Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė

Gyvačių karalystė - VISUOMENINĖ SANTVARKA

VISUOMENINĖ SANTVARKA

Zoologai turi pakankamai duomenų: gyvates - ne bandos gyvūnai, tai vienišės, net gan stipriai ginančios savo medžioklės plotus. Tik per poravimąsi ir prieš žiemos įmigį, jei tinkamų vietų neranda, kiek telkiasi. Seni žmonės pasakoja, kad... ...gyvačių devynios kaleinos yra.

Šio pasakymo lyg ir visi žodžiai suprantami, tik ką reiškia "kaleinos" - nė vienas didžiųjų gyvatininkų tinkamai paaiškinti nebemoka. Nelabai apsiriktume manydami, kad tai kažkokios dalys. Viso gyvačių devynios kaleinos, iš jų spalvinės net keturios: baltoji, pilkoji, juodoji, raudonoji, kartais ir penkta, rudoji. Dvi metalinės - varinė ir geležinė (matyt, tuo metu daugiau svarbių metalų ir nebuvo), viena - šaltoji (gyvatės kūno temperatūra visada žemesnė už žmogaus), amžiaus grupės - senoji - irgi viena, viena ir didžioji, bet ar tai dydis, ar titulas - kas besugaudys.

Kad ir kaip būtų žadėjimuose vardijamos kaleinos, nėra jokių požymių, kad kuri viena būtų viršesnė prieš kitą, - atvirkščiai, pabrėžiamas jų lygumas. Kai kokio reikalo spręsti, ko labai prašyti ar išsiaiškinti, kuri gyvatė kalta, šaukiamos visos gyvačių kaleinos, šaukiamos ne bet kokia tvarka, o tam tikru būdu. Kiekvienu kartu vardijimas pradedamas nuo antrosios, ir taip devintame rate pirma šaukiama toji, kuri buvo paskutine. Tikrai visos pirmos, visos antros, visos ir paskutinės. Aišku, kad kaleina nepanaši į kokią kastą ar visuomeninį sluoksnį. Nėra ir jokių užuominų, kad kaleinos "specializuotųsi", kad - viena kirstų tik kaltus, kita būtų visad pikta. Nesiskirsto jos ir pagal kokį darbą.

Be to, vardijant kiekvienam tarpsniui visoms pridedamos kitos galūnės, pvz., pirmą kartą "oji" - juodoji, raudonoji..., antrą kartą -"angė" - juodangė, gelangė, šarangė; trečią kartą - "ėš" -gelėš, varės, ketvirta karta – „toja" ir pan. Dažniausiai vardijamos juodoji, raudonoji, baltoji, pilkoji, šaroji, varinė, geležinė, šaltoji, senoji, didžioji, nors kartais vardijama ir gudrioji, geroji, neigi piktoji.

"Nekliudžiau tavįs, nei tavo vaiko, gimines tavo, kam kliudei mana..." Tai dalis žadėjimo, tikriau, daugelio žadėjimų, sudarančių teisminių žadėjimų grupę. Vardijama: "tavįs, tavo vaiko, giminės tavo" - taigi, gyvačių bendruomenėje yra tik giminystes santykiai, bet nėra nei tarnų, nei šeimininkų ar kitokių priklausančių asmenų. Kitaip žmogaus pusėje: be manįs, mana vaiką, giminės mana", gali būti ir "piemuo", ir "merga" ar "bernas mana", gali būti ir "gyvulys mana". Taigi žmogaus bendruomenėje jau turtiniai santykiai. Galėtume manyti, kad gyvačių kaleinos klostėsi, kai žmonių bendruomenėje pradėjo rastis tokių santykių, bet dar gyvavo bendra visos genties nuosavybė.

Jeigu nei turtas, nei amatas žmonių jungti negalėjo, tai liko ginystė. Ir išties kaleinos vardijamos didžiųjų gyvačių vardais, ir visi vardai baigiasi moteriškomis galūnėmis (išskyrus keletą, kai vardijant galūnės netariamos, bet patys vardai su galūnėmis). Taigi galime manyti, kad kaleina - giminystė pagal motiną, motiniškoji genties šaka. Zoologai mums pasakys, kad gyvates giminystes ryšiui nepaiso, vaikų it kurapkos ar tetervos nevedžioja. Dedančios kiaušinius dar kartais saugo dėties vietą, nors dažniau palieka, o gyvagimdei (gimdančios kiauštakiuose išsiperėjusius vaikus) pagimdo ir paleidži; savais keliais. Tad suprantama, kad kaleinos bus buvusios ne gyvačių visuomenės struktūros, o žmonių genčių sandara, perkelta į gyvūnų pasaulį.

"Bekerys" reiškia neturintį giminės, vienišą. Dabartiniais laikai kero giminyste skaičiuojama ir tėvo, ir motinos linija, prieš pusšimtį metų keru dažniausiai laikė tėvo linijos giminystę. Keru labai panašu į škotų klaną, ir ne tik iš V. Skoto romanų žinome, koks tai tvirtas ryšys. Nedaug teklystume manydami, kad kaleina galėjo būti giminystė pagal motinos liniją. Matriarchatas, gan ilgai išlaikęs kai kuriuos savo elementus, pas mus paliko nemaža pėdsakų. Galėjo lygia greta egzistuoti ir kero, ir kaleinos ryšiai. Ir dabar bažnyčioj vyrai stoja vienoje pusėje, moterys kitoje, daugelyje kitų šventnamių moterų ir vyrų vietos kitaip, bet skiriamos. Dar tebeturime gan gerai išsilaikiusį broluvos ir sesuvos ryšį, t.y. skaičiuojame visus brolius, jų vaikus, anūkus, visas seseris, jų vaikus ir anūkus. Įdomu, kad antros eiles sesuvos ar broluvos ryšiai buvo laikomi tvirtesniais, negu pusbroliniai - pusseseriniai ryšiai, t.y. tarp brolio ir sesers vaikų. Paprastai visi sesuvos ar broluvos nariai turėjo ar nešiojosi kampuotą "broluvos škaplierių", kuriame buvo tiek spindulių ar išsikišimų. kiek broluvoj ar sesuvoj buvo narių. Jei kuris broluvoj mirdavo "pamilna". t. y. šeimoje paveldima liga, jo škaplierių būtinai sudegindavo, kad kartu ir liga sudegtų, šeimą apleistų. Jei kas iš broluvos ar sesuvos mirdavo jaunas, jo "škaplierių" sulaužydavo ir įdėdavo į kapą, - atseit, sulaužęs broluvą, bet kad daugiau ji nebelūžtų. Ar broluvos-sesuvos ir kero-kaleinos tokie patys ryšiai? Ne, viename kere tikrai būna kelios broluvos, kero ryšiai yra ne tik antros eiles, bet ir penktos - šeštos. Matyt, ir gyvačių kaleinose ir žmonių bendruomenėse buvo paisoma smulkesnių šeimos-gimines ryšių.

Ar keras arba kaleina galėjo būti tapatūs genties ryšiams? Tikriausiai ne, nes devynių kaleinų vardijimas rodo, jog turėjo būti visų devynių lygiavertis junginys, greičiausiai gentis. Nedaug klystume manydami, kad mūsų protėvių genčių struktūra buvo pagrįsta bent trijų pakopų giminyste: šeimos, gimines, kero ir pačios genties - jau ketvirtos giminystes ir priklausomybes pakopos.

Gyvatinai skyrium nuo gyvačių būna... Zoologai patvirtina: nepriklausomai nuo lyties kiekviena gyvatė medžioja sau, pati gina savo teritoriją. Pro gyvates žvelgdami į žmonių bendruomenę, primityvesnėse tautelėse dar ir dabar galime pamatyti moterų-vaikų ūkį ir vyrų. Panašaus pasiskirstymo atšvaitų pasilaiko ir pas mus. Pricš pusšimtį metų labai dažnai moterys ir vyrai vakaroti sueidavo į skirtingas trobas, jei tik kaimas buvo didesnis ir vakarotojų užtekdavo. Vaišių metu vyrai sėsdavosi už stalo, o moterys - prie stalo, t.y. ne nuo pasienio, o iš aslos pusės ant pristatomų suolų. Žinia, moterys šeimininkės, gali prireikti dažniau atsikelti, bet, matyt, ne vien tai lėmė. Tėvus, jaunuosius, kūmus sodindavo greta, o visus, kad ir garbingiausius, priešais, per stalą. Berniokų ir mergiočių peštynes -seniau ganant, dabar mokyklose, tikriausiai taip pat turi gilias šaknis. Jaunimo žaidimuose, dainose priešiškumo pėdsakų irgi yra išlikę.

Tik per gyvatarus gyvates su gyvatinais kartu sueina. Pas savo kaleinos gyvates gyvatinai neina, pasauliui kiton kaleinon eina: pirmosios - pas antrosios, antrosios - pas trečiosios... Poravimosi metu vienoje vietoje susirenka daugiau gyvačių, atseit, gyvatinai pas gyvates ateina. O zoologai pasakytų, - ne gyvatinai sprendžia, pas kurios kaleinos gyvates eiti, o gyvatė pasirenka tą gyvatiną, kuris nurungia varžovą, ir joks giminystes ryšys nepaisomas. Jei gyvatinai į kitas kaleinas neina, matyt, ėjo bernai-jaunikiai. Ėjo pirmos kaleinos į antrą, antros į trečią... devintos į pirmą.

Pasauliui ėjo. Saules kelias - gyvybės, geroveė kelias ne tik mums. Daugelyje mūsų išaustų juostų saulės rombas ar kvadratas apkraštuotas "kojelėmis", saulės kryptimi užlinkusiomis. Kai kaimai gegužines ruošdavo, nebūtinai reikėjo gretimo kaimo jaunimą kviesti trobon užėjus, galima buvo kur matomoj vietoj akmens gabalėliu ar anglimi nubrėžti šešianarę ar aštuonnarę svastiką. O jei besivaidijančių kaimų bernai norėdavo kermošiuj ar kokiame suėjime varžovų nematyti, nubrėždavo atogrąžas (atūgrąžas), t. y. atvirkščio sukimo svastika (kojelės užlenkiamos prieš saulės kelią). Kai siausdavo eilinių epidemijos, kaimai, vengdami ubagų ir kitokių galimų ligų nešiotojų, savo ribas pasižymėdavo ir atogrąžas iškeldavo. Jei atogrąžas iškėlusian kaiman kas svetimas ateidavo, akmenų, pagalių, šunų tikrai susilaukdavo, o kad kas, ir nudėdavo... Užmušimu to nelaikydavo, pasakoja, kad taip buvę dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Prieš pusšimtį metų atsisveikindamas mandagus svečias su saule likti šeimininkams palinkėdavo, o išlydintys - pasauliui keliauti. Senovės keliautojams saulė buvo ir kelio vadovas, tad labai keistai atrodytų, kad jaunikiai pas nuotakas ne pasauliui būtų keliavę.

Kaip tuokėsi egiptiečių valstiečiai bei kita žemės smulkmė - nežinome. Bet tikriausiai ne sudėtingiau negu galingieji. Faraonai, tų laikų išsilavinę žmonės, dar labiau išsilavinusių dvasininkų globojami, tuokėsi ir su seserimis, ir su dukterimis, ir su motinomis. Genetikos analfabetai, sakytume - kraujomaišos pasekmių nematė. Egipto palaidojimuose randame geriausių įrodymų, kad artimos giminystes santuoka pražūtinga, grindžia kelią išsigimimams, fiziniams, gal ir psichiniams. Kiek būta deivių seserų-žmonų vien tik Viduržemio jūros pakrantėse ir Artimuosiuose Rytuose, net ir skaičiuoti neverta. Tad jei mūsų tolimieji protėviai sugebėjo sudaryti santuokų struktūrą, ribojančią kraujomaišą, - jie verti didžiausios pagarbos.

Matyt, ne taip gausūs mūsų protėviai buvo, - didelėse gentyse ar genčių junginiuose maišymosi, tolimos giminystės santuokų galimybės žymiai didesnės, o mažose - būtina ir tvarka, ir sistema. Kad tolimos ir tam tikros eilės santuokos buvo labai vertinamos, rodo ir minėtas pavyzdys su gyvatėmis: visuose svarbiuose žadėjimuose būtinai reikia vardinti visas devynias kaleinas. Jei kuri būsianti užmiršta, nevardijama, tai ji išnyksianti. O tada išnyks ir gyvačių vestuvių tvarka, ir pačios gyvatės. O jei išnyks gyvates, nebegalėsime būti ir mes. Kaip išliks ar susimaišys gyvačių kaleinos, gal pačių gyvačių reikalas, bet kad mums reikia tvarkos pasirenkant jaunikius bei nuotakas, tai jau nekyla jokių abejonių. Galime keikti menką sveikatos apsaugą, koneveikti nitratus ir kitas ekologines negeroves, bet visos tos bėdos, net ir krūvon sudėtos, kur kas mažesnės už sveikatos atžvilgiu neperspektyvių tėvų santuokas. Norime gyventi, turime galvoti, kokios sveikatos vaikai gims. Ne bėda ir ne gėda kad ir iš gyvačių karalystės pasimokyti.

Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė