Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė

Gyvačių karalystė - GYVAČIŲ ETIKA

GYVAČIŲ ETIKA

Trys seserys pasimainydamos žąsis ganė.

Ganė vyriausioji, kai pro Salį besėdinčios gyvate vinguriavo. Mergaitė žalga mostelėjo, kad šalin šliaužtų. Gyvatė nušliaužė.

Rytojaus dieną antroji ganė. Mergiotė net nepasižiūrėjo. Gyvatė sau nušliaužė.

Trečią dieną ganė jauniausioji, ir vėl gyvatė šliaužia. Mergiotė pasveikino ją gražiai, kaip sveika, pasiteiravo. Gyvatė gražiai atsakė, o nušliauždama atsisveikino.

Ir vėl ganė vyriausioji. Atšliaužusi gyvatė klausia: "Mergyt, ko tokia rūsti?" - "O tau kas rupi?" Gyvatė nušliaužė nieko nesakiusi.

Antrajai beganant vėl atšliaužia gyvatė ir klausia, ar smagu ganyti. "Koks čia smagumas, kad žąsis reikia varinėti".

Atšliaužė gyvatė ir prie mažosios, toji vėl gražiai gyvatę pasveikino. "Ar neilgu ganyti?" - "Koks čia ilgumas, žąselės gagena, smagu klausyti". Gražiai atsisveikinusi gyvatė nušliaužė.

Ir vėl ganė vyriausioji, beganydama vainiką nusipynė. Atšliaužusi gyvatė prašo, kad jai vainiką duotų. Mergiotė išsišaipė, išsijuokė, vainiko nedavė.

Antroji beganydama irgi vainiką nusipynė. Atšliaužusi gyvatė prašo, kad jai duotų. "Kad tau reikia, tai ir nusipink, šitas mano".

Atšliaužė gyvatė ir jauniausiai beganant, šioji irgi buvo nusipynusi vainiką. Abi gražiai pasilabino, gyvatė ir sako: "Mergyt, duok man tą vainiką". Gražiai nusijuokusi mergytė jai sako: "Ką, tetulyt, su tuo vainiku veiksi - tavo galva maža, vainikas didelis, nedėvesi, tavo žvyneliai smulkūs, vainiko žolynai stambūs,-nederės. Pažiūrėk mano žąsų, aš tuoj paupėlėn pabėgėsiu, gražių smulkių žolynų priskinsiu, tai nupinsiu tau vainiką nešioti patogų, derantį".

Gyvatė liko žąsų žiūrėti, o mergaitė nubėgusi suskynė smulkių mėlynų ir baltų gėlyčių, greit parbėgusi nupynė vainiką: dailus pažiūrėti, uždėtas - kaip nulietas. Gražiai padėkojusi gyvatė sako: "Atgink čia ir rytoj". - "Rytoj neatginsiu, - atsako mergaitė, - aš rytoj darželį ravėsiu, atgins vyriausioji sesutė". - "Tai atgink poryt". - "Ne, tetulyt, poryt motulei siūlus sukti padėsiu". - "Tai atgink užporyt". - "Užporyt tai atginsiu". Gražiai atsisveikinus, gražiai padėkojusi gyvatė nušliaužė.

Trečioj dienoj atgina jauniausioji, žvalgosi gyvatės, su kuria pasišnekėt buvo pripratusi, o gyvatės kaip nėr, taip nėra. Dar pasižvalgė - toj vietoj, kur gyvatei vainiką buvo uždėjusi, begulįs auksinis vainikėlis labai dailaus pynimo, smulkiais baltais mėlynais žėruoliukais išdabintas, kaip tik jos galvai. Labai jau pagrožėjo mergaitei tas vainikėlis, mano: užsidėsiu, paskui vėl, kur radus, padėsiu. Tik užsidėjo, išgirdo gyvatės balsą: "Dėvėk sveika, tau skirtas". Kad ir kaip žvalgėsi -gyvatės nebematė. "Tetulyt, tetulyt, kad šnekėjai, tai rastum ir girdi, ką sakysiu: labai labai tau dėkui, ar nori pasirodyt, ar nenori, žinok, kad tave visada gražiuoju minėsiu. Būk sveika ir pasauliui, jeigu pasirodyt nenori".

Parsinešė mergaitė vainiką namo ir apsakė, kaip su gyvate susidraugavusi, kaip vainiką gavusi. Iš pavydo abi seserys vos nenusigalavo, kad ir kaip ganydamos gyvatę šaukė, kad ir kokiais meiliais žodžiais kalbino - gyvatė nesirodė. Nebematė jos daugiau ir jauniausioji.

Vyriausia išaugo kietakalbė, pašaipūnė, niekas su ja ir žodžiu persimesti nenorėjo. Antroji buvo kieta šykšti naginė, ne tik kitam, bet ir pati sau pavydėjo, abi senmergėm paliko. Jauniausioji augo daili, visiems meili, kiek ji augo, tiek ir vainikėlis didėjo, taip su juo ir išmergavo, išmergavusi gražiai nutekėjo. Kada tik ką darė - viską dailiai padarydavo, minkštas rankas turėjo, kad kam kokia sopė, - brūkštelės, paglostys - ir nuimta. Visus žolynus pažinojo ir prireikus gražiai atitikdavo, o jau šeimininkė buvo - per tris parapijas garsi. Kai dukters susilaukusi vainikėlį uždėt norėjo - skrynios antelėje rado kaip tik mergaitei derantį. Kaip mergaitė augo, didėjo ir vainikėlis.

**

Padieniui gano trys seserys. Atšliaužė gyvatė, auksinį žiedą užsimovusi, ir kalbina ganančią - toji veja gyvatę nieko neklausydama. Nuvijo antrą dieną ir antroji piemenė.

Trečią dieną ganė jauniausioji. Atšliaužia gyvatė, nešina žiedu, ir gražiai pasveikinusi, prašo piemenę žiedą numauti. Piemenė sveikinama atsakė, tetulyte pavadino. "Kodėl nenuimti, tik tu ramiai pabūk, priešais žvynus reikės mauti. Gal kiek ir skaudės, betgi ne dėl mano piktumo". Gyvatė sutiko ir pakentėti. Prisiminė piemenė turinti sviesto, pasitepė pirštus - šmaukšt ir numovė žiedą nei žvynelio nepajudinusi. "Pasiimk tą žiedą ir mūvėk", - pasakė gyvatė ir tuoj pat pradingo.

Parsinešė merga žiedą, atsidžiaugti negali: aukso lamstelis kasele supintas, žėruoliukas kaip saulė šviečia. Vyresniosiom seserims kaip ir visiem - ir gerai, ir blogai klostėsi, o jaunėlei - kas bebūtų, vis į gerą, ką bedarytų - gražiai dailiai padaro, kad jau kam žodį pasakys, tai vis meilų. Gražiai, turtingai amžių nugyveno, pati laiminga buvo ir kitam laimės nepavydėjo, kam reikėjo, tam padėjo.

**

Pirmadienį paryčiais iš gegužinės du bernai grįžo: vienas šeimininkų sūnus, kitas - tų namų samdytas bernas. Tik perėjo lieptą, -kelmas gyvatę prislėgęs, gyvatė prašo kelmą nukelti, ją išlaisvinti. "Pakelkim kelmą", - sako samdytas bernas. "Dar ko čia gaišim, vely parėję dar kiek nusnūsim". "Pakelkim". - "Kad nori, kelk, aš tai eisiu .

Samdytasai bernas liko ir kelia kelmą, o kelmo sunkumas - kuo stipriau kelia, tuo sunkesnis. Visai nusiplūkė, bet šiaip taip kelmą pakėlė, gyvatę išleido. "Kas po kelmu, tavo!" - sušnypštė gyvatė ir dingo kaip nebuvusi. Žiūri bernas - ogi po kelmu sutrūkusi puodynė, pilna auksinių pinigų. Kišenėsna ir kepurėn išsisėmė bernas pinigus, tolyn pasiėjėjęs taip paslėpė, kad niekas nerastų. Kelmą vėl užvertė, kiek upelyje apsiprausęs pusryčių besėdant parlėkė. Šeimininkų sūnus pasišaipė, kad ilgai dėl gyvatės gaišęs, o šeimininkas sako: "Kad ir gaišo, gerai padarė, ir gyvatė gyvas daiktas". "Dėkui už gerą žodį", - tepratarė bernas ir nieko daugiau nepasakojo.

Sekmadienio vakare jaunimas vėl pasišokti nuėjo, o samdytasai bernas kad smagus, kad šoka, kad siaudžia, kad dainuoja - už visus smagesnis, visas mergas pašokdino. Ligi paryčių šoko, o ryte prie susėdusių pasilsėti grėbėjų prislinko ir klausosi. Ką gi šnekės mergos - žinia, apie bernus. Pirmiausiai turtingesnės, šaunesnės šnekėjo, kuri tik šnekėjo, vis jį minėjo: ir smagus, ir gražus esąs, ir meilus, ir būdo nepeiktino, ir darbininkas geras, tik kas iš to - neturtingas. Viena merga, nei graži, nei negraži, nei turtinga, nei biedna, už kitas nei menkesnė, nei geresnė sako: "Kad mane žiūrėtų, aš tekėčiau, ir tėvus leisti perkalbėčiau, gražiai gyventume, o kad neturtingas - kad tik darbininkas būtų: davė Dievas dantis, duos ir duonos", šokosi ir labai neturtingos: Kad žinotum, koks neturtingam vargas, tai taip nešnekėtum, iš meilumo buzos nevirsi".

Antradienio pavakare prisisėmę kišenes pinigų ir nuėjo pas tos merginos tėvus, prašo dukterį leisti. "Niekuom tavęs negaliu peikti, tik kaip gyvensit, kad nei namų, nei giminių neturi, o ir aš ne ponas". Nebijokit, kad ir aš ne ponas, bet pinigų turiu, kiek kitas ponas ir nematė". Išsipylė ant stalo pinigus iš kišenių: "Ir dar ne tiek turiu". Pasižiūrėjo šeimininkas į pinigus ir klausia, iš kur pinigus gavęs, ar ko nenuskriaudęs. Bernas apsakė, kaip gyvatę paleidęs, kaip pinigų puodynę radęs. "Po tuo kelmu puodynė tebeguli, ir pora auksinių palikau, kad norit, nors dabar galiu parodyt". "Kad nieko nenuskriaudei, tai ir aš nieko nesakysiu, klausk mergos - kad tekės, veskitės". Pasiklausė mergos, toji ir nesiklausus, kad tik imtų. Gražiai įsikūrė, gražiai vestuves iškėlė, gražiai gyveno.

**

Buvo dvi seserys, abi vieno lizdo (t.y. dvynės), bet taip nepanašios, tarsi ne tų pačių tėvų būtų. Viena greita, stvari, kad ką darys, bile po ranka, išmano neišmano - trekšt brekšt; antroji lėta, pagalvojami, ką darys - gražiai padarys. Atsitiko sunkiai susirgti jų motinai. Namie niekas neišmanė, kaip vaduoti, ir pasiuntė motina žiniuonės pašaukti.

Eiti reikėjo j kitą kaimą, per tiltelį. Vyresnioji kad šoks, beregint prilėkė ligi lieptelio, o ant liepto gyvatė susiraičiusi. "Nagi dink nuo liepto". Gyvatė sušnypštė. "Sakau, dink nuo liepto, aš skubu!" Gyvatė kad sušnypš, kad pasikels, - greitoji ir pamatyt nesuspėjo, kaip namo švilpte paršvilpė.

Antroji dvynukė lėtai beeidama irgi lieptą priėjo, o ant liepto gyvatė susiraičiusi. "Sveika, tetulyt, begu praleistum mane, serga mano motušė, turiu žiniuonę parvesti". "Gražiai, mergyt, kalbi, praleisčiau tave, kad praleisti reikėtų, bet apsižiūrėk, bene pamatysi gražius lapelius". Apsižiūrėjo mergytė - "Regis, putino lapai gražiausi". "Tai nusiskink penkis". Mergaitė gražiai nuo penkių šakelių nuskynė po lapelį. "Dėkui, tetulyt, kad parodei, pasakyk ir kaip motušėlę vaduoti". "Sušutink su pienu, sugirdyk motinai - atsikels motušėlė". Taip mergaitė padarė, ir motinai sopė atlėgo.

Net nepasidžiaugusi mergaitė pasiėmė ąsotėlį su pieno šlaku, nuskubėjo prie lieptelio, rado gyvatę ten besiranguojančią. „Tai dėkui tau, tetulyt, prašom nepasididžiuoti, prašom pienelio pasigardžiuoti". Susirado akmenį su duobele ir, pripylusi pieno, gyvatei prinešė.

Kai gyvate pieną sulakė, mergaitė sako: "Dėkui, kad nepasididžiavai, rytoj vėl pieno atnešiu". - "Rytoj neateik, - sako gyvate. - Ateik po metų". Vingterejo, lyg žybterėjo žvynais ir nuvinguriavo.

Praėjo metai. Pasiėmusi pieno, gražiai nušveistą lūžusio šaukšto galvą, nuėjusi rado gyvatę. Gražiai pakalbinusi, prašė pieno ragauti, prašė nepasididžiuoti. Gyvate pieną sulakė ir sako: "Gerai, kad nepamiršai, ateik po trejų metų". Taip susakė, žybterėjo žvynais ir nuvinguriavo.

Tretiems melams besibaigiant, toj dienoj, kai gyvate gražiai pasakė, nuėjo mergaite su pieno ąsotėli u gyvates lakinti. Pastate gražų išrašytą dubenėlį, pieno pripylė, gražiais žodžiais prašo nepasididžiuoti, saldaus pienelio ragauti. Tik žvilgterėjo - ogi gyvatės galva karūnuota. Nustebo mergina, vos žodį neprataria: "Begu mano vaišes per prastos, nežinau, kaip karalienę sveikinti nei kaip prašyti reikia".

Nepiktai sušnypštė gyvate ir sako: "Kaip reikia, taip ir pasveikinai, kaip reikia, taip ir prašei, gerai, kad pažado nepamiršai. Geriau sakyk, kur tokį gražų dubenėlį gavai". "Kaipgi, maloningoji, pamirši, kad mano motinėle niekada labai stipri nebuvo, o nuo ano karto, kai tikra mirtimi vadavosi, - sveika, niekuom nesiskundžia; kaipgi tokią malonę pamirši? O dubenėlį, tai laiko turėjau, pati padariau: pirmais metais molį minkiau ir nulipdžiau, antrais metais išdžiovinau, o trečiais - išrašiau ir išdeginau. Negi Čia darbas už tokią malonę".

sulakė gyvate pieną ir sako: "Daugiau nebeateik, manęs Čia nerasi, o dubeniuotą akmenį ir šaukšto galvą namo parsinešk". Žybterėjo karūna ir dingo kaip nebuvusi.

Negi numetusi buvo tuos daiktus - pasilikusi kitam palakinimui, bet eidama vis tinkamesnį daiktą susirasdavo, tai ir rado prie lieptelio žolėse dubeniuotą akmenėlį, šaukšto galvą. Guli, kaip padėti, net neapdulkėję. Susirišo skarelėn su ąsotėliu ir eina namo. Taip jau smagu, taip jau lengva eiti, lyg ir vikrumo atsirado.

Parėjo namo, žiūri, - ąsotėlis pieno pilnut pilnas, ir kiek kas to pieno gėrė, vis pilnas buvo. Ir nebe šaukšto galvą rado, o visą gražų šaukštą, tik kur būta lūžta, ant koto žymė. Pamaišys tuo šaukštu puodą, -puode viralas gardžiausias, ir jo sočiai. Ir akmuo nebeprastas dubeniuotas, o girnapusėlė - kiek bemaltum, vis yra ko malti. O jos išrašytas dubenėlis gražiausių žiedų ir karolių pilnas.

Netruko lėtūnė ir ištekėti, gražiai gyveno, namai visko pilni buvo, o jau kad lengvą ranką turėjo: kad žolynus gydančius išmanė, tai lygios jai nebuvo.

**

Iš kermošiaus trys mergos ėjo ir prisėdo kojų nusiauti. Prisėsdamos ir nepamatė, kad žolėje gyvates būta. Besiaunant viena mergina ir sako: "Basos eisma, kad gyvatę sutiksma, ką darysim?" Pati smarkiausia jai ir atsako: "Neminėk kūmutės, tai ir nesutiksi, o kad ir sutiksi, vyte nuvysi". "Rastum nevyčiau, - kuri klausė, sako. - Rastum nei aš jos kliūčiau, nei ji mane kliudytų". O trečioji, tylėjusi, sako: "O aš gražiuoju pasisveikinčiau, tai mane ir praleistų gražiuoju".

Susakė taip mergos, nušlavusios kurpeles susirišo, atsikėlė ir jau eis. Tik kad sušnypš žolėje gyvate, nei vyti, nei kalbint nereikėjo, mergos ūmu nurūko. Vos kvapą, beatgaudamos namo parlėkė.

Namie žiūri: kuri vyti norėjo - kurpeles skutais suplyšusios, kuri nekliūti ketino - kokios buvo, tokios ir likusios. O kuri gražiai pasveikinti ketino, tos kurpeles kad dailios, kad gražios, tokių ne tik neturėjo, bet ir tikėtis nedrįso, ir jau kad tvirtos buvo, tai tvirtos: ir jai užteko, ir duktė nesuavėjo, ir dukters dukterei liko.

**

Buvo merga bekerė, benamė, kad ir gražiai nuaugusi, kad ir darbšti, kad ir meili, bet nuo mažumės našlaitė, niekam nereikalinga. Pas svetimus, kad ir gerus žmones, dirbo, bet vis svetima. Nesiskundė savo dalia, kitaip nebūsiant žinojo.

Ėjo kartą ta merga ir priėjo gyvatę skersai taką pertįsusią. Pasveikino, gražiais žodžiais praleisti prašo. Gyvatė sako: "Kad į savo vestuves paprašysi, tai praleisiu". - "Ir į pamerges paprašyčiau, tik kas gi mane pliką bekerę ims?" - "Nepamiršk, kad prašyt pažadėjai". Pasakė ir nuvinguriavo.

Tuose namuose ne tik mergą, bet ir berną samdė, ir per metūgalį nusisamdė šeimininkas berną nepeiktiną, bet irgi bekerį našlaitį. Ir augus, ir veido šviesaus, ir darbininkas geras, ir prie žmogaus meilus, tik plikas, kaip stovi - visas dvaras. Merga su bernu, abu našlaičiai, ir kad jau sutaria gražiai, kad vienas kitam patinka. Geriau sutarti ir negalima, o meiliau pažiūrėti, meilesnį žodį pasakyti - bijo: kaipgi plikas būdamas vesi ar tekėsi?

Pastebėjo šeimininkai juos taip vargstant ir vestis kalbina. Šiedu kaista, spyriojasi. "Davė Dievas dantis, duos ir duonos, esat jauni, darbštūs - prasigyvensit. Ir pas mus ne metus ir ne dvejus dirbti galit". Ką ir bešnekėt, tokie žodžiai lyg medum širdis tepa, o dar ir vestuves iškelti šeimininkas pažadėjo, šeimininkė sakė kiek kraičio duosianti. Sutarė vestuves, užsakus padavė.

Visus darbus nudirbdama, vestuvėms besiruošdama merga gyvatę prisiminė, ton vieton nuėjusi, gyvatę šaukti pradėjo, kiaušinį palakti atnešė. Netruko ir gyvatė atvinguriuoti. Merga vestuvėsna prašo, kiaušinį pramušus lakina. Sulakė gyvatė ir sako: "Gerai, kad neužmiršai pažadėjus, į vestuves gal ir neateisiu, bet - ką rasi, tau dovana bus". Sulakė kiaušinį ir nuvinguriavo, merga gražiais žodžiais padėkojo, kad jos vaišių nepaniekino.

Grįždama nė trijų žingsnių nenuėjo, žiūri - ant kelio begulįs kapšas, tame kapše pinigų pilna ir žiedai vestuviniai, gražūs, ne kiekvienam ir turtingam įperkami.

Tais žiedais ir tuokėsi. Kad ir skelbė rastus pinigus, niekas jų neatsišaukė, tai iš jų prasigyveno, ir iabai gražiai sutardami laimingi gyveno, kaimynam geri buvo ir kaimynai jiems irgi.

_______

Jeigu tik galima susidūrimo išvengti, gyvatės, kaip, beje, ir kiti gyvūnai, vengia su žmogumi susidurti.

Zoologai tvirtina, kad gyvatės neturi klausos organų, kurčios. Ausimis, tikriau, klausos centrais, jos gal ir negirdi, bet visu kūnu vibraciją jaučia. Kas gyvates lakindavo - o prieš pusšimtį metų tokių ne taipjau mažai buvo, - kaldavo geležim į kibirą arba šaukdavo "Dzin dzin dzin geležin", - tikrai gyvates prisišaukdavo, bent jau savąsias. Moka gyvatė ir lakti.

Plėšdavo per dabartinius karus nė kiek ne mažiau, kaip ir per ankstesniuosius. Plėšdavo kareiviai ne tik ir ne tiek sau, bet ir karininkams, dėdavo dovanas valdovams. Dėdavo, bet sau pasilikti dar labiau norėdavo, tai kur įsižiūrėtoje vietoje po kokiu medžiu ar akmeniu didesnę grobio dalį paslėpdavo. Tik ne visada pasiimti grįždavo. Karams prasidėjus slėpdavo ir turtingieji, ligi laikui pasidėdavo, pasislėpdavo, o kelią jiems pastojusieji pasiimdavo. Paslėptų turtų tikrai nemažai būdavo, o pakelmėmis, po akmenimis ar mūro plyšiais landžioti mėgstančios gyvatės tikrai galėjo ne vieną lobį "parodyti".

Prisijaukinti ar bent kiek apjaukinti galima ir gyvates. Tai, be abejo, darė didelį įspūdį ir aplinkiniams, ir patiems jaukintojams, bet vis dėlto gyvačių etika, atrodo, tokia buvusi, kokia žmonių buvo.

Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė