Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė

Gyvačių karalystė - GRĮŽUS IŠ GYVAČIŲ KARALYSTĖS

GRĮŽUS IŠ GYVAČIŲ KARALYSTĖS

Prabėgomis pasisvečiavę gyvačių karalystėje ar tik ne daugiau turime pasukti galvą, negu į ją įeidami.

Kodėl gyvačių karalystė būtent ten, o ne kur kitur?

Vargu ar kada besužinosime visą tiesą, bet vieną priežastį galime numatyti: kad ir nesutariama dėl kelių smulkmenų - kokio tūkstančio kito metų, dėl kelių šimtų kilometrų kelio, kuriuo mūsų protėviai čia atėjo, - bet dėl paties svarbiausiojo aišku: atėjo lydėdami ledyną. Nugyveno kartų kartos, net kiek ryškesnio prisiminimo apie ledyną ir ledynmetį nebeliko, tad ir pamiršome, kad buvome pasislinkę žymiai toliau į šiaurę, o paskui, orams gerokai atvėsus, ir uraliečių spaudžiami, turėjome į pietus pasislinkti. Tai pamiršome, ir teliko nuotrupos pasakose, kad pikta ragana buvo saulę pagrobusi, kad tamsi naktis tvyrojo ne dieną ir ne savaitę; liko neryškus pėdsakėlis, kad kalnai vaikščioja, susiveria ir atsiveria, bet labai nežymus ledynmečio prisiminimas liko. Daug ledynas mūsų žemėje pėdsakų įspaudė, nemažai ir poledyninių susidarė (Dzūkijoj supustytos kopos, piečiau mūsų sutvenktos didžiulės pelkės), bet bene gryniausi, mažiausiai pakitę pėdsakai - šiaurės rytų Aukštaitijoje. Tad kurgi, jei ne čia įsikurti senų senovės palikimams, senai, mažiausiai pakitusiai pasaulėžiūrai ir mąstysenai? Tikriausiai geresnės vietos nėra.

Į šias vietas atėjo ne kažkokie nežinomieji, o tikrų tikriausi mūsų protėviai, tarkime, dar ne baltai ir gal dar ne pro-baltai, bet vieninteliai iš tų, kurie įvardijo Paukščių taką. Atėjo tegu ir pro-pro-pro-baltai, bet tai nebuvo vientisa, didelė masė, o labai artimų, nors ir kiek skirtingų, santalka. Vieni pasklido didesniuose plotuose, ir genčių bendravimas kiek didesnis buvo tik pakraščiuose, kiti turėjo susigrūsti v ienoje vietoje tankiau, tad ir bendrauti teko žymiai dažniau. Šiaurės rytų Aukštaitijoje Sangrūda tikrai nemenka. Būtent čia buvo ir artimų genčių sandūra: sėlių, aukštaičių, tikriausiai ir kokios galindų šakos. Išguiti iš didžiosios Prūsijos (turbūt ir iš Skalvijos), atkeliavo čia prūsai. Nesunku atspėti, kad pasitraukti labiausiai suinteresuoti buvo daugiau susiję su kultu, pasaulėžiūra. Ne kur kitur, o tarp Tauragnų ir Sėlos įsikūrė negausūs, bet tvirti ir narsūs Sidabrės išeiviai. Žinojo gyvenę darbingai ir turtingai, žinojo neatsilaikę prieš godžius svetimus plėšikus, lik nebežinojo, kur tikroji Sidabrės žemė. Šiandien žinome, kad sidabriai - žiemgaliai nuo dabartinės Žagarės. Ne iš gero atėjo ir juodvalkiai, iš pietų pusės gelbėjosi irgi godžių atėjūnų stumiami. Labai panašu, kad tai jotvingių likučiai. Kur vienoje vietoje dar yra tiek panašių ir nepanašių! Visai greta buvo ir svetimas šašas - kalavijuočių Daugpilis, ne vieną kartą krauju ir ugnimi krikštijęs, kalaviju žegnojęs ir tuo kitus skatinęs prie savų tradicijų telktis, tausoti senovę kur kas rūpestingiau, nei kitose vietose. Tai stiprus psichologinis akstinas išlaikyti visokius senus savuosius reliktus. Juolab kad svetimųjų netrūko ir vėliau, jau visai istoriniais laikais.

Garbingų, žinančių savo istoriją žydų teigimu, pirmasis kahalas (bendruomenė) Lietuvoje įsikūręs būtent Tauragnuose. Istorijos šaltiniai sako tai buvus Gedimino laikais, bet daug pasakojimo aplinkybių leidžia manyti apie Mindaugą. Na, šimtmetis ten ar šen, bet ateiviai žydai gyveno Aukštaitijoje nepakankamai seniai, be to, gyveno uždarai, o tai vertė ir kaimynus nebūti pernelyg atlapus.

Šlovinga ir galinga Aukso Orda, bet ir jos totoriams teko ieškoti prieglobsčio Lietuvoje. Daug jų su Tochtamyšo anūku grįžo prie Ordos sosto, bet daug jų ir Lietuvoje liko, nemažai ir prie Salako apsistojo.

Ir trisdešimt pirmųjų, ir šešiasdešimt trečiųjų metų sukilėlius trėmė į Sibirą, o į jų vietas kėlė nepaklusnius, nenuolankius caro reformuotai cerkvei sentikius. Atkaklius, kieto charakterio ir labai nepatiklius, jau mačiusius ir Užvolgę, ir Sibirą, ir į vakarus atgrūstus.

Tautų-tautelių čia susidarė vos ne Babelio bokštas, papročių ir tikėjimų sangrūda. Jei norėjai išlikti - turėjai savo šakos, savo šaknų, savo senovės laikytis, ir ne bet kaip, o iš visų jėgų. Tad ir senoji gyvačių karalystė negalėjo būti kur nors kitur, o būtent tik ten, kur ji yra. Jos protėviai laikėsi, ji padėjo protėviams išlikti.

Besilankydami gyvačių karalystėje, turėjome įsitikinti, kad mūsų protėvių žinios apie pačias gyvates nebuvo tokios jau tikslios, kokių galėtume tikėlis. Tačiau nepamirškime, kad ir tolimi, ir artimi mūsų kaimynai apie gyvates žinojo ne ką daugiau, o dažnai ir gerokai mažiau.

Bet ir nedaug žinodami, mūsų gyvatininkai mokėjo paimti gyvatės nuodų ir vartoti juos gydymui. Viduramžių Europa mokėjo išsilydyti gyvatės taukų, mokėjo gyvatę užpilti degtine arba vynu, bet vartoti vaistams gyvatės nuodus - nemokėjo. Tiesa, esama kronikų ir literatūrinių užuominų, kad įpylus į ausį miegančiam varžovui gyvatės nuodų, šis taip būdavo nužudomas, tačiau vargu ar tai tiesa. Gyvatės nuodai ore nepatvarūs, kol pritykosi progą - gali būti nebeveiklūs, juo labiau nedžiovinti, nekonservuoti. Galbūt labai tolimoje praeityje gyvačių nuodus vartojo ir medžioklei, tačiau ir tai vargu: mūsiškės gyvatės nelabai nuodingos, nebent strėlė kliudytų kokią žymesnę kraujagyslę...

Atrodytų, ne tiek jau daug sužinojome apie gyvates, viešėdami jų karalystėje, tad gal ir nevertėjo tenai keliauti, gaišti?

Ir mes, ir visi žmonės tokie esame, kad ko nesupratę, būtinai savo pavyzdžiu aiškinamės, viską ant savo kurpalio tempiame, ir gyvačių karalystę susikūrėme tokią, kokie patys buvome, tvarkėme ją savo pavyzdžiu ir paveikslu, teisėme savais įstatymais, vertinome mūsų moralės ir etikos normomis. Tik mus pačius aplinkybės daugiau vėtė ir mėtė, o gyvačių karalystė, kad ir ne vienu sluoksniu susiklosčiusi, liko kaip seniau buvusi. Taigi, beieškodami savųjų šaknų, savosios pasaulėjautos, ir turėjome pakeliauti į gyvačių karalystę. NS pro šalį ir baigiant kelionę stabterėti ties svarbiausiomis gyvačių karalystės įžymenybėmis.

Pirmų pirmiausioji: žmogus - nei gamtos valdovas, nei koks pastumdėlis benamis, jis lygiateisis narys, visų įvykių dalyvis, turįs teisę reikalauti, kad su juo padoriai ir teisingai būtų elgiamasi. Bet jis ir atsakingas už savo veiksmus, ir padaręs žalą, privalo ją išpirkti. Lygus tarp lygių, lygus gaudamas, lygus ir atsakydamas. Kaltė reikalauja atlyginimo, bet ne keršto.

Įsimintina ir gyvačių teisė: kaltė nustatoma ne šiaip sau, o sudėtingu teismo procesu, ir svarbus ne tik kaltės dydis, bet ir kokiomis aplinkybėmis nusikalsta.

Kur kur, o gyvačių žemėje etiketas labai subtilus, ko gero, nenusileis nei kiniškajam, nei japoniškajam, gludintas ne vieną tūkstantį metų.

Gyvatės nei pačios atsisako dovanų, nei pamiršta jas vertiems duoti. Vertingos turtinės dovanos, o dar vertingesnės moralinės - sėkmė, gabumai, žinios.

Nesunkiai suprantame, kad gyvačių karalystėje galioja tie įstatymai ir moralinės nuostatos, kurie galiojo mūsų protėvių visuomenėje. Jei po daugelio šimtmečių bent stengsimės prie jų priartėti, ir dabartinė mūsų visuomenė bus kur kas gražesnė.

*******

Eugenija Šimkūnaitė - neeilinė asmenybė. Ją žino senas ir jaunas. Jos balsą dažnai girdime per Lietuvos radiją, ne retą kartą ją matėme televizijos ekranuose, žiūrėjome kino filmą apie... žiniuonę.

E. Šimkūnaitė - ilgametė "Mokslo ir gyvenimo" žurnalo autorė, farmacininkė resursininkė, liaudies medicinos paslapčių išmanytoja. Ji daug prisideda prie Lietuvos vaistingųjų augalų globos, rūpinasi jų pateikimu ligoniams ir deramu vartojimu. Šimtus straipsnių apie vaistažoles, apie liaudies mediciną yra paskelbusi spaudoje, atsakiusi į radijo klausytojų, laikraščių ir mūsų žurnalo skaitytojų klausimus. Jos patarimai, persergėjimai yra pasiekę kone kiekvieną Lietuvos kampelį. Jai daug kas dėkingi už suteiktas žinias.

Eugenija Šimkūnaitė sugebėjo nenupiginti savo sodraus žodžio. Ir plunksna, ir įtaigiu žodžiu, nesilaikydama dogmų, normų, ji atidi žinių geidžiantiems. Ją traukia širdingi, smalsūs žmonės, ji gyvena kelionėmis, susitikimais. Ji pasakoja įdomių asmenų kūrybinės veiklos epizodus, unikalias detales. Drįstame teigti, jog biologijos m. daktarė Eugenija Šimkūnaitė - mokslo populiarinimo galiūnė. Laimingom atvirumo akimirkom, įkvėpimo pagautąjį gali pateikti tokių nuostabių istorijų, legendų, nutikimų, pasakų, kad amo netekęs klausysi, skaitysi... 

Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė