O štai ūksminguose krūmuose iš tręštančių lapų ne tik dygsta, bet ir gerokai dvokia gyvatinų pautai ir dar kai kas. Botanikai, tikriau grybininkai, vadina tai poniabude. Kai sporos subręsta, vaisiakūnis pradeda itin stipriai dvokti, žmonės sako, kad tai palikti ir kažkodėl neatsiimti gyvatinų paučiai. Jie, kaip tokiems ir dera, gali senam jaunystę grąžinti, gali jauną taip privilioti, kad ir traukte neatitrauksi, ir dar daug ką gali meilės reikaluose. Tereikia tik mokėti sutaisyti, tinkamu laiku suduoti, - senas vyras, augindamas jauno berno padarytą vaiką, laikys savu, dievulio paguodai siųstu. Ir dar daug ką gali padaryti, mokėk tik su degtine sutaisyti, gerus pažadus gyvatėms duoti. Patepsi skaudamą vietą - nuims kaip ranka sopę. Visa bėda, kad tuos pažadus gyvatėms nedaug kas temoka, o jei nežinantis sutaiso -gali ne tik sopę nuimti, bet ir taip galvą susukti, kad žmogelis šnekėsis su anuo svietu arba visai nukeliaus aniuolų žemėn.

Grybai išplitę nuo pusiaujo dykumų ligi ašigalių ledynų, jų yra ore, vandenyje, žemėje. Mikologai žino, kad visi grybai, neišskiriant nė tauriųjų rudmėsių ar baravykų, truputį nuodingi, visi daugiau ar mažiau kvaišinančių medžiagų turi. Tokia ir poniabudė. Dar įdomiau, kad augimo metu nuodingumo ir narkotiškumo santykis kinta. Tad ne taip jau svarbu, ar gyvatinui bus pažadėti jais apvalgydinta gyvybė, paučiai ar kitkas, kur kas svarbiau, kad gamintojas gerai numanytų, kada narkotinis poveikis didžiausias. Narkotinės poniabudės savybės gerai žinojo ir viduramžių teisininkai: tardomieji be jokios prievartos prisipažindavo darę tokius veiksmus, kurie žmonėms visiškai neįmanomi. Poniabudės rūgštūs, riebaliniai ar degiminiai ekstraktai gali numalšinti skausmus, užgožti sąmonę, bet jokios ligos išgydyti negali, suprantama, negali sustabdyti ar pagreitinti brandos ar senėjimo.

Gyvatė ne tik karūną, bet ir kepurę turėjo. Netekusi karūnos, užpyko, numetė kepurę ir apspjaudė ją. Dėl to musmirės nuodingos, dėl to jos ir margos. Mokėk musmirės tinkamai užduoti, merga kaip kalė sekios, bernas bučiuos kojas, kaip šuniokas klausys.

Tokie gyvačių žolynai. Kelių, ypač nuodingų, sąmoningai nepaminėjome, kad koks neišmanėlis neužsimanytų bandyti. Gyvačių žolynuose atsispindi juodoji gyvatininkystė, kuri mūsiškės liaudies medicinos supratimu yra už įstatymo ribų, tad gan įdomu bent pabandyti nustatyti, kada gyvatininkystė pasidalino į "baltąją“ - gerbiamą, privalomąją, viešą ir "juodąją“, slaptąją, smerkiamą?

Esama kelių, gan aiškių gairių.

Bene ryškiausia - atlyginimo klausimas: visos liaudies medicinos paslaugos nemokamos, dar daugiau, - atliekantis paslaugą net negali geidauti atlyginimo, gobšus "pagadins ranką“, nebegalės gydyti, žadėti ir pan. Tai įmanoma, kai paslaugas atlieka savo šeimos, savo gimineė ar genties žmogus. Jei jis pats nepajėgia pasirūpinti savo buitimi, būna vienaip ar kitaip išlaikomas, nors jo paslaugos (ar tai būtų žolininkas, vanotojas, žadėtojas, ar kitkas) prikišamai ir neatlyginamos, vienaip ar kitaip iš buvusių globotinių jis gauna dovanų, dažnai ir labai tiksliai parinktų. Pavyzdžiui, jei viena gydytoji dovanoja pirštines, tai kita dovanos kojines, jei kas dovanoja avikailį ar kitokį kailį, tai kiti dovanoja tiek, kad užtektų kailiniams. Už pareigą padėti jaučiama pareiga dovanoti. Visai kitaip atsilyginama už "juodąsias" paslaugas: būtinai iš anksto, būtinai tam tikra ir nemaža kaina, dažniausiai pinigais arba daiktais, kurie neišduoda asmens - kiaušiniais, miltais, grūdais, kruopomis, o ne gyvuliais ar raštuotais audiniais, kuriuos lengva atpažinti. "Juodosios“ paslaugos ne tik kelis, bet keliolika kartų brangesnės už didžiausio dėkingumo pareiškimą.

Gyvatininkų, kaip ir visų kitų liaudies medicinos specialistų, paslaugos teikiamos viešai. Net ir tada, kai kalbamasi su gyvate, dažnai ir nepagauta, nežinia kur esančia, nors žadėtojas ir turi būti vienas, kitų netrikdomas. Kiek kunigai bebūtų draudę, kiek davatkos bešmirinėtų, visas kaimas žinodavo ne tik kas, bet ir kada žada, jei reikėdavo, ir pasergėdavo, kad kas netrukdytų, žadėjimo nepagadintų. Juodosios paslaugos teikiamos slaptų slapčiausiai, kad niekas neužmatytų, kad būrimo ar aplaidos (t.y. kam daromos žalos) kitaip nenukreiptų. Toks požiūris galėjo atsirasti ir inkvizicijos metu, per raganų medžiokles, bet galėjo atsirasti ir gerokai anksčiau, nes dauguma juodosios gyvatininkystės veiksmų - nusikaltimai prieš visuomenės nuomonę, sanklodą.

Be žadėjimų, vardijimų ar kitokių žodinių priemonių neišsiverčia nei tikroji, nei juodoji gyvatininkystė, bet visi tikrųjų gyvatininkų žadėjimai - teisybės ieškojimas, konfliktų sprendimas teisiniu būdu (galima palyginti su "Lietuvos statutu"), o juodųjų gyvatininkų -pasitelkimas talkininkų, nesvarbu gerų ar blogų, baidymas, pvz., "Pana Marija, daj mi kij, puida gadov bij", atseit "gadai" gausit į kailį. Tikriesiems gyvatininkams gyvatė - lygiateisis partneris, juodiesiems - velnio sėkla, pikto įsikūnijimas. Toks požiūris galėjo atsirasti, kai į krauju krikštytų, ugnimi birmavotų, kalavijais žegnotų lietuvių sąmonę pradėjo skverbtis biblijinė pasaulėžiūra, neigiamas požiūris į gyvatę. Neigiamas požiūris galėjo atkeliauti ir su mahometonais ar karaimais, žydais, tačiau negalėjo turėti didelės reikšmės: pasaulėžiūros klausimais su šiomis gyventojų grupėmis mažai bendrauta; antra vertus, jiems nebūdingas raganavimas gyvatėmis, gyvačių žolynais. Jeigu jų tėviškėse ir buvo kokie "gyvačių žolynai", dėl skirtingų klimatinių sąlygų tokių negalėjo būti Lietuvoje.

Liaudies medicina neskiria ypatingo dėmesio nei lytiniam brendimui, nei senatvei, netgi ir mirčiai: viskam yra savas laikas, juoba kad ir vaikai neskirstomi į santuokinius ar nesantuokinius, o tik į sugyventus ar subėgiotus. Didžioji gyvačių žolynų dalis skiriama "meilės" reikalams, dargi tokiems, kurie vienaip ar kitaip nepateisinami. Ir tai galėjo išsivystyti tik pasaulėžiūrai kintant.

Gyvačių žolynai gerokai skiriasi nuo visų kitų gyvačių sferų, tačiau ir jie duoda informacijos, sakytume, apie nebaltiškos pasaulėžiūros skverbimąsi ir klostymąsi.

Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė