Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė

Gyvačių karalystė - KARALYSTĖ

KARALYSTĖ

Jeigu yra karalyste, tai turi būti ir karalius, turi būti ir karalienė. Gyvačių karalių žmones, matyt, ne gyvatinu vadino: kai Želmio-Želmino ko meldžiam, sakome ne tik "Želminc žalkti, žalkčių karaliau", bet ir "Želmine žalkti, gyvačių karaliau". Kitokių kreipinių į gyvačių karalių bent jau liaudies medicinoje nėra. Žalkčio - gyvačių karaliaus galybė gyvatėms, matyt, didelė: kai kirtusi gyvatė žadama (užkalbama) savo piktybės ncatsiima, t. y. kai žmogus ar gyvulys, kurį kirto, ar manoma, kad kirto, nesveiksta - prašoma Želmino žalkčio, kad lieptų gyvatei piktybę atsiimti. Kad būtų prašoma ko gyvačių karalienės - tokių žadėjimų nėra. Sakytum, ir pačios karalienės nėra? Bet didieji gyvatininkai, tokie kaip Šėlos Deveikis ar Apvynijos Kasiulis, pasakojo, kad tegu ir ne patys, tai jų seneliai tikrų tikriausiai malė gyvačių karalienę ant Krašuonos tilto besišildančią. Tokie vyrai nemeluos, ko patys nematė, nežino - nepasakoja. O kurgi pati gyvačių karalystė? 

Kirtusi Utenos - Tauragnų vieškelį Krašuona net Žeimeną siekia,-lyg ir nedidelė upelė, bet kitos tokios nėra. Ilgas, kad ir neplatus jos slėnis visas raistuotas: kur raistas išplatėjęs su nedidelėmis salelėmis, net ir kalvelėmis, o kur ir visai siauras. Yra viena kita aukštumėlė, kur net ir skurdus vienkiemėlis įsimetęs. Bet šiaip jau pats raistas -šimtamečiai nepamena, kad mažesnės ar didesnės pušelės augtų: stovi sau per pusę sieksnio, nors gal poros šimtų metų. Kad jos tikrai lėtai auga, iš viso augimo matyti: paauga, kol šaknys uždūsta raisto marmalynėje, nudžiūsta, o jų vietoje kitos, tokios pačios bedalės auga ir džiūsta. Gal ir tikrai taip, nes apie 1930 m. netoli Tauragnų vieškelio raistą pasausino, - pušelės stipriai ūgterėjo. Į patį raistą nelabai kas lindo, o jei ir ėjo didžiųjų viržių (Erica teiralixL.- tyrulinė erika) ar kitų labai svarbių retų vaistažolių pasirinkti, tai tik žiūrėjo, kad gyvačių karalystėje gyvačių nekliudytų, nesupykdytų ar joms žalos nepadarytų. Dar Krašuonoje buvo kiškio aviečių ir raistuogių, aštriųjų viksvų, kuriom ir sriegines, ir šakines dedervines nutrina, išnaikina*. Buvo ir kitokių augalų, niekur kitur tokių nei rasi, nei pamatysi. Siekė Krašuonos slėnis Žeimeną, Tauragno brolių** pašone ėjo. Nėra kitos Krašuonos, nėra ir kito tokio slėnio - gyvačių karalystės. Ne taip mažai teko slėnių slėnelių išvaikščioti, kito tokio matyti neteko. Nebe kas iš Krašuonos likę, daugelio vietų ir atpažinti nebegalima. Ar nebūta čia ledyno liežuvio guolio? Išgraužė - išslėgė, ištirpo - nutekėjo. O kaip dabar Krašuonos slėnis praverstų nacionaliniam parkui! Tik išardytas jis daug anksčiau, negu susivokėme, kad reikalingi gamtos parkai. Ir Krašuona - jeigu ji būtų išlikusi - turėjo tapti Nacionalinio parko dalimi. Deja, niokojo Krašuoną nuo seno...

Nuo pautenės ligi Žeimenos gerokas atstumas. Gal dėl to gyvačių karalystė čia buvo, kad ilgas raistas panašus į gyvatę, o gal dėl to, kad gyvatėms čia gerai tiko. Iš rašytų popierių matome, kad Žeimenos ežero ir Žeimenos upės vardas toks esąs dėl to, kad ponas Žeimo čia nusipirkęs dvarą. Bet seni žmonės ir ne taip jau seni, o trisdešimtųjų metų šimtamečiai devyniasdešimtmečiai Biriukas, Jauniškis, Sidabris, visi gerai žinoję Tauragnų krašto praeitį, pasakojo, kad kol pan Žeimo nebuvo atsibastęs, upė vadinosi Žeimena, ir ežeras Žeimiu vadintas. Kad aplink žalia - tikrai žalia, bet... Želmis - žalkčių karaliaus vardas. Tad jeigu žalkčių karaliaus vardu ežeras vadinamas, tai gyvačių karalystei visai dera Želmenijos vardas. 

*Kiškio avietė - tekšė (Rubus chamemorus L.).

Raistuogė - seniai jau nebeaptinkama, pamenu tik iš vaikystės: galėtų būti arba šiaurinė aviete (Rūbus arcticus L.), arba koks šiaurinės avietes hibridas. Vaisiai labai kvapūs.

Aštrioji viksva - ratainytė (Cladium mariscus L.) R. Rb.

Srieginės dedervinės (parkos) - žvynelinė, psoriasis.

Šakinės dedervinės - grybelinis ir tuberkuliozinis odos pakenkimas, dabar ryškių pavyzdžių nepasitaiko.

**Tauragno broliai - greta Tauragno esantys Politiškių, Klykio, Ilgio, Aiseto ežerai.

Sakalas - Salakas: galiūnas Sakalas pasistatydino puikų dvarą, tokį dvarą, kad uždauguvės atėjūnai neįveiktų, įkurtuvėm sujojo, suvažiavo, suėjo daugybė svečių ir įkurtuvių atšvęsti, ir pasitarti. Sakalas prašė dvarui vardą rasti. Svečiai sutarė, kad vardas turįs būti toks, kad statytoją minėtų ir kad sulėkimą svečių pažymėtų, tad naująjį dvarą-pilį pavadino Salaku, atvirkščiai skaitant - Sakalas. 

Karalystėje turi būti ir sostinė, kur yra Žeimio pilis. Visi gerai žino - ji Luodžio ežero saloje nugrimzdusi. Žinoma, ir kokia ta pilis: kai Salako parapija sumanė pasistatyti mūrinę bažnyčią, daug meistrų siūlėsi statyti, bet negalėjo parapijonų tarybai įtikti. Tik gudrus vokietis ar latvis pasakęs, kad pastatysiąs tokią, kaip Žeimio dvaras (tiesa, ir Sakalo1 dvaras buvęs toks, koks buvęs Žeimio dvaras). Tikrai Salako bažnyčia panaši į aukštakuorę pilį - karaliaus dvarą. Ir ne bet kokią pilį! Kol vokiečiai nebuvo numušė dešimtį metrų Salako bažnyčios bokšto, iš jo matėsi visa Žeimio žemė. Toji pati žemė buvo ir Sakalo, ir Indrajos žeme. Ką gi - įvairių galiūnų žemės gali skirtis ne tik plotu, bet ir laiku, tačiau jei trim skirtingais laikotarpiais galiūnų žemė lieka ta pati, matyt, joje gyveno viena, tvirtai susiklosčiusi gentis. Gentis, kažkaip susijusi su gyvatėmis.

Vargu ar Indrajos, Žeimio ir Sakalo dvarai buvo vienodi. Tikriausiai jie buvo aukščiausi, gražiausi to laiko dvarai. Į Salako bažnyčią tikriausiai buvo panašus tik Sakalo dvaras, kuris - galime spėlioti -XIII a. pradžioje ar viduryje priklausęs Lietuvos kunigaikščiui, kai kalavijuočiai pradėjo kurtis Dauguvos pakrantėse.

Jei gyvačių karaliaus sostinė nugrimzdusi Luodžio ežero saloje, susiduriame su klausimu - kurioje, nes Luodyjc ne viena sala. Nugrimzdusių dvarų, miestų Lietuvoje turime nevieną, ir šiandien ne taipjau sunku pamatyti, kad tai akmens amžiaus palikimas - vietovės ežerų pusiasaliuose, upių vingiuose ar salose, gerokai sustiprintos, aiškiai kovų vargintos ir neretai grumtynes pralaimėjusios. Želmis liko galingu karalium, tačiau karalium tik savo nugrimzdusiame dvare, o tarp žmonių buvo varganas beginklis žaltys. Tiesa, anot pasakos, - kas ras Žeimio žiedą, tas galės sugrąžinti Žeimio gadynę, atseit, aukso amžių. O dvaras nugrimzdęs, nes Žeimį prakeikęs Gegužis* - kam esą anas neteisingai pakilęs prieš senovę. Pasiklausius kitos pasakos, Gegužis godus, žiaurus, savanaudis, o Želmis - šviesos, gėrio, saulės nešėjas. Žalčio ryšys su saule tikrai neabejotinas, o kadangi visa mūsų pasaulėžiūra saulyta, tai ir Želmis turi atstovauti tiesai. O kad pralaimėjo, nors ir su viltimi laimėti, - nieko nepadarysi, taip būna ir ne vieną kartą, ir ne vienoje vietoje. Nieko nuostabaus, jei toje pačioje gentyje ar kitokioje bendruomenėje naujovės skynėsi kelią labai nelengvai. Niekuo nuo kitų genčių, išaugusių į tautas, nesiskyrėme ir nesiskiriame. 

*Gegužis - greičiausiai seno kulto, senų pažiūrų besilaikantis burtininkas. 

Besidomint gyvačių karalyste, mums smalsu kitkas: karaliaus dvare turėtų būti ir karalienė. O čia ne taip: parsivedė Želmis nuotaką, bet net vestuvių atšvęsti nespėjo, buvo pašauktas didiems žygiams. Vis žygiai, ir vis žaizdos... Gyvena Žeimio dvare nei nuotaka, nei žmona. Ir tai ne pasakos išmonė, taip yra buvę karingais feodalizmo laikais, o Želmis tikriausiai ir buvo ankstyvojo feodalizmo atstovas. Bet nenukrypkime: Žeimio nuotaka ne kokia žaltė ar gyvate, o tikrų tikriausia žemes mergina. Tai irgi ne keista: ne mes vieni turime pasakų, kur gulbinai, vanagai, sakalai ar kitokie gyvūnai veda merginas ar berneliai parsiveda pačiom gulbes, varles ir t.t.. Tik čia, gyvačių karalystėj, ne pora jie vienas kitam. Kaip galvas besuktume, tegalime manyti, kad gyvačių ir žalčių gadyne, nors ir labai artimos, bet nėra visai tapačios. Žalkčių karalius viršesnis, jis įsakinėja gyvatėms. Su Saule žaltys palypėjo į kryžiaus viršūnę, o gyvate kryžiun neįkopė. Matyt, gyvačių gadynės būta ankstėliau, matriarchato laikais, o žalčių karaliavimas vėlesnis, patriarchato užuomazgose. Tai gal pagal laikmetį ir sostinė kinta? Yra pora pasakų, kur žmogus, nusileidęs urvu pilin, randa gyvatę, didžius turtus saugančią. Kiek galima suprasti, tas urvas gilus ir vertikalus, o ar tai požemis, ar kokia kita patalpa -neaišku. Tokios pasakos gali būti ir mūsiškės, ir iš svetur atkeliavusios. Gal jos ir visai ne apie gyvates, tik jas pamini. Įdomu, kad vokiečių kronikininkai mini lietuvių ir prūsų pilyse buvus požeminių slaptų perėjų, rūsių. Aišku, kad tai buvo ne tik spaltakeliai - pakasai, kastiniai urvai - rūsiai, ar vietos gyventojams žinomos perėjos po vandeniu ar pelkių klampynėmis (dabar lyg ir numanome, kad jos rengtos ozuose), bet ir slėptuves su nemažomis turto, maisto atsargomis. Be gan vėlyvų kronikos minimų urvų galėjo būti dar urvai-vartai sustiprintų piliakalnių pylimuose ir "urvai" - būstai. Vokiečius labai stebino lietuvių sugebėjimas per naktį prieš pramuštą pilies sieną sumūryti kitą. Sumūryti gal ir būtų galima, tačiau vos sudėtas mūras nebūtų tvirtas. Buvo kas kita - dvigubos mūrines sienos. Patekęs į tarpusienį priešas atsidurdavo lyg spąstuose, o taikos metu tokie tarpai galėję būti sandėliais, gyvenamomis patalpomis ir pan. Galingos dvigubos sienos, kad ir Trakų pilies, neatsirado iš nieko. Daug senesnių piliakalnių aikštelės būdavo apjuostos rastine ar pinučių siena, dažnai ir moliu nudrėbta (ir dėl šilumos, ir nuo gaisro apsisaugoti), o iš vidaus buvo statoma antroji siena. Tarp jų būdavo gyvenamos patalpos. Archeologai nemažai radę tokių patalpų su židinių vietomis, matyt, atskirų šeimininkių valdos. Pilnų vidurinių pertvarų, dalijančių būstą į atskirus "namelius", labai nedaug terasta. Ką gi, gal taip ir patogiau: į svečius galima nueiti iš namų neišėjus, durų nevarstant šiluma taupoma. Čia gali būti ir pasakų apie begalinius urvus pradžia. Galime spėti, kad gyvatės-karalienės dvaras galėjo būti panašus į senovinę gyvenvietę, bet nelabai žinome kokią.

Pačią gyvačių karalystę galime, kad ir apytikriai, suvokti, apie gyvačių sostinę - lyg ir nieko nežinome. Tad ką gi apie gyvates tiksliau galime pasakyti? Šį tą: žinome apie gyvačių visuomeninę struktūrą (pasakose taip šiuolaikiškai nesakoma), žinome apie gyvačių galybę, apie gyvačių teisę, tikriau, apie gyvačių ir žmonių bendravimo teisinį reguliavimą, žinome ir apie gyvačių dovanas. Pamėginkime tai prisiminti - gal gyvatės mums papasakos įdomių dalykų ir apie mus pačius.

Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė