Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė

Gyvačių karalystė - GYVAČIŲ PIKTYBĖ

GYVAČIŲ PIKTYBĖ

Pasakojama, kad kadaujoj, o gal ir dar seniau gyvatės piktybės neturėjusios, tada jos ir karūnas nešiojusios, bet pametusios ir dėl to pykstančios, surasti negalinčios. Jei gyvatės savo karūnas susirastų, nebeturėtų piktybės. Tada ir tarp žmonių nebebūtų pykčių ir visi gražiai gyventų. Sakytume, aukso amžius būtų.

**

Sumaniusios gyvatės pasidaryti alaus, bet neturėjusios apynių. Gailis pasišovęs pabūti apyniu. Padariusios gyvatės alų, gailių primerkusios, apgirtusios, susivaidijusios, susipešusios, ir po šiai dienai negalinčios piktybės pamesti.

Dar pasakojama, kad ne gailis, o sotvaras gyvatėms galvas susukęs. Minimas ir kažin koks piktas žolynas, susukęs galvas, - atpažintų jį gyvatės, piktas girtumas praeitų, tada nebeturėtų piktybes, ir joms, ir visiems būtų labai gera.

**

Senų senovėje gyvatės, kaip ir žalčiai, buvusios geros, kaip ir žalčiai neturėjusios piktybės, turėjusios ir tokią pat, o gal ir didesnę galybę negu žalčiai. Bet susivaržiusios su Žalčiais, kieno galybė didesnė. Žalčiai gyvatėms karūnas nukilnoję, tai pasikėlę didžiausi pykčiai ir toks triukšmas, kad neapsikentęs Perkūnas gyvates, o ne žalčius subaręs, per tai ir dabar neužgriaustos gyvatės esančios be piktybės, o užgriaustos piktos, ir jų liesti nebegalima.

**

Kadaujoj žmonės ir visa kas gyva gyveno santarvėje ir jokių pykčių nebuvę. Kad kam reikėjo kokį medį nukirsti, Žuvį pasigauti ar žvėrį nukauti, netgi uogą ar riešutų kekę nuskinti, skindavę ir imdavę, bei tik gražiai pasiprašę, prašomajam sutikus, ir tik tiek, kiek reikia. Pirmieji išdargę žmones: ne lik sausuolius, vėjovarčius kirtę, bet ir gyvą medį; ne tik seną mešką, kuriai kaulus nešioti sunku, bet ir vaikus bevedžiojančią mušę, ir kitokį žvėrį medžioję ar žuvį švintėse (švintė - vieta, kur tam tikru metu draudžiama žvejoti, pvz., nuo laidos ligi patekėjimo) gaudę, ir ne tiek, kiek būtina, o visai netausodami, net ir dėl pramogos. Tada visi medžiai ir kili augalai, visi žvėrys, paukščiai ir žuvys šokosi prašyti, kad reikia žmones, jei nesitvarkys gražiuoju, didelėm bausmėm nubausti.

Nuėję pasiuntiniai pas žmones, bet nei su visais, nei su kuriuo vienu žmonės gražiuoju nesikalbėjo, gražiai medžioti ar žvejoti nesižadėjo.

Pasakojama ir taip, kad dar blogiau buvę - žmonės pažadėję gražiai elgtis, bet netesėję. Ir tą kartą, ir antrą, ir trečią kartą.

Ar iš pirmo, ar iš trečio karto su žmonėmis nesusitarę visi gyvūnai Saukėsi žmonėms keršto ir nutarę juos piktybe baust. Gauti tai gavę piktybę, tačiau niekas nenorėjęs jos imti, kol galų gale įprašę gyvatę.

Paėmė gyvatė piktybę, smarkiai nubaudė žmones, bet nebegalinti atsiminti, iš ko tą piktybę gavusi, o neatsimindama nebežino ir kam piktybę atiduoti. Neatidavusi piktybes gyvatė negalimi užsidėti karūnos, ją tebenešiojąs žaltys. Jei gyvate atsimintų ar kas jai pasakytų, kam piktybę atiduoti, gyvatė atgautų savo karūną, būtų tvarka geresnė, negu dabar yra.

**

Sako, esą gyvatė ne amžinai karūną praradusi, kartą per šimtą metų tris dienas karūną nešiojanti ir tada piktybių nedaranti, netgi visokius gerus pamokymus ir dovanas duodanti. Jei kas, gyvates dovaną gavęs, palinkėtų "kad amžinai karūną nešiotum" arba gražiais Žodžiais dėkodamas pasakytų, kad gėrybe esanti didesnė už piktybę, - gyvatė nebetektų piktybės, ir visi gražiai gyventų, nebūtų nei skriaudų, nei neteisybių.

**

Nusimanantys gyvatininkai pasakoja, kad gyvatės piktybė nėra tikra piktybė, o tik bausmė kaltiesiems. Ne savo valia gyvatės piktybę turinčios, tad ir negalima jų dėl piktybes kaltinti.

Tie patys išmintingi gyvatininkai sako, kad gyvates galinčios kartais apsirikti, nubausti nekaltąjį, tada jos turinčios piktybe, atsiimti. Bet ir netyčiom ar nekaltai gyvates kirstas neturįs gyvatei pykčio I turėti, nes nuo kirstojo pykčio didėjanti gyvačių piktybe. Jei gyvatė i kirtusi kaltąjį ir, labai gražiai prašoma, sutinkanti savo piktybę atsiimti, lai gyvačių piktybe mažėjanti: o gyvates nenorinčios begalybes į likti, lai kai kirstas kaltas, gyvates reikią labai labai gražiais žodžiais prašyti.

**

Nė kiek ne rečiau nusimanantys gyvatininkai sako, kad gyvatės piktybė esanti visai ne piktybe, o tikra teisybė, - gyvatė kertami nebūtinai tuo kartu jai nusikaltusį, o baudžianti bet ką ir bet kada nusikaltusį, ypač nuskriaudusį mažesnį ar silpnesnį. Kas teisus, galįs per gyvatyną eiti, gyvates jo neliesiančios. Ir dar gyvatė galinti bausti ne tik patį kaltąjį, bet ir jo vaiką, giminę ar gyvulį.

_____

Ir tokių, ir panašių pasakojimų pas gyvatininkus pasiklausyti galima, tik negalima pasakyti, kad jie būtų labai nuoseklūs ar kad vienodai aiškintų gyvačių piktybės atsiradimą. Ką gi, sakytinės istorijos tikslumas ne toks jau didelis, bet kelios temos vertos dėmesio.

Gyvatės turėjusios karūnas, turėjusios ir galybę, ir tikriausiai geruoju galybes neatidavusios. Labai gali būti, kad, perkeldami gyvatėms žmonių bendruomenės bruožus bei įvykius, gyvačių karūnos praradimu mūsų proprotėviai aiškino matriarchato žlugimą. Tikriausiai būta kovų, ir ne bet kokių: labai gali būti, kad besivaržant dėl valdžios buvo naudojami ir gyvačių nuodai. Vargu ar priešistorijos įvykiai labai skyrėsi nuo istorinių, o istorinių atvejų, kai buvo vienaip ar kitaip pavartoti gyvačių nuodai, žinoma daug.

Žemdirbystė jau buvo žinoma matriarchato gadynėje. Buvo žemdirbiškos šventės ir, be jokios abejonės, buvo bendros puotos. Tikriausiai buvo ir alus ar stipri gira ar koks kitas alkoholinis gėrimas, - pasigaminti alkoholinius gėrimus, nors ir silpnus, moka visos pirmykštėj tautelės, net ir nepažįstančios žemdirbystės. Ne taip jau pramanyta galime laikyti ir pasakymą, kad gyvatės neturėjusios apynių. Ne visur vienu metu apyniai atėjo j alų: kartino alų ir puplaiškiais, ir sotvaru, ir pelynais, ir gailiais. Jie nėra patys geriausi priedai alui, bet didelių nelaimių - ypač jau įprasti vartoti - pridaryti negalėjo.

Narkotinių žaliavų vartojimas gerokai vyresnis negu žmonija: valerijonais apsisvaiginti mėgsta ne tik kates, bet ir katinų šeimos plėšrūnai. Panašu, kad kiaunės ir jų giminaičiai taip pat nutuokia apie kvaišinančias medžiagas. Narkotinių augalų, ypač per rują, moka susirasti kanopiniai. Dešimtis narkotinių medžiagų žino įvairių tautelių žyniai, šamanai. Negalėjo būti išimtimi ir mūsų proprosenelės. juolab kad narkotinių augalų ne taip jau mažai turime. Pasakojimo prasme galėtų būti tokia: visos stipriai veikiančios, tuo labiau narkotinės žolės įslaptintos ir dargi slaptų slapčiausiai: jų vartojimas patikimas tik išimtiniams žinovams. O jei vienokiu ar kitokiu būdu paslaptis nebuvo išlaikyta? Blogybių galima tikėlis labai daug. Tarkime, matriarchato ir patriarchato varžybos buvo labai aršios, besi gindamos iš paskutiniųjų žiniuones-raganos pasako žolynus daugeliui moterų. Tai pergales neatneša, bet ilgesniam ar trumpesniam laikui sukelia narkomanijos bangą. Didžiule blogybe, ypač prisimenant, kad tos gadynes žmones buvo mažiau rafinuoti, ir pragyvenimui užtikrinti reikėjo žymiai daugiau fizinių jėgų. Aišku, ne visi užmiršo piktuosius žolynus, bet apie juos šnekėti tikrai užmiršo. Tačiau didžiosios nelaimės, didžios piktybės laikų prisiminimas liko.

Gyvatės vienaip vertinamos po griausmo, kitaip ligi jo. Priežastis gali būti labai paprasta: pavasario pradžioje, tiksliau žiemos-pavasario riboje gyvatės mažai aktyvios, tikram pavasariui prasidėjus atšyla, atkunta. Pavasaris dažnai prasideda griaustiniu. Labai natūrali ir paprasta sąsaja. Kad ir kaip siautėtų perkūnas, kad ir kaip griaustų, kad ir medį, sodybą ar girią uždegtų, pasiautėja ir turi nurimti, saulė jį nugali. Kronikininkai, o dar labiau romantikai pridovanojo mums dievų, kurių nė pėdsakų nėra liaudies medicinoje. O liaudies medicina geriausiai išlaiko senuosius dalykus, nes sveikata visiems ir visada buvo svarbi. Tiesa, Perkūnas dar šiaip taip minimas, tačiau labai jau menkos jo pareigos - įžūliems kipšams į pasturgalius pliekti. Numestos jo kulipkos tinka masažui. Ne kuo stipresnis Perkūnas ir pasakose, į valdovus jis galėjo pradėti keltis tik besivystant feodalizmui. Gyvačių ir Perkūno sąsaja turėtų būti tik sezoninė.

Nebe pirmą kartą žmogus konfliktuoja su gamta. Vienur nualinęs kitur braunasi, - taip kilnojosi ištisos gentys, genčių sąjungos, o jų pastūmėtos ir kitos tautos. Ne visi kilnojimaisi ir ne vienodai stipriai mus lietė, bet ir dėl antropogeninių bei klimatinių priežasčių konfliktų su gamta būta ne vieną kartą. Tad ir gyvatinėse pasakose įžiūrėję jų pėdsakų gal nelabai klystume. O kas link aukso amžiaus - jis visada praeityje. Tokia jau žmogaus atmintis ir tokia viltis, kad tikima galimybe grįžti. Šiuo atveju ar per gyvatės galybę, ar per jos piktybę nieko ypatingai naujo turbūt nerasime.

Gyvatė lyg ir ne pati pikta, o tik baudžia. Ką gi, visai gali būti, kad gyvatynai buvo tam tikromis "dievo teismo" vietomis - išėjai sveikas, nepakirstas - teisus, kirto - kaltas. Šiek tiek tiesos esama "dievo-teismuose" - baimės saistomas visada būna silpnesnis: kai gyvatynu net dabar eina gyvačių bijantis ir nebijantis, tai nebijantis eina ir, nueina gal nieko nepamatęs, nieko neužmynęs, o bijantis ir daugybę pamato, ir besisergėdamas užmina. Panašūs dalykai matomi pirmykštėse tautelėse, galėjo taip elgtis ir mūsų prapramotės ar protėviai. Mūsiškės gyvatės nėra labai nuodingos, mirtini įkandimai labai reti, bet - galėjo gyvačių nuodus, tikriau gyvačių įkandimus vartoti ir mirties bausmėms.' Ir vėl - vargu ar mes labai nuo jų skyrėmės. Nereikėtų pamiršti, kad" baimė ne taip jau mažai reiškia dabar, o pirmykštės kultūros žmonėms psichiniai poveikiai buvo kur kas stipresni, tad ir įkandimas drauge su bausmės baime galėjo veikti žymiai stipriau. Na, o jeigu įkąstasis ir pasveiko, tai prisikentęs baimės, sunkiai sirgęs, vargu ar vėl drįs nusikalsti.

Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė