Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė

Gyvačių karalystė - GYVAČIŲ DOVANOS

GYVAČIŲ DOVANOS

Dovanos, dovanos - ir kas tik jų nemėgsta, kas tik jų nelaukia. Ir švenčių dažnai laukiam ne tiek dėl pačių Švenčių, kiek dėl dovanų. Malonu dovanas gauti, nors - neretai pasakoma, kad dovanų karalius seniai miręs, kad dovanos - tai tik švaistymas, įtariama, kad dovana duodama būtinai tikintis kokios naudos, netgi pakiša vadinama. Bet yra žmonių, kurie mielai dovanas gauna nejausdami avansinės jos vertes, ir patys jaučia malonumą dovanas duodami. Pasižvalgė, po visuomenines struktūras, pamatysime, kad kuo visuomenės organizacija primityvesnė, tuo didesnis dovanų poreikis - ir gauti, ir duoti, išgalėjimas dovanoti – tai lyg ir savęs įtvirtinimas, savo galios, materialinio stabilumo įrodymas. Mūsų protėvių vaizduotėje gyvendamos organizuotos visuomenės gyvenimą mėgsta gauti bei duoti dovanas ir gyvatės.

Pažiūrėkime, kokios gyvačių dovanos.

**

Buvo bernas vičvienišas, bekerys, šen bernavo, ten bernavo, prie žmonių meilus ir šeimininkų buvo mėgiamas, ir jaunimo neskiriamas, bet vis jam kažko neramu, kitaip norisi. Ėjo kartą keliu ir galvoja: ką besutiksiąs, gražiai pasveikinsiąs, - gal pasakys, kur jo dalia.

Tik taip sumislijo, priešais beatšliaužianti didele gyvatė. Kaip buvo sumanęs, bernas ją gražiais žodžiais pasveikino. "Dėkui už gražius žodžius. Eik tris žingsnius priekin, ką rasi - tavo dalia". Pasakė ir nušliaužė. Bernas padėkojo už tą pasakymą ir nuėjo priekin.

Kaip trečią žingsnį žengė, žiūri - ant tako guli surūdijęs žiedas. Pasižiūrėjo, pasižiūrėjo bernas - nieko daugiau nėra, pasiėmė tą žiedą, užsimovė ir mano: "Rastum tai ir bus mano dalia".

Tik taip pamanė - regi: didelis miestas, žmonių pilna, visi liūdni, neramūs. "Rastum manęs ten reikia", - tik pagalvojo, nei regėt neregėjo, nei suprasi nesuprato, o jau bestovįs vidury miesto. Užmatė koks viršesnis svetimą esant, tuoj pripuolęs klausinėja, ar negirdėjęs kur gero gydytojo, nes serganti vienturte karalaitė, labai serganti, kas rytą vis menkesnė, o išgydyti niekas negalįs.

"Rastum ir perprasčiau jos ligą", - pamislijo bernas, ir tuoj pasiregėjo jam karalaitė: graži pažiūrėti, tik už patalus baltesnė. "Girdėt negirdėjau, - sako bernas tam viršesniajam, - bet ir aš pats gydytojas nemenkas, tik man reikia žodis karaliui pasakyti". Viršesnis mosterėjo, ir nudardino juos karieta karaliaus dvaran.

Pasitiko pats karalius. "Išgydyk, - sako, - mano brangiausią dukterį, ko tik prašysi - neatsakysiu". "Karalaitės lovon, - sako bernas, -įsimetęs didelis voras, naktį jis karalaitės kraują siurbia, Šiąnakt išsiurbs paskutinį". Ir be sakymo visi mato, kad karalaitė visai besibaigianti, bet su tuo pasakymu didelis verksmas prasidėjo. Liepęs nutilti bernas sako: "Kol diena, užmuškit tą vorą, ir pradės karalaitė taisytis".

Puolė visi karalaitės kambarin, iškėlė ją iš patalo, išnarstė lovą ir rado vorą išpampusį, neregėtai didelį, pažiūrėti baisų. Kad ir kaip taikėsi voras pabėgti - nudėjo.

Karalaitę kitan kambarin nunešė, naują lovą pastatė, naują patalą paklojo. Išmiegojo karalaitė naktį, rytą gal ir ne kuo stipresnė, bet tikrai nesilpnesnė.

Ir pradėjo karalaitė diena dienon taisytis. Jau ir nusijuokia, jau ir pasėdi, jau ir veideliai rausti pradėjo. Gyvena bernas karaliaus dvare, po sodą vaikštinėja, karalius nebežino, nei kuo, nei kaip bemylėti. Atėjo tokia diena, kad karalaitė visai pasveiko. Suvadino karalius visus dvariškius ir klausia berno: "Išgydei mano vienturtę, dabar sakyk, ko prašysi - nieko neatsakysiu". "Imk mane į žentus, gražiai gyvensime, kad neimsi - nieko kitaip neprašysiu". Nenorėtų karalius leisti dukterį už prasto, bet žodis pasakytas. Klausia karalaitės - o tai bernas labai patiko, tinkanti tekėti.

Iškėlė karalius dideles vestuves, visus kaimynus susivadino. Suvažiavo visi kaimynai, dideles dovanas suvežė, neatvyko lik vienas karaliūnas, nes jam karalaitė iš mažumės buvo pažadėta. Linksmos buvo vestuvės, tik pusės vestuvių neatšventė, atlėkė žinia, kad tas karaliūnas dideliu pulku puola. "Puola, tai puola, - pamislijo bernas. - Rastum įveikti galima".

"Būkit ramūs, - sako bernas karaliui ir svečiams, - aš netruksiu, ir vestuves gražiai baigsime". Pasiėmė karaliaus kariuomenę ir nužygiavo karaliūno pasitikti. Naktį aptiko miegančius, visus kareivius apsupo, o karaliūną su jo padėjėjais kaip spiečių semte susėmė. Paliepė kareiviams namo eiti, o kad neisią, tai karaliūną nudėsiąs. O patį karaliūną su visais jo padėjėjais karaliaus dvaran atsivedė.

Sušaukė visus svečius ir klausia karaliūno, ko svečiuos neatvažiavęs, kam karą kčlęs. Karaliūnas sako, kad karalaitė jam nuo mažumes pažadėta, todėl karalius ir bernas kalti, kad karą kelti reikėjo, savąją vaduoti. Svečiams karaliūno kalba patiko. Tada bernas sako: "Kad ir buvo tau žadėta, bet nebe tavo: kai pasiligojo, nei lankyti lankei, nei iš ligos vadavai, mirčiai atidavei. Iš mirties pasiėmiau, tai lik mirtis ir gali man drausti ar leisti. Tau aš pykčio neturiu, nekliūk manės, nekliūsiu tavęs, keliauk iš kur atėjęs". Berno kalba svečiams dar labiau patiko, jo esanti teisybė.

Gražiai vestuves užbaigę svečiai išvažinėjo, o bernas karaliaus žentu paliko, buvo pirma ranka. Karalius išmanančius dvariškius pristatė, mokė visokių karališkų mokslų ir gudrybių, bet ir pats bernas didžiai protingas buvo, ar saviem ar svetimiem ką patars - vis į gera. Jaunieji gražiai sugyvena, tad buvo laimingi ir visų mylimi, tolimų ir artimų kaimynų gerbiami.

Bet kad ir kaip laimingas karalius buvo, kad ir kaip gražiai gyveno, su laiku paseno, numirė. Karalystė bernui liko. Iš karalaitės kambarių persikėlę į karališkuosius jaunieji naujai įsitaisė. Besitvarkydamas jaunasis karalius supluko, sumanė pirtyje išsiprausti. Pirtin eidamas žiedą ant palangės padėjo. Karalienė besitvarkydama miegamajame rado tą žiedą. Menkas, surūdijęs visas - ėmė ir išmetė. Parėjo karalius iš pirties, žiedo nickurneberanda. Neturėdamas žiedo, nebegalėjo ką pagalvojęs, tą ir pamatyti. Bet teisingas ir išmintingas būdamas, didžius turtus turėdamas ir be to žiedo gražiai amžių nugyveno, ir vaikams gražią karalystę paliko.

**

Buvo vienuos namuos girnos. Kad ir sunkios malti, bet labai skalsios, kad ir žiupsnelį grūdų įpilsi - kol nepasakysi "tam kartui užteks", vis byra miltai ir byra.

Vieną rytą malė potinginė merga, daug primalė, bemaldama pavargo, o šeimininkė vis neateina miltų paimti. Supyko merga ir sukeikė: "Gyvatė čia, o ne girnos!" - tik susivinguriavo girnos kelių rinkių gyvate, tik sušnypštė baisiausiai, išlėkė pro kamaros lubas, kiek jų beieškojo, kokiais gražiais žodžiais atgal šaukėsi - nebegrįžo.

**

Turėjo šeimininkė šaukštą: pamaišyk juo viralą - ir skanus, ir skalsus. Kiek kartų bevirdama pamaišydavo, vis Šaukštą šaukštinėn nunešdavo ir gražiai padėdavo, vėl pamaišyt reikia, gražiausiai paimdavo.

Virė kartą pusryčius merga, viralas vis bekupąs ir bekupąs, nusibodo jai šokinėti šaukšto ir sukeikė: "Kad tave gyvatė paimtų". Tuo metu šaukštas ir dingo, mat gyvates dovanotas buvęs. Kiek šeimininkė bemeldė, kiek beieškojo, kiek merga beraudojo - niekur tas šaukštas neatsirado, nebebuvo ir skalsaus, gardaus viralo.

**

Turėjo viena moteris dvi dukteris: viena jos tikra, antroji - vyro. Abi vienametes. Savąją moteris lepino, vyro dukters nemėgo, kad ir skriausti akyse neskriaudė, bet ir geros akies jai neturėjo. Aveles abi padieniui ganė.

Ganė pamotes dukra, atsisėdo valgyti, ogi žiūri - ant kelmelio didelė gyvatė susiraičiusi. "Pagirdyk mane". - prašo gyvatė. "Ana kiek rasos žiba, kad nori, tai ir atsigerk". Sušnypštė gyvatė ir nuvinguriavo.

Kitą dieną ganė podukra, irgi atsisėdo užvalgyti, ir jos gyvatė prašo pagirdyti. "Gerai, tetulyt, pagirdysiu". Nuskynė kiškio kaunierėlio (rasakilos) lapą, rasos pririnko ir meldžia gyvatę gražiais Žodžiais atsigerti. Pagėrė gyvatė, padėkojo, nuvinguriavo.

Atėjo eilė pamotes dukrai ganyti, ir vėl atsisėdo valgyti, ir vėl gyvatė prašo pagirdyti. "Ar neatstosi? Ana kiek rasos, atsigerk, kad nori". Gyvatė piktai sušnypštė, nuvinguriavo.

Podukra vėl gyvatę gražiai pagirdė, padėkojo gyvatė ir nuvinguriavo.

Ir trečią kartą pasiprašė gyvatė pamotes dukros pagirdoma, toji vėl liepė pačiai rasos atsigerti. "Didelis, matau, gardus tavo lauknešėlis - gal ir man nors trupinėlį duotum?" - "Ne tau įdėta. Ir ko čia prikibai, šliaužk sau, kol botago nepaėmiau!" Piktai piktai sušnypštė gyvatė ir sako: "Žiūrėk, kad tavo kietumas tau pačiai neatsigręžtų". Susakė ir nušliaužė.

Ir trečiu kartu pakalbino gyvatė našlaitę. "Bene gerti norėsi, -meiliai toji sako, - tuoj pagirdysiu". Atsigėrė gyvatė ir sako: "Matau, menkas tavo lauknešėlis ir ko gardesnio nėra". "Matyt, neturėjo geriau įdėti. Kad nori, tetulyt, abiem užteks". "Valgyk pati, aš ir be tavo lauknešėlio soti, gera esi, ir tau gerai klosis". Nuvinguriavo ir daugiau nebesirodė.

Kad ir vienų metų mergaitės buvo, bet pradėjo kaip diena ir naktis skirtis: pamotes dukra, kad ir kaip motinos lepinama, vis surūgus, susiraukus, sujuodus augo, o našlaitė, kad ir kokiais darbais varginama, vis linksma, greita, lengvos rankos, skaistaus veido, visiems meili.

Norėtų pamotė savo dukteriai užkurj paimti, o našlaitę bet kur išleisti, bet kaimynų privengė, vyro prisibijojo. Tai sutaisė savajai raštų gražiausių didžiausius kraičius, vis našlaitės austus, skyrė dalios, kas tik namuose buvo. Per tą didelę dalį, per tuos neregėtus kraičius susirado savajai jaunikį, į marčias išleido. Išleisti išleido, bet prabuvo marčiose trejus metus bevaikė, kaip drebulė sausa, dieveriai be kraičio motinai pardardino.

Kad ir tuščiuose namuose palikusi našlaitė beregint visko prasimanė, kiek reikia prisiaudė, gerą užkurį gavo ir gražiai gyveno.

Kai pardardinta sausuolė pamatė taip gražiai gyvenant, iš pykčio visai sukempo, sudžiūvo ir nedaug tepagyvenusi pasimirė. Dukros gailėdama ir pamotė neilgai begyveno, o našlaitė su tėvu, vyru ir vaikais ilgai ir gražiai gyveno.

**

Buvo bernas bekerys, nieko savo neturėjo, per žmones eidamas ką dirbinėjo, kartais bernavo, bet tikros dalios nematė. Kartą keliu eidamas sugalvojo bernas, ką besutiksiąs, savo dalios pasiklausti.

Netoli tenuėjo, žiūri,- didelė gyvatė atvinguriuojanti. "Nežinau, - sako bernas, - tetulyte ar sesyte tave vadinti, bet meldžiu pasakyti, bene žinai, kur man dalią rasti?" - "Ko čia nežinojus, eik tuo keliu ir prieisi". Gražiais žodžiais padėkojo bernas ir nuėjo.

Netoli tenuėjo, žiūri - medis išvirtęs, o po šaknimis puodas begulįs. Pažiūrėjo - puode vieni auksiniai. Susisėmė juos bernas ir eina.

Nedaug tepaėjo, žiūri - būta vienkiemio, bet ligi šapo sudegęs, šeimininkas su šeimininke nebejauni, o duktė dar visai jaunutė. Pasisveikino bernas ir sako: "Lyg ir ketinau naktigulto prašyti, vakaras nebetoli, bet matau, patiems vargas, gal bent atsigerti duotumėt". -"Kad labai ištroškęs, tai šuliny vanduo, o kad kiek gali laukti - karvė lauke buvo, paliko, pamelšime - pieno atsigersi. Ligi nakčiai nieko neprieisi, pasilik pas mus, po obelim vis geriau, negu miške vienam nakvoti".

Patiko tie žmones bernui ir pasiliko nakvoti. Rytą kalbina, ką darysią. Nebeišmano žmones, ką ir daryti: patys nepasistatys, o ir statytis nėr iš ko, kas pašaliuos medžio buvo, viskas sudegė, pinigų neturi, ar neteksią duoneliauti išeiti. Senų senelių čia gyventa, o dabar šitaip. Artimų giminių neturį, ir tolimų nedaug tesą, kad ir geri kaimynai, bet ir tie nearti, kad keliom dienom ar pusmečiui - kiekvienas priglaustų, o čia ne vieniems metams. Vargas ir tiek. Bernas sakosi žinąs žmogų, pinigų turintį, paskolinti galintį, o su pinigais - ir medžio, ir meistrų būsią. Būti tai būsią, bet šeimininkas skolos bijosi. O bernas vis kalbina, - esą reikia taip sutarti, kad skolą po truputį atiduoti būt galima, o kad skolos atiduoti neišgalėsią, tegu tas piniguočius trobas pasiima. Kalbino, kalbino ir prikalbino.

Sutarė: bernas eisiąs miestan ir tą piniguočių atsivestas; kad sutarsią, tai sutarsią, o kad nesutarsią, tai patys matysią. Išėjo, o jau kitą dieną pradėjo važiuoti vežimai: vieni su medžiu, kili su maistu, drabužiais, visokiais ūkyje reikalingais dalykais. Pradėjo eiti meistrai - šeimininkams tik sukis, kad juos pamaitintum. Parėjo ir bernas. Šeimininkas klausia, kada atvažiuos tas piniguočius, bernas sako, pavykę gerai sutarti: kada galėsią, po kiek galėsią, taip ir atiduosią, tai ir žiūrėti nesą ko. Piniguočius tik norįs, kad jis, bernas, čia būtų, dirbtų ir žiūrėtų, kad viskas kaip sau padaryta būtų. Šeimininkas už lokį gerą žadąs jį kaip sūnų laikyti, jeigu ir nieko nedirbtų.

Šeimininkai buvo geri žmonės, tik per nelaimę padegę, mergina graži, meili - kur jau nepatiks bernui. Bet ir dirbti kaip sau jam labai patiko, o šeimininkams bernas - ką ir bešnekėti. Duktė nei žodžio nepasakė, bet matėsi, kad bernas jai ir akyse, ir širdy.

Regis, tik vakar pradėjo, o jau visi trobesiai pastatyti, gyvuliai supirkti, visi darbai lauke dirbami, tarsi nieko ir nebuvo atsitikę. Reikia ir įkurtuves kelti, o bernas prašo leisti už jo dukterį, - vienu kartu ir vestuves, ir įkurtuves atšvęstų. Šeimininkai sutiktų, bet sako - nedora būsią nepasikviesti to piniguočiaus, kad gyvenimo jam neparodytų. Tada bernas ir prisipažino esąs tas piniguočius.

Taip bernas rado savo dalią, kaip geresnės ir rasti negalėjo, ir visi gražiai gyveno laimingi.

**

Bekerė našlaitė pas gerą moterį aveles ganė. Tik susitaisė pavalgyti, ant kelmelio užvinguriavo gyvatė ir prašo pagirdyti. Mergaitė nuskynė kiškio kaunierėlio lapą, pririnko rasos ir pagirdė gyvatę. Palakė gyvatė, nušliauždama sako: "Kas ant kelmelio liko - tavo". Pasižiurėjo mergaitė - pušies spyglių sauja begulinti. Nelabai perprato, kad tie spygliai reikalingi, bet kad jai skirti, tai skarytės kampan įsirito. Vakare parėjusi savo skrynelėn pasidėjo.

Rytojaus rytą prieš išgindama avis pasiprašė šeimininkės pieno, šeimininkė įpylę puodynėlėn. Kai pasiganiusios avys pradėjo ramiai gromulioti, o mergaitė susiruošė valgyti, gyvatė vėl atšliaužė ir prašo pagirdoma. Mergaitė gražiais žodžiais klausia - rasos ar pieno norėsianti. Gyvatė panorėjo pieno, ir mergaitė ją gražiai palakino. Nušliauždama gyvate vėl liepė pasiimti, kas ant kelmelio palikta. Rado mergaitė šiaudų rinkelę. Kad jai skirta, tai gražiai kišenytėn įsikišo, parėjusi savo skrynelytėn pasidėjo.

Trečią rytą pasiprašė šviežio kiaušinio. Mergaitė buvo labai paklusni, meili, o šeimininkė gera moteris, tai davė jai kiaušinį. Ir vėl atšliaužė gyvatė. Gražiai kiaušinį pramušusi, mergaitė prašo gardauti. Gyvatė kiaušinį išlakė, o nušliauždama sako: "Kas ant kelmelio palikta, tai tavo". Rado mergaitė auksinį žiedą gražia žėruoline akimi. Kad jai skirtas, užsimovė, džiaugiasi. Besidžiaugdama pasuko žiedą akimi į vidų ir regi: prie pat krūmų, po lapais guli briedkriaunis peilis. Buvo girdėjusi kaimyną tokį pametus ir labai besigailintį. Pasiėmusi peilį namo parsinešė. Greit nusimovusi žiedą skrynelytėn pasidėjo. Bulves vakarienei suskuto, kiemą pašlavė ir, nutaikiusi laiko, nubėgo pas kaimyną. "Dėde, ar ne tamstos peilį radau?"

Stebisi kaimynas ir atsistebėti negali: daugiau metų, kaip peilis pamestas, po krūmu išgulėjęs, o nėmaž nesurūdijęs, žiba kaip nušveistas. "Šitas peilis man senelio paliktinis, be jo, regis, kaip be savo žmogaus gyvenau, tai dėkui, kad radai. Kuo tau ir beatsilyginsiu?" -"Kam čia beatsilygini, kad džiaugies, tai ir gerai". Nusijuokė ir parbėgo namo.

Ar iš to džiaugsmo, kad peilis atsirado, ar kitaip kas buvo, tik pradėjo tam kaimynui viskas geriau sektis. Kad kur užmatys mergaitę, taip jam prie jos širdį ir traukia. Duos kada uogų ar riešutų saują, mergaitė kaip saulutė nušvinta. Taip galvojo žmogus, šiaip galvojo ir nuėjęs pas piemenės šeimininkę sako: "Kad ir nelabai koks mano gyvenimas, bet savas, gyvenu vienas bevaikis, be pačios, ir mergytė vienut viena, bekerė - baigs ganyti, tegu eina pas mane, bus mano duktė". Žmogus buvo geras, šeimininkė sutiko leisti, o mergytė ir dar kaip norėjo eiti. Sutarė ir Kūčių nelaukti, kai tik avis tvartan uždarė, mergytė pas kaimyną nuėjo, rogutėlėmis ir savo paviržį, ir skrynelytę parsivežė.

Parsivežus pradėjo tvarkytis, skrynele, po lovele pasistatyti taikėsi, tik lygu kas smarkiai barkštelėjo, lygu sučiužėjo. Pasižiūri - žiedas, kaip buvęs, taip ir yra. Spygliukų vietoj - adatų sauja, ir kad dailios, kad smagios visos. Ir šiaudų rinkelės nebėra, o guli labai graži apyrankė. Prisiminė mergaitė gyvatę, dar kartą jai gražiais žodžiais padėkojo.

Pradėjo mergaitė įtėvio namuose gyventi - prašvito namai. Kad ir kokia dar, bet vis moteriškas daiktas, ar ką numazgoti, ar sulopyti, ar viralą pataisyti, ar pirkią pašluoti - geriau negu vyriškam sekasi. Sutaria abu gražiai, abu atsidžiaugti negali. Kai įtėvis darban išeina, viena likusi mergaitė nuobodžiauti pradeda, atsidaro skrynelę ir mažumėlę žiedu pažaidžia. Taip bežaisdama pastebėjo, kad kai žėruoliuką vidun atsuka, vis kokį pamestą daiktą pamato, ne vienam kaimynui patarė, kur nusimetusio daikto ieškoti. Apie žiedą mergaitė niekam nesipasakojo.

Parėjo kartą įtėvis iš miesto ir pasakoja girdėjęs, kad ponia pametusi kapšelį su labai dideliais pinigais, niekur neišmaną kaip ir beieškoti, o ponia dideles radybas pažadėjusi. Kai tik įtėvis išėjo darban, mergaitė išsiėmė žiedą, atgręžė akį vidun, o įtėviui parėjus ir sako: "Kad kapšelyje daug pinigų buvo, tai į karietos dureles įsmukti galėjo, o kai įsmuko, apmušalas atsitiesė - ir nebematyti. Eikit, pasakykit, radybų gausit". Įtėvis nei tikėti, nei eiti nori. Tada mergaitė apsakė, kaip žiedą gavusi, kaip jo peilį radusi, tik labai prašė niekam apie žiedą nesakyti.

Nuėjo įtėvis dvaran, sakosi žinąs, kur ponios kapšelis, bet galįs tik pačiai poniai pasakyti. Pasakė poniai numanąs, kad kapšelis karietos durelėse. Pažiūrėjo - taip ir yra: įstrigęs tarp vidinės ir laukujos sienelių.

Atidavė ponia pažadėtas radybas, stebisi, kad paprastas žmogus taip gerai numatęs, dargi niekada karietoje nebuvęs. Žmogus sakosi, kad tai ne jo numatymas, o jo dukrytė taip sugalvojusi. Patiko poniai mergaitės protas, tai dar visokių gražių parėdų pridėjo.

Įtėvis su įdukra gražiai įsikūrė, prasigyveno, su visais kaimynais gerai sutarė, o laikui atėjus ir gero žento sulaukė. Rastum ir dabar gražiai tebegyvena, jei nepasimirė.

**

Gyveno sau vežimininkas, iš turgaus į turgų važinėjo, kur pirks, ką parduos, didelių turtų neužgyveno, bet ir skurdo nežinojo. Važiuoja kartą keliu, girdi - šalikelėje kas vaitoja. Stabterėjo - nieko nesimato, pradėjo vėl važiuoti - vaitoja. Nusiklausė, kur vaitoja, ir eina ton pusėn. Ogi skilusian kelman įsisprandėjusi gyvatė, nei pirmyn, nei atgal išlįsti negali, kelmas veržia, tai ir vaitoja. Vežimininkas ir sako gyvatei: "Pažiūrėk, aš kelmą praskėstu, tai ir išlįsi".

Praskėlė kelmą, gyvatė išlindo, gręžiasi į vežimininką šonu ir sako: "Pasiimk mano žvyną, kad ko reikės - aš padėsiu". - "Palauk, - šakojai vežimininkas, - kam aš tave gyvą pešiu, ir taip visa sumaigyta, pažiūrėsiu, rastum kelme bus koks žvynas likęs". Pasižiūri - kaip tik trys žvynai likę: du šonuos, vienas prie dugno. Paėmė žmogus tuos žvynus ir sako gyvatei: "Matai, net trys, ir pešti nereikėjo". "Geras esi, gailestingas, tai ir pasiimk visus tris. Kad ko reikės - patrink vieną; kad labai reikės - du patrink, o kad didelė bėda bus - patrink visus tris. Trindamas pamislyk: aš padėjau tau, dabar padėk man". Susakė ir nuvinguriavo.

Pasiėmė vežimininkas tuos žvynus ir galvoja, kokia čia bus gyvates pagalba, ką ji pagalės, jei pati iš kelmo išlįsti neįstengė. Bet žvynai dovanoti, numesti negražu, užkišo prie riešo rankogalin ir važiuoja toliau. Ne taip jau toli pavažiavo, kai pasipylė labai stiprus lietus. Laukas plynas, sustoti nėr kur, - palindo po vežimu, ir lai peršlapo, vėjo šuorai vandenį ginte užgina, nes gyva siena lijo.

Lietus išsidūko, skuba vežimininkas važiuoti, kad ligi nakčiai kokį gyvenimą privažiuotų, pailsėti ir apdžiūti, sušilti gautų.

Ėjo keliukas pačiu šlaito pakraščiu, visas išlytas, slidus, o šlaitas stačias stačias, po šlaitu upė ištvinusi. Vargu ir baisu važiuoti, bet reikia, kito kelio nėra. Tik murktelėjo vežimas duobėn, molino vandens pilnon, tik slystelėjo ir pradėjo žemyn slysti: išvargusiam neužtenka jėgų sulaikyti, nuslys-ir arklio gaila, ir vežime visas turtas, ir pačiam pražūtis tikriausia. Brūkštelėjo per žvyną, padedamas pasiprašė. Ar tikrai gyvatė padėjo, ar arklys kietesnės žemės užsikabino, tik vežimą ištraukė. Greit ir sodybą privažiavo.

Turguj vežimininkui labai sekėsi, gražaus pinigo pelnė. Ir ne tik tuo kartu. Jau ir namus pasistatė, ir žmoną parsivedė, ir vaikų susilaukė, gražiai, sąžiningai prekiavo, linksmas ir visiems meilus -visi pas jį pirkti laikė, jo prekybą gyrė, o jam - turtas ir turtas rankon ėjo. Susiruošė į didžiuosius turgus važiuoti, namai visokio gero pilni. Ir atsitik taip, kad mieste kilo didžiausias gaisras, ką bedaro, niekaip užgesinti negali, lekia liepsnos viską rydamos, tuoj tuoj užsidegs ir pirklio namas. Baisiai išsigando - visas jo turtas nueis dūmais. Patrynė du žvynus, - tik kad atūš vėjas, susuko liepsnas virvėn ir nežinia kur nunešė. Pirklio namas ir kas už jo buvo nekliudyti liko. Džiaugias pirklys tokia laime, bet ir padegėlių nepamiršo.

Susitaisė kartą pirklys su daugeliu vežimų į didįjį turgų važiuoti, tarnų prisisamdė. Važiuoja sau linksmas ir nenumano, kad tarnai su plėšikais susimokę. Kaip tik miškan įvažiavo, plėšikai pradėjo sekti, o girios viduryje ir pastojo. Surišo pirklį ir tariasi. Plėšikai sako, kad reikia tik turtus paimti, tegul sau einąs, o tarnai žudyti lenkia - esą pažinsiąs juos, valdžiai įskųsiąs, tada jiems galas. Plėšikai vėl savo šneka - jie esą plėšikai, o ne galvažudžiai, ir jei kas nesipriešina, to ir nežudo. Tarnams su plėšikais besiginčijant, pirklys tampėsi, tampėsi ir kiek atlaisvino ranką, patrynė visus tris žvynus ir sako: "Padėjau tau, dabar padėk man, padėk šiuo kartu, daugiau nieko nebeprašysiu". Tik taip sumislijo pirklys, - užlėkė pulkas ginkluotų vyrų, išmušė neištikimus tarnus, plėšikai galo nelaukdami patys visais pašaliais išsilakstė. Pirklį atraišiojo. Dėkojo pirklys tų vyrų vyresniajam, o anas sako: "Ne man dėkok. Tik kam pasižadėjai daugiau nebeprašyti?" Kaip netikėtai užlėkė, taip savo keliais ir nulėkė.

Pirkliui topt negera mintis, pasižiūri - žvynų nebėra.

Vienas su daugeliu vežimų pirklys vargais negalais iš miško išvažiavo, kiek žmonių pasisamdęs turgun nuvažiavo, išsipardavė visas prekes, daugiau jau nebeprekiavo, bet turto turėdamas gražiai gyveno, nemažai ir vaikams paliko.

_____

Kad ir mėgsta gyvatės dovanas duoti, veltui jų nedalija: geresniam, meilesniam, teisingesniam parenka. Matyt, ir senų seniausioje senovėj ne visi lygūs buvo, o kas geriau atitiko to meto santvarkos normas, tam ir atlyginimas didesnis buvo - gal dar ne alga, bet svari dovana. Kaip pasakas bevertintume, rasime jose ir didaktikos krislą. Ir gyvatines pasakos beveik prikištinai rodo: "Nori būti mėgiamas, pastebimas - būk geras, teisingas". Ką gi, kitokių mokyklų nebuvo. (Ar nevertėtų pedagogams didaktinių pasakų parankioti, dailų, neįkyrų leidinėlį sudaryti?).

Gyvačių dovanos panašios į kaukų-kaukelių dovanas: atneša kokį šapelį ar skiedrelę, nesupeiksi, nesuniekinsi - atneš ir geriau, kad supeiksi - daugiau ir nelauk. Neblogas būdas patikrinti, ar tik dėl dovanos mielas, ar iš širdies geras. Tie, kurie gyvatėms tokią savybę suteikė, nebuvo visiškai žiopli, greičiau gerai išmanė psichologiją.

Gyvačių dovanos panašios ir į aitvarines: lekioja, šnypščia, vėją ar liepsną kelia, o supeiktos ar sukeiktos - piktos dingsta. Ar gyvatės dovanoja, ar aitvarai neša, bet ir pačiam dirbti reikia. Jei darbo nemėgsi, pykši - neskalsus bus darbas, nieko ir neužsigyvensi. Gyvačių darbas vienas - medžioti. Herpetologai sako gyvates netgi tingines esant: sočios nemedžioja. Bet mūsų tėvai jas nusakė tokias, kokie patys buvo ar bent norėjo būti.

Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė