Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė

Gyvačių karalystė - GYVAČIŲ GALYBĖ

GYVAČIŲ GALYBĖ

Turėjo karalius tris sūnus ir nežinojo, kuriam karalystę palikti: vyriausias augiausias ir tvirčiausias, jaunesnis - gudriausias, o jauniausias - širdžiai mieliausias. Sugalvojo išleisti visus dalios pasiieškoti, -kas ras geriausią dalią, tam ir paliks karalystę.

Joja trys karalaičiai, pirmas vyriausias, vidury-jaunesnis, o paskutinis jaunėlis. Bejodami prijojo šalia kelio didelę gyvatę. Vyresnieji prajojo nieko nepasakę, o jauniausias tarė: "Nežinau, tetulyte ar sesyte, bet tebūnie tau šviesi saulyte". Broliai pyksta, barasi, esą negražu karaliaus sūnui bile ką sveikinti, o karalaitis sakosi nežinąs, gal gyvatė vyresnė, o vyresnį ne tik karaliaus sūnui, bet ir pačiam karaliui pasveikinti dera. Broliai nei užmatė, nei nugirdo, kad gyvatė davė jaunėliui žvyną ir pasakė: kai ko reikėsią, tegu patrina ir sužinos.

Netruko karalaičiai prijoti didelį miestą, o ten visi sunerimę, liūdni: turėjęs karalius tris gražias dukteris, tik pasikėlęs didelis vejas, nuūžęs per dvarą, ir dingusios visos trys karalaites. Kad kas visas rasiąs, vesiąs tą, kurią pasirinks, kad kurią vieną rasiąs tą ir vesiąs. Nujojo karalaičiai dvaran, stojo prieš karalių, vyresnysis sako: "Niekam nepažadėk, atvaduosiu ir vesiu vyriausiąją!" Antrasis sako: "Niekam nepažadėk, jaunesnioji bus mano!" Jauniausias karalaitis ako: "Kad bus dalia, išvaduosiu ir visas tris, o skirsiu sau jauniausiąją". Karalius sakosi žodžio nemainysiąs - ar jie, ar kiti atvaduos, išleistas dukteris už vaduotojų, o jiems linkįs geros keliones. Ir dar pridūrė, kad kol kas kiti nepasišovę vaduoti.

Nei sudie, nei dėkui nepasakęs vyresnysis nupleškėjo, net visas dvaras sudundėjo, jaunesnysis išjojo aplink besidairydamas, bene pamatys kokią žymę, o jauniausias gražiai su karalium atsisveikino, darsyk pažadėjo, kad bus dalia - ir visas tris išvaduosiąs.

Išjojo karalaitis iš miesto, trintelėjo žvyną ir pamatė siaurą keliuką per girią, gale to keliuko didelį urvą, o tame urve slibino saugomas tris karalaites. Susirado tą keliuką ir nei gaišdamas, nei galvą trūkdamas nujojo. Kai prijojo urvą, slibinas buvo įmigęs.

Gerai išsigalandęs kardą, tyliai išsivadino karalaites, vyriausiąją balnan, antrąją už balno, o jauniausiąją prieš balną pasodino, liepė miško pakraštį n joti, ten žirgą paleisti pasiganyti, o vienoms iš miško nejoti. Pats įėjo urvan ir sėdi prie slibino, sėdi ir galvoja, kaip reikės nugalėti. Regėt nieko neregėjo, bet užgirdo gyvates balsą: "Kirsk akys na". Kiek pamiegojęs slibinas atmerkė vienos galvos akis, karalaičių dairosi, o karalaitis sako: "Gali nesidairyti, jų nebėra, nebe tavo, dabar mano". Įdūkęs slibinas net galvą sumataravo, o karalaitis -šoko ant sprando, šmirkšt kardu per akis. Beregint atsibudo ir antroji galva, bet karalaitis jau ant antro sprando peršokęs iškirto ir antros galvos akis. Nespėjo trečioji galva gerai atsimerkti, jau ir tas akis karalaitis iškirto. Dūko, blaškėsi slibinas, visas urvas dundėjo, visas kalnas drebėjo, bet nieko nematydamas negalėjo karalaičio užčiupti, o tas tai kartin, tai uodegon kirsdamas, tai nagus nukapodamas nuvargino slibiną, kol galų gale prisilaikęs galvas nukapojo. Nusipjaustė slibino liežuvius, krepšin susidėjo, apėjo visą urvą, o ten turtai neregėti: žėruoliu k u kalnai, sidabro ir aukso skrynios. Prisipylė auksinių kišenes.

Spėriai eidamas priėjo miško pakraštį, rado karalaites ir savo žirgą ir, už kamanų vesdamas, miestelin nuėjo. Nespėjo ir miestelin įeiti, jau visi žinojo karalaites grįžtant. Didžiausia linksmybė pasikėlė, pats karalius prie miesto vartų pasitiko, žada vestuves kelti. Karalaitis sako: "Jeigu jauniausioji manęs nepeiks, kaip pasiskyriau, taip ir vesiu, bet kol kas vestuvių dar nekelsim, reikia man brolius susirasti". Sutikęs, kad tai gera kalba, karalius nusivedė dukteris į savo dvarą, o karalaitis vėl iš miesto išjojo. Patrynė žvyną ir pamatė didelį mišką, o jaunesnįjį brolį tarp medžių klaidžiojantį, pėdsakų nerandantį, nors ir netoli slibino urvo. Pamatė ir didele, pelkę, arklys šiaip taip išsivo­liojęs, išsikapstęs, o vyriausiasis liūne besimurkdąs. "Ne bėda, -pagalvojo karalaitis, - kad beklaidžiodamas pailso, pirma vaduosiu vyriausiąjį". Liūną priėjęs, įžiūrėjo siaurą brastelę, ištraukė brolį visai benusigaluojantį. Upelyje kiek apsiprausė, pagavęs žirgą nusivedė slibino urvan, pakelėje ir antrąjį pasiėmė. Prisisėmė slibino turtų, kiek paimti galėjo, ir karaliaus dvaran grįžo.

Karalius iškėlė labai šaunias vestuves, labai daug svečių buvo, nes nugirdusių apie karalaičių dingimą ir, kol broliai jodinėjo, pasišovusių vaduoti karalaičių ir karaliūnų ar šiaip didžiūnų pulkai prijojo. Visa karalystė šventė, linksminosi. Po vestuvių jaunylis su pačia, dideliu kraičiu ir iš slibino paimtų turtų savo dalia pas tėvą išjojo. O vyresnieji broliai nei namo nejojo: karalius jiems buvo po pusę karalystes pažadėjęs, o jie patys slaptą mintį turėjo visus slibino turtus pasiimti. Bet kiek beieškojo, ir pelkėje pasimurdę, ir girioje ne sykį pasiklydę buvo, bet nei kartu, nei pavieniui nei to keliuko, nei to kalno, nei to urvo nebeaptiko.

Jaunelis, pas tėvą grįžęs, slibino liežuvius parodė, kaip broliai keliavę ir kaip pačias gavę, pasipasakojo, didžius turtus pasirodė, o labiausiai jauna pačia pasidžiaugė. Karalaitė labai daili ir meili buvo, o ir kraitį didelį turėjo, visiems labai patiko, jiems karalius ir karalystę paliko.

**

Jojo trys karalaičiai dalios ieškodami ir prijojo didelę gyvatę skersai kelio nutįsusią. Žirgai baidosi, prajoti negali. Vyresnysis piktai bara, - gyvate tik galva kilnoja, piktai šnypščia. Antrasis bando gudrumu perkalbėti, bet visas jo mįsles gyvate atmena, dar pikčiau šnypščia, praleisti nemano. Jauniausias gražiai pasveikino, meiliais žodeliais pakalbino, mandagiai praleisti paprašė- gyvate Šalin nuvinguriavo, broliai ir nenugirdo, kokį žodį jaunėliui pasakė.

Netoli tepajoję prijojo broliai urvą, o lame urve trigalvį slibiną bemiegantį, ilgiausiais kaklais tris karalaites apsivyniojusį. Karalaites broliams labai patiko, jau šokosi miegantį slibiną kirsti, bet jaunėlis sulaikė - bedvėsdamas slibinas galis karalaites pasmaugti, o dar nežinia, gal ir slibino kraujas nuodingas, tai jos galinčios ar mirti, ar suakmenėti. Kad ir nelabai norėdami, broliai paklausė.

Paniukino slibiną skaisčiausiais kardais, tas atsibudęs dairosi. Pamatęs karalaičius baisiausiai pasiuto, nubruko karalaites urvo galan, uodega mataruoja joms išeiti neduoda, galvas sukinėja, brolius griebti taikosi. Kaip karalaičiai besistengia, nei slibino žvynų prakirsti, nei slibino galvų pasiekti negali, o slibinas seilėmis tykšta, karalaitės šaukia: kam seiles užtiksiančios, tas tuoj akmeniu pavirsiąs. Mato karalaičiai, kad nei patys išsigelbės, nei karalaites Išlaisvins. Šoktelėjęs šalin jaunėlis tik tokį žodį pasakė,  priešais slibiną šastelėjo gyvatė, o slibinas griuvo paslikas, visas kaip akmeninis, galvas nulenkęs tik prašosi, kad gyvas liktų. Broliai nori slibiną kirsti, slibinas dejuoja, bet sako karalaičių vis tiek neduosiąs - užplūsiąs jas slibino kraujas, ir tuoj mirsiančios. Jaunylis tinka slibino nekliudyti, tepaleidie karalaites, tegu jų nesiveja, tai ir jie slibino nekliudysią.

Patiko gyvatei jaunylio kalba, išleido karalaites, liepė broliams po slibino pinigą pasiimti, o slibinui paliepė šimtą metų akmeniu gulėti.

Vyriausias brolis pasičiupo auksinį, ir dar kur didesnį, vidurinysis sidabrinį, o jaunyliui atiteko paprastas varinėlis.

Kryžkelę prijoję vyresnieji broliai nulydėjo pasirinktąsias karalaites ir, sako, ten vedę, karaliais palikę. Vyresnysis labai daug turtų turėjęs, bet jie greit išnykę, viduriniojo turtų ne tiek jau daug ir buvę, bet juos tvirtai laikęs. Jauniausias pasiuntė žinią karalaitės tėvui, į vestuves užprašė, o pats su karalaite namo parjojo. Tėvams karalaitė labai patiko, tuoj šokosi vestuves kelti, svečių laukti, o vestuves kėlė labai šaunias: kur tik karalaitis savo variokėlį bepadėdavo, ten auksinių krūva rasdavosi, tad pinigų netrūko. Į vestuves atvažiavo ir karalaitės tėvas su savo sūnumi. Kad ir didelį kraitį atvežė, bet sesers dalia ir žento turtais atsistebėti negalėjo.

Kai vestuves atšventė, visi gražiai pasilinksmino, senasis karalius pasakė esąs jau senas pavargęs, tad ir paliekąs karalystę sūnui ir jo jaunai pačiai.

**

Dvariškis puolė karaliui į kojas: esąs kaltas, nesitikėjo, nesužiūrėjo, kaip įnikusi į karaliaus lobyną gyvatė viską išnešiojo. Jis ir takelį, kuriuo gyvatė šliaužiojanti, rado, ir urvą aptikęs, bet turtų, kiek urve matosi, tik truputis likęs, gyvatė toliau nusinešusi.

Pasižiūrėjo karalius su visu dvaru lobynan - nebelikę nė mažiausio auksinio daiktelio, nebelikę nė mažiausio pinigėlio. Parodė dvariškis gyvatės nušliaužtą taką, visas dvaras nuėjo ligi gyvatės urvo, pamatė ten ir porą pinigėlių. Šokosi kasti, bet urvas greit pasibaigė, o pinigų ir kitų turtų - daugiau nė kvapo. Netoli urvo susigavo ir gyvatę, {dėjo j tvirtą narvą, didžiojon menėn nunešė, sušaukė didįjį teismą.

Nors ir kaip teisėjai klausinėjo, gyvate lik rangosi, keliasi, geluonį kaišioja, šnypščia, bei nieko nesako - nei kiek turtų išgrobusi, nei kur juos suslėpusi. Ir nusprendė teismas gyvatę didžia bausme bausti, ugnyje sudeginti.

Miesto viduryje, didžiojoje aikštėje sukrovė didelį laužą, uždegė, o kai liepsna kilti pradėjo, įmetė narvą su gyvate. Metė pats dvariškis, kuris iždą praganė ir gyvatę susekė. Kai tik gyvatė ugnin puolė, dvariškis taip ir liko suakmenėjęs, net rankas nuleisti nespėjęs. Liepsnos dideliu sūkuriu susisuko, ilga marška nusitiesė, baisus šnypštimas ir garsus šauksmas pasigirdo: "Eikit paskui, parodysiu". Kaip lėkė ugninė marška, tiesiai dvariškio rūmuosna, puolė ir vienu metu visi rūmai pelenais nuėjo. Kad ir kaip paknopstomis paskui karalius su visais dvariškiais ir miestiečiais bėgo, pribėgo tik paskutinėms plėnims blėstant, o tarp nuodėgulių ir pelenų žėrėdami gulėjo vis karaliaus turtai.

Baisiausiai persigando visi teisėjai, nekaltai gyvatę nuteisę, neramus ir karalius buvo, gražiausiais žodžiais gyvatę meldė, neturėt pykčio prašė, žadėjo dvare laikyti, bet gyvatės nei malė kas, nei begirdėjo, nors niekam nieko blogo neatsitiko.

**

Gyveno karalius, geras, teisingas ir laimingas, turėjo mielą ir gerą pačią, dailų protingą sūnų auginosi. Laimingi buvo ir to karaliaus dvariškiai, ir visi žmonės. Tik nei šio nei to, pradėjo karalienė menkėti, kartais labai silpna, kartais lyg ir pasimaišiusi nei šį nei tą sušneka, artimiausių žmonių nebepažįsta, lyg kokias miglas nuo akių kasasi. Visi karalienės labai gailėjo, kuo išmanydami vadavo, karalius kvietė geriausius gydytojus, bet niekas negelbėjo, karalienė menkte menko. Užvis labiausiai jos gailėjo vieno dvariškio našlė - mat jos su karaliene iš mažumės buvo drauge augusios. Dienom ir naktim prie karalienės buvo, įvairiom žolėm girdė, šaltais lapais karštą galvą klostė. Regi kartais karalienei kiek geriau, bet po dienos kitos tos žolės, tie lapai jau nebepadeda, o našlė kad stengiasi, kad stengiasi, rodos, pati karstan gultų, kad tik karalienė sveiktų. Kai kas nors truputį pailsėt kalbina, karalienės kambary kur kamputyje menkai tepasnaudžia. Kaipgi paliksianti, kad jos kaip seserys, kai karalienė labai subloguoja ir niekas nesupranta, ko karalienė benorimi, tik ji viena tesupranta, karalienei įtinka ir kiek palengvėja Negalinti nesergėti, nes žinanti, kokia bėda mylimam mirus, - jos pačios vyras, tvirtas kaip ąžuolas, auksaširdis kaip aniuolas, mirė, kaip žaibu trenktas.

Kad ir kaip visi karalienę slaugė, kad ir kaip našlė ja rūpinosi, karalienė vis menko, menko ir pasimirė. Ašarom ją nuprausė, gražiai palaidojo, ilgai gedėjo. Karalius ir karalaitis labai liūdėjo.

Iš mažumės karalaitis ir našlės sūnus labai draugavo, kartu augo, vienmečiai buvo, o karalienei mirus dar labiau susidraugavo. O jau karalaičiu našlė labiau negu savuoju vienturiu rūpinosi ir karalių Kaip įmanydama ramino. Atgedėjo karalius metus, mato - be karalienės nėra tvarkos karalystėje, reikia vesti. Žinojo kitos nemylėsiąs taip, kaip velione, buvo mylėjęs, bet vesti reikia, tad daug nesižvalgęs ir vedė dvariškio našlę.

Ir vėl gerovė atėjo į karaliaus rūmus: visur gera karalienės akis sužiūri, visiems gera ir maloninga, atkuto ir karalius, o jaunikaičiai -kaip tikri broliai susidraugavo, kur vienas, ten ir kitas. Ar karaliui kas patarė, ar pats sugalvojo, tik ėmė ir įsūnijo našlės sūnų. Raštus surašė, žmonėm paskelbė, ir toliau gyveno gražiai ir laimingai.

Laimingi pragyveno trejus metus, o trečiaisiais pradėjo karalaitis menkti, kad ir ne taip stipriai, kaip velionė, bet panašiai. Visaip žmonės kalbėjo: gal liga persimetė, o gal karalienės šeimoj kokia slapta Šeimyninė liga buvo, niekas nieko atitikti negalėjo. Iš ryto lyg ir nieko, o vakarop - visai menkas. Kad ir sirgo karalaitis, bet dar ne tiek, kad nesuprastų, kad serga, matė, kad ir tarnai gailiom akim žiūri. Suprato sunkiai sergąs, labai graužėsi, o iš tos graužaties dar labiau menko, dažnai blogai ir bemiegojo.

Atsibudo kartą karalaitis labai ankstyvą rytą, kai dar visas dvaras miegojo, niekas nebuvo kėlęs, net ir sargyba snūduriavo. Tyliai išėjo sodan ir sau mąsto: "Kad ir ką besutikčiau, pasiklausiu, ar neišmano mano ligos". Tik kelis žingsnius težengė, o priešais didžiulė gyvatė bevinguriuojanti, visa raudoniu ir auksu žėrinti. Tokios karalaitis nei matęs buvo, nei esant girdėjo, bet, kaip buvo sumąstęs, gražiai pasveikino ir apie savo ligą pasiklausė. "Gerai, kad anksti kėlei, geras esi, karalaiti. O aš žinau tavo bėdą - niekam nieko nesakyk ir padaryk, kaip sakysiu - išsivaduosi. Šįryt nemačiom sukeisk vyno taures, pats paimk įbrolio, o jam pastumk savąją, rytoj sukeisk duoną, o poryt -mėsą, ketvirtoj dienoj karalienė duos tau taurę, o tu prašyk, kad savąją tau duotų, toliau matysi". Susakė, sušnypštė ir nežinia kaip ir kur pradingo.

Pavaikščiojo dar kiek karalaitis po sodą, parėjo, visi jau besiruošią. Kaip lieptas padarė. Ligi vakaro išbuvo karalaitis kad ir neramus, kad ir liūdnas, bet miglos nuo akių nekasė ir sublogavęs nebuvo. O įbrolis lyg ir nesavas. Rytojaus dieną ne mačiais duoną sukeitė. Visą dieną karalaitis lyg ir geresnis, o įbrolis - kaip pamainytas. Nors karalienė pati maišią dalindavo, sugebėjo karalaitis ir maistą sukeisti. Ir vėl visą dieną išbuvo sveikas, netgi palinksmėjo, o įbrolis - visai sublogavo, nepažinti žmonių ėmė, nei šį nei tą šnekėti. Ketvirtą rytą įbrolis pusryčių net ir neatėjo, taip jam bloga buvo, o karalaitis - visai žvalus. Pamotė pripylė taurę karaliui, karalaičiui ir sau ir ragina išgerti už karalaičio pasveikimą. Karalaitis sakosi vargu ar būtų gerėjęs, vargu ar būtų po motinos mirties iš liūdesio nemiręs, jei karalienė jo labiau nei savo sūnaus nebūtų žiūrėjusi, jei nesirūpintų, kaip tikra motina, tad ir meldžias taurėmis apsikeisti. Karaliui ir visiems dvariškiams labai patiko mandagi karalaičio kalba, o karalienė spyriojasi - teišgerie šitą, o susikeisią kitą. Tik kas užtrašėjo, ir ant stalo priešais karalienę pasikėlė didelė ugnies raudoniu ir auksu žaižaruojanti gyvatė. Tiesiasi, tuoj tuoj kirs, geluonį kaišioja, šnypščia ir liepia iš karalaičio taurės gerti.

Tik pridėjo karalienė taurę prie lūpų - pelenų krūvele paliko, gyvatė dingo, kaip nebuvusi, užnuodytą rado ir vyną karaliaus taurėje. Įbrolio pažiūrėti nubėgę tarnai rado jį nebegyvą.

Karalius trečią kartą vesti net nebeketino, karalaitis gražiai pasveiko, o karaliui nusenus paveldėjo karalystę.

**

Numirė karaliaus pati, liko karalius našlauti su trim dukterim. Jaunos dar dukros, menkos šeimininkės, ir pamatė karalius, kad reikia vesti. Išpiršo jam rimtą ir protingą našlę, o toji našlė turėjo vienturtę dukterį, tad ir ėmė karalaitės augti keturiose. Gražiai gyveno, gražiai sutarė, ir visiems naujoji karalienė patiko, per metus kitus net pamiršo, kad tikros trys dukterys, o ketvirtoji karaliaus įdukra.

Gražiai visi gyveno, sutarė, tik pradėjo karalius pastebėti, kad įdukra meilesnė, negu jo tikrosios. Lyg ir labai nenoromis, lyg ir visai netyčia tai geroji širdies ramintoja, tai jos mamytė prasitardavo, kad karalaites skriaudžiančios, žinoma, netyčia, tik neatsargiai išdykaudamos; tai vėl prasitardavo, kad tėvui karalaitės nepakankamai pagarbios. Ir taip, žodis po žodžio, pradėjo karalius nebemėgti savųjų dukterų, o dar kiek palaukęs ir iš karališkų kambarių šeimyninėn išvarė, sunkius prastus darbus dirbti liepė. Tarnai karalaičių gailėjo, bet ką gi padarys, ką gi pasakys? Tarnai balso neturi. Kartais kokį meilesnį žodį joms pasakydavo, gardesnį kąsnelį pakišdavo arba darbą padaryti padėdavo, bet tik labai slapčiomis, nes karalienė labai sargiai žiūrėjo, kad karalaitės sunkiai dirbtų, menkai mistų, prastai dėvėtų. Kas kas, o tarnai labai gerai žinojo, kad didžioji širdies ramintojėlė gerutė tik karaliaus akyse, o kai karalius nemato - ir pašaipi, ir pikta.

Nevienodai savo nelaimę ir karalaites kentė. Vyresniosios numanė, kokia jų nelaimes priežastis, ir visaip galvojo, kaip pamotę ir jos dukterį nurungti, o jauniausioji lik gailiai verkė, tėvelio karaliaus gailavo - kas gi jam atsitikę, kad esąs kaip pamainytas.

Ravėjo kartą karalaites daržą, dvi viename krašte, o trečioji - skyrium. Vyresniosios piktai šneka, o jauniausioji tik gailiai verkia. Tik kur buvusi, kur nebuvusi, tarpuvagyje didelė gyvatė vinguriuoja, šnypščia. "Tik tavęs dar betrūko", - subarė karalaitės. "Ko, mergelės, tokios piktos?" - užklausė gyvatė, ir kad dės karalaitės visas savo skriaudas pasakoti! Kad žinotų kaip įduoti, tai gyvatės nuodų pasiprašytų, tik jau toms pikčiurnoms apgavikėms nedovanotų, nepagailėtų ir tėvo pamokyti, kad toks joms negeras. "Ką žinai, gal ir geruoju viskas versis", - tepasakė gyvatė ir pradingo.

Beravėdama ir jauniausioji aptiko tarpuvagyje gyvatę, gražiais žodžiais pasveikino, pasitraukt prašė - nespėsianti darbo padaryti, bus ir barama, ir alkinama. Gyvatė klausia, kokia gi karalaitės bėda, o karalaitė tiek tepasako, kad jų gerasis tėvelis ar kuo apduotas , ar šiaip susirgęs, tik esąs visai kitoks, kaip buvęs, kaip pamainytas. Kad žinotų, kas tėveliui nutikę, kad kas pasakytų, kaip vaduoti, kad kas kokį gerą žolyną parodytų - nieko nepagailėtų, visą amžių geru žodžiu minėtų, tegu ir paprasta tarnaite būtų, kad tik tėvelis būtų visiems geras ir teisingas kaip seniau. Kad ir kaip gyvatė kalbino, karalaitė apie pamotę ir jos dukterį nė vieno blogo žodžio nepasakė: ką gi, karališkai gyvenančios, matyt, to vertos.

Tris dienas karalaitės daržą ravėjo, tris dienas rasdavo gyvatę, tris dienas ir kalba tokia pati buvo. Trečiai dienai baigiantis sako gyvatė jauniausiajai karalaitei: "Ryt įsigauk vakare karališko kambario nakčiai tvarkyti ir palik langelį neužkabintą, o toliau nebe tavo reikalas". Karalaitė dar klausia, ar tėveliui nieko blogo neatsitiksią. Gyvatė žada, kad karaliui tikrai nieko blogo nebūsią. Padėkojo karalaitė, pažadėjo, jei tėvelis pagerėsiąs, visą amžių gražiuoju minėsianti.

Kaip pamokyta, įsigavo karalaitė kambario tvarkyti ir paliko neužkabintą langelį. Atėjo miegamajan karalius, pavargęs ir liūdnas: supranta, kad negerai jo namuose darosi, bet nei kaip, nei kodėl, suprasti negali, o čia karalienė pasitinka, vyno taurę paduoda. Tik siekia karalius vyno, - šast pro langą didžiulė gyvatė tarp karaliaus ir karalienės, šnypščia, keliasi piestu, geluonį kaišioja, karalienės pusėn kirst taikosi. Kaip stovėjusi, karalienė akmeniu pavirto. "Negerk", - šnypštelėjo karaliui gyvatė ir dingo, tik vynas taurėje rūkti pradėjo.

Pasišaukė karalius nusimanančius, ir tie ištyrę, kad vynas blogomis žolelėmis užtaisytas. Liepė karalius akmeninę karalienę užtvartėje pastatyti, kad visi žinotų, kas klastūnams būna. Jos dukterį iš savo šalies išvijo, o savo dukteris mylėjo kaip ir anksčiau mylėjęs, labiausiai jauniausiąją.

**

Gyveno turtingas našlys, jauną sūnų auginosi, abu buvo geri, darbštūs, sąžiningi, lai gražiai gyveno, turto turėjo. Turėjo turto, tai ir darbų buvo nemaža, ir nusisamdę našlys jauną padėjėją.

Jau kad darbštus, kad klusnus, kad išmintingas, kad sąžiningas pasilaikė, geresnio ir būti negali. Šeimininkas su juo visus darbus aptaria, ne menkiau kaip sūnų myli, o padėjėjas, ką bepatartų, vis gerai išeina, vis pelnas būna. Taip pasidarė, kad šeimininkas vien padėjėjo žodžiu tiki. Kada ne kada padėjėjas mesteri ir žodelį - kad šeimininko sūnus tingstąs, gal ir nedorais keliais einąs, - bet mesteri labai atsargiai. Pirma nieko neklausęs, tėvas pradėjo kada ir pasiklausyti, pradėjo sūnų ir darban spausti. Kad ir ką sūnus labiausiai norėdamas darė, viskas virsdavo taip, kad vėjai naudą išpustydavo. Kartą sūnus prarado didelius pinigus, o samdytasai sugebėjo ne tik atgauti, bet ir daug pelnyti. Supykęs tėvas surašė raštus ir valdžios vyrų patvirtinimą gavo, kad savo sūnumi skiriąs padėjėją, o netikusį sūnų išvarąs iš namų.

Eina jaunikaitis keliu graudžiai verkdamas, per ašaras kelio nematydamas, ir vos neužmynė gyvatės, tik lengvai koja kliudė. Gražiausiais žodžiais atsiprašinėja pykčio jai neturėjęs, kliudyti nenorėjęs, bet tokia jau jo dalia, kad per ašaras nematęs. "Tavo bėda - tai ne bėda, o šiandie vakare tavo tėvas išgers blogais žolynais užtaisyto vyno ir mirs, tai bėda". - "Nežinau, kas tu, sesulyte ar tetulytė, bet jei žinai, per ką tėvas mirs, tai rastum žinai ir kaip tėvą atvaduoti?" Gyvatė kalbina, kad neverta tėvo vaduoti, bet jaunikaitis vienu meldimu prašo, kad pasakytų. "O jeigu tau reikėtų už tėvą mirti?" - "Testą aš mirsiu, bet tėvą vaduosiu, kad tik žinočiau kaip". "Jeigu ir mirties nebijai, lai pasakysiu: greit grįžk ir, kai tėvui duos vyno, maldauk, kad negeriu, o jeigu neklausys, išgerk pats". Vos dėkui pasakęs jaunikaitis atgalios bėgt šoko, bet aplenkusįjį gyvatė Sako, kad ją užantin įsidėjęs nuneštų, tada viskas gerai būsią. Įsikišęs gyvatę dar greičiau bėga.

Kai parbėgo namo, tėvas su įsūniu vakarieniauti ruošėsi, ir įsūnis, įpylęs vyno, prašo drauge išgerti, nes šį vakarą jie pirmą kartą geria kaip sūnus su tėvu. įpuolęs sūnus keliaklupsčiais prašo tėvo to vyno negerti, bet tėvas nė klausyti nenori, tikrąjį sūnų iš namų veja. Kai tik tėvas vyno siekė, sūnus ūmai pačiupęs išgėrė visą vyną ir krito negyvas. Tėvui lyg akys atsivėrė, protas prašvito, kad padėjėjas visą laiką klastas pynė. Puolė prie sūnaus didžiu balsu šaukdamas, bet ką beatšauksi, jei jau ir šaltas. Klastūnas šokosi bėgti, bet gyvatė švirkštelėjo iš užančio scilę, ir klastūnas krito suakmenėjęs. Gyvatė iššliaužė iš užančio, švirkštelėjo seilę jaunikaičiui į veidą - tas atsikėlė lyg miegą miegojęs, akis trina. Net ir nebepamena, kad už tėvą buvo miręs.

Kol tėvas sūnumi atsidžiaugė, gyvatė kažkur dingo, niekas jos daugiau nebematė, o tėvas su sūnumi ilgai laimingai gyveno.

_____

Romantikai pridėliojo gyvačių j mūsų žynių ir burtininkų užančius, tik vargu ar tai buvo gyvatės - gal žalčiai ar gluodenai. O jei gyvatės - gal jau buvo jomis išlaužti nuodingieji dantys ar išspaustos nuodų liaukos?

Tokie jau buvo senieji laikai, kad leisdavo ne tik žmones, bet ir šunis, kates, arklius, vėjus, įvairius daiktus, - kodėl gi neteisti gyvatės? Ir mūsiškis trišakis žadėjimas labai primena teismo posėdį, tik tiek esama skirtumo, kad žadėtojas-gyvatininkas nori ir turi (kitaip negalės atžadėti) teisingai rasti kaltąjį.

Lietuvos statute nėra dievo teismo, nebūta jo ir papročiuose, o Vakarų Europoje - statuto metu ir net vėliau - toks teismas galiojęs. Antra vertus, šamanų ir burtininkų praktikoje įvairūs dievų ar dvasių teismai labai dažni, tai negi mes buvome kitokie? Tikriausiai ne, jeigu neteisieji gyvatės akivaizdoje akmeniu virsta. Daugelį gyvačių galybės pasakų galėtume laikyti detektorinio tardymo embrionu.

Pavasario šiluma, saulė pažadina visus, bet ypač šaltakraujus, tad sąsaja saulė-gyvatė visai nesunkiai suvokiama. Ugnis yra saulė žemėje, tad ir ugnies ryšys su gyvate visai įmanomas. Bent jau mūsų vaizduotėje gyvatė, kaipo saulės globotinė, gali turėti įtakos ugniai. Pasakos, kur gyvatės nesudega, galėjo kilti ir iš to, kad ankstyvais vėsiais rytais gyvatės prišliaužia visai arti prie naktigonių paliktų bebaigiančių blėsti laužų, o kartais net ant pelenų užšliaužia. Sugeba gyvatė ugnine lazda lėkti, sugeba ugnies kamuoliu ar kryžiumi vinguriuotis, sugeba

kur puolusi vienu kartu sudeginti. Ugnine lazda kartais lekiojantis aitvaras ar nebus suvyriškėjęs gyvatės įpėdinis? O pati gyvatė skredančios ugnies pavidalą ar nebus gavusi iš kamuolinio žaibo, visada paslaptingo ir įdomaus, o naktį itin įspūdingo, kryžiais, ratais besisukančio, lazda ištįstančio ir neretai kokį trobesį padegančio?

Suteikė gyvatėms žmonės tokius visuomenines organizacijos bruožus, kokioje palys gyveno, ir gerokai apsiriko, patalpindami ir gyvates į žmonių bendruomenę, padarydami įvykių dalyviais. Ką gi, kai klostėsi gyvatines pasakos, jau būta džiaugsmų ir liūdesių, pykčių, pavydų ir pasiaukojimų. Visa tai labai sena, ir ne per seniausiai galvojome, kad tai būdinga žmonėms. Bet, vystantis zoopsichologijai, panašių bruožų aptinkame pas gyvūnus, bent jau aukštesniųjų sistematinių pakopų. Gyvačių gadynės visuomenė gan gerai žinojo ir nuodingas, ir narkoti­nes žaliavas. Veikimą, matyt, pastebėjo daug kas ir taip tiksliai, kad galima nuodingųjų augalų grupę atpažinti, bet naudoti galėjo nedaugelis, tad ir paslaptingais tie augalai atrodė.

Gyvatės nekalba, neturi kalbos organų, o girdėti kalbančią gyvatę ar galima? Tikriausiai taip. Didelių rūpesčių kamuojamas žmogus labai dažnai būna greta teisingo sprendimo, tačiau jo nepastebi, o netikėtai kur nukreipęs dėmesį tarsi praregi. Taip jam gali patarti ir nelauktai sutikta gyvatė.

Nedaug apsiriktume manydami gyvates atspindint matriarchatinę kultūrą, greičiausiai, akmens amžiaus kultūrą. Labai jau nedaug minima metalų, o ir minimieji galėjo vėliau prilipti; galbūt su žalvariu j mūsų kraštus atėjo patriarchatas, - juk ir žaltys dovanoja žmogui daug metalinių daiktų. Bet psichologijos išmanymas, nuodingųjų ir narkotinių žolių pažinimas matriarchate buvo ne toks jau menkas. Laiko tam tikrai pakako: narkomanijos, bent jau sezoninės, pradmenys žinomi ir tarp gyvūnų, pvz., plėšriųjų, kanopinių, žinomi ir visų, kokias tik begalime aptikti, pirmykščių bendruomenių narių tarpe.

Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė