Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė

Gyvačių karalystė - GYVAČIŲ MORALĖ

GYVAČIŲ MORALĖ

Su aušra žmogui reikėjo dvaro pievą šienauti, tai savąją pjovė dar ir brėkšmai nebrėškus. Pjovė skubėdamas ir nepamatė, kaip gyvatę kliudė. Kaip buvo rinke susisukus, taip į kąsnelius ir supjaustė. Patraukė dalgę ir, nieko nepastebėjęs, pjauna toliau. Gal dar porą pradalgių išvarė ir nuėjo dvaran.

Guli sukapota gyvatė, visi kąsneliai kruta, bet vieton sukrutėti -negali. Jau ir gerai prašvito, tuo pradalgiu dvaran kitas pjovėjas ėjo, pamatė gyvatę bekrutančią, dar pasižiūrėjo ir nestojęs nuėjo toliau.

Niekaip nesukrutėdama išgulėjo gyvatė beveik visą dieną, jau ir saulė netoli laidos, o sukrutėti negali. Nesukrutės ligi laidos, - nors ir gyvatė, bet mirs.

Saulės tik kraštelis buvo likęs, kai ėjo tuo pradalgiu gyvatininkas. Pamatė sukapotą gyvatę, kaip dera gabalėlius susukiojo, sudurstė, - gyvatė tuoj ir suretėjo. "Tai dėkui tau, broli, kad vadavai, - sako gyvatė, - gražumu minėsiu, geru širdy turėsiu". - "Nei mane gražumu minėk, nei širdy turėk, tik neturėk pykčio tam, kuris tave sukapojo".

- "Neturiu ir neturėsiu, - sako gyvatė, - pykčio tam, kuris mane sukapojo: netyčiom kliudė, tamsoj skubėjo nematė. Tik turiu ir turėsiu pyktį tam, kuris šviesiai ėjo, matė ir nesustojo".

Kad ir kaip gyvatės prašė gyvatininkas, neperprašė. Ar antrais, ar trečiais melais tam, katras nestojo, gyvatė kirto. Kad ir kaip jį žadėjo - neatgavo.

***

Kirto gyvatė žmogui, ir taip piktai, kad kas nežadėjo - atgauti negali. Namiškiai rauda, nebežino ir ko šauktis. Nebeapsikentė žmogus namiškių verksmu ir sako: "Nei žadėkit, nei ką darykit, anei manęs verkit - tokia mano dalia per mano paties kaltę. Dar nedideli buvom, trise aptikom gyvatę, aš buvau didžiausias ir pasakiau draugams: "Muškim". Tada visi ėmėm, mušėm, kol mirkyti kanapiniai botagai nubrizgo. Tada dar botkočiais mušėm. Aniem dviem botkočiai greit sulūžo, o manasis tvirtas buvo, tai mušiau, kol pats pavargau. Tada, kotu pakabinęs, toli gyvatę pametėjau, kad ant akmenų krūsnies kietai kristų. Kitais metais kirto gyvatė mažąjį, bet jį atžadėjo. Po metų kirto antrąjį, atžadėjo, dar po metų antru kartu kirto, sunkiai, bet atžadėjo. Dabar mano eilė atėjo, daugelį metų mane gyvatės nekliudė, bet kai jau kirto - tikrai nebepaleis".

Sūnus tuoj ir šokosi: "Aš ne botagu, o dalgiu visas gyvates iškaposiu, o tada, kad kokia liks - tegu kerta, bet jų veislės ir būti nebebus!" - "Nieko nedaryk gyvatėm, - sako tėvas, - ir savo vaikam įsakyk, kad gyvačių nekliudytų. Per daugelį metų kirtimo laukdamas prisikentėjau baimės ir supratau, kad nekalto gyvatė nekerta. Nekliudyk jų - nekliudys tavęs". "Kad tavęs, tėte, nebūt kirtus, aš jų nekliudyčiau". Vėl tėvas sako: "Jei nori, kad ramus mirčiau, kad dėl jūsų nebijočiau, - pažadėk ir tesėk, kad gyvačių nekliudysi". Ką sūnus beveiks, pažadėjo. Sulig tuom žodžiu ir nežadamas ligonis pasveiko.

**

Anksti rytą, dar ir nepraaušus, ketvertu kinkyta, kaustytais ratais karieta lėkė ponas ir dar vežėją ragino, kad greičiau lėktų. Vežėjas ir nepamatė, kaip ant Krašuonos tiltelio gyvatę sumaigė. Kanopom-pasagom sudaužė, ratais ištasiojo, kruta gyvatės gabalai, o sukrutėti negali.

Aušrai aušus bernai ėjo, pasižiūrėjo - kaip ėję, taip švilpaudami ir nuėjo. Bėgo vaikai, išsigandę aplink išbėgiojo. Jau įdienojus moterys ėjo, pasižiūrėjo, viena net pasakė: "Žiūrėk, kaip sudraskyta!", ėjo, ėjusios nuėjo.

Bekrutėdami gyvatės kąsneliai kelio dulkėmis apsivėlė, nusilpo, nelabai ir bekrutėjo, kas ėjo, kas važiavo, gal ir nebeužmatė. O saulė jau ir visai prie laidos, - nesukrutės, nesusidurs gyvatė, tai ir nebesugis.

Tuo kartu ėjo nepagalintis senis, nelinksmas ėjo, akis žemėn nudūręs: ne iš dykumo, ne iš tinginio elgetavo, bet sveikatos neturėjo, neturėjo ir savų žmonių, prie kurių galėtų glaustis. Neužėjo tą dieną gerų žmonių, niekas nebuvo jo pavalgydinęs, nežinojo ir kur naktigultą ras. Tad ėjo žemai galvą nuleidęs ir pamatė gyvatės uodegą dar kiek bekrutančią. Gailestingas elgeta buvo, tai surankiojo gyvatės gabaliukus, kaip dera sudėliojo, dar vandens pasėmęs nuo žaizdų dulkes nuplovė. Ligi laidai suspėjo, ir gyvate sugijo, suretėjo.

- Dėkui tau, - sako gyvatė. - Ko nori prašyk - padarysiu, be manęs būtų gyvates be karalienės likusios. Prašyk.

- Nieko neprašysiu, tik neturėk pykčio tam, kas tave sukapojo.

- Neturiu ir neturėsiu pykčio arkliams anei vežimui, neturiu ir neturėsiu pykčio vežėjui, - jis ne savo valioj, pono liepiamas lėkė, tamsu buvo, negalėjo matyti, o kad ir būtų užmatęs, nebūtų galėjęs lekiančių arklių išlenkti. Neturiu ir neturėsiu pykčio ponui, ponas karietoj buvo ir nieko nematė, o kad ir būtų matęs, ponai proto neturi. Neturiu ir neturėsiu pykčio vaikam, jie dar maži, neišmano. Neturiu ir neturėsiu pykčio tiem, kurie galėjo neužmatyti, o bernams, kad negailestingi, ir moterims, kad dar negailestingesnės, - turiu pyktį ir turėsiu.

Gražiausiais žodžiais elgeta prašė, kad jiems pykčio neturėtų: bernai dar jauni, neišsidūkę, o moterų gaila. - vaikai liks vieni. Gyvatė nesileidžia, turinti pyktį ir turėsianti. Tada elgeta ir sako: "Pati liepei, ko noriu, pratyli, o dabar neklausai - argi tau gražu žodžio netesėti". - "Sakiau, kad sau prašytum". - "O aš kaip sau prašau, kitko neprašysiu". Nusileido gyvate, jaunom gyvačiukėm liepsianti kirsti, kad tik pamokytų-pabaidytų, atžadamai lieps kirsti, kad galvosna įsidėtų.

Gražiausiais žodžiais padėkojęs elgeta buvo beeinąs, o gyvatė klausia: "Tai sau nieko neprašai?" "Ką aš sau beprašysiu, dėkui, kad mano prašymo paklausei". "Kad neprašai, neprašyk, aš ir pati sumatysiu".

Gyvatė švyst nuvinguriavo, o elgeta nuėjo kojas vilkdamas. Tik kelis žingsnius nuėjo, klūp ir suklupo ant kokio lyg akmenio, lyg ne, kad minkšto.

Pasižiūrėjo elgeta - mašastinis maišas gražiai išdabintas, tik labai dulkėmis apsivėlęs, o tam maiše - kokie popieriai. Nei skaityti mokėjo, nei tamsoje įmatė, tik suprato, kad popieriai gali būti svarbūs. Įsidėjo terbon - rastum kas atsišauks.

Jau visai temsta, nėra pakelėje trobų, kad kur kokia lūšnelė yra, nesileidžia: vienur moteris begimdanti, kitur vietos nesą, dar kokia bėda, ir visai nakčia pėdina elgeta mažai kojas bepavilkdamas. Tik lekia priešais karieta, pamatė einantį, sustojo ir klausia: "Begu girdėjai, kas ką rado?" - "O kam girdėti, kad pats radau". Ponas net dureles atlapojo, klausia, ką elgeta radęs. Elgeta jam ir parodė maišelį. Tą maišelį ponas ir buvo pametęs, o popieriai labai svarbūs buvę. Elgetą net karieton įsisodino. Apsakė elgeta, kur ir kaip tuos popierius radęs.

Nuvėžino ponas elgetą dvaran, šeimynykštėje gražią kamarėlę išskyrė, gydytoją atsiuntė, lockavą duoną paskyrė. Elgeta greit pasveiko, dar daug metų gražiai gyveno, dvaro sode knibinėjosi.

**

Atsiliko, kad piemcniokas karvę praganė - kaip ieško, kaip šaukia, o karves kaip nėr, taip nėra. Ką darys vaikas, kad ir bijodamas tėvų, parginė kitus gyvulius, o motina iš karštųjų ir sako: "Eik ir kol nerasi - nepargrįžk".

Nuėjo vaikas tos karvės ieškoti - ką naktį berasi. Ir rauda, ir bijo; kiek įmanė, kur ganęs po krūmus palandžiojo - nėra karves, o namo grįžti bijo.

Negrįžo nei rytą, nei apie pietus, - nebe tos karves, o vaiko rauda .moteris, nebesižino kaip graužtis, o iš tos graužaties mirte apmirė, žado nustojo. Vyrui ir vaiko, ir karves gaila, o mažesni vaikai dar didesnė beda, žmona nepajudanti, nepakalbanti ligonė pasidarė, o dargi ir ūkis. Kol šiaip taip apsitvarkė, jau ir pavakarys. Mato, vienas nieko nepadarys, ir sumanė gretiman vienkiemin nueiti, pasiprašyti, kad kuri moterų ateitų padėti.

Kur bėgte paknopstomis, kur eite skuba, jau visai temsta, ir matyt neužmatė, kaip ant kimšo gyvatę užmynė. Gyvatė sušnypštė. "Neturėk man piktybės, - sako žmogus. - Netyčiom užmyniau, rūpestį didelį turiu, labai skubėjau, tai tamsoj ir neužmačiau. Neturėk man pykčio".

- Pykčio aš tau neturiu, -sako gyvatė, - tik namo grįžk. Netik pykčio tau neturiu, - nepiktai sušnypštė, galvą pakėlė.

Ką beveiks žmogus, paklausė, namo parskubėjo. O namie sūnus karvę parginęs, ir ne vieną, o su veršiu - mat veršiuodamasi karvė krūmuose užsislėpė, o kol veršis nesutvirtėjo - neatsišaukė. Kai žmona sužinojo sveiką sūnų ir karvę su veršiu grįžus - tuoj žadą atgavo ir pasveiko.

Net nepasidžiaugęs namuose žmogus čiupo šviežią pilnos saujos kiaušinį ir tekinas ten, kur buvo gyvatę užmynęs. Gyvatę rado ant kimšo begulinčią. Pradaužęs kiaušinį gražiausiais žodžiais prašydamas palakino gyvatę.

Gyvatė kiaušinį išlakė ir nepiktai sušnypštus atsisuko į žmogų. Gražiais žodžiais padėkojęs, kad jo dovaną priėmė, kad jam pykčio neturėjo, žmogus klausia: "Kai tave užmyniau, sūnus tik tik buvo parėjęs, žmona pasveiko, rastum žinojai?" "Mes daug žinom", -

šnypšterėjo gyvatė. "Aš tave kliudžiau, o tu man pykčio neturėjai, mes gi ne vienos giminės". - "Labai bloga pasauly būtų, jei visi tik savo giminės žiūrėtų", - susakė gyvatė, šnypšterėjo ir nuvinguriavo.

Žmogus linksmas namo grįžo. Ligi tai nakčiai buvo iš kilų neišsiskiriantis, nei labai geras, nei labai blogas, nei labai turtingas, nei skurdžius, nei kvailas, nei labai protingas - toks, kaip žmonių daugumas. O po tai nakčiai visi darbai jam gerai klojosi, gražiai prasigyveno, visiems labai teisingas buvo, mokėjo gražiai patarti, išmintimi ir gera širdimi toli garsėjo, visų gerbiamas buvo, gerai ir jo vaikams klojosi.

____________

Nors sukapotos gyvates raumenys ir labai ilgai virpa, tarsi susijungti nori, bet gyvatės gabalai nebesuauga. Naktį ežiai, žiurkės, kiaunės išnešioja, regis, ir kitos gyvatės paskanauti ateina. Žmonės, toje pat vietoje rytą gyvatės neradę, manydavo ją sugijus ir nušliaužus. Tokį manymą skatino ir tai, kad gyvatėms, nors ir rečiau negu driežams, gali ataugti uodega, arba kad sužalotos uodegos žymės ilgai lieka, nors uodega jau ir sugijus.

Gyvate turi nuodų ir galėtų gintis, tačiau nuodai jai reikalingi ir medžioklei. Tad susidūrusi su pavojumi, gyvatė, jei tik negali pasislėpti, stengiasi priešą atbaidyti, šnypščia. Tikriau, ne burna šnypščia, o gyvatei besivinguriuojant spirale, vienos rinkės žvynai trinasi į kitus ir šnara.

Įprotis ne pulti, o baidyti sudaro įspūdį, kad gyvatės geranoriškos, lengvai leidžia manyti jas laikantis kokio garbes kodekso. Žinia, taip nėra, bet įsiklausyti į gyvačių šnekas labai verta. Verta dėl to, kad sustojusio, nejudančio gyvatė neskuba pulti. Matydama nedidėjant pavojų, nepradeda ir aktyviai gintis. Labai verta įsiklausyti ir dėl to, kad gyvačių moralė - mūsų protėvių moralė, didžiai brangintina.

Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė