Antradienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė

Gyvačių karalystė

Kokie tik augalai mūsų žemėje auga, visus Gyvačių karalystėje, visus Krašuonoje rasi. Čia jie tikresni, daugiau galybės turi, jei nuo kokios ligos, bėdos ar aplaidos gelbėti reikia. Bet iš visų svarbiausias, iš visų galingiausias yra degulys.¹ Krašuonoj degulių - pievų pievos, netyra Degulių kaimelis. Degulių kaimelį taip praminę, kad jis nuolat degdavęs, bet kaip nedegsi, jeigu tarp degulių stovi? Eugenija Šimkūnaitė. GYVAČIŲ KARALYSTĖ.


DEGULYS

Kokie tik augalai mūsų žemėje auga, visus Gyvačių karalystėje, visus Krašuonoje rasi. Čia jie tikresni, daugiau galybės turi, jei nuo kokios ligos, bėdos ar aplaidos gelbėti reikia. Bet iš visų svarbiausias, iš visų galingiausias yra degulys.¹ Krašuonoj degulių - pievų pievos, netyra Degulių kaimelis. Degulių kaimelį taip praminę, kad jis nuolat degdavęs, bet kaip nedegsi, jeigu tarp degulių stovi?

Pasitiko Želmis žalčių-piršlių parvežtą nuotaką ant savo dvaro slenksčio ir sako: "Dėkui, kad paklausei, žodį tesėjai, pasižadėsi - pati būsi, nepasižadėsi - laisva su dovanom grįši". Pasižiūrėjo Želva², -žaltys tokio šviesaus veido, tokių gražių akių, ir liūdnas liūdnas, taip ir laukia, ką pasakys. Pagailo jot ir sako: "Kad jau atėjau, rastum ir negrįšiu". -"Kad taip sakai, tai tris dalykus pažadėk: ką bedarytum, ką beveiktum - sąžiningai gražiai daryk; kad ko nesakysiu - lig laikui ir neklausinėk; kad ir kas būtų - savo dalim nesiskųsk. Bus ir gerų dienų, bus ir sunkių, tik viskam yra laikas, ir po to bus mums labai daug gražių, laimingų dienų, bet ligi laikui neklausinėk, kas užginta". Nieko baisaus toj kalboj negirdėjo, tai ir pasižadėjo Želva Želmeniui ramia širdim. Net ir nepamatė, kad kol jie kalbėjosi, žalkčiai prapuolė, tik pilnas dvaras dvariškių, visi augūs, gražiai apsirėdę, tik nelinksmi. Liepė Želmis vestuves keljti, įsivedė dvaran Želvą, užu stalo sodina, pats grečium sėdasi. Nespėjo vestuvių atšvęsti, įpuolė dvaran žaltys, jaunu bernu stojosi. Kokius žodžius karaliui pasakė, Želva ir neperprato, tik šokosi žalčių karalius, prisakė dvariškiams nuotakos žiūrėti ir klausyti. "Nepamiršk, ką pažadėjai", - nuvinguriavo auksiniu žalčiu ir dingo. 

1 Matteucia strutiopteris. L. Tod. - paupinis jonpapartis.

2 Želva – jauno, pavasarinio javo daigo gelsvai žalia spalva; žalčių karaliaus pati; kituose variantuose ir Živile vadinama. 

Nuvedė dvariškių pačios Želvą pailsėti, minkštuos pataluos paguldė, toji kaip mat ir užmigo. Atsibudusi žvalgytis pradėjo. Tuoj priėjo dvariškių moterų, vis vyresnių, rimtų, rengia, gražiai kalbina, pusryčių vadina. Pasisakė nepratusi be darbo būti. Nudžiugusios dvariškės tuoj per visas menes vesti pradėjo: vienur verpėjos, kitur audėjos, dar kitur malėjos, gyduolės¹ ir valgius betaisančios, kitokius darbus dirbančios. Želva ir pati nemenka darbininkė, bet nei taip greitai austi, nei taip plonai verpti - neprisimanė. Bečiupinėdama, begirdama vienos verpėjos siūlą nutraukė, tas sprūdo ir nulėkė plonas plonas. Želva labai nusiminė verpinį sugadinusi, o verpėja ramiai sako: "Negi tyčia nutraukei, tegu lekia, pamatys kokia verpėja ploną siūlą besidraikantį ir pati užsimanys taip plonai verpti. Užsimanys ir išmoks, bus pašlovinta verpėjėlė". - "Argi iš čia žemėn nulėks?" - "Nulėks, ir dar kaip nulėks". - "Rastum, ir ne lik siūlai?" 

1 gyduolė - galiūnė, nusimananti apie visas gydančias žoles, lyg ir vaistažolių šeimininkė, kartais nusakoma kaip aukšta, nebejauna, labai šviesaus veido moteris. "Gyduolyt, motinyt“ - labai pagarbus kreipinys prašant kokių žolių. Tačiau Gyduolė tik žinovė, o ne žolynų kūrėja. Matyt, žemesnio rango už Indrają. Gyduolė ir Želmio dvaro personažas, tarsi sveikatos sergėtoja. 

- "Ką tik panorėsi, - sako vyriausia dvaro moteris, - tą ir gali žemėn pasiųsti. Ir turtai čia neišsemiami, kad ir kiek siųstum, žymės nebus".

- "Kad taip žinočiau, kam reikia". Moteris šūkterėjo trijų gerųjų medžių vardus ir atbėgo trys jauni bernai, vienas už kitą augesnis, vienas už kitą dailesnis, vienas už kitą skaistesnis. "Lėkit, sūneliai, žemėn, pažiūrėkit, kas serga ar vargsta, ką badas spaudžia". Suvinguriavo trys sidabriniai žalčiai, o netrukus ir grįžo, bernais stojos.

Beržas apsakė, kas serga, ir gyduolė padėjo sutaisyti žolių. Uosis apsakė, kam kokia bėda - tam kirvių, dalgių, žagrių, staklių ar kitokių daiktų, drabužių ar pinigų sutaisė, - kas nesiklojo, tas klosis. Klevelis apsakė, kas badu noksta, - tiems kruopų ir miltų, kitokių valgių ir sėklos sutaisė. Pulkas jaunų bernų-žalčių dovanas išnešė, ir lyg linksmesni visi dvare tapo.

Netruko ir karalius pargrįžti, suvargęs ir visas žaizdotas, bet linksmas, sakėsi, kad geri žodžiai už siųstas dovanas jam labai padėję. Nuotakos slaugomas labai greit gijo ir vėl vestuves kėlė, ir vėl atšvęsti nespėjo.

Ir kaip tik vestuves švęsti, vis žygin ir žygin pašaukia, ir kaskart vis stipriau sukapotas grįžta. Kol sveiksta, meiliais žodžiais su pačia ' kalbasi, vis jai meilesnis ir meilesnis. Įprato ir Želva iš širdies šnekėtis, viską pasisakyti, kartą ir pasibėdojo, kad nebesą nei skurdžių, nei alkanų, nei sergančių, nebežinanti, kam ir siųsti dovanas. "Kad nėr artimų, pasižiūrėk tolimų, kas kad kitokio rūbo, kitokio būdo, ir jie vargą vargsta, ir jiems sopa". Ir vėl vienu viena likusi Želva dovanas siunčia, jau ir devinti metai kaip atitekėjusi, o vis nei pati, nei nuotaka, viena dvare bebūnanti, o kad vyras grįžta - tai vis didesnis ir didesnis ligonis. Vienu kartu prasitarė, - žinotų, kur besąs, ką bedarąs, gal ir ji padėtų. Žaltys nutylėjo. Kitu kartu paprašė žygin nebeiti, nes nebežinanti, ar begrįšiąs ir koks grįšiąs. Želmis pasakė, kad dar ne laikas nežygiuoti, bet jau nebedaug žygių likę, ir viskas būsią gerai. Vėlgi beslaugydama prasitarė, kad nebežinanti, kas žemėje darosi. Žaltys nusimovė saulytą žiedą ir sako: "Turėk ir nepragaišink, kad pragaišinsi - didelis bus mums vargas, prisimink, ką pažadėjusi. O kad žiedo akį pasuksi – kaip suksi, taip ir matysi, kas rytuose, kas vakaruose, kas pietuose ar toj šalyje, kurios saulė niekad nelanko. O kad žiedo akį apverstum - kas bus, matytum; bet kolei aš grįšiu - neversk ir ką prižadėjus atsimink". Pažadėjo žalčio pati klausyti, akies neapversti.

Grįžo žaltys taip sukapotas, kaip dar niekados nebuvo, ir toks nuvargęs, kad, regis, nebeliks gyvas. Tvarsto pati ašaras tramdydama, o žaltys ir sako: "Neliūdėk, pakentėk". Žaltys tiku tiku gyvas, ne kuo ir pati gyvesnė. Lyg ir gyja, lyg ir negyja, nesuprasi, ar silpnesnis ar stipresnis, neramus visas dvaras, o pati dar neramesnė. Žalčių karalius ir sako: "Apversk žiedo akį, dabar jau gali pamatyti". Želva skubom akį vertė, neišlaikė, kai tik žemėn nukrito, sudundėjo sužaibavo, dvaras dar giliau žemėn susmego, viršuj nė žymės nebeliko. Žiedas paparčio keran krito ir jį išdegino.

Visų paparčių lapai rūdimis aptenka, o degulio ne. Mat jisai saulytos akies palytėtas, už tai iš vidurio auksinė karūna keliasi toj nakty, kai žaltienė žiedo akį pametė. Kartą per šimtą metų ant karūnos ir žiedas iškyla, o kitu metu - tik ženklas būna. Jei kas paparčio žiedą rastų ir apie Žeimį pagalvotų, - dvaras viršun iškiltų, stotųsi Žeimio gadynė, visi laimingi būtų. Ieškodamas niekas negali paparčio žiedo rasti, lik kas didžiausiu kito reikalu naktį per papartyną eidamas baimę įveikęs gali užeiti. Jei žiedo nepatėmys, vis tiek dalingas bus, gyduoles žinos, visi darbai seksis.


KARALYSTĖ

Jeigu yra karalyste, tai turi būti ir karalius, turi būti ir karalienė. Gyvačių karalių žmones, matyt, ne gyvatinu vadino: kai Želmio-Želmino ko meldžiam, sakome ne tik "Želminc žalkti, žalkčių karaliau", bet ir "Želmine žalkti, gyvačių karaliau". Kitokių kreipinių į gyvačių karalių bent jau liaudies medicinoje nėra. Žalkčio - gyvačių karaliaus galybė gyvatėms, matyt, didelė: kai kirtusi gyvatė žadama (užkalbama) savo piktybės ncatsiima, t. y. kai žmogus ar gyvulys, kurį kirto, ar manoma, kad kirto, nesveiksta - prašoma Želmino žalkčio, kad lieptų gyvatei piktybę atsiimti. Kad būtų prašoma ko gyvačių karalienės - tokių žadėjimų nėra. Sakytum, ir pačios karalienės nėra? Bet didieji gyvatininkai, tokie kaip Šėlos Deveikis ar Apvynijos Kasiulis, pasakojo, kad tegu ir ne patys, tai jų seneliai tikrų tikriausiai malė gyvačių karalienę ant Krašuonos tilto besišildančią. Tokie vyrai nemeluos, ko patys nematė, nežino - nepasakoja. O kurgi pati gyvačių karalystė? 

Kirtusi Utenos - Tauragnų vieškelį Krašuona net Žeimeną siekia,-lyg ir nedidelė upelė, bet kitos tokios nėra. Ilgas, kad ir neplatus jos slėnis visas raistuotas: kur raistas išplatėjęs su nedidelėmis salelėmis, net ir kalvelėmis, o kur ir visai siauras. Yra viena kita aukštumėlė, kur net ir skurdus vienkiemėlis įsimetęs. Bet šiaip jau pats raistas -šimtamečiai nepamena, kad mažesnės ar didesnės pušelės augtų: stovi sau per pusę sieksnio, nors gal poros šimtų metų. Kad jos tikrai lėtai auga, iš viso augimo matyti: paauga, kol šaknys uždūsta raisto marmalynėje, nudžiūsta, o jų vietoje kitos, tokios pačios bedalės auga ir džiūsta. Gal ir tikrai taip, nes apie 1930 m. netoli Tauragnų vieškelio raistą pasausino, - pušelės stipriai ūgterėjo. Į patį raistą nelabai kas lindo, o jei ir ėjo didžiųjų viržių (Erica teiralixL.- tyrulinė erika) ar kitų labai svarbių retų vaistažolių pasirinkti, tai tik žiūrėjo, kad gyvačių karalystėje gyvačių nekliudytų, nesupykdytų ar joms žalos nepadarytų. Dar Krašuonoje buvo kiškio aviečių ir raistuogių, aštriųjų viksvų, kuriom ir sriegines, ir šakines dedervines nutrina, išnaikina*. Buvo ir kitokių augalų, niekur kitur tokių nei rasi, nei pamatysi. Siekė Krašuonos slėnis Žeimeną, Tauragno brolių** pašone ėjo. Nėra kitos Krašuonos, nėra ir kito tokio slėnio - gyvačių karalystės. Ne taip mažai teko slėnių slėnelių išvaikščioti, kito tokio matyti neteko. Nebe kas iš Krašuonos likę, daugelio vietų ir atpažinti nebegalima. Ar nebūta čia ledyno liežuvio guolio? Išgraužė - išslėgė, ištirpo - nutekėjo. O kaip dabar Krašuonos slėnis praverstų nacionaliniam parkui! Tik išardytas jis daug anksčiau, negu susivokėme, kad reikalingi gamtos parkai. Ir Krašuona - jeigu ji būtų išlikusi - turėjo tapti Nacionalinio parko dalimi. Deja, niokojo Krašuoną nuo seno...

Nuo pautenės ligi Žeimenos gerokas atstumas. Gal dėl to gyvačių karalystė čia buvo, kad ilgas raistas panašus į gyvatę, o gal dėl to, kad gyvatėms čia gerai tiko. Iš rašytų popierių matome, kad Žeimenos ežero ir Žeimenos upės vardas toks esąs dėl to, kad ponas Žeimo čia nusipirkęs dvarą. Bet seni žmonės ir ne taip jau seni, o trisdešimtųjų metų šimtamečiai devyniasdešimtmečiai Biriukas, Jauniškis, Sidabris, visi gerai žinoję Tauragnų krašto praeitį, pasakojo, kad kol pan Žeimo nebuvo atsibastęs, upė vadinosi Žeimena, ir ežeras Žeimiu vadintas. Kad aplink žalia - tikrai žalia, bet... Želmis - žalkčių karaliaus vardas. Tad jeigu žalkčių karaliaus vardu ežeras vadinamas, tai gyvačių karalystei visai dera Želmenijos vardas. 

*Kiškio avietė - tekšė (Rubus chamemorus L.).

Raistuogė - seniai jau nebeaptinkama, pamenu tik iš vaikystės: galėtų būti arba šiaurinė aviete (Rūbus arcticus L.), arba koks šiaurinės avietes hibridas. Vaisiai labai kvapūs.

Aštrioji viksva - ratainytė (Cladium mariscus L.) R. Rb.

Srieginės dedervinės (parkos) - žvynelinė, psoriasis.

Šakinės dedervinės - grybelinis ir tuberkuliozinis odos pakenkimas, dabar ryškių pavyzdžių nepasitaiko.

**Tauragno broliai - greta Tauragno esantys Politiškių, Klykio, Ilgio, Aiseto ežerai.

Sakalas - Salakas: galiūnas Sakalas pasistatydino puikų dvarą, tokį dvarą, kad uždauguvės atėjūnai neįveiktų, įkurtuvėm sujojo, suvažiavo, suėjo daugybė svečių ir įkurtuvių atšvęsti, ir pasitarti. Sakalas prašė dvarui vardą rasti. Svečiai sutarė, kad vardas turįs būti toks, kad statytoją minėtų ir kad sulėkimą svečių pažymėtų, tad naująjį dvarą-pilį pavadino Salaku, atvirkščiai skaitant - Sakalas. 

Karalystėje turi būti ir sostinė, kur yra Žeimio pilis. Visi gerai žino - ji Luodžio ežero saloje nugrimzdusi. Žinoma, ir kokia ta pilis: kai Salako parapija sumanė pasistatyti mūrinę bažnyčią, daug meistrų siūlėsi statyti, bet negalėjo parapijonų tarybai įtikti. Tik gudrus vokietis ar latvis pasakęs, kad pastatysiąs tokią, kaip Žeimio dvaras (tiesa, ir Sakalo1 dvaras buvęs toks, koks buvęs Žeimio dvaras). Tikrai Salako bažnyčia panaši į aukštakuorę pilį - karaliaus dvarą. Ir ne bet kokią pilį! Kol vokiečiai nebuvo numušė dešimtį metrų Salako bažnyčios bokšto, iš jo matėsi visa Žeimio žemė. Toji pati žemė buvo ir Sakalo, ir Indrajos žeme. Ką gi - įvairių galiūnų žemės gali skirtis ne tik plotu, bet ir laiku, tačiau jei trim skirtingais laikotarpiais galiūnų žemė lieka ta pati, matyt, joje gyveno viena, tvirtai susiklosčiusi gentis. Gentis, kažkaip susijusi su gyvatėmis.

Vargu ar Indrajos, Žeimio ir Sakalo dvarai buvo vienodi. Tikriausiai jie buvo aukščiausi, gražiausi to laiko dvarai. Į Salako bažnyčią tikriausiai buvo panašus tik Sakalo dvaras, kuris - galime spėlioti -XIII a. pradžioje ar viduryje priklausęs Lietuvos kunigaikščiui, kai kalavijuočiai pradėjo kurtis Dauguvos pakrantėse.

Jei gyvačių karaliaus sostinė nugrimzdusi Luodžio ežero saloje, susiduriame su klausimu - kurioje, nes Luodyjc ne viena sala. Nugrimzdusių dvarų, miestų Lietuvoje turime nevieną, ir šiandien ne taipjau sunku pamatyti, kad tai akmens amžiaus palikimas - vietovės ežerų pusiasaliuose, upių vingiuose ar salose, gerokai sustiprintos, aiškiai kovų vargintos ir neretai grumtynes pralaimėjusios. Želmis liko galingu karalium, tačiau karalium tik savo nugrimzdusiame dvare, o tarp žmonių buvo varganas beginklis žaltys. Tiesa, anot pasakos, - kas ras Žeimio žiedą, tas galės sugrąžinti Žeimio gadynę, atseit, aukso amžių. O dvaras nugrimzdęs, nes Žeimį prakeikęs Gegužis* - kam esą anas neteisingai pakilęs prieš senovę. Pasiklausius kitos pasakos, Gegužis godus, žiaurus, savanaudis, o Želmis - šviesos, gėrio, saulės nešėjas. Žalčio ryšys su saule tikrai neabejotinas, o kadangi visa mūsų pasaulėžiūra saulyta, tai ir Želmis turi atstovauti tiesai. O kad pralaimėjo, nors ir su viltimi laimėti, - nieko nepadarysi, taip būna ir ne vieną kartą, ir ne vienoje vietoje. Nieko nuostabaus, jei toje pačioje gentyje ar kitokioje bendruomenėje naujovės skynėsi kelią labai nelengvai. Niekuo nuo kitų genčių, išaugusių į tautas, nesiskyrėme ir nesiskiriame. 

*Gegužis - greičiausiai seno kulto, senų pažiūrų besilaikantis burtininkas. 

Besidomint gyvačių karalyste, mums smalsu kitkas: karaliaus dvare turėtų būti ir karalienė. O čia ne taip: parsivedė Želmis nuotaką, bet net vestuvių atšvęsti nespėjo, buvo pašauktas didiems žygiams. Vis žygiai, ir vis žaizdos... Gyvena Žeimio dvare nei nuotaka, nei žmona. Ir tai ne pasakos išmonė, taip yra buvę karingais feodalizmo laikais, o Želmis tikriausiai ir buvo ankstyvojo feodalizmo atstovas. Bet nenukrypkime: Žeimio nuotaka ne kokia žaltė ar gyvate, o tikrų tikriausia žemes mergina. Tai irgi ne keista: ne mes vieni turime pasakų, kur gulbinai, vanagai, sakalai ar kitokie gyvūnai veda merginas ar berneliai parsiveda pačiom gulbes, varles ir t.t.. Tik čia, gyvačių karalystėj, ne pora jie vienas kitam. Kaip galvas besuktume, tegalime manyti, kad gyvačių ir žalčių gadyne, nors ir labai artimos, bet nėra visai tapačios. Žalkčių karalius viršesnis, jis įsakinėja gyvatėms. Su Saule žaltys palypėjo į kryžiaus viršūnę, o gyvate kryžiun neįkopė. Matyt, gyvačių gadynės būta ankstėliau, matriarchato laikais, o žalčių karaliavimas vėlesnis, patriarchato užuomazgose. Tai gal pagal laikmetį ir sostinė kinta? Yra pora pasakų, kur žmogus, nusileidęs urvu pilin, randa gyvatę, didžius turtus saugančią. Kiek galima suprasti, tas urvas gilus ir vertikalus, o ar tai požemis, ar kokia kita patalpa -neaišku. Tokios pasakos gali būti ir mūsiškės, ir iš svetur atkeliavusios. Gal jos ir visai ne apie gyvates, tik jas pamini. Įdomu, kad vokiečių kronikininkai mini lietuvių ir prūsų pilyse buvus požeminių slaptų perėjų, rūsių. Aišku, kad tai buvo ne tik spaltakeliai - pakasai, kastiniai urvai - rūsiai, ar vietos gyventojams žinomos perėjos po vandeniu ar pelkių klampynėmis (dabar lyg ir numanome, kad jos rengtos ozuose), bet ir slėptuves su nemažomis turto, maisto atsargomis. Be gan vėlyvų kronikos minimų urvų galėjo būti dar urvai-vartai sustiprintų piliakalnių pylimuose ir "urvai" - būstai. Vokiečius labai stebino lietuvių sugebėjimas per naktį prieš pramuštą pilies sieną sumūryti kitą. Sumūryti gal ir būtų galima, tačiau vos sudėtas mūras nebūtų tvirtas. Buvo kas kita - dvigubos mūrines sienos. Patekęs į tarpusienį priešas atsidurdavo lyg spąstuose, o taikos metu tokie tarpai galėję būti sandėliais, gyvenamomis patalpomis ir pan. Galingos dvigubos sienos, kad ir Trakų pilies, neatsirado iš nieko. Daug senesnių piliakalnių aikštelės būdavo apjuostos rastine ar pinučių siena, dažnai ir moliu nudrėbta (ir dėl šilumos, ir nuo gaisro apsisaugoti), o iš vidaus buvo statoma antroji siena. Tarp jų būdavo gyvenamos patalpos. Archeologai nemažai radę tokių patalpų su židinių vietomis, matyt, atskirų šeimininkių valdos. Pilnų vidurinių pertvarų, dalijančių būstą į atskirus "namelius", labai nedaug terasta. Ką gi, gal taip ir patogiau: į svečius galima nueiti iš namų neišėjus, durų nevarstant šiluma taupoma. Čia gali būti ir pasakų apie begalinius urvus pradžia. Galime spėti, kad gyvatės-karalienės dvaras galėjo būti panašus į senovinę gyvenvietę, bet nelabai žinome kokią.

Pačią gyvačių karalystę galime, kad ir apytikriai, suvokti, apie gyvačių sostinę - lyg ir nieko nežinome. Tad ką gi apie gyvates tiksliau galime pasakyti? Šį tą: žinome apie gyvačių visuomeninę struktūrą (pasakose taip šiuolaikiškai nesakoma), žinome apie gyvačių galybę, apie gyvačių teisę, tikriau, apie gyvačių ir žmonių bendravimo teisinį reguliavimą, žinome ir apie gyvačių dovanas. Pamėginkime tai prisiminti - gal gyvatės mums papasakos įdomių dalykų ir apie mus pačius.


VISUOMENINĖ SANTVARKA

Zoologai turi pakankamai duomenų: gyvates - ne bandos gyvūnai, tai vienišės, net gan stipriai ginančios savo medžioklės plotus. Tik per poravimąsi ir prieš žiemos įmigį, jei tinkamų vietų neranda, kiek telkiasi. Seni žmonės pasakoja, kad... ...gyvačių devynios kaleinos yra.

Šio pasakymo lyg ir visi žodžiai suprantami, tik ką reiškia "kaleinos" - nė vienas didžiųjų gyvatininkų tinkamai paaiškinti nebemoka. Nelabai apsiriktume manydami, kad tai kažkokios dalys. Viso gyvačių devynios kaleinos, iš jų spalvinės net keturios: baltoji, pilkoji, juodoji, raudonoji, kartais ir penkta, rudoji. Dvi metalinės - varinė ir geležinė (matyt, tuo metu daugiau svarbių metalų ir nebuvo), viena - šaltoji (gyvatės kūno temperatūra visada žemesnė už žmogaus), amžiaus grupės - senoji - irgi viena, viena ir didžioji, bet ar tai dydis, ar titulas - kas besugaudys.

Kad ir kaip būtų žadėjimuose vardijamos kaleinos, nėra jokių požymių, kad kuri viena būtų viršesnė prieš kitą, - atvirkščiai, pabrėžiamas jų lygumas. Kai kokio reikalo spręsti, ko labai prašyti ar išsiaiškinti, kuri gyvatė kalta, šaukiamos visos gyvačių kaleinos, šaukiamos ne bet kokia tvarka, o tam tikru būdu. Kiekvienu kartu vardijimas pradedamas nuo antrosios, ir taip devintame rate pirma šaukiama toji, kuri buvo paskutine. Tikrai visos pirmos, visos antros, visos ir paskutinės. Aišku, kad kaleina nepanaši į kokią kastą ar visuomeninį sluoksnį. Nėra ir jokių užuominų, kad kaleinos "specializuotųsi", kad - viena kirstų tik kaltus, kita būtų visad pikta. Nesiskirsto jos ir pagal kokį darbą.

Be to, vardijant kiekvienam tarpsniui visoms pridedamos kitos galūnės, pvz., pirmą kartą "oji" - juodoji, raudonoji..., antrą kartą -"angė" - juodangė, gelangė, šarangė; trečią kartą - "ėš" -gelėš, varės, ketvirta karta – „toja" ir pan. Dažniausiai vardijamos juodoji, raudonoji, baltoji, pilkoji, šaroji, varinė, geležinė, šaltoji, senoji, didžioji, nors kartais vardijama ir gudrioji, geroji, neigi piktoji.

"Nekliudžiau tavįs, nei tavo vaiko, gimines tavo, kam kliudei mana..." Tai dalis žadėjimo, tikriau, daugelio žadėjimų, sudarančių teisminių žadėjimų grupę. Vardijama: "tavįs, tavo vaiko, giminės tavo" - taigi, gyvačių bendruomenėje yra tik giminystes santykiai, bet nėra nei tarnų, nei šeimininkų ar kitokių priklausančių asmenų. Kitaip žmogaus pusėje: be manįs, mana vaiką, giminės mana", gali būti ir "piemuo", ir "merga" ar "bernas mana", gali būti ir "gyvulys mana". Taigi žmogaus bendruomenėje jau turtiniai santykiai. Galėtume manyti, kad gyvačių kaleinos klostėsi, kai žmonių bendruomenėje pradėjo rastis tokių santykių, bet dar gyvavo bendra visos genties nuosavybė.

Jeigu nei turtas, nei amatas žmonių jungti negalėjo, tai liko ginystė. Ir išties kaleinos vardijamos didžiųjų gyvačių vardais, ir visi vardai baigiasi moteriškomis galūnėmis (išskyrus keletą, kai vardijant galūnės netariamos, bet patys vardai su galūnėmis). Taigi galime manyti, kad kaleina - giminystė pagal motiną, motiniškoji genties šaka. Zoologai mums pasakys, kad gyvates giminystes ryšiui nepaiso, vaikų it kurapkos ar tetervos nevedžioja. Dedančios kiaušinius dar kartais saugo dėties vietą, nors dažniau palieka, o gyvagimdei (gimdančios kiauštakiuose išsiperėjusius vaikus) pagimdo ir paleidži; savais keliais. Tad suprantama, kad kaleinos bus buvusios ne gyvačių visuomenės struktūros, o žmonių genčių sandara, perkelta į gyvūnų pasaulį.

"Bekerys" reiškia neturintį giminės, vienišą. Dabartiniais laikai kero giminyste skaičiuojama ir tėvo, ir motinos linija, prieš pusšimtį metų keru dažniausiai laikė tėvo linijos giminystę. Keru labai panašu į škotų klaną, ir ne tik iš V. Skoto romanų žinome, koks tai tvirtas ryšys. Nedaug teklystume manydami, kad kaleina galėjo būti giminystė pagal motinos liniją. Matriarchatas, gan ilgai išlaikęs kai kuriuos savo elementus, pas mus paliko nemaža pėdsakų. Galėjo lygia greta egzistuoti ir kero, ir kaleinos ryšiai. Ir dabar bažnyčioj vyrai stoja vienoje pusėje, moterys kitoje, daugelyje kitų šventnamių moterų ir vyrų vietos kitaip, bet skiriamos. Dar tebeturime gan gerai išsilaikiusį broluvos ir sesuvos ryšį, t.y. skaičiuojame visus brolius, jų vaikus, anūkus, visas seseris, jų vaikus ir anūkus. Įdomu, kad antros eiles sesuvos ar broluvos ryšiai buvo laikomi tvirtesniais, negu pusbroliniai - pusseseriniai ryšiai, t.y. tarp brolio ir sesers vaikų. Paprastai visi sesuvos ar broluvos nariai turėjo ar nešiojosi kampuotą "broluvos škaplierių", kuriame buvo tiek spindulių ar išsikišimų. kiek broluvoj ar sesuvoj buvo narių. Jei kuris broluvoj mirdavo "pamilna". t. y. šeimoje paveldima liga, jo škaplierių būtinai sudegindavo, kad kartu ir liga sudegtų, šeimą apleistų. Jei kas iš broluvos ar sesuvos mirdavo jaunas, jo "škaplierių" sulaužydavo ir įdėdavo į kapą, - atseit, sulaužęs broluvą, bet kad daugiau ji nebelūžtų. Ar broluvos-sesuvos ir kero-kaleinos tokie patys ryšiai? Ne, viename kere tikrai būna kelios broluvos, kero ryšiai yra ne tik antros eiles, bet ir penktos - šeštos. Matyt, ir gyvačių kaleinose ir žmonių bendruomenėse buvo paisoma smulkesnių šeimos-gimines ryšių.

Ar keras arba kaleina galėjo būti tapatūs genties ryšiams? Tikriausiai ne, nes devynių kaleinų vardijimas rodo, jog turėjo būti visų devynių lygiavertis junginys, greičiausiai gentis. Nedaug klystume manydami, kad mūsų protėvių genčių struktūra buvo pagrįsta bent trijų pakopų giminyste: šeimos, gimines, kero ir pačios genties - jau ketvirtos giminystes ir priklausomybes pakopos.

Gyvatinai skyrium nuo gyvačių būna... Zoologai patvirtina: nepriklausomai nuo lyties kiekviena gyvatė medžioja sau, pati gina savo teritoriją. Pro gyvates žvelgdami į žmonių bendruomenę, primityvesnėse tautelėse dar ir dabar galime pamatyti moterų-vaikų ūkį ir vyrų. Panašaus pasiskirstymo atšvaitų pasilaiko ir pas mus. Pricš pusšimtį metų labai dažnai moterys ir vyrai vakaroti sueidavo į skirtingas trobas, jei tik kaimas buvo didesnis ir vakarotojų užtekdavo. Vaišių metu vyrai sėsdavosi už stalo, o moterys - prie stalo, t.y. ne nuo pasienio, o iš aslos pusės ant pristatomų suolų. Žinia, moterys šeimininkės, gali prireikti dažniau atsikelti, bet, matyt, ne vien tai lėmė. Tėvus, jaunuosius, kūmus sodindavo greta, o visus, kad ir garbingiausius, priešais, per stalą. Berniokų ir mergiočių peštynes -seniau ganant, dabar mokyklose, tikriausiai taip pat turi gilias šaknis. Jaunimo žaidimuose, dainose priešiškumo pėdsakų irgi yra išlikę.

Tik per gyvatarus gyvates su gyvatinais kartu sueina. Pas savo kaleinos gyvates gyvatinai neina, pasauliui kiton kaleinon eina: pirmosios - pas antrosios, antrosios - pas trečiosios... Poravimosi metu vienoje vietoje susirenka daugiau gyvačių, atseit, gyvatinai pas gyvates ateina. O zoologai pasakytų, - ne gyvatinai sprendžia, pas kurios kaleinos gyvates eiti, o gyvatė pasirenka tą gyvatiną, kuris nurungia varžovą, ir joks giminystes ryšys nepaisomas. Jei gyvatinai į kitas kaleinas neina, matyt, ėjo bernai-jaunikiai. Ėjo pirmos kaleinos į antrą, antros į trečią... devintos į pirmą.

Pasauliui ėjo. Saules kelias - gyvybės, geroveė kelias ne tik mums. Daugelyje mūsų išaustų juostų saulės rombas ar kvadratas apkraštuotas "kojelėmis", saulės kryptimi užlinkusiomis. Kai kaimai gegužines ruošdavo, nebūtinai reikėjo gretimo kaimo jaunimą kviesti trobon užėjus, galima buvo kur matomoj vietoj akmens gabalėliu ar anglimi nubrėžti šešianarę ar aštuonnarę svastiką. O jei besivaidijančių kaimų bernai norėdavo kermošiuj ar kokiame suėjime varžovų nematyti, nubrėždavo atogrąžas (atūgrąžas), t. y. atvirkščio sukimo svastika (kojelės užlenkiamos prieš saulės kelią). Kai siausdavo eilinių epidemijos, kaimai, vengdami ubagų ir kitokių galimų ligų nešiotojų, savo ribas pasižymėdavo ir atogrąžas iškeldavo. Jei atogrąžas iškėlusian kaiman kas svetimas ateidavo, akmenų, pagalių, šunų tikrai susilaukdavo, o kad kas, ir nudėdavo... Užmušimu to nelaikydavo, pasakoja, kad taip buvę dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Prieš pusšimtį metų atsisveikindamas mandagus svečias su saule likti šeimininkams palinkėdavo, o išlydintys - pasauliui keliauti. Senovės keliautojams saulė buvo ir kelio vadovas, tad labai keistai atrodytų, kad jaunikiai pas nuotakas ne pasauliui būtų keliavę.

Kaip tuokėsi egiptiečių valstiečiai bei kita žemės smulkmė - nežinome. Bet tikriausiai ne sudėtingiau negu galingieji. Faraonai, tų laikų išsilavinę žmonės, dar labiau išsilavinusių dvasininkų globojami, tuokėsi ir su seserimis, ir su dukterimis, ir su motinomis. Genetikos analfabetai, sakytume - kraujomaišos pasekmių nematė. Egipto palaidojimuose randame geriausių įrodymų, kad artimos giminystes santuoka pražūtinga, grindžia kelią išsigimimams, fiziniams, gal ir psichiniams. Kiek būta deivių seserų-žmonų vien tik Viduržemio jūros pakrantėse ir Artimuosiuose Rytuose, net ir skaičiuoti neverta. Tad jei mūsų tolimieji protėviai sugebėjo sudaryti santuokų struktūrą, ribojančią kraujomaišą, - jie verti didžiausios pagarbos.

Matyt, ne taip gausūs mūsų protėviai buvo, - didelėse gentyse ar genčių junginiuose maišymosi, tolimos giminystės santuokų galimybės žymiai didesnės, o mažose - būtina ir tvarka, ir sistema. Kad tolimos ir tam tikros eilės santuokos buvo labai vertinamos, rodo ir minėtas pavyzdys su gyvatėmis: visuose svarbiuose žadėjimuose būtinai reikia vardinti visas devynias kaleinas. Jei kuri būsianti užmiršta, nevardijama, tai ji išnyksianti. O tada išnyks ir gyvačių vestuvių tvarka, ir pačios gyvatės. O jei išnyks gyvates, nebegalėsime būti ir mes. Kaip išliks ar susimaišys gyvačių kaleinos, gal pačių gyvačių reikalas, bet kad mums reikia tvarkos pasirenkant jaunikius bei nuotakas, tai jau nekyla jokių abejonių. Galime keikti menką sveikatos apsaugą, koneveikti nitratus ir kitas ekologines negeroves, bet visos tos bėdos, net ir krūvon sudėtos, kur kas mažesnės už sveikatos atžvilgiu neperspektyvių tėvų santuokas. Norime gyventi, turime galvoti, kokios sveikatos vaikai gims. Ne bėda ir ne gėda kad ir iš gyvačių karalystės pasimokyti.


GYVAČIŲ MORALĖ

Su aušra žmogui reikėjo dvaro pievą šienauti, tai savąją pjovė dar ir brėkšmai nebrėškus. Pjovė skubėdamas ir nepamatė, kaip gyvatę kliudė. Kaip buvo rinke susisukus, taip į kąsnelius ir supjaustė. Patraukė dalgę ir, nieko nepastebėjęs, pjauna toliau. Gal dar porą pradalgių išvarė ir nuėjo dvaran.

Guli sukapota gyvatė, visi kąsneliai kruta, bet vieton sukrutėti -negali. Jau ir gerai prašvito, tuo pradalgiu dvaran kitas pjovėjas ėjo, pamatė gyvatę bekrutančią, dar pasižiūrėjo ir nestojęs nuėjo toliau.

Niekaip nesukrutėdama išgulėjo gyvatė beveik visą dieną, jau ir saulė netoli laidos, o sukrutėti negali. Nesukrutės ligi laidos, - nors ir gyvatė, bet mirs.

Saulės tik kraštelis buvo likęs, kai ėjo tuo pradalgiu gyvatininkas. Pamatė sukapotą gyvatę, kaip dera gabalėlius susukiojo, sudurstė, - gyvatė tuoj ir suretėjo. "Tai dėkui tau, broli, kad vadavai, - sako gyvatė, - gražumu minėsiu, geru širdy turėsiu". - "Nei mane gražumu minėk, nei širdy turėk, tik neturėk pykčio tam, kuris tave sukapojo".

- "Neturiu ir neturėsiu, - sako gyvatė, - pykčio tam, kuris mane sukapojo: netyčiom kliudė, tamsoj skubėjo nematė. Tik turiu ir turėsiu pyktį tam, kuris šviesiai ėjo, matė ir nesustojo".

Kad ir kaip gyvatės prašė gyvatininkas, neperprašė. Ar antrais, ar trečiais melais tam, katras nestojo, gyvatė kirto. Kad ir kaip jį žadėjo - neatgavo.

***

Kirto gyvatė žmogui, ir taip piktai, kad kas nežadėjo - atgauti negali. Namiškiai rauda, nebežino ir ko šauktis. Nebeapsikentė žmogus namiškių verksmu ir sako: "Nei žadėkit, nei ką darykit, anei manęs verkit - tokia mano dalia per mano paties kaltę. Dar nedideli buvom, trise aptikom gyvatę, aš buvau didžiausias ir pasakiau draugams: "Muškim". Tada visi ėmėm, mušėm, kol mirkyti kanapiniai botagai nubrizgo. Tada dar botkočiais mušėm. Aniem dviem botkočiai greit sulūžo, o manasis tvirtas buvo, tai mušiau, kol pats pavargau. Tada, kotu pakabinęs, toli gyvatę pametėjau, kad ant akmenų krūsnies kietai kristų. Kitais metais kirto gyvatė mažąjį, bet jį atžadėjo. Po metų kirto antrąjį, atžadėjo, dar po metų antru kartu kirto, sunkiai, bet atžadėjo. Dabar mano eilė atėjo, daugelį metų mane gyvatės nekliudė, bet kai jau kirto - tikrai nebepaleis".

Sūnus tuoj ir šokosi: "Aš ne botagu, o dalgiu visas gyvates iškaposiu, o tada, kad kokia liks - tegu kerta, bet jų veislės ir būti nebebus!" - "Nieko nedaryk gyvatėm, - sako tėvas, - ir savo vaikam įsakyk, kad gyvačių nekliudytų. Per daugelį metų kirtimo laukdamas prisikentėjau baimės ir supratau, kad nekalto gyvatė nekerta. Nekliudyk jų - nekliudys tavęs". "Kad tavęs, tėte, nebūt kirtus, aš jų nekliudyčiau". Vėl tėvas sako: "Jei nori, kad ramus mirčiau, kad dėl jūsų nebijočiau, - pažadėk ir tesėk, kad gyvačių nekliudysi". Ką sūnus beveiks, pažadėjo. Sulig tuom žodžiu ir nežadamas ligonis pasveiko.

**

Anksti rytą, dar ir nepraaušus, ketvertu kinkyta, kaustytais ratais karieta lėkė ponas ir dar vežėją ragino, kad greičiau lėktų. Vežėjas ir nepamatė, kaip ant Krašuonos tiltelio gyvatę sumaigė. Kanopom-pasagom sudaužė, ratais ištasiojo, kruta gyvatės gabalai, o sukrutėti negali.

Aušrai aušus bernai ėjo, pasižiūrėjo - kaip ėję, taip švilpaudami ir nuėjo. Bėgo vaikai, išsigandę aplink išbėgiojo. Jau įdienojus moterys ėjo, pasižiūrėjo, viena net pasakė: "Žiūrėk, kaip sudraskyta!", ėjo, ėjusios nuėjo.

Bekrutėdami gyvatės kąsneliai kelio dulkėmis apsivėlė, nusilpo, nelabai ir bekrutėjo, kas ėjo, kas važiavo, gal ir nebeužmatė. O saulė jau ir visai prie laidos, - nesukrutės, nesusidurs gyvatė, tai ir nebesugis.

Tuo kartu ėjo nepagalintis senis, nelinksmas ėjo, akis žemėn nudūręs: ne iš dykumo, ne iš tinginio elgetavo, bet sveikatos neturėjo, neturėjo ir savų žmonių, prie kurių galėtų glaustis. Neužėjo tą dieną gerų žmonių, niekas nebuvo jo pavalgydinęs, nežinojo ir kur naktigultą ras. Tad ėjo žemai galvą nuleidęs ir pamatė gyvatės uodegą dar kiek bekrutančią. Gailestingas elgeta buvo, tai surankiojo gyvatės gabaliukus, kaip dera sudėliojo, dar vandens pasėmęs nuo žaizdų dulkes nuplovė. Ligi laidai suspėjo, ir gyvate sugijo, suretėjo.

- Dėkui tau, - sako gyvatė. - Ko nori prašyk - padarysiu, be manęs būtų gyvates be karalienės likusios. Prašyk.

- Nieko neprašysiu, tik neturėk pykčio tam, kas tave sukapojo.

- Neturiu ir neturėsiu pykčio arkliams anei vežimui, neturiu ir neturėsiu pykčio vežėjui, - jis ne savo valioj, pono liepiamas lėkė, tamsu buvo, negalėjo matyti, o kad ir būtų užmatęs, nebūtų galėjęs lekiančių arklių išlenkti. Neturiu ir neturėsiu pykčio ponui, ponas karietoj buvo ir nieko nematė, o kad ir būtų matęs, ponai proto neturi. Neturiu ir neturėsiu pykčio vaikam, jie dar maži, neišmano. Neturiu ir neturėsiu pykčio tiem, kurie galėjo neužmatyti, o bernams, kad negailestingi, ir moterims, kad dar negailestingesnės, - turiu pyktį ir turėsiu.

Gražiausiais žodžiais elgeta prašė, kad jiems pykčio neturėtų: bernai dar jauni, neišsidūkę, o moterų gaila. - vaikai liks vieni. Gyvatė nesileidžia, turinti pyktį ir turėsianti. Tada elgeta ir sako: "Pati liepei, ko noriu, pratyli, o dabar neklausai - argi tau gražu žodžio netesėti". - "Sakiau, kad sau prašytum". - "O aš kaip sau prašau, kitko neprašysiu". Nusileido gyvate, jaunom gyvačiukėm liepsianti kirsti, kad tik pamokytų-pabaidytų, atžadamai lieps kirsti, kad galvosna įsidėtų.

Gražiausiais žodžiais padėkojęs elgeta buvo beeinąs, o gyvatė klausia: "Tai sau nieko neprašai?" "Ką aš sau beprašysiu, dėkui, kad mano prašymo paklausei". "Kad neprašai, neprašyk, aš ir pati sumatysiu".

Gyvatė švyst nuvinguriavo, o elgeta nuėjo kojas vilkdamas. Tik kelis žingsnius nuėjo, klūp ir suklupo ant kokio lyg akmenio, lyg ne, kad minkšto.

Pasižiūrėjo elgeta - mašastinis maišas gražiai išdabintas, tik labai dulkėmis apsivėlęs, o tam maiše - kokie popieriai. Nei skaityti mokėjo, nei tamsoje įmatė, tik suprato, kad popieriai gali būti svarbūs. Įsidėjo terbon - rastum kas atsišauks.

Jau visai temsta, nėra pakelėje trobų, kad kur kokia lūšnelė yra, nesileidžia: vienur moteris begimdanti, kitur vietos nesą, dar kokia bėda, ir visai nakčia pėdina elgeta mažai kojas bepavilkdamas. Tik lekia priešais karieta, pamatė einantį, sustojo ir klausia: "Begu girdėjai, kas ką rado?" - "O kam girdėti, kad pats radau". Ponas net dureles atlapojo, klausia, ką elgeta radęs. Elgeta jam ir parodė maišelį. Tą maišelį ponas ir buvo pametęs, o popieriai labai svarbūs buvę. Elgetą net karieton įsisodino. Apsakė elgeta, kur ir kaip tuos popierius radęs.

Nuvėžino ponas elgetą dvaran, šeimynykštėje gražią kamarėlę išskyrė, gydytoją atsiuntė, lockavą duoną paskyrė. Elgeta greit pasveiko, dar daug metų gražiai gyveno, dvaro sode knibinėjosi.

**

Atsiliko, kad piemcniokas karvę praganė - kaip ieško, kaip šaukia, o karves kaip nėr, taip nėra. Ką darys vaikas, kad ir bijodamas tėvų, parginė kitus gyvulius, o motina iš karštųjų ir sako: "Eik ir kol nerasi - nepargrįžk".

Nuėjo vaikas tos karvės ieškoti - ką naktį berasi. Ir rauda, ir bijo; kiek įmanė, kur ganęs po krūmus palandžiojo - nėra karves, o namo grįžti bijo.

Negrįžo nei rytą, nei apie pietus, - nebe tos karves, o vaiko rauda .moteris, nebesižino kaip graužtis, o iš tos graužaties mirte apmirė, žado nustojo. Vyrui ir vaiko, ir karves gaila, o mažesni vaikai dar didesnė beda, žmona nepajudanti, nepakalbanti ligonė pasidarė, o dargi ir ūkis. Kol šiaip taip apsitvarkė, jau ir pavakarys. Mato, vienas nieko nepadarys, ir sumanė gretiman vienkiemin nueiti, pasiprašyti, kad kuri moterų ateitų padėti.

Kur bėgte paknopstomis, kur eite skuba, jau visai temsta, ir matyt neužmatė, kaip ant kimšo gyvatę užmynė. Gyvatė sušnypštė. "Neturėk man piktybės, - sako žmogus. - Netyčiom užmyniau, rūpestį didelį turiu, labai skubėjau, tai tamsoj ir neužmačiau. Neturėk man pykčio".

- Pykčio aš tau neturiu, -sako gyvatė, - tik namo grįžk. Netik pykčio tau neturiu, - nepiktai sušnypštė, galvą pakėlė.

Ką beveiks žmogus, paklausė, namo parskubėjo. O namie sūnus karvę parginęs, ir ne vieną, o su veršiu - mat veršiuodamasi karvė krūmuose užsislėpė, o kol veršis nesutvirtėjo - neatsišaukė. Kai žmona sužinojo sveiką sūnų ir karvę su veršiu grįžus - tuoj žadą atgavo ir pasveiko.

Net nepasidžiaugęs namuose žmogus čiupo šviežią pilnos saujos kiaušinį ir tekinas ten, kur buvo gyvatę užmynęs. Gyvatę rado ant kimšo begulinčią. Pradaužęs kiaušinį gražiausiais žodžiais prašydamas palakino gyvatę.

Gyvatė kiaušinį išlakė ir nepiktai sušnypštus atsisuko į žmogų. Gražiais žodžiais padėkojęs, kad jo dovaną priėmė, kad jam pykčio neturėjo, žmogus klausia: "Kai tave užmyniau, sūnus tik tik buvo parėjęs, žmona pasveiko, rastum žinojai?" "Mes daug žinom", -

šnypšterėjo gyvatė. "Aš tave kliudžiau, o tu man pykčio neturėjai, mes gi ne vienos giminės". - "Labai bloga pasauly būtų, jei visi tik savo giminės žiūrėtų", - susakė gyvatė, šnypšterėjo ir nuvinguriavo.

Žmogus linksmas namo grįžo. Ligi tai nakčiai buvo iš kilų neišsiskiriantis, nei labai geras, nei labai blogas, nei labai turtingas, nei skurdžius, nei kvailas, nei labai protingas - toks, kaip žmonių daugumas. O po tai nakčiai visi darbai jam gerai klojosi, gražiai prasigyveno, visiems labai teisingas buvo, mokėjo gražiai patarti, išmintimi ir gera širdimi toli garsėjo, visų gerbiamas buvo, gerai ir jo vaikams klojosi.

____________

Nors sukapotos gyvates raumenys ir labai ilgai virpa, tarsi susijungti nori, bet gyvatės gabalai nebesuauga. Naktį ežiai, žiurkės, kiaunės išnešioja, regis, ir kitos gyvatės paskanauti ateina. Žmonės, toje pat vietoje rytą gyvatės neradę, manydavo ją sugijus ir nušliaužus. Tokį manymą skatino ir tai, kad gyvatėms, nors ir rečiau negu driežams, gali ataugti uodega, arba kad sužalotos uodegos žymės ilgai lieka, nors uodega jau ir sugijus.

Gyvate turi nuodų ir galėtų gintis, tačiau nuodai jai reikalingi ir medžioklei. Tad susidūrusi su pavojumi, gyvatė, jei tik negali pasislėpti, stengiasi priešą atbaidyti, šnypščia. Tikriau, ne burna šnypščia, o gyvatei besivinguriuojant spirale, vienos rinkės žvynai trinasi į kitus ir šnara.

Įprotis ne pulti, o baidyti sudaro įspūdį, kad gyvatės geranoriškos, lengvai leidžia manyti jas laikantis kokio garbes kodekso. Žinia, taip nėra, bet įsiklausyti į gyvačių šnekas labai verta. Verta dėl to, kad sustojusio, nejudančio gyvatė neskuba pulti. Matydama nedidėjant pavojų, nepradeda ir aktyviai gintis. Labai verta įsiklausyti ir dėl to, kad gyvačių moralė - mūsų protėvių moralė, didžiai brangintina.


GYVAČIŲ ETIKA

Trys seserys pasimainydamos žąsis ganė.

Ganė vyriausioji, kai pro Salį besėdinčios gyvate vinguriavo. Mergaitė žalga mostelėjo, kad šalin šliaužtų. Gyvatė nušliaužė.

Rytojaus dieną antroji ganė. Mergiotė net nepasižiūrėjo. Gyvatė sau nušliaužė.

Trečią dieną ganė jauniausioji, ir vėl gyvatė šliaužia. Mergiotė pasveikino ją gražiai, kaip sveika, pasiteiravo. Gyvatė gražiai atsakė, o nušliauždama atsisveikino.

Ir vėl ganė vyriausioji. Atšliaužusi gyvatė klausia: "Mergyt, ko tokia rūsti?" - "O tau kas rupi?" Gyvatė nušliaužė nieko nesakiusi.

Antrajai beganant vėl atšliaužia gyvatė ir klausia, ar smagu ganyti. "Koks čia smagumas, kad žąsis reikia varinėti".

Atšliaužė gyvatė ir prie mažosios, toji vėl gražiai gyvatę pasveikino. "Ar neilgu ganyti?" - "Koks čia ilgumas, žąselės gagena, smagu klausyti". Gražiai atsisveikinusi gyvatė nušliaužė.

Ir vėl ganė vyriausioji, beganydama vainiką nusipynė. Atšliaužusi gyvatė prašo, kad jai vainiką duotų. Mergiotė išsišaipė, išsijuokė, vainiko nedavė.

Antroji beganydama irgi vainiką nusipynė. Atšliaužusi gyvatė prašo, kad jai duotų. "Kad tau reikia, tai ir nusipink, šitas mano".

Atšliaužė gyvatė ir jauniausiai beganant, šioji irgi buvo nusipynusi vainiką. Abi gražiai pasilabino, gyvatė ir sako: "Mergyt, duok man tą vainiką". Gražiai nusijuokusi mergytė jai sako: "Ką, tetulyt, su tuo vainiku veiksi - tavo galva maža, vainikas didelis, nedėvesi, tavo žvyneliai smulkūs, vainiko žolynai stambūs,-nederės. Pažiūrėk mano žąsų, aš tuoj paupėlėn pabėgėsiu, gražių smulkių žolynų priskinsiu, tai nupinsiu tau vainiką nešioti patogų, derantį".

Gyvatė liko žąsų žiūrėti, o mergaitė nubėgusi suskynė smulkių mėlynų ir baltų gėlyčių, greit parbėgusi nupynė vainiką: dailus pažiūrėti, uždėtas - kaip nulietas. Gražiai padėkojusi gyvatė sako: "Atgink čia ir rytoj". - "Rytoj neatginsiu, - atsako mergaitė, - aš rytoj darželį ravėsiu, atgins vyriausioji sesutė". - "Tai atgink poryt". - "Ne, tetulyt, poryt motulei siūlus sukti padėsiu". - "Tai atgink užporyt". - "Užporyt tai atginsiu". Gražiai atsisveikinus, gražiai padėkojusi gyvatė nušliaužė.

Trečioj dienoj atgina jauniausioji, žvalgosi gyvatės, su kuria pasišnekėt buvo pripratusi, o gyvatės kaip nėr, taip nėra. Dar pasižvalgė - toj vietoj, kur gyvatei vainiką buvo uždėjusi, begulįs auksinis vainikėlis labai dailaus pynimo, smulkiais baltais mėlynais žėruoliukais išdabintas, kaip tik jos galvai. Labai jau pagrožėjo mergaitei tas vainikėlis, mano: užsidėsiu, paskui vėl, kur radus, padėsiu. Tik užsidėjo, išgirdo gyvatės balsą: "Dėvėk sveika, tau skirtas". Kad ir kaip žvalgėsi -gyvatės nebematė. "Tetulyt, tetulyt, kad šnekėjai, tai rastum ir girdi, ką sakysiu: labai labai tau dėkui, ar nori pasirodyt, ar nenori, žinok, kad tave visada gražiuoju minėsiu. Būk sveika ir pasauliui, jeigu pasirodyt nenori".

Parsinešė mergaitė vainiką namo ir apsakė, kaip su gyvate susidraugavusi, kaip vainiką gavusi. Iš pavydo abi seserys vos nenusigalavo, kad ir kaip ganydamos gyvatę šaukė, kad ir kokiais meiliais žodžiais kalbino - gyvatė nesirodė. Nebematė jos daugiau ir jauniausioji.

Vyriausia išaugo kietakalbė, pašaipūnė, niekas su ja ir žodžiu persimesti nenorėjo. Antroji buvo kieta šykšti naginė, ne tik kitam, bet ir pati sau pavydėjo, abi senmergėm paliko. Jauniausioji augo daili, visiems meili, kiek ji augo, tiek ir vainikėlis didėjo, taip su juo ir išmergavo, išmergavusi gražiai nutekėjo. Kada tik ką darė - viską dailiai padarydavo, minkštas rankas turėjo, kad kam kokia sopė, - brūkštelės, paglostys - ir nuimta. Visus žolynus pažinojo ir prireikus gražiai atitikdavo, o jau šeimininkė buvo - per tris parapijas garsi. Kai dukters susilaukusi vainikėlį uždėt norėjo - skrynios antelėje rado kaip tik mergaitei derantį. Kaip mergaitė augo, didėjo ir vainikėlis.

**

Padieniui gano trys seserys. Atšliaužė gyvatė, auksinį žiedą užsimovusi, ir kalbina ganančią - toji veja gyvatę nieko neklausydama. Nuvijo antrą dieną ir antroji piemenė.

Trečią dieną ganė jauniausioji. Atšliaužia gyvatė, nešina žiedu, ir gražiai pasveikinusi, prašo piemenę žiedą numauti. Piemenė sveikinama atsakė, tetulyte pavadino. "Kodėl nenuimti, tik tu ramiai pabūk, priešais žvynus reikės mauti. Gal kiek ir skaudės, betgi ne dėl mano piktumo". Gyvatė sutiko ir pakentėti. Prisiminė piemenė turinti sviesto, pasitepė pirštus - šmaukšt ir numovė žiedą nei žvynelio nepajudinusi. "Pasiimk tą žiedą ir mūvėk", - pasakė gyvatė ir tuoj pat pradingo.

Parsinešė merga žiedą, atsidžiaugti negali: aukso lamstelis kasele supintas, žėruoliukas kaip saulė šviečia. Vyresniosiom seserims kaip ir visiem - ir gerai, ir blogai klostėsi, o jaunėlei - kas bebūtų, vis į gerą, ką bedarytų - gražiai dailiai padaro, kad jau kam žodį pasakys, tai vis meilų. Gražiai, turtingai amžių nugyveno, pati laiminga buvo ir kitam laimės nepavydėjo, kam reikėjo, tam padėjo.

**

Pirmadienį paryčiais iš gegužinės du bernai grįžo: vienas šeimininkų sūnus, kitas - tų namų samdytas bernas. Tik perėjo lieptą, -kelmas gyvatę prislėgęs, gyvatė prašo kelmą nukelti, ją išlaisvinti. "Pakelkim kelmą", - sako samdytas bernas. "Dar ko čia gaišim, vely parėję dar kiek nusnūsim". "Pakelkim". - "Kad nori, kelk, aš tai eisiu .

Samdytasai bernas liko ir kelia kelmą, o kelmo sunkumas - kuo stipriau kelia, tuo sunkesnis. Visai nusiplūkė, bet šiaip taip kelmą pakėlė, gyvatę išleido. "Kas po kelmu, tavo!" - sušnypštė gyvatė ir dingo kaip nebuvusi. Žiūri bernas - ogi po kelmu sutrūkusi puodynė, pilna auksinių pinigų. Kišenėsna ir kepurėn išsisėmė bernas pinigus, tolyn pasiėjėjęs taip paslėpė, kad niekas nerastų. Kelmą vėl užvertė, kiek upelyje apsiprausęs pusryčių besėdant parlėkė. Šeimininkų sūnus pasišaipė, kad ilgai dėl gyvatės gaišęs, o šeimininkas sako: "Kad ir gaišo, gerai padarė, ir gyvatė gyvas daiktas". "Dėkui už gerą žodį", - tepratarė bernas ir nieko daugiau nepasakojo.

Sekmadienio vakare jaunimas vėl pasišokti nuėjo, o samdytasai bernas kad smagus, kad šoka, kad siaudžia, kad dainuoja - už visus smagesnis, visas mergas pašokdino. Ligi paryčių šoko, o ryte prie susėdusių pasilsėti grėbėjų prislinko ir klausosi. Ką gi šnekės mergos - žinia, apie bernus. Pirmiausiai turtingesnės, šaunesnės šnekėjo, kuri tik šnekėjo, vis jį minėjo: ir smagus, ir gražus esąs, ir meilus, ir būdo nepeiktino, ir darbininkas geras, tik kas iš to - neturtingas. Viena merga, nei graži, nei negraži, nei turtinga, nei biedna, už kitas nei menkesnė, nei geresnė sako: "Kad mane žiūrėtų, aš tekėčiau, ir tėvus leisti perkalbėčiau, gražiai gyventume, o kad neturtingas - kad tik darbininkas būtų: davė Dievas dantis, duos ir duonos", šokosi ir labai neturtingos: Kad žinotum, koks neturtingam vargas, tai taip nešnekėtum, iš meilumo buzos nevirsi".

Antradienio pavakare prisisėmę kišenes pinigų ir nuėjo pas tos merginos tėvus, prašo dukterį leisti. "Niekuom tavęs negaliu peikti, tik kaip gyvensit, kad nei namų, nei giminių neturi, o ir aš ne ponas". Nebijokit, kad ir aš ne ponas, bet pinigų turiu, kiek kitas ponas ir nematė". Išsipylė ant stalo pinigus iš kišenių: "Ir dar ne tiek turiu". Pasižiūrėjo šeimininkas į pinigus ir klausia, iš kur pinigus gavęs, ar ko nenuskriaudęs. Bernas apsakė, kaip gyvatę paleidęs, kaip pinigų puodynę radęs. "Po tuo kelmu puodynė tebeguli, ir pora auksinių palikau, kad norit, nors dabar galiu parodyt". "Kad nieko nenuskriaudei, tai ir aš nieko nesakysiu, klausk mergos - kad tekės, veskitės". Pasiklausė mergos, toji ir nesiklausus, kad tik imtų. Gražiai įsikūrė, gražiai vestuves iškėlė, gražiai gyveno.

**

Buvo dvi seserys, abi vieno lizdo (t.y. dvynės), bet taip nepanašios, tarsi ne tų pačių tėvų būtų. Viena greita, stvari, kad ką darys, bile po ranka, išmano neišmano - trekšt brekšt; antroji lėta, pagalvojami, ką darys - gražiai padarys. Atsitiko sunkiai susirgti jų motinai. Namie niekas neišmanė, kaip vaduoti, ir pasiuntė motina žiniuonės pašaukti.

Eiti reikėjo j kitą kaimą, per tiltelį. Vyresnioji kad šoks, beregint prilėkė ligi lieptelio, o ant liepto gyvatė susiraičiusi. "Nagi dink nuo liepto". Gyvatė sušnypštė. "Sakau, dink nuo liepto, aš skubu!" Gyvatė kad sušnypš, kad pasikels, - greitoji ir pamatyt nesuspėjo, kaip namo švilpte paršvilpė.

Antroji dvynukė lėtai beeidama irgi lieptą priėjo, o ant liepto gyvatė susiraičiusi. "Sveika, tetulyt, begu praleistum mane, serga mano motušė, turiu žiniuonę parvesti". "Gražiai, mergyt, kalbi, praleisčiau tave, kad praleisti reikėtų, bet apsižiūrėk, bene pamatysi gražius lapelius". Apsižiūrėjo mergytė - "Regis, putino lapai gražiausi". "Tai nusiskink penkis". Mergaitė gražiai nuo penkių šakelių nuskynė po lapelį. "Dėkui, tetulyt, kad parodei, pasakyk ir kaip motušėlę vaduoti". "Sušutink su pienu, sugirdyk motinai - atsikels motušėlė". Taip mergaitė padarė, ir motinai sopė atlėgo.

Net nepasidžiaugusi mergaitė pasiėmė ąsotėlį su pieno šlaku, nuskubėjo prie lieptelio, rado gyvatę ten besiranguojančią. „Tai dėkui tau, tetulyt, prašom nepasididžiuoti, prašom pienelio pasigardžiuoti". Susirado akmenį su duobele ir, pripylusi pieno, gyvatei prinešė.

Kai gyvate pieną sulakė, mergaitė sako: "Dėkui, kad nepasididžiavai, rytoj vėl pieno atnešiu". - "Rytoj neateik, - sako gyvate. - Ateik po metų". Vingterejo, lyg žybterėjo žvynais ir nuvinguriavo.

Praėjo metai. Pasiėmusi pieno, gražiai nušveistą lūžusio šaukšto galvą, nuėjusi rado gyvatę. Gražiai pakalbinusi, prašė pieno ragauti, prašė nepasididžiuoti. Gyvate pieną sulakė ir sako: "Gerai, kad nepamiršai, ateik po trejų metų". Taip susakė, žybterėjo žvynais ir nuvinguriavo.

Tretiems melams besibaigiant, toj dienoj, kai gyvate gražiai pasakė, nuėjo mergaite su pieno ąsotėli u gyvates lakinti. Pastate gražų išrašytą dubenėlį, pieno pripylė, gražiais žodžiais prašo nepasididžiuoti, saldaus pienelio ragauti. Tik žvilgterėjo - ogi gyvatės galva karūnuota. Nustebo mergina, vos žodį neprataria: "Begu mano vaišes per prastos, nežinau, kaip karalienę sveikinti nei kaip prašyti reikia".

Nepiktai sušnypštė gyvate ir sako: "Kaip reikia, taip ir pasveikinai, kaip reikia, taip ir prašei, gerai, kad pažado nepamiršai. Geriau sakyk, kur tokį gražų dubenėlį gavai". "Kaipgi, maloningoji, pamirši, kad mano motinėle niekada labai stipri nebuvo, o nuo ano karto, kai tikra mirtimi vadavosi, - sveika, niekuom nesiskundžia; kaipgi tokią malonę pamirši? O dubenėlį, tai laiko turėjau, pati padariau: pirmais metais molį minkiau ir nulipdžiau, antrais metais išdžiovinau, o trečiais - išrašiau ir išdeginau. Negi Čia darbas už tokią malonę".

sulakė gyvate pieną ir sako: "Daugiau nebeateik, manęs Čia nerasi, o dubeniuotą akmenį ir šaukšto galvą namo parsinešk". Žybterėjo karūna ir dingo kaip nebuvusi.

Negi numetusi buvo tuos daiktus - pasilikusi kitam palakinimui, bet eidama vis tinkamesnį daiktą susirasdavo, tai ir rado prie lieptelio žolėse dubeniuotą akmenėlį, šaukšto galvą. Guli, kaip padėti, net neapdulkėję. Susirišo skarelėn su ąsotėliu ir eina namo. Taip jau smagu, taip jau lengva eiti, lyg ir vikrumo atsirado.

Parėjo namo, žiūri, - ąsotėlis pieno pilnut pilnas, ir kiek kas to pieno gėrė, vis pilnas buvo. Ir nebe šaukšto galvą rado, o visą gražų šaukštą, tik kur būta lūžta, ant koto žymė. Pamaišys tuo šaukštu puodą, -puode viralas gardžiausias, ir jo sočiai. Ir akmuo nebeprastas dubeniuotas, o girnapusėlė - kiek bemaltum, vis yra ko malti. O jos išrašytas dubenėlis gražiausių žiedų ir karolių pilnas.

Netruko lėtūnė ir ištekėti, gražiai gyveno, namai visko pilni buvo, o jau kad lengvą ranką turėjo: kad žolynus gydančius išmanė, tai lygios jai nebuvo.

**

Iš kermošiaus trys mergos ėjo ir prisėdo kojų nusiauti. Prisėsdamos ir nepamatė, kad žolėje gyvates būta. Besiaunant viena mergina ir sako: "Basos eisma, kad gyvatę sutiksma, ką darysim?" Pati smarkiausia jai ir atsako: "Neminėk kūmutės, tai ir nesutiksi, o kad ir sutiksi, vyte nuvysi". "Rastum nevyčiau, - kuri klausė, sako. - Rastum nei aš jos kliūčiau, nei ji mane kliudytų". O trečioji, tylėjusi, sako: "O aš gražiuoju pasisveikinčiau, tai mane ir praleistų gražiuoju".

Susakė taip mergos, nušlavusios kurpeles susirišo, atsikėlė ir jau eis. Tik kad sušnypš žolėje gyvate, nei vyti, nei kalbint nereikėjo, mergos ūmu nurūko. Vos kvapą, beatgaudamos namo parlėkė.

Namie žiūri: kuri vyti norėjo - kurpeles skutais suplyšusios, kuri nekliūti ketino - kokios buvo, tokios ir likusios. O kuri gražiai pasveikinti ketino, tos kurpeles kad dailios, kad gražios, tokių ne tik neturėjo, bet ir tikėtis nedrįso, ir jau kad tvirtos buvo, tai tvirtos: ir jai užteko, ir duktė nesuavėjo, ir dukters dukterei liko.

**

Buvo merga bekerė, benamė, kad ir gražiai nuaugusi, kad ir darbšti, kad ir meili, bet nuo mažumės našlaitė, niekam nereikalinga. Pas svetimus, kad ir gerus žmones, dirbo, bet vis svetima. Nesiskundė savo dalia, kitaip nebūsiant žinojo.

Ėjo kartą ta merga ir priėjo gyvatę skersai taką pertįsusią. Pasveikino, gražiais žodžiais praleisti prašo. Gyvatė sako: "Kad į savo vestuves paprašysi, tai praleisiu". - "Ir į pamerges paprašyčiau, tik kas gi mane pliką bekerę ims?" - "Nepamiršk, kad prašyt pažadėjai". Pasakė ir nuvinguriavo.

Tuose namuose ne tik mergą, bet ir berną samdė, ir per metūgalį nusisamdė šeimininkas berną nepeiktiną, bet irgi bekerį našlaitį. Ir augus, ir veido šviesaus, ir darbininkas geras, ir prie žmogaus meilus, tik plikas, kaip stovi - visas dvaras. Merga su bernu, abu našlaičiai, ir kad jau sutaria gražiai, kad vienas kitam patinka. Geriau sutarti ir negalima, o meiliau pažiūrėti, meilesnį žodį pasakyti - bijo: kaipgi plikas būdamas vesi ar tekėsi?

Pastebėjo šeimininkai juos taip vargstant ir vestis kalbina. Šiedu kaista, spyriojasi. "Davė Dievas dantis, duos ir duonos, esat jauni, darbštūs - prasigyvensit. Ir pas mus ne metus ir ne dvejus dirbti galit". Ką ir bešnekėt, tokie žodžiai lyg medum širdis tepa, o dar ir vestuves iškelti šeimininkas pažadėjo, šeimininkė sakė kiek kraičio duosianti. Sutarė vestuves, užsakus padavė.

Visus darbus nudirbdama, vestuvėms besiruošdama merga gyvatę prisiminė, ton vieton nuėjusi, gyvatę šaukti pradėjo, kiaušinį palakti atnešė. Netruko ir gyvatė atvinguriuoti. Merga vestuvėsna prašo, kiaušinį pramušus lakina. Sulakė gyvatė ir sako: "Gerai, kad neužmiršai pažadėjus, į vestuves gal ir neateisiu, bet - ką rasi, tau dovana bus". Sulakė kiaušinį ir nuvinguriavo, merga gražiais žodžiais padėkojo, kad jos vaišių nepaniekino.

Grįždama nė trijų žingsnių nenuėjo, žiūri - ant kelio begulįs kapšas, tame kapše pinigų pilna ir žiedai vestuviniai, gražūs, ne kiekvienam ir turtingam įperkami.

Tais žiedais ir tuokėsi. Kad ir skelbė rastus pinigus, niekas jų neatsišaukė, tai iš jų prasigyveno, ir iabai gražiai sutardami laimingi gyveno, kaimynam geri buvo ir kaimynai jiems irgi.

_______

Jeigu tik galima susidūrimo išvengti, gyvatės, kaip, beje, ir kiti gyvūnai, vengia su žmogumi susidurti.

Zoologai tvirtina, kad gyvatės neturi klausos organų, kurčios. Ausimis, tikriau, klausos centrais, jos gal ir negirdi, bet visu kūnu vibraciją jaučia. Kas gyvates lakindavo - o prieš pusšimtį metų tokių ne taipjau mažai buvo, - kaldavo geležim į kibirą arba šaukdavo "Dzin dzin dzin geležin", - tikrai gyvates prisišaukdavo, bent jau savąsias. Moka gyvatė ir lakti.

Plėšdavo per dabartinius karus nė kiek ne mažiau, kaip ir per ankstesniuosius. Plėšdavo kareiviai ne tik ir ne tiek sau, bet ir karininkams, dėdavo dovanas valdovams. Dėdavo, bet sau pasilikti dar labiau norėdavo, tai kur įsižiūrėtoje vietoje po kokiu medžiu ar akmeniu didesnę grobio dalį paslėpdavo. Tik ne visada pasiimti grįždavo. Karams prasidėjus slėpdavo ir turtingieji, ligi laikui pasidėdavo, pasislėpdavo, o kelią jiems pastojusieji pasiimdavo. Paslėptų turtų tikrai nemažai būdavo, o pakelmėmis, po akmenimis ar mūro plyšiais landžioti mėgstančios gyvatės tikrai galėjo ne vieną lobį "parodyti".

Prisijaukinti ar bent kiek apjaukinti galima ir gyvates. Tai, be abejo, darė didelį įspūdį ir aplinkiniams, ir patiems jaukintojams, bet vis dėlto gyvačių etika, atrodo, tokia buvusi, kokia žmonių buvo.


GYVAČIŲ TEISĖ

Atrodo gyvačių teisė paprasta ir aiški: kaip ir kiekvienas gyvūnas, gyvatės turi teisę gyventi ir išlikti, kaip ir kiekvienas gyvūnas, turi teisę pasirūpinti sau maisto. Gyvates - medžiotojos, tad turi teisę žudyti, žudyti tiek, kiek joms reikia, o ne pramogai, kaip mėgsta žmonės. Turi teisę gyvatės ir gintis. Jei maisto daug, medžiojamas plotas gali būti ir mažesnis, arba viename plote gali būti ir kelios gyvatės. Jei grobio maža, stipresnioji gali plėstis medžiojamąjį plotą, silpnesnė turi pasitraukti, o gal ir stipresniąją pamaitinti. Jei varžytis nėr dėl ko, gali ir daug gyvačių susitelkti, pavyzdžiui, žiemai po vienu kelmu , lapų krūvoje ar drevėje. Šildytis saulės atokaitoje taip pat gali ne po vieną: ant Krašuonos tiltelio Tauragnų-Utenos vieškelyje, netoli Mockėnų, būdavo ir po keliolika. Mėgo tą tiltelį, ypač apie vidurdienį. Didelė gyvačių teisė gyventi, labai didelė, nes pagrindinis jų maistas - smulkūs graužikai. O šie nors ir ne savo noru, bet per nelemtąją blusą, tarpiniai maro šeimininkai.

Gyvatininkai žino žymiai sudėtingesnę gyvačių teisę, ir geriausiai ją galėtume suprasti iš žadėjimų, t.y. akivaizdžių ar telepatinių gyvatininko pokalbių su gyvate, dažniausiai kada tenka gelbėti gyvatės kirstąjį. Visų žadėjimų, aišku, negalėsime čia nagrinėti, bet pažiūrėkime į kelis.

 

I Psyk rut kstvi kliude

psyk rut kipivi kliude

Netyč rut tvi kliude

netyč rut tvi kliudė               (išmuštinai)

 

II Sapa kyksa taru kaipja kliuvi dede

Sapa kyksa taru kaipja kliuvi dede

Tyne čiaty tara vita dekliu

tyne čiaty tara vita dekliu                  (suverstinai)

 

Pavartę daugelį žodynų gal ir surankiotume tuos žodžius, tik labai vargu ar susidarytų koks prasmingas derinys. Magijoj, žinoma, nėr ko ir norėti kokios prasmės, gal tai ufonautų ar kokių dvasių kalba. Tik nepamirškime, kad magija gimsta tada, kai daiktas ar veiksmas išlieka, bet neišlieka aplinkybės, kaip jis buvo vartojamas. Pavyzdžiui, kauline ietimi smeigiančiam žvėrį medžiotojui reikėjo šokinėti dar vikriau, negu šiandie šokinėja ispanų toreadoras; kai atsirado svaidomoji ietis, medžiotojui nebereikėjo švaistytis prie pat žvėries, bet jaunuolius tebemokė visų tų judesių, kurie buvo reikalingi jų seneliams; ir nors pagrindiniu medžioklės įrankiu vėliau tapo lankas, proproprosenelis tebemokė tų pačių judesių. Ką gi, jie lavino vikrumą ir jėgą, medžiotojui buvo naudingi, bet jau netiesiogiai. Jie po truputį kito, nebeteko pirmykštės prasmės, nebuvo pačia medžiokle, bet medžiotojų šokiu, pasakojimu apie buvusią medžioklę arba pasiruošimu būsimai, tapo magija. Šiandien iš medžioklės ritualinių šokių etnografai moka sužinoti ne tik apie gerbiamas dvasias, bet ir medžiotojų buvusių kartų buitį. Pamėginkime pašnekinti žadėjimus ne žodynu, o juos kiek pamiklindami. Pradėkime nuo adverto žadėjimo. Šio tipo užkalbėjimams (o besiruošiant mokytis žadėjimų - ir piemenų tauškimams) būdingas pastovus įterptinis skiemuo, šiuo atveju -"pa": išbraukykime juos - ir nebeliks magijos.

Tais laikais, kai buvo kuriami žadėjimai, gramatikų niekas nerašė, bet skirstyti žodžius skiemenimis žmones mokėjo. Ir ne tik skiemenimis skirstė, bet ir juos derino. Vokiečiai mėgaute mėgaujasi "kilometriniais" žodžiais, mes trim atsikvėpimais ištariamų lyg ir neturime. Yra trumpučių ir trumpų, yra keliaskiemenių, o šit žadėjimai visi skaidomi į dviskiemenius. Kad ir labai dažnai kartojama maldelė į Saulę (arba saulynų, saulei skirtų žadėjimų dalis), lyg ir nebe lietuviškai skamba: "Saula matu ladun gumaj dama nelink kiemą mūsų".

Kodėl taip žodžiai dviskiemeninami - nebent kalbininkai galėtų paaiškinti, bet jie, regis, ir savų rūpesčių turi sočiai.

Trišakis gyvatės kirtimo žadėjimas - vienas pagrindinių; dauguma kitų - arba jo dalys, arba nežymūs variantai. Žadėtojo valia žadėti tiesiu žodžiu, t.y. nešifruotai, arba pasirinkti kurį nors šifravimo būdą, įterpti kokį pastovų skiemenį, sukeisti skiemenis vietomis, sudėlioti visus žodžius dviskiemeniais ar per visą žadėjimą išleisti kokį garsą, t.y. žadėti išmuštinai. Žadėtojo valia ir pasirinkti žadėjimo šaką - išsiaiškinęs visas kirtimo aplinkybes, nustatęs, kas kaltas, žadėtojas pasirenka ir tam atvejui tinkamą žadėjimo šaką. Nenagrinėdami visų galimų variantų, pasižiūrėkime visas tris šakas.

 

Įžanga visoms šakoms:

Pasakyk rūta kas tavi kliude

pasakyk rūta kaip tavi kliude.

Šaka pirmoji:

Netyčia tavi rūta kliude

netyčia tavi rūta kliude

Neturėk piktybes rūta

neturėk piktybes rūta

 

Parodyk gerybį parodyk

gerybį parodyk gerybį

 

Parodyk gerybį nuo šios dienos

nuo NN nuo šia dūsterėjima

 

Parodyk rūta gerybį

dekavosim tau rūta gražiais žodžiais

gražiais žodžiais rūta.

Šaka antroji:

Neteisi rūta neteisi rūta

Nekaltų kliudei rūta nekaltų kliudei rūta

Atsiimk savo piktybį

atsiimk sava piktybį

Atsiimk sava piktybį nuo šios dienos

nuo NN nuo šia dūsterėjima

 

(NN-paros metas, pvz.,   "nuo aušros, dienos" ir pan.)

 

Liepiu tau rūta sava žodžiu

Liepiu tau rūta žemės žodžiu

Liepiu tau rūta Indrajos žodžiu

Liepiu tau rūta Saulas žodžiu

Atsiimk sava piktybį nuo šios dienos

nuo NN nuo šia dūsterejima

Jeigu neatsiimsi sava piktybes,

atsivers pa tavimi šalta žeme

užaks tau tyras unduo

užtems tau šviesi saulala

atsiimk sava piktybį

nuo šios dienos

nuo NN nuo šita dūsterejima

Šaka trečioji:

Nekaltai rūta tavi kliude

nekaltai tavi rūta kliude

Teisingai kirtai rūta

Teisingai kirtai rūta

 

Galiūnė rūta galiūnė rūta

teisinga rūta išmintinga rūta

didžiūnė rūta būk gailestinga

pasigailėk senų tėvelių

pasigailėk mažų vaikelių

nebausk senų nebausk mažų

dėl viena kvaila

 

Sasula rūta prašau gražiais žodžiais

buvai teisinga būk gailestinga

pasigailėk senų tėvelių ir mažų vaikelių

prašau gražiais žodžiais atsiimk sava galybį

nuo šios dienos nuo NN nuo šia dūsterejima

meldžiu tave rūta gražiais žodžiais.

 

Žada kirtimą ir paprasčiau, kad ir "Kam gi tu kliudei?"

Nei ašei kliudžiau tavi

nei tujei kliudei mani

tai mudviem abiem gražu

Nei aš kliudžiau giminį tava

nei tu kliudei giminį mana

tai mudviem abiem gražu

 

Nei ašei kliudžiau vaikus tava

nei tujei kliudei vaikus mana

tai mudviem abiem gražu

 

Kam gi tu kliudei NN mana

argi tau gražu argi tau gražu

(NN gyvulio vardas ar plaukas, pvz., bėriokų, širmutį, deglutį)

 

Prašau žodžiais gražiais

atsiimk piktybį na NN mana

tai bus tau gražu

 

Atsiimk piktybį na NN mana

neturėsiu piktybes nei tau

nei giminei tava

nei gyvuliams tava

tai bus visiems gražu

Kad neatsiimsi piktybes sava

kad neatsiimsi piktybes sava nuo NN mana

kelsiu sūdžių prieš tavi

argi bus tau gražu?

 

Kad neatsiimsi piktybes sava nuo NN mana

kelsiu sūdžių prieš giminį tava

argi bus tau gražu?

 

Žodžiais gražiais prašau

atsiimk piktybį na NN mana

tai bus mudviem gražu.

 

Gyvačių bendruomenė įsivaizduojama tokia pati, kaip ir žmonių: su gimine, vaikais, net su gyvuliais. Matyt, tai žmonių bendruomenės ir gyventi toje bendruomenėje reikia, kad būtų gražu. Beje, frazė "kad būtų gražu" gan dažnai minima ir tada, kai nepatogu ką barti, pavyzdžiui, katinėlį bara, kam jis nugirdęs tėvelį, argi jam esą gražu. Iš mandagumo, matyt, negalima barti patį šeimininką, tad sutartine bara katinėlį juodaauselį.

Trišakiame žadėjime gyvatė baidoma, kad po ja atsivers žemė, susidrums vanduo tyrasai, užtems jai saulė. Vargu ar viso to gyvatė labai bijotų; galima manyti, kad tai tremties formulė nusikaltusiam bendruomenės nariui, panaši į romėnų "interdictio igni et aquae".

Pokalbis su gyvate, žinoma, išskiriant dzūkiškus grasinimus gyvatėms, labai niuansuotas. Galime manyti, kad teisinė sąmonė buvo gan gerai išvystyta. O kodėl ne, jei papročiais paremtas "Lietuvos statutas" daugeliu atžvilgių pralenkė kitų kraštų panašius dokumentus?

Mūsų užkalbėjimuose stengiamasi išspręsti konfliktą tarp pačių veikiančiųjų asmenų, o žadėtojas yra lyg ir tarpininkas, tretysis. Ir tik labai retais atvejais kreipiamasi į aukštesniąją instanciją, skundžiamasi žalčių karaliui. Matyt, atitinkamai ir žmonių teismų būta kelių pakopų.

Mūsų išvardintuose žadėjimuose prašoma, kad pati gyvatė atsiimtų savo piktybę arba būtų priversta atsiimti, t.y. jei pats kaltinamasis atitaisytų savo padarytą veiksmą. Kituose žadėjimuose dažniausiai prašoma, kad trečioji jėga išimties (stebuklo) teise pakeistų įvykius. Ką gi, belaukiant stebuklų, kaimynų santykiai gali gerokai keistis.


GYVAČIŲ DOVANOS

Dovanos, dovanos - ir kas tik jų nemėgsta, kas tik jų nelaukia. Ir švenčių dažnai laukiam ne tiek dėl pačių Švenčių, kiek dėl dovanų. Malonu dovanas gauti, nors - neretai pasakoma, kad dovanų karalius seniai miręs, kad dovanos - tai tik švaistymas, įtariama, kad dovana duodama būtinai tikintis kokios naudos, netgi pakiša vadinama. Bet yra žmonių, kurie mielai dovanas gauna nejausdami avansinės jos vertes, ir patys jaučia malonumą dovanas duodami. Pasižvalgė, po visuomenines struktūras, pamatysime, kad kuo visuomenės organizacija primityvesnė, tuo didesnis dovanų poreikis - ir gauti, ir duoti, išgalėjimas dovanoti – tai lyg ir savęs įtvirtinimas, savo galios, materialinio stabilumo įrodymas. Mūsų protėvių vaizduotėje gyvendamos organizuotos visuomenės gyvenimą mėgsta gauti bei duoti dovanas ir gyvatės.

Pažiūrėkime, kokios gyvačių dovanos.

**

Buvo bernas vičvienišas, bekerys, šen bernavo, ten bernavo, prie žmonių meilus ir šeimininkų buvo mėgiamas, ir jaunimo neskiriamas, bet vis jam kažko neramu, kitaip norisi. Ėjo kartą keliu ir galvoja: ką besutiksiąs, gražiai pasveikinsiąs, - gal pasakys, kur jo dalia.

Tik taip sumislijo, priešais beatšliaužianti didele gyvatė. Kaip buvo sumanęs, bernas ją gražiais žodžiais pasveikino. "Dėkui už gražius žodžius. Eik tris žingsnius priekin, ką rasi - tavo dalia". Pasakė ir nušliaužė. Bernas padėkojo už tą pasakymą ir nuėjo priekin.

Kaip trečią žingsnį žengė, žiūri - ant tako guli surūdijęs žiedas. Pasižiūrėjo, pasižiūrėjo bernas - nieko daugiau nėra, pasiėmė tą žiedą, užsimovė ir mano: "Rastum tai ir bus mano dalia".

Tik taip pamanė - regi: didelis miestas, žmonių pilna, visi liūdni, neramūs. "Rastum manęs ten reikia", - tik pagalvojo, nei regėt neregėjo, nei suprasi nesuprato, o jau bestovįs vidury miesto. Užmatė koks viršesnis svetimą esant, tuoj pripuolęs klausinėja, ar negirdėjęs kur gero gydytojo, nes serganti vienturte karalaitė, labai serganti, kas rytą vis menkesnė, o išgydyti niekas negalįs.

"Rastum ir perprasčiau jos ligą", - pamislijo bernas, ir tuoj pasiregėjo jam karalaitė: graži pažiūrėti, tik už patalus baltesnė. "Girdėt negirdėjau, - sako bernas tam viršesniajam, - bet ir aš pats gydytojas nemenkas, tik man reikia žodis karaliui pasakyti". Viršesnis mosterėjo, ir nudardino juos karieta karaliaus dvaran.

Pasitiko pats karalius. "Išgydyk, - sako, - mano brangiausią dukterį, ko tik prašysi - neatsakysiu". "Karalaitės lovon, - sako bernas, -įsimetęs didelis voras, naktį jis karalaitės kraują siurbia, Šiąnakt išsiurbs paskutinį". Ir be sakymo visi mato, kad karalaitė visai besibaigianti, bet su tuo pasakymu didelis verksmas prasidėjo. Liepęs nutilti bernas sako: "Kol diena, užmuškit tą vorą, ir pradės karalaitė taisytis".

Puolė visi karalaitės kambarin, iškėlė ją iš patalo, išnarstė lovą ir rado vorą išpampusį, neregėtai didelį, pažiūrėti baisų. Kad ir kaip taikėsi voras pabėgti - nudėjo.

Karalaitę kitan kambarin nunešė, naują lovą pastatė, naują patalą paklojo. Išmiegojo karalaitė naktį, rytą gal ir ne kuo stipresnė, bet tikrai nesilpnesnė.

Ir pradėjo karalaitė diena dienon taisytis. Jau ir nusijuokia, jau ir pasėdi, jau ir veideliai rausti pradėjo. Gyvena bernas karaliaus dvare, po sodą vaikštinėja, karalius nebežino, nei kuo, nei kaip bemylėti. Atėjo tokia diena, kad karalaitė visai pasveiko. Suvadino karalius visus dvariškius ir klausia berno: "Išgydei mano vienturtę, dabar sakyk, ko prašysi - nieko neatsakysiu". "Imk mane į žentus, gražiai gyvensime, kad neimsi - nieko kitaip neprašysiu". Nenorėtų karalius leisti dukterį už prasto, bet žodis pasakytas. Klausia karalaitės - o tai bernas labai patiko, tinkanti tekėti.

Iškėlė karalius dideles vestuves, visus kaimynus susivadino. Suvažiavo visi kaimynai, dideles dovanas suvežė, neatvyko lik vienas karaliūnas, nes jam karalaitė iš mažumės buvo pažadėta. Linksmos buvo vestuvės, tik pusės vestuvių neatšventė, atlėkė žinia, kad tas karaliūnas dideliu pulku puola. "Puola, tai puola, - pamislijo bernas. - Rastum įveikti galima".

"Būkit ramūs, - sako bernas karaliui ir svečiams, - aš netruksiu, ir vestuves gražiai baigsime". Pasiėmė karaliaus kariuomenę ir nužygiavo karaliūno pasitikti. Naktį aptiko miegančius, visus kareivius apsupo, o karaliūną su jo padėjėjais kaip spiečių semte susėmė. Paliepė kareiviams namo eiti, o kad neisią, tai karaliūną nudėsiąs. O patį karaliūną su visais jo padėjėjais karaliaus dvaran atsivedė.

Sušaukė visus svečius ir klausia karaliūno, ko svečiuos neatvažiavęs, kam karą kčlęs. Karaliūnas sako, kad karalaitė jam nuo mažumes pažadėta, todėl karalius ir bernas kalti, kad karą kelti reikėjo, savąją vaduoti. Svečiams karaliūno kalba patiko. Tada bernas sako: "Kad ir buvo tau žadėta, bet nebe tavo: kai pasiligojo, nei lankyti lankei, nei iš ligos vadavai, mirčiai atidavei. Iš mirties pasiėmiau, tai lik mirtis ir gali man drausti ar leisti. Tau aš pykčio neturiu, nekliūk manės, nekliūsiu tavęs, keliauk iš kur atėjęs". Berno kalba svečiams dar labiau patiko, jo esanti teisybė.

Gražiai vestuves užbaigę svečiai išvažinėjo, o bernas karaliaus žentu paliko, buvo pirma ranka. Karalius išmanančius dvariškius pristatė, mokė visokių karališkų mokslų ir gudrybių, bet ir pats bernas didžiai protingas buvo, ar saviem ar svetimiem ką patars - vis į gera. Jaunieji gražiai sugyvena, tad buvo laimingi ir visų mylimi, tolimų ir artimų kaimynų gerbiami.

Bet kad ir kaip laimingas karalius buvo, kad ir kaip gražiai gyveno, su laiku paseno, numirė. Karalystė bernui liko. Iš karalaitės kambarių persikėlę į karališkuosius jaunieji naujai įsitaisė. Besitvarkydamas jaunasis karalius supluko, sumanė pirtyje išsiprausti. Pirtin eidamas žiedą ant palangės padėjo. Karalienė besitvarkydama miegamajame rado tą žiedą. Menkas, surūdijęs visas - ėmė ir išmetė. Parėjo karalius iš pirties, žiedo nickurneberanda. Neturėdamas žiedo, nebegalėjo ką pagalvojęs, tą ir pamatyti. Bet teisingas ir išmintingas būdamas, didžius turtus turėdamas ir be to žiedo gražiai amžių nugyveno, ir vaikams gražią karalystę paliko.

**

Buvo vienuos namuos girnos. Kad ir sunkios malti, bet labai skalsios, kad ir žiupsnelį grūdų įpilsi - kol nepasakysi "tam kartui užteks", vis byra miltai ir byra.

Vieną rytą malė potinginė merga, daug primalė, bemaldama pavargo, o šeimininkė vis neateina miltų paimti. Supyko merga ir sukeikė: "Gyvatė čia, o ne girnos!" - tik susivinguriavo girnos kelių rinkių gyvate, tik sušnypštė baisiausiai, išlėkė pro kamaros lubas, kiek jų beieškojo, kokiais gražiais žodžiais atgal šaukėsi - nebegrįžo.

**

Turėjo šeimininkė šaukštą: pamaišyk juo viralą - ir skanus, ir skalsus. Kiek kartų bevirdama pamaišydavo, vis Šaukštą šaukštinėn nunešdavo ir gražiai padėdavo, vėl pamaišyt reikia, gražiausiai paimdavo.

Virė kartą pusryčius merga, viralas vis bekupąs ir bekupąs, nusibodo jai šokinėti šaukšto ir sukeikė: "Kad tave gyvatė paimtų". Tuo metu šaukštas ir dingo, mat gyvates dovanotas buvęs. Kiek šeimininkė bemeldė, kiek beieškojo, kiek merga beraudojo - niekur tas šaukštas neatsirado, nebebuvo ir skalsaus, gardaus viralo.

**

Turėjo viena moteris dvi dukteris: viena jos tikra, antroji - vyro. Abi vienametes. Savąją moteris lepino, vyro dukters nemėgo, kad ir skriausti akyse neskriaudė, bet ir geros akies jai neturėjo. Aveles abi padieniui ganė.

Ganė pamotes dukra, atsisėdo valgyti, ogi žiūri - ant kelmelio didelė gyvatė susiraičiusi. "Pagirdyk mane". - prašo gyvatė. "Ana kiek rasos žiba, kad nori, tai ir atsigerk". Sušnypštė gyvatė ir nuvinguriavo.

Kitą dieną ganė podukra, irgi atsisėdo užvalgyti, ir jos gyvatė prašo pagirdyti. "Gerai, tetulyt, pagirdysiu". Nuskynė kiškio kaunierėlio (rasakilos) lapą, rasos pririnko ir meldžia gyvatę gražiais Žodžiais atsigerti. Pagėrė gyvatė, padėkojo, nuvinguriavo.

Atėjo eilė pamotes dukrai ganyti, ir vėl atsisėdo valgyti, ir vėl gyvatė prašo pagirdyti. "Ar neatstosi? Ana kiek rasos, atsigerk, kad nori". Gyvatė piktai sušnypštė, nuvinguriavo.

Podukra vėl gyvatę gražiai pagirdė, padėkojo gyvatė ir nuvinguriavo.

Ir trečią kartą pasiprašė gyvatė pamotes dukros pagirdoma, toji vėl liepė pačiai rasos atsigerti. "Didelis, matau, gardus tavo lauknešėlis - gal ir man nors trupinėlį duotum?" - "Ne tau įdėta. Ir ko čia prikibai, šliaužk sau, kol botago nepaėmiau!" Piktai piktai sušnypštė gyvatė ir sako: "Žiūrėk, kad tavo kietumas tau pačiai neatsigręžtų". Susakė ir nušliaužė.

Ir trečiu kartu pakalbino gyvatė našlaitę. "Bene gerti norėsi, -meiliai toji sako, - tuoj pagirdysiu". Atsigėrė gyvatė ir sako: "Matau, menkas tavo lauknešėlis ir ko gardesnio nėra". "Matyt, neturėjo geriau įdėti. Kad nori, tetulyt, abiem užteks". "Valgyk pati, aš ir be tavo lauknešėlio soti, gera esi, ir tau gerai klosis". Nuvinguriavo ir daugiau nebesirodė.

Kad ir vienų metų mergaitės buvo, bet pradėjo kaip diena ir naktis skirtis: pamotes dukra, kad ir kaip motinos lepinama, vis surūgus, susiraukus, sujuodus augo, o našlaitė, kad ir kokiais darbais varginama, vis linksma, greita, lengvos rankos, skaistaus veido, visiems meili.

Norėtų pamotė savo dukteriai užkurj paimti, o našlaitę bet kur išleisti, bet kaimynų privengė, vyro prisibijojo. Tai sutaisė savajai raštų gražiausių didžiausius kraičius, vis našlaitės austus, skyrė dalios, kas tik namuose buvo. Per tą didelę dalį, per tuos neregėtus kraičius susirado savajai jaunikį, į marčias išleido. Išleisti išleido, bet prabuvo marčiose trejus metus bevaikė, kaip drebulė sausa, dieveriai be kraičio motinai pardardino.

Kad ir tuščiuose namuose palikusi našlaitė beregint visko prasimanė, kiek reikia prisiaudė, gerą užkurį gavo ir gražiai gyveno.

Kai pardardinta sausuolė pamatė taip gražiai gyvenant, iš pykčio visai sukempo, sudžiūvo ir nedaug tepagyvenusi pasimirė. Dukros gailėdama ir pamotė neilgai begyveno, o našlaitė su tėvu, vyru ir vaikais ilgai ir gražiai gyveno.

**

Buvo bernas bekerys, nieko savo neturėjo, per žmones eidamas ką dirbinėjo, kartais bernavo, bet tikros dalios nematė. Kartą keliu eidamas sugalvojo bernas, ką besutiksiąs, savo dalios pasiklausti.

Netoli tenuėjo, žiūri,- didelė gyvatė atvinguriuojanti. "Nežinau, - sako bernas, - tetulyte ar sesyte tave vadinti, bet meldžiu pasakyti, bene žinai, kur man dalią rasti?" - "Ko čia nežinojus, eik tuo keliu ir prieisi". Gražiais žodžiais padėkojo bernas ir nuėjo.

Netoli tenuėjo, žiūri - medis išvirtęs, o po šaknimis puodas begulįs. Pažiūrėjo - puode vieni auksiniai. Susisėmė juos bernas ir eina.

Nedaug tepaėjo, žiūri - būta vienkiemio, bet ligi šapo sudegęs, šeimininkas su šeimininke nebejauni, o duktė dar visai jaunutė. Pasisveikino bernas ir sako: "Lyg ir ketinau naktigulto prašyti, vakaras nebetoli, bet matau, patiems vargas, gal bent atsigerti duotumėt". -"Kad labai ištroškęs, tai šuliny vanduo, o kad kiek gali laukti - karvė lauke buvo, paliko, pamelšime - pieno atsigersi. Ligi nakčiai nieko neprieisi, pasilik pas mus, po obelim vis geriau, negu miške vienam nakvoti".

Patiko tie žmones bernui ir pasiliko nakvoti. Rytą kalbina, ką darysią. Nebeišmano žmones, ką ir daryti: patys nepasistatys, o ir statytis nėr iš ko, kas pašaliuos medžio buvo, viskas sudegė, pinigų neturi, ar neteksią duoneliauti išeiti. Senų senelių čia gyventa, o dabar šitaip. Artimų giminių neturį, ir tolimų nedaug tesą, kad ir geri kaimynai, bet ir tie nearti, kad keliom dienom ar pusmečiui - kiekvienas priglaustų, o čia ne vieniems metams. Vargas ir tiek. Bernas sakosi žinąs žmogų, pinigų turintį, paskolinti galintį, o su pinigais - ir medžio, ir meistrų būsią. Būti tai būsią, bet šeimininkas skolos bijosi. O bernas vis kalbina, - esą reikia taip sutarti, kad skolą po truputį atiduoti būt galima, o kad skolos atiduoti neišgalėsią, tegu tas piniguočius trobas pasiima. Kalbino, kalbino ir prikalbino.

Sutarė: bernas eisiąs miestan ir tą piniguočių atsivestas; kad sutarsią, tai sutarsią, o kad nesutarsią, tai patys matysią. Išėjo, o jau kitą dieną pradėjo važiuoti vežimai: vieni su medžiu, kili su maistu, drabužiais, visokiais ūkyje reikalingais dalykais. Pradėjo eiti meistrai - šeimininkams tik sukis, kad juos pamaitintum. Parėjo ir bernas. Šeimininkas klausia, kada atvažiuos tas piniguočius, bernas sako, pavykę gerai sutarti: kada galėsią, po kiek galėsią, taip ir atiduosią, tai ir žiūrėti nesą ko. Piniguočius tik norįs, kad jis, bernas, čia būtų, dirbtų ir žiūrėtų, kad viskas kaip sau padaryta būtų. Šeimininkas už lokį gerą žadąs jį kaip sūnų laikyti, jeigu ir nieko nedirbtų.

Šeimininkai buvo geri žmonės, tik per nelaimę padegę, mergina graži, meili - kur jau nepatiks bernui. Bet ir dirbti kaip sau jam labai patiko, o šeimininkams bernas - ką ir bešnekėti. Duktė nei žodžio nepasakė, bet matėsi, kad bernas jai ir akyse, ir širdy.

Regis, tik vakar pradėjo, o jau visi trobesiai pastatyti, gyvuliai supirkti, visi darbai lauke dirbami, tarsi nieko ir nebuvo atsitikę. Reikia ir įkurtuves kelti, o bernas prašo leisti už jo dukterį, - vienu kartu ir vestuves, ir įkurtuves atšvęstų. Šeimininkai sutiktų, bet sako - nedora būsią nepasikviesti to piniguočiaus, kad gyvenimo jam neparodytų. Tada bernas ir prisipažino esąs tas piniguočius.

Taip bernas rado savo dalią, kaip geresnės ir rasti negalėjo, ir visi gražiai gyveno laimingi.

**

Bekerė našlaitė pas gerą moterį aveles ganė. Tik susitaisė pavalgyti, ant kelmelio užvinguriavo gyvatė ir prašo pagirdyti. Mergaitė nuskynė kiškio kaunierėlio lapą, pririnko rasos ir pagirdė gyvatę. Palakė gyvatė, nušliauždama sako: "Kas ant kelmelio liko - tavo". Pasižiurėjo mergaitė - pušies spyglių sauja begulinti. Nelabai perprato, kad tie spygliai reikalingi, bet kad jai skirti, tai skarytės kampan įsirito. Vakare parėjusi savo skrynelėn pasidėjo.

Rytojaus rytą prieš išgindama avis pasiprašė šeimininkės pieno, šeimininkė įpylę puodynėlėn. Kai pasiganiusios avys pradėjo ramiai gromulioti, o mergaitė susiruošė valgyti, gyvatė vėl atšliaužė ir prašo pagirdoma. Mergaitė gražiais žodžiais klausia - rasos ar pieno norėsianti. Gyvatė panorėjo pieno, ir mergaitė ją gražiai palakino. Nušliauždama gyvate vėl liepė pasiimti, kas ant kelmelio palikta. Rado mergaitė šiaudų rinkelę. Kad jai skirta, tai gražiai kišenytėn įsikišo, parėjusi savo skrynelytėn pasidėjo.

Trečią rytą pasiprašė šviežio kiaušinio. Mergaitė buvo labai paklusni, meili, o šeimininkė gera moteris, tai davė jai kiaušinį. Ir vėl atšliaužė gyvatė. Gražiai kiaušinį pramušusi, mergaitė prašo gardauti. Gyvatė kiaušinį išlakė, o nušliauždama sako: "Kas ant kelmelio palikta, tai tavo". Rado mergaitė auksinį žiedą gražia žėruoline akimi. Kad jai skirtas, užsimovė, džiaugiasi. Besidžiaugdama pasuko žiedą akimi į vidų ir regi: prie pat krūmų, po lapais guli briedkriaunis peilis. Buvo girdėjusi kaimyną tokį pametus ir labai besigailintį. Pasiėmusi peilį namo parsinešė. Greit nusimovusi žiedą skrynelytėn pasidėjo. Bulves vakarienei suskuto, kiemą pašlavė ir, nutaikiusi laiko, nubėgo pas kaimyną. "Dėde, ar ne tamstos peilį radau?"

Stebisi kaimynas ir atsistebėti negali: daugiau metų, kaip peilis pamestas, po krūmu išgulėjęs, o nėmaž nesurūdijęs, žiba kaip nušveistas. "Šitas peilis man senelio paliktinis, be jo, regis, kaip be savo žmogaus gyvenau, tai dėkui, kad radai. Kuo tau ir beatsilyginsiu?" -"Kam čia beatsilygini, kad džiaugies, tai ir gerai". Nusijuokė ir parbėgo namo.

Ar iš to džiaugsmo, kad peilis atsirado, ar kitaip kas buvo, tik pradėjo tam kaimynui viskas geriau sektis. Kad kur užmatys mergaitę, taip jam prie jos širdį ir traukia. Duos kada uogų ar riešutų saują, mergaitė kaip saulutė nušvinta. Taip galvojo žmogus, šiaip galvojo ir nuėjęs pas piemenės šeimininkę sako: "Kad ir nelabai koks mano gyvenimas, bet savas, gyvenu vienas bevaikis, be pačios, ir mergytė vienut viena, bekerė - baigs ganyti, tegu eina pas mane, bus mano duktė". Žmogus buvo geras, šeimininkė sutiko leisti, o mergytė ir dar kaip norėjo eiti. Sutarė ir Kūčių nelaukti, kai tik avis tvartan uždarė, mergytė pas kaimyną nuėjo, rogutėlėmis ir savo paviržį, ir skrynelytę parsivežė.

Parsivežus pradėjo tvarkytis, skrynele, po lovele pasistatyti taikėsi, tik lygu kas smarkiai barkštelėjo, lygu sučiužėjo. Pasižiūri - žiedas, kaip buvęs, taip ir yra. Spygliukų vietoj - adatų sauja, ir kad dailios, kad smagios visos. Ir šiaudų rinkelės nebėra, o guli labai graži apyrankė. Prisiminė mergaitė gyvatę, dar kartą jai gražiais žodžiais padėkojo.

Pradėjo mergaitė įtėvio namuose gyventi - prašvito namai. Kad ir kokia dar, bet vis moteriškas daiktas, ar ką numazgoti, ar sulopyti, ar viralą pataisyti, ar pirkią pašluoti - geriau negu vyriškam sekasi. Sutaria abu gražiai, abu atsidžiaugti negali. Kai įtėvis darban išeina, viena likusi mergaitė nuobodžiauti pradeda, atsidaro skrynelę ir mažumėlę žiedu pažaidžia. Taip bežaisdama pastebėjo, kad kai žėruoliuką vidun atsuka, vis kokį pamestą daiktą pamato, ne vienam kaimynui patarė, kur nusimetusio daikto ieškoti. Apie žiedą mergaitė niekam nesipasakojo.

Parėjo kartą įtėvis iš miesto ir pasakoja girdėjęs, kad ponia pametusi kapšelį su labai dideliais pinigais, niekur neišmaną kaip ir beieškoti, o ponia dideles radybas pažadėjusi. Kai tik įtėvis išėjo darban, mergaitė išsiėmė žiedą, atgręžė akį vidun, o įtėviui parėjus ir sako: "Kad kapšelyje daug pinigų buvo, tai į karietos dureles įsmukti galėjo, o kai įsmuko, apmušalas atsitiesė - ir nebematyti. Eikit, pasakykit, radybų gausit". Įtėvis nei tikėti, nei eiti nori. Tada mergaitė apsakė, kaip žiedą gavusi, kaip jo peilį radusi, tik labai prašė niekam apie žiedą nesakyti.

Nuėjo įtėvis dvaran, sakosi žinąs, kur ponios kapšelis, bet galįs tik pačiai poniai pasakyti. Pasakė poniai numanąs, kad kapšelis karietos durelėse. Pažiūrėjo - taip ir yra: įstrigęs tarp vidinės ir laukujos sienelių.

Atidavė ponia pažadėtas radybas, stebisi, kad paprastas žmogus taip gerai numatęs, dargi niekada karietoje nebuvęs. Žmogus sakosi, kad tai ne jo numatymas, o jo dukrytė taip sugalvojusi. Patiko poniai mergaitės protas, tai dar visokių gražių parėdų pridėjo.

Įtėvis su įdukra gražiai įsikūrė, prasigyveno, su visais kaimynais gerai sutarė, o laikui atėjus ir gero žento sulaukė. Rastum ir dabar gražiai tebegyvena, jei nepasimirė.

**

Gyveno sau vežimininkas, iš turgaus į turgų važinėjo, kur pirks, ką parduos, didelių turtų neužgyveno, bet ir skurdo nežinojo. Važiuoja kartą keliu, girdi - šalikelėje kas vaitoja. Stabterėjo - nieko nesimato, pradėjo vėl važiuoti - vaitoja. Nusiklausė, kur vaitoja, ir eina ton pusėn. Ogi skilusian kelman įsisprandėjusi gyvatė, nei pirmyn, nei atgal išlįsti negali, kelmas veržia, tai ir vaitoja. Vežimininkas ir sako gyvatei: "Pažiūrėk, aš kelmą praskėstu, tai ir išlįsi".

Praskėlė kelmą, gyvatė išlindo, gręžiasi į vežimininką šonu ir sako: "Pasiimk mano žvyną, kad ko reikės - aš padėsiu". - "Palauk, - šakojai vežimininkas, - kam aš tave gyvą pešiu, ir taip visa sumaigyta, pažiūrėsiu, rastum kelme bus koks žvynas likęs". Pasižiūri - kaip tik trys žvynai likę: du šonuos, vienas prie dugno. Paėmė žmogus tuos žvynus ir sako gyvatei: "Matai, net trys, ir pešti nereikėjo". "Geras esi, gailestingas, tai ir pasiimk visus tris. Kad ko reikės - patrink vieną; kad labai reikės - du patrink, o kad didelė bėda bus - patrink visus tris. Trindamas pamislyk: aš padėjau tau, dabar padėk man". Susakė ir nuvinguriavo.

Pasiėmė vežimininkas tuos žvynus ir galvoja, kokia čia bus gyvates pagalba, ką ji pagalės, jei pati iš kelmo išlįsti neįstengė. Bet žvynai dovanoti, numesti negražu, užkišo prie riešo rankogalin ir važiuoja toliau. Ne taip jau toli pavažiavo, kai pasipylė labai stiprus lietus. Laukas plynas, sustoti nėr kur, - palindo po vežimu, ir lai peršlapo, vėjo šuorai vandenį ginte užgina, nes gyva siena lijo.

Lietus išsidūko, skuba vežimininkas važiuoti, kad ligi nakčiai kokį gyvenimą privažiuotų, pailsėti ir apdžiūti, sušilti gautų.

Ėjo keliukas pačiu šlaito pakraščiu, visas išlytas, slidus, o šlaitas stačias stačias, po šlaitu upė ištvinusi. Vargu ir baisu važiuoti, bet reikia, kito kelio nėra. Tik murktelėjo vežimas duobėn, molino vandens pilnon, tik slystelėjo ir pradėjo žemyn slysti: išvargusiam neužtenka jėgų sulaikyti, nuslys-ir arklio gaila, ir vežime visas turtas, ir pačiam pražūtis tikriausia. Brūkštelėjo per žvyną, padedamas pasiprašė. Ar tikrai gyvatė padėjo, ar arklys kietesnės žemės užsikabino, tik vežimą ištraukė. Greit ir sodybą privažiavo.

Turguj vežimininkui labai sekėsi, gražaus pinigo pelnė. Ir ne tik tuo kartu. Jau ir namus pasistatė, ir žmoną parsivedė, ir vaikų susilaukė, gražiai, sąžiningai prekiavo, linksmas ir visiems meilus -visi pas jį pirkti laikė, jo prekybą gyrė, o jam - turtas ir turtas rankon ėjo. Susiruošė į didžiuosius turgus važiuoti, namai visokio gero pilni. Ir atsitik taip, kad mieste kilo didžiausias gaisras, ką bedaro, niekaip užgesinti negali, lekia liepsnos viską rydamos, tuoj tuoj užsidegs ir pirklio namas. Baisiai išsigando - visas jo turtas nueis dūmais. Patrynė du žvynus, - tik kad atūš vėjas, susuko liepsnas virvėn ir nežinia kur nunešė. Pirklio namas ir kas už jo buvo nekliudyti liko. Džiaugias pirklys tokia laime, bet ir padegėlių nepamiršo.

Susitaisė kartą pirklys su daugeliu vežimų į didįjį turgų važiuoti, tarnų prisisamdė. Važiuoja sau linksmas ir nenumano, kad tarnai su plėšikais susimokę. Kaip tik miškan įvažiavo, plėšikai pradėjo sekti, o girios viduryje ir pastojo. Surišo pirklį ir tariasi. Plėšikai sako, kad reikia tik turtus paimti, tegul sau einąs, o tarnai žudyti lenkia - esą pažinsiąs juos, valdžiai įskųsiąs, tada jiems galas. Plėšikai vėl savo šneka - jie esą plėšikai, o ne galvažudžiai, ir jei kas nesipriešina, to ir nežudo. Tarnams su plėšikais besiginčijant, pirklys tampėsi, tampėsi ir kiek atlaisvino ranką, patrynė visus tris žvynus ir sako: "Padėjau tau, dabar padėk man, padėk šiuo kartu, daugiau nieko nebeprašysiu". Tik taip sumislijo pirklys, - užlėkė pulkas ginkluotų vyrų, išmušė neištikimus tarnus, plėšikai galo nelaukdami patys visais pašaliais išsilakstė. Pirklį atraišiojo. Dėkojo pirklys tų vyrų vyresniajam, o anas sako: "Ne man dėkok. Tik kam pasižadėjai daugiau nebeprašyti?" Kaip netikėtai užlėkė, taip savo keliais ir nulėkė.

Pirkliui topt negera mintis, pasižiūri - žvynų nebėra.

Vienas su daugeliu vežimų pirklys vargais negalais iš miško išvažiavo, kiek žmonių pasisamdęs turgun nuvažiavo, išsipardavė visas prekes, daugiau jau nebeprekiavo, bet turto turėdamas gražiai gyveno, nemažai ir vaikams paliko.

_____

Kad ir mėgsta gyvatės dovanas duoti, veltui jų nedalija: geresniam, meilesniam, teisingesniam parenka. Matyt, ir senų seniausioje senovėj ne visi lygūs buvo, o kas geriau atitiko to meto santvarkos normas, tam ir atlyginimas didesnis buvo - gal dar ne alga, bet svari dovana. Kaip pasakas bevertintume, rasime jose ir didaktikos krislą. Ir gyvatines pasakos beveik prikištinai rodo: "Nori būti mėgiamas, pastebimas - būk geras, teisingas". Ką gi, kitokių mokyklų nebuvo. (Ar nevertėtų pedagogams didaktinių pasakų parankioti, dailų, neįkyrų leidinėlį sudaryti?).

Gyvačių dovanos panašios į kaukų-kaukelių dovanas: atneša kokį šapelį ar skiedrelę, nesupeiksi, nesuniekinsi - atneš ir geriau, kad supeiksi - daugiau ir nelauk. Neblogas būdas patikrinti, ar tik dėl dovanos mielas, ar iš širdies geras. Tie, kurie gyvatėms tokią savybę suteikė, nebuvo visiškai žiopli, greičiau gerai išmanė psichologiją.

Gyvačių dovanos panašios ir į aitvarines: lekioja, šnypščia, vėją ar liepsną kelia, o supeiktos ar sukeiktos - piktos dingsta. Ar gyvatės dovanoja, ar aitvarai neša, bet ir pačiam dirbti reikia. Jei darbo nemėgsi, pykši - neskalsus bus darbas, nieko ir neužsigyvensi. Gyvačių darbas vienas - medžioti. Herpetologai sako gyvates netgi tingines esant: sočios nemedžioja. Bet mūsų tėvai jas nusakė tokias, kokie patys buvo ar bent norėjo būti.


GYVAČIŲ GALYBĖ

Turėjo karalius tris sūnus ir nežinojo, kuriam karalystę palikti: vyriausias augiausias ir tvirčiausias, jaunesnis - gudriausias, o jauniausias - širdžiai mieliausias. Sugalvojo išleisti visus dalios pasiieškoti, -kas ras geriausią dalią, tam ir paliks karalystę.

Joja trys karalaičiai, pirmas vyriausias, vidury-jaunesnis, o paskutinis jaunėlis. Bejodami prijojo šalia kelio didelę gyvatę. Vyresnieji prajojo nieko nepasakę, o jauniausias tarė: "Nežinau, tetulyte ar sesyte, bet tebūnie tau šviesi saulyte". Broliai pyksta, barasi, esą negražu karaliaus sūnui bile ką sveikinti, o karalaitis sakosi nežinąs, gal gyvatė vyresnė, o vyresnį ne tik karaliaus sūnui, bet ir pačiam karaliui pasveikinti dera. Broliai nei užmatė, nei nugirdo, kad gyvatė davė jaunėliui žvyną ir pasakė: kai ko reikėsią, tegu patrina ir sužinos.

Netruko karalaičiai prijoti didelį miestą, o ten visi sunerimę, liūdni: turėjęs karalius tris gražias dukteris, tik pasikėlęs didelis vejas, nuūžęs per dvarą, ir dingusios visos trys karalaites. Kad kas visas rasiąs, vesiąs tą, kurią pasirinks, kad kurią vieną rasiąs tą ir vesiąs. Nujojo karalaičiai dvaran, stojo prieš karalių, vyresnysis sako: "Niekam nepažadėk, atvaduosiu ir vesiu vyriausiąją!" Antrasis sako: "Niekam nepažadėk, jaunesnioji bus mano!" Jauniausias karalaitis ako: "Kad bus dalia, išvaduosiu ir visas tris, o skirsiu sau jauniausiąją". Karalius sakosi žodžio nemainysiąs - ar jie, ar kiti atvaduos, išleistas dukteris už vaduotojų, o jiems linkįs geros keliones. Ir dar pridūrė, kad kol kas kiti nepasišovę vaduoti.

Nei sudie, nei dėkui nepasakęs vyresnysis nupleškėjo, net visas dvaras sudundėjo, jaunesnysis išjojo aplink besidairydamas, bene pamatys kokią žymę, o jauniausias gražiai su karalium atsisveikino, darsyk pažadėjo, kad bus dalia - ir visas tris išvaduosiąs.

Išjojo karalaitis iš miesto, trintelėjo žvyną ir pamatė siaurą keliuką per girią, gale to keliuko didelį urvą, o tame urve slibino saugomas tris karalaites. Susirado tą keliuką ir nei gaišdamas, nei galvą trūkdamas nujojo. Kai prijojo urvą, slibinas buvo įmigęs.

Gerai išsigalandęs kardą, tyliai išsivadino karalaites, vyriausiąją balnan, antrąją už balno, o jauniausiąją prieš balną pasodino, liepė miško pakraštį n joti, ten žirgą paleisti pasiganyti, o vienoms iš miško nejoti. Pats įėjo urvan ir sėdi prie slibino, sėdi ir galvoja, kaip reikės nugalėti. Regėt nieko neregėjo, bet užgirdo gyvates balsą: "Kirsk akys na". Kiek pamiegojęs slibinas atmerkė vienos galvos akis, karalaičių dairosi, o karalaitis sako: "Gali nesidairyti, jų nebėra, nebe tavo, dabar mano". Įdūkęs slibinas net galvą sumataravo, o karalaitis -šoko ant sprando, šmirkšt kardu per akis. Beregint atsibudo ir antroji galva, bet karalaitis jau ant antro sprando peršokęs iškirto ir antros galvos akis. Nespėjo trečioji galva gerai atsimerkti, jau ir tas akis karalaitis iškirto. Dūko, blaškėsi slibinas, visas urvas dundėjo, visas kalnas drebėjo, bet nieko nematydamas negalėjo karalaičio užčiupti, o tas tai kartin, tai uodegon kirsdamas, tai nagus nukapodamas nuvargino slibiną, kol galų gale prisilaikęs galvas nukapojo. Nusipjaustė slibino liežuvius, krepšin susidėjo, apėjo visą urvą, o ten turtai neregėti: žėruoliu k u kalnai, sidabro ir aukso skrynios. Prisipylė auksinių kišenes.

Spėriai eidamas priėjo miško pakraštį, rado karalaites ir savo žirgą ir, už kamanų vesdamas, miestelin nuėjo. Nespėjo ir miestelin įeiti, jau visi žinojo karalaites grįžtant. Didžiausia linksmybė pasikėlė, pats karalius prie miesto vartų pasitiko, žada vestuves kelti. Karalaitis sako: "Jeigu jauniausioji manęs nepeiks, kaip pasiskyriau, taip ir vesiu, bet kol kas vestuvių dar nekelsim, reikia man brolius susirasti". Sutikęs, kad tai gera kalba, karalius nusivedė dukteris į savo dvarą, o karalaitis vėl iš miesto išjojo. Patrynė žvyną ir pamatė didelį mišką, o jaunesnįjį brolį tarp medžių klaidžiojantį, pėdsakų nerandantį, nors ir netoli slibino urvo. Pamatė ir didele, pelkę, arklys šiaip taip išsivo­liojęs, išsikapstęs, o vyriausiasis liūne besimurkdąs. "Ne bėda, -pagalvojo karalaitis, - kad beklaidžiodamas pailso, pirma vaduosiu vyriausiąjį". Liūną priėjęs, įžiūrėjo siaurą brastelę, ištraukė brolį visai benusigaluojantį. Upelyje kiek apsiprausė, pagavęs žirgą nusivedė slibino urvan, pakelėje ir antrąjį pasiėmė. Prisisėmė slibino turtų, kiek paimti galėjo, ir karaliaus dvaran grįžo.

Karalius iškėlė labai šaunias vestuves, labai daug svečių buvo, nes nugirdusių apie karalaičių dingimą ir, kol broliai jodinėjo, pasišovusių vaduoti karalaičių ir karaliūnų ar šiaip didžiūnų pulkai prijojo. Visa karalystė šventė, linksminosi. Po vestuvių jaunylis su pačia, dideliu kraičiu ir iš slibino paimtų turtų savo dalia pas tėvą išjojo. O vyresnieji broliai nei namo nejojo: karalius jiems buvo po pusę karalystes pažadėjęs, o jie patys slaptą mintį turėjo visus slibino turtus pasiimti. Bet kiek beieškojo, ir pelkėje pasimurdę, ir girioje ne sykį pasiklydę buvo, bet nei kartu, nei pavieniui nei to keliuko, nei to kalno, nei to urvo nebeaptiko.

Jaunelis, pas tėvą grįžęs, slibino liežuvius parodė, kaip broliai keliavę ir kaip pačias gavę, pasipasakojo, didžius turtus pasirodė, o labiausiai jauna pačia pasidžiaugė. Karalaitė labai daili ir meili buvo, o ir kraitį didelį turėjo, visiems labai patiko, jiems karalius ir karalystę paliko.

**

Jojo trys karalaičiai dalios ieškodami ir prijojo didelę gyvatę skersai kelio nutįsusią. Žirgai baidosi, prajoti negali. Vyresnysis piktai bara, - gyvate tik galva kilnoja, piktai šnypščia. Antrasis bando gudrumu perkalbėti, bet visas jo mįsles gyvate atmena, dar pikčiau šnypščia, praleisti nemano. Jauniausias gražiai pasveikino, meiliais žodeliais pakalbino, mandagiai praleisti paprašė- gyvate Šalin nuvinguriavo, broliai ir nenugirdo, kokį žodį jaunėliui pasakė.

Netoli tepajoję prijojo broliai urvą, o lame urve trigalvį slibiną bemiegantį, ilgiausiais kaklais tris karalaites apsivyniojusį. Karalaites broliams labai patiko, jau šokosi miegantį slibiną kirsti, bet jaunėlis sulaikė - bedvėsdamas slibinas galis karalaites pasmaugti, o dar nežinia, gal ir slibino kraujas nuodingas, tai jos galinčios ar mirti, ar suakmenėti. Kad ir nelabai norėdami, broliai paklausė.

Paniukino slibiną skaisčiausiais kardais, tas atsibudęs dairosi. Pamatęs karalaičius baisiausiai pasiuto, nubruko karalaites urvo galan, uodega mataruoja joms išeiti neduoda, galvas sukinėja, brolius griebti taikosi. Kaip karalaičiai besistengia, nei slibino žvynų prakirsti, nei slibino galvų pasiekti negali, o slibinas seilėmis tykšta, karalaitės šaukia: kam seiles užtiksiančios, tas tuoj akmeniu pavirsiąs. Mato karalaičiai, kad nei patys išsigelbės, nei karalaites Išlaisvins. Šoktelėjęs šalin jaunėlis tik tokį žodį pasakė,  priešais slibiną šastelėjo gyvatė, o slibinas griuvo paslikas, visas kaip akmeninis, galvas nulenkęs tik prašosi, kad gyvas liktų. Broliai nori slibiną kirsti, slibinas dejuoja, bet sako karalaičių vis tiek neduosiąs - užplūsiąs jas slibino kraujas, ir tuoj mirsiančios. Jaunylis tinka slibino nekliudyti, tepaleidie karalaites, tegu jų nesiveja, tai ir jie slibino nekliudysią.

Patiko gyvatei jaunylio kalba, išleido karalaites, liepė broliams po slibino pinigą pasiimti, o slibinui paliepė šimtą metų akmeniu gulėti.

Vyriausias brolis pasičiupo auksinį, ir dar kur didesnį, vidurinysis sidabrinį, o jaunyliui atiteko paprastas varinėlis.

Kryžkelę prijoję vyresnieji broliai nulydėjo pasirinktąsias karalaites ir, sako, ten vedę, karaliais palikę. Vyresnysis labai daug turtų turėjęs, bet jie greit išnykę, viduriniojo turtų ne tiek jau daug ir buvę, bet juos tvirtai laikęs. Jauniausias pasiuntė žinią karalaitės tėvui, į vestuves užprašė, o pats su karalaite namo parjojo. Tėvams karalaitė labai patiko, tuoj šokosi vestuves kelti, svečių laukti, o vestuves kėlė labai šaunias: kur tik karalaitis savo variokėlį bepadėdavo, ten auksinių krūva rasdavosi, tad pinigų netrūko. Į vestuves atvažiavo ir karalaitės tėvas su savo sūnumi. Kad ir didelį kraitį atvežė, bet sesers dalia ir žento turtais atsistebėti negalėjo.

Kai vestuves atšventė, visi gražiai pasilinksmino, senasis karalius pasakė esąs jau senas pavargęs, tad ir paliekąs karalystę sūnui ir jo jaunai pačiai.

**

Dvariškis puolė karaliui į kojas: esąs kaltas, nesitikėjo, nesužiūrėjo, kaip įnikusi į karaliaus lobyną gyvatė viską išnešiojo. Jis ir takelį, kuriuo gyvatė šliaužiojanti, rado, ir urvą aptikęs, bet turtų, kiek urve matosi, tik truputis likęs, gyvatė toliau nusinešusi.

Pasižiūrėjo karalius su visu dvaru lobynan - nebelikę nė mažiausio auksinio daiktelio, nebelikę nė mažiausio pinigėlio. Parodė dvariškis gyvatės nušliaužtą taką, visas dvaras nuėjo ligi gyvatės urvo, pamatė ten ir porą pinigėlių. Šokosi kasti, bet urvas greit pasibaigė, o pinigų ir kitų turtų - daugiau nė kvapo. Netoli urvo susigavo ir gyvatę, {dėjo j tvirtą narvą, didžiojon menėn nunešė, sušaukė didįjį teismą.

Nors ir kaip teisėjai klausinėjo, gyvate lik rangosi, keliasi, geluonį kaišioja, šnypščia, bei nieko nesako - nei kiek turtų išgrobusi, nei kur juos suslėpusi. Ir nusprendė teismas gyvatę didžia bausme bausti, ugnyje sudeginti.

Miesto viduryje, didžiojoje aikštėje sukrovė didelį laužą, uždegė, o kai liepsna kilti pradėjo, įmetė narvą su gyvate. Metė pats dvariškis, kuris iždą praganė ir gyvatę susekė. Kai tik gyvatė ugnin puolė, dvariškis taip ir liko suakmenėjęs, net rankas nuleisti nespėjęs. Liepsnos dideliu sūkuriu susisuko, ilga marška nusitiesė, baisus šnypštimas ir garsus šauksmas pasigirdo: "Eikit paskui, parodysiu". Kaip lėkė ugninė marška, tiesiai dvariškio rūmuosna, puolė ir vienu metu visi rūmai pelenais nuėjo. Kad ir kaip paknopstomis paskui karalius su visais dvariškiais ir miestiečiais bėgo, pribėgo tik paskutinėms plėnims blėstant, o tarp nuodėgulių ir pelenų žėrėdami gulėjo vis karaliaus turtai.

Baisiausiai persigando visi teisėjai, nekaltai gyvatę nuteisę, neramus ir karalius buvo, gražiausiais žodžiais gyvatę meldė, neturėt pykčio prašė, žadėjo dvare laikyti, bet gyvatės nei malė kas, nei begirdėjo, nors niekam nieko blogo neatsitiko.

**

Gyveno karalius, geras, teisingas ir laimingas, turėjo mielą ir gerą pačią, dailų protingą sūnų auginosi. Laimingi buvo ir to karaliaus dvariškiai, ir visi žmonės. Tik nei šio nei to, pradėjo karalienė menkėti, kartais labai silpna, kartais lyg ir pasimaišiusi nei šį nei tą sušneka, artimiausių žmonių nebepažįsta, lyg kokias miglas nuo akių kasasi. Visi karalienės labai gailėjo, kuo išmanydami vadavo, karalius kvietė geriausius gydytojus, bet niekas negelbėjo, karalienė menkte menko. Užvis labiausiai jos gailėjo vieno dvariškio našlė - mat jos su karaliene iš mažumės buvo drauge augusios. Dienom ir naktim prie karalienės buvo, įvairiom žolėm girdė, šaltais lapais karštą galvą klostė. Regi kartais karalienei kiek geriau, bet po dienos kitos tos žolės, tie lapai jau nebepadeda, o našlė kad stengiasi, kad stengiasi, rodos, pati karstan gultų, kad tik karalienė sveiktų. Kai kas nors truputį pailsėt kalbina, karalienės kambary kur kamputyje menkai tepasnaudžia. Kaipgi paliksianti, kad jos kaip seserys, kai karalienė labai subloguoja ir niekas nesupranta, ko karalienė benorimi, tik ji viena tesupranta, karalienei įtinka ir kiek palengvėja Negalinti nesergėti, nes žinanti, kokia bėda mylimam mirus, - jos pačios vyras, tvirtas kaip ąžuolas, auksaširdis kaip aniuolas, mirė, kaip žaibu trenktas.

Kad ir kaip visi karalienę slaugė, kad ir kaip našlė ja rūpinosi, karalienė vis menko, menko ir pasimirė. Ašarom ją nuprausė, gražiai palaidojo, ilgai gedėjo. Karalius ir karalaitis labai liūdėjo.

Iš mažumės karalaitis ir našlės sūnus labai draugavo, kartu augo, vienmečiai buvo, o karalienei mirus dar labiau susidraugavo. O jau karalaičiu našlė labiau negu savuoju vienturiu rūpinosi ir karalių Kaip įmanydama ramino. Atgedėjo karalius metus, mato - be karalienės nėra tvarkos karalystėje, reikia vesti. Žinojo kitos nemylėsiąs taip, kaip velione, buvo mylėjęs, bet vesti reikia, tad daug nesižvalgęs ir vedė dvariškio našlę.

Ir vėl gerovė atėjo į karaliaus rūmus: visur gera karalienės akis sužiūri, visiems gera ir maloninga, atkuto ir karalius, o jaunikaičiai -kaip tikri broliai susidraugavo, kur vienas, ten ir kitas. Ar karaliui kas patarė, ar pats sugalvojo, tik ėmė ir įsūnijo našlės sūnų. Raštus surašė, žmonėm paskelbė, ir toliau gyveno gražiai ir laimingai.

Laimingi pragyveno trejus metus, o trečiaisiais pradėjo karalaitis menkti, kad ir ne taip stipriai, kaip velionė, bet panašiai. Visaip žmonės kalbėjo: gal liga persimetė, o gal karalienės šeimoj kokia slapta Šeimyninė liga buvo, niekas nieko atitikti negalėjo. Iš ryto lyg ir nieko, o vakarop - visai menkas. Kad ir sirgo karalaitis, bet dar ne tiek, kad nesuprastų, kad serga, matė, kad ir tarnai gailiom akim žiūri. Suprato sunkiai sergąs, labai graužėsi, o iš tos graužaties dar labiau menko, dažnai blogai ir bemiegojo.

Atsibudo kartą karalaitis labai ankstyvą rytą, kai dar visas dvaras miegojo, niekas nebuvo kėlęs, net ir sargyba snūduriavo. Tyliai išėjo sodan ir sau mąsto: "Kad ir ką besutikčiau, pasiklausiu, ar neišmano mano ligos". Tik kelis žingsnius težengė, o priešais didžiulė gyvatė bevinguriuojanti, visa raudoniu ir auksu žėrinti. Tokios karalaitis nei matęs buvo, nei esant girdėjo, bet, kaip buvo sumąstęs, gražiai pasveikino ir apie savo ligą pasiklausė. "Gerai, kad anksti kėlei, geras esi, karalaiti. O aš žinau tavo bėdą - niekam nieko nesakyk ir padaryk, kaip sakysiu - išsivaduosi. Šįryt nemačiom sukeisk vyno taures, pats paimk įbrolio, o jam pastumk savąją, rytoj sukeisk duoną, o poryt -mėsą, ketvirtoj dienoj karalienė duos tau taurę, o tu prašyk, kad savąją tau duotų, toliau matysi". Susakė, sušnypštė ir nežinia kaip ir kur pradingo.

Pavaikščiojo dar kiek karalaitis po sodą, parėjo, visi jau besiruošią. Kaip lieptas padarė. Ligi vakaro išbuvo karalaitis kad ir neramus, kad ir liūdnas, bet miglos nuo akių nekasė ir sublogavęs nebuvo. O įbrolis lyg ir nesavas. Rytojaus dieną ne mačiais duoną sukeitė. Visą dieną karalaitis lyg ir geresnis, o įbrolis - kaip pamainytas. Nors karalienė pati maišią dalindavo, sugebėjo karalaitis ir maistą sukeisti. Ir vėl visą dieną išbuvo sveikas, netgi palinksmėjo, o įbrolis - visai sublogavo, nepažinti žmonių ėmė, nei šį nei tą šnekėti. Ketvirtą rytą įbrolis pusryčių net ir neatėjo, taip jam bloga buvo, o karalaitis - visai žvalus. Pamotė pripylė taurę karaliui, karalaičiui ir sau ir ragina išgerti už karalaičio pasveikimą. Karalaitis sakosi vargu ar būtų gerėjęs, vargu ar būtų po motinos mirties iš liūdesio nemiręs, jei karalienė jo labiau nei savo sūnaus nebūtų žiūrėjusi, jei nesirūpintų, kaip tikra motina, tad ir meldžias taurėmis apsikeisti. Karaliui ir visiems dvariškiams labai patiko mandagi karalaičio kalba, o karalienė spyriojasi - teišgerie šitą, o susikeisią kitą. Tik kas užtrašėjo, ir ant stalo priešais karalienę pasikėlė didelė ugnies raudoniu ir auksu žaižaruojanti gyvatė. Tiesiasi, tuoj tuoj kirs, geluonį kaišioja, šnypščia ir liepia iš karalaičio taurės gerti.

Tik pridėjo karalienė taurę prie lūpų - pelenų krūvele paliko, gyvatė dingo, kaip nebuvusi, užnuodytą rado ir vyną karaliaus taurėje. Įbrolio pažiūrėti nubėgę tarnai rado jį nebegyvą.

Karalius trečią kartą vesti net nebeketino, karalaitis gražiai pasveiko, o karaliui nusenus paveldėjo karalystę.

**

Numirė karaliaus pati, liko karalius našlauti su trim dukterim. Jaunos dar dukros, menkos šeimininkės, ir pamatė karalius, kad reikia vesti. Išpiršo jam rimtą ir protingą našlę, o toji našlė turėjo vienturtę dukterį, tad ir ėmė karalaitės augti keturiose. Gražiai gyveno, gražiai sutarė, ir visiems naujoji karalienė patiko, per metus kitus net pamiršo, kad tikros trys dukterys, o ketvirtoji karaliaus įdukra.

Gražiai visi gyveno, sutarė, tik pradėjo karalius pastebėti, kad įdukra meilesnė, negu jo tikrosios. Lyg ir labai nenoromis, lyg ir visai netyčia tai geroji širdies ramintoja, tai jos mamytė prasitardavo, kad karalaites skriaudžiančios, žinoma, netyčia, tik neatsargiai išdykaudamos; tai vėl prasitardavo, kad tėvui karalaitės nepakankamai pagarbios. Ir taip, žodis po žodžio, pradėjo karalius nebemėgti savųjų dukterų, o dar kiek palaukęs ir iš karališkų kambarių šeimyninėn išvarė, sunkius prastus darbus dirbti liepė. Tarnai karalaičių gailėjo, bet ką gi padarys, ką gi pasakys? Tarnai balso neturi. Kartais kokį meilesnį žodį joms pasakydavo, gardesnį kąsnelį pakišdavo arba darbą padaryti padėdavo, bet tik labai slapčiomis, nes karalienė labai sargiai žiūrėjo, kad karalaitės sunkiai dirbtų, menkai mistų, prastai dėvėtų. Kas kas, o tarnai labai gerai žinojo, kad didžioji širdies ramintojėlė gerutė tik karaliaus akyse, o kai karalius nemato - ir pašaipi, ir pikta.

Nevienodai savo nelaimę ir karalaites kentė. Vyresniosios numanė, kokia jų nelaimes priežastis, ir visaip galvojo, kaip pamotę ir jos dukterį nurungti, o jauniausioji lik gailiai verkė, tėvelio karaliaus gailavo - kas gi jam atsitikę, kad esąs kaip pamainytas.

Ravėjo kartą karalaites daržą, dvi viename krašte, o trečioji - skyrium. Vyresniosios piktai šneka, o jauniausioji tik gailiai verkia. Tik kur buvusi, kur nebuvusi, tarpuvagyje didelė gyvatė vinguriuoja, šnypščia. "Tik tavęs dar betrūko", - subarė karalaitės. "Ko, mergelės, tokios piktos?" - užklausė gyvatė, ir kad dės karalaitės visas savo skriaudas pasakoti! Kad žinotų kaip įduoti, tai gyvatės nuodų pasiprašytų, tik jau toms pikčiurnoms apgavikėms nedovanotų, nepagailėtų ir tėvo pamokyti, kad toks joms negeras. "Ką žinai, gal ir geruoju viskas versis", - tepasakė gyvatė ir pradingo.

Beravėdama ir jauniausioji aptiko tarpuvagyje gyvatę, gražiais žodžiais pasveikino, pasitraukt prašė - nespėsianti darbo padaryti, bus ir barama, ir alkinama. Gyvatė klausia, kokia gi karalaitės bėda, o karalaitė tiek tepasako, kad jų gerasis tėvelis ar kuo apduotas , ar šiaip susirgęs, tik esąs visai kitoks, kaip buvęs, kaip pamainytas. Kad žinotų, kas tėveliui nutikę, kad kas pasakytų, kaip vaduoti, kad kas kokį gerą žolyną parodytų - nieko nepagailėtų, visą amžių geru žodžiu minėtų, tegu ir paprasta tarnaite būtų, kad tik tėvelis būtų visiems geras ir teisingas kaip seniau. Kad ir kaip gyvatė kalbino, karalaitė apie pamotę ir jos dukterį nė vieno blogo žodžio nepasakė: ką gi, karališkai gyvenančios, matyt, to vertos.

Tris dienas karalaitės daržą ravėjo, tris dienas rasdavo gyvatę, tris dienas ir kalba tokia pati buvo. Trečiai dienai baigiantis sako gyvatė jauniausiajai karalaitei: "Ryt įsigauk vakare karališko kambario nakčiai tvarkyti ir palik langelį neužkabintą, o toliau nebe tavo reikalas". Karalaitė dar klausia, ar tėveliui nieko blogo neatsitiksią. Gyvatė žada, kad karaliui tikrai nieko blogo nebūsią. Padėkojo karalaitė, pažadėjo, jei tėvelis pagerėsiąs, visą amžių gražiuoju minėsianti.

Kaip pamokyta, įsigavo karalaitė kambario tvarkyti ir paliko neužkabintą langelį. Atėjo miegamajan karalius, pavargęs ir liūdnas: supranta, kad negerai jo namuose darosi, bet nei kaip, nei kodėl, suprasti negali, o čia karalienė pasitinka, vyno taurę paduoda. Tik siekia karalius vyno, - šast pro langą didžiulė gyvatė tarp karaliaus ir karalienės, šnypščia, keliasi piestu, geluonį kaišioja, karalienės pusėn kirst taikosi. Kaip stovėjusi, karalienė akmeniu pavirto. "Negerk", - šnypštelėjo karaliui gyvatė ir dingo, tik vynas taurėje rūkti pradėjo.

Pasišaukė karalius nusimanančius, ir tie ištyrę, kad vynas blogomis žolelėmis užtaisytas. Liepė karalius akmeninę karalienę užtvartėje pastatyti, kad visi žinotų, kas klastūnams būna. Jos dukterį iš savo šalies išvijo, o savo dukteris mylėjo kaip ir anksčiau mylėjęs, labiausiai jauniausiąją.

**

Gyveno turtingas našlys, jauną sūnų auginosi, abu buvo geri, darbštūs, sąžiningi, lai gražiai gyveno, turto turėjo. Turėjo turto, tai ir darbų buvo nemaža, ir nusisamdę našlys jauną padėjėją.

Jau kad darbštus, kad klusnus, kad išmintingas, kad sąžiningas pasilaikė, geresnio ir būti negali. Šeimininkas su juo visus darbus aptaria, ne menkiau kaip sūnų myli, o padėjėjas, ką bepatartų, vis gerai išeina, vis pelnas būna. Taip pasidarė, kad šeimininkas vien padėjėjo žodžiu tiki. Kada ne kada padėjėjas mesteri ir žodelį - kad šeimininko sūnus tingstąs, gal ir nedorais keliais einąs, - bet mesteri labai atsargiai. Pirma nieko neklausęs, tėvas pradėjo kada ir pasiklausyti, pradėjo sūnų ir darban spausti. Kad ir ką sūnus labiausiai norėdamas darė, viskas virsdavo taip, kad vėjai naudą išpustydavo. Kartą sūnus prarado didelius pinigus, o samdytasai sugebėjo ne tik atgauti, bet ir daug pelnyti. Supykęs tėvas surašė raštus ir valdžios vyrų patvirtinimą gavo, kad savo sūnumi skiriąs padėjėją, o netikusį sūnų išvarąs iš namų.

Eina jaunikaitis keliu graudžiai verkdamas, per ašaras kelio nematydamas, ir vos neužmynė gyvatės, tik lengvai koja kliudė. Gražiausiais žodžiais atsiprašinėja pykčio jai neturėjęs, kliudyti nenorėjęs, bet tokia jau jo dalia, kad per ašaras nematęs. "Tavo bėda - tai ne bėda, o šiandie vakare tavo tėvas išgers blogais žolynais užtaisyto vyno ir mirs, tai bėda". - "Nežinau, kas tu, sesulyte ar tetulytė, bet jei žinai, per ką tėvas mirs, tai rastum žinai ir kaip tėvą atvaduoti?" Gyvatė kalbina, kad neverta tėvo vaduoti, bet jaunikaitis vienu meldimu prašo, kad pasakytų. "O jeigu tau reikėtų už tėvą mirti?" - "Testą aš mirsiu, bet tėvą vaduosiu, kad tik žinočiau kaip". "Jeigu ir mirties nebijai, lai pasakysiu: greit grįžk ir, kai tėvui duos vyno, maldauk, kad negeriu, o jeigu neklausys, išgerk pats". Vos dėkui pasakęs jaunikaitis atgalios bėgt šoko, bet aplenkusįjį gyvatė Sako, kad ją užantin įsidėjęs nuneštų, tada viskas gerai būsią. Įsikišęs gyvatę dar greičiau bėga.

Kai parbėgo namo, tėvas su įsūniu vakarieniauti ruošėsi, ir įsūnis, įpylęs vyno, prašo drauge išgerti, nes šį vakarą jie pirmą kartą geria kaip sūnus su tėvu. įpuolęs sūnus keliaklupsčiais prašo tėvo to vyno negerti, bet tėvas nė klausyti nenori, tikrąjį sūnų iš namų veja. Kai tik tėvas vyno siekė, sūnus ūmai pačiupęs išgėrė visą vyną ir krito negyvas. Tėvui lyg akys atsivėrė, protas prašvito, kad padėjėjas visą laiką klastas pynė. Puolė prie sūnaus didžiu balsu šaukdamas, bet ką beatšauksi, jei jau ir šaltas. Klastūnas šokosi bėgti, bet gyvatė švirkštelėjo iš užančio scilę, ir klastūnas krito suakmenėjęs. Gyvatė iššliaužė iš užančio, švirkštelėjo seilę jaunikaičiui į veidą - tas atsikėlė lyg miegą miegojęs, akis trina. Net ir nebepamena, kad už tėvą buvo miręs.

Kol tėvas sūnumi atsidžiaugė, gyvatė kažkur dingo, niekas jos daugiau nebematė, o tėvas su sūnumi ilgai laimingai gyveno.

_____

Romantikai pridėliojo gyvačių j mūsų žynių ir burtininkų užančius, tik vargu ar tai buvo gyvatės - gal žalčiai ar gluodenai. O jei gyvatės - gal jau buvo jomis išlaužti nuodingieji dantys ar išspaustos nuodų liaukos?

Tokie jau buvo senieji laikai, kad leisdavo ne tik žmones, bet ir šunis, kates, arklius, vėjus, įvairius daiktus, - kodėl gi neteisti gyvatės? Ir mūsiškis trišakis žadėjimas labai primena teismo posėdį, tik tiek esama skirtumo, kad žadėtojas-gyvatininkas nori ir turi (kitaip negalės atžadėti) teisingai rasti kaltąjį.

Lietuvos statute nėra dievo teismo, nebūta jo ir papročiuose, o Vakarų Europoje - statuto metu ir net vėliau - toks teismas galiojęs. Antra vertus, šamanų ir burtininkų praktikoje įvairūs dievų ar dvasių teismai labai dažni, tai negi mes buvome kitokie? Tikriausiai ne, jeigu neteisieji gyvatės akivaizdoje akmeniu virsta. Daugelį gyvačių galybės pasakų galėtume laikyti detektorinio tardymo embrionu.

Pavasario šiluma, saulė pažadina visus, bet ypač šaltakraujus, tad sąsaja saulė-gyvatė visai nesunkiai suvokiama. Ugnis yra saulė žemėje, tad ir ugnies ryšys su gyvate visai įmanomas. Bent jau mūsų vaizduotėje gyvatė, kaipo saulės globotinė, gali turėti įtakos ugniai. Pasakos, kur gyvatės nesudega, galėjo kilti ir iš to, kad ankstyvais vėsiais rytais gyvatės prišliaužia visai arti prie naktigonių paliktų bebaigiančių blėsti laužų, o kartais net ant pelenų užšliaužia. Sugeba gyvatė ugnine lazda lėkti, sugeba ugnies kamuoliu ar kryžiumi vinguriuotis, sugeba

kur puolusi vienu kartu sudeginti. Ugnine lazda kartais lekiojantis aitvaras ar nebus suvyriškėjęs gyvatės įpėdinis? O pati gyvatė skredančios ugnies pavidalą ar nebus gavusi iš kamuolinio žaibo, visada paslaptingo ir įdomaus, o naktį itin įspūdingo, kryžiais, ratais besisukančio, lazda ištįstančio ir neretai kokį trobesį padegančio?

Suteikė gyvatėms žmonės tokius visuomenines organizacijos bruožus, kokioje palys gyveno, ir gerokai apsiriko, patalpindami ir gyvates į žmonių bendruomenę, padarydami įvykių dalyviais. Ką gi, kai klostėsi gyvatines pasakos, jau būta džiaugsmų ir liūdesių, pykčių, pavydų ir pasiaukojimų. Visa tai labai sena, ir ne per seniausiai galvojome, kad tai būdinga žmonėms. Bet, vystantis zoopsichologijai, panašių bruožų aptinkame pas gyvūnus, bent jau aukštesniųjų sistematinių pakopų. Gyvačių gadynės visuomenė gan gerai žinojo ir nuodingas, ir narkoti­nes žaliavas. Veikimą, matyt, pastebėjo daug kas ir taip tiksliai, kad galima nuodingųjų augalų grupę atpažinti, bet naudoti galėjo nedaugelis, tad ir paslaptingais tie augalai atrodė.

Gyvatės nekalba, neturi kalbos organų, o girdėti kalbančią gyvatę ar galima? Tikriausiai taip. Didelių rūpesčių kamuojamas žmogus labai dažnai būna greta teisingo sprendimo, tačiau jo nepastebi, o netikėtai kur nukreipęs dėmesį tarsi praregi. Taip jam gali patarti ir nelauktai sutikta gyvatė.

Nedaug apsiriktume manydami gyvates atspindint matriarchatinę kultūrą, greičiausiai, akmens amžiaus kultūrą. Labai jau nedaug minima metalų, o ir minimieji galėjo vėliau prilipti; galbūt su žalvariu j mūsų kraštus atėjo patriarchatas, - juk ir žaltys dovanoja žmogui daug metalinių daiktų. Bet psichologijos išmanymas, nuodingųjų ir narkotinių žolių pažinimas matriarchate buvo ne toks jau menkas. Laiko tam tikrai pakako: narkomanijos, bent jau sezoninės, pradmenys žinomi ir tarp gyvūnų, pvz., plėšriųjų, kanopinių, žinomi ir visų, kokias tik begalime aptikti, pirmykščių bendruomenių narių tarpe.


GYVAČIŲ PIKTYBĖ

Pasakojama, kad kadaujoj, o gal ir dar seniau gyvatės piktybės neturėjusios, tada jos ir karūnas nešiojusios, bet pametusios ir dėl to pykstančios, surasti negalinčios. Jei gyvatės savo karūnas susirastų, nebeturėtų piktybės. Tada ir tarp žmonių nebebūtų pykčių ir visi gražiai gyventų. Sakytume, aukso amžius būtų.

**

Sumaniusios gyvatės pasidaryti alaus, bet neturėjusios apynių. Gailis pasišovęs pabūti apyniu. Padariusios gyvatės alų, gailių primerkusios, apgirtusios, susivaidijusios, susipešusios, ir po šiai dienai negalinčios piktybės pamesti.

Dar pasakojama, kad ne gailis, o sotvaras gyvatėms galvas susukęs. Minimas ir kažin koks piktas žolynas, susukęs galvas, - atpažintų jį gyvatės, piktas girtumas praeitų, tada nebeturėtų piktybes, ir joms, ir visiems būtų labai gera.

**

Senų senovėje gyvatės, kaip ir žalčiai, buvusios geros, kaip ir žalčiai neturėjusios piktybės, turėjusios ir tokią pat, o gal ir didesnę galybę negu žalčiai. Bet susivaržiusios su Žalčiais, kieno galybė didesnė. Žalčiai gyvatėms karūnas nukilnoję, tai pasikėlę didžiausi pykčiai ir toks triukšmas, kad neapsikentęs Perkūnas gyvates, o ne žalčius subaręs, per tai ir dabar neužgriaustos gyvatės esančios be piktybės, o užgriaustos piktos, ir jų liesti nebegalima.

**

Kadaujoj žmonės ir visa kas gyva gyveno santarvėje ir jokių pykčių nebuvę. Kad kam reikėjo kokį medį nukirsti, Žuvį pasigauti ar žvėrį nukauti, netgi uogą ar riešutų kekę nuskinti, skindavę ir imdavę, bei tik gražiai pasiprašę, prašomajam sutikus, ir tik tiek, kiek reikia. Pirmieji išdargę žmones: ne lik sausuolius, vėjovarčius kirtę, bet ir gyvą medį; ne tik seną mešką, kuriai kaulus nešioti sunku, bet ir vaikus bevedžiojančią mušę, ir kitokį žvėrį medžioję ar žuvį švintėse (švintė - vieta, kur tam tikru metu draudžiama žvejoti, pvz., nuo laidos ligi patekėjimo) gaudę, ir ne tiek, kiek būtina, o visai netausodami, net ir dėl pramogos. Tada visi medžiai ir kili augalai, visi žvėrys, paukščiai ir žuvys šokosi prašyti, kad reikia žmones, jei nesitvarkys gražiuoju, didelėm bausmėm nubausti.

Nuėję pasiuntiniai pas žmones, bet nei su visais, nei su kuriuo vienu žmonės gražiuoju nesikalbėjo, gražiai medžioti ar žvejoti nesižadėjo.

Pasakojama ir taip, kad dar blogiau buvę - žmonės pažadėję gražiai elgtis, bet netesėję. Ir tą kartą, ir antrą, ir trečią kartą.

Ar iš pirmo, ar iš trečio karto su žmonėmis nesusitarę visi gyvūnai Saukėsi žmonėms keršto ir nutarę juos piktybe baust. Gauti tai gavę piktybę, tačiau niekas nenorėjęs jos imti, kol galų gale įprašę gyvatę.

Paėmė gyvatė piktybę, smarkiai nubaudė žmones, bet nebegalinti atsiminti, iš ko tą piktybę gavusi, o neatsimindama nebežino ir kam piktybę atiduoti. Neatidavusi piktybes gyvatė negalimi užsidėti karūnos, ją tebenešiojąs žaltys. Jei gyvate atsimintų ar kas jai pasakytų, kam piktybę atiduoti, gyvatė atgautų savo karūną, būtų tvarka geresnė, negu dabar yra.

**

Sako, esą gyvatė ne amžinai karūną praradusi, kartą per šimtą metų tris dienas karūną nešiojanti ir tada piktybių nedaranti, netgi visokius gerus pamokymus ir dovanas duodanti. Jei kas, gyvates dovaną gavęs, palinkėtų "kad amžinai karūną nešiotum" arba gražiais Žodžiais dėkodamas pasakytų, kad gėrybe esanti didesnė už piktybę, - gyvatė nebetektų piktybės, ir visi gražiai gyventų, nebūtų nei skriaudų, nei neteisybių.

**

Nusimanantys gyvatininkai pasakoja, kad gyvatės piktybė nėra tikra piktybė, o tik bausmė kaltiesiems. Ne savo valia gyvatės piktybę turinčios, tad ir negalima jų dėl piktybes kaltinti.

Tie patys išmintingi gyvatininkai sako, kad gyvates galinčios kartais apsirikti, nubausti nekaltąjį, tada jos turinčios piktybe, atsiimti. Bet ir netyčiom ar nekaltai gyvates kirstas neturįs gyvatei pykčio I turėti, nes nuo kirstojo pykčio didėjanti gyvačių piktybe. Jei gyvatė i kirtusi kaltąjį ir, labai gražiai prašoma, sutinkanti savo piktybę atsiimti, lai gyvačių piktybe mažėjanti: o gyvates nenorinčios begalybes į likti, lai kai kirstas kaltas, gyvates reikią labai labai gražiais žodžiais prašyti.

**

Nė kiek ne rečiau nusimanantys gyvatininkai sako, kad gyvatės piktybė esanti visai ne piktybe, o tikra teisybė, - gyvatė kertami nebūtinai tuo kartu jai nusikaltusį, o baudžianti bet ką ir bet kada nusikaltusį, ypač nuskriaudusį mažesnį ar silpnesnį. Kas teisus, galįs per gyvatyną eiti, gyvates jo neliesiančios. Ir dar gyvatė galinti bausti ne tik patį kaltąjį, bet ir jo vaiką, giminę ar gyvulį.

_____

Ir tokių, ir panašių pasakojimų pas gyvatininkus pasiklausyti galima, tik negalima pasakyti, kad jie būtų labai nuoseklūs ar kad vienodai aiškintų gyvačių piktybės atsiradimą. Ką gi, sakytinės istorijos tikslumas ne toks jau didelis, bet kelios temos vertos dėmesio.

Gyvatės turėjusios karūnas, turėjusios ir galybę, ir tikriausiai geruoju galybes neatidavusios. Labai gali būti, kad, perkeldami gyvatėms žmonių bendruomenės bruožus bei įvykius, gyvačių karūnos praradimu mūsų proprotėviai aiškino matriarchato žlugimą. Tikriausiai būta kovų, ir ne bet kokių: labai gali būti, kad besivaržant dėl valdžios buvo naudojami ir gyvačių nuodai. Vargu ar priešistorijos įvykiai labai skyrėsi nuo istorinių, o istorinių atvejų, kai buvo vienaip ar kitaip pavartoti gyvačių nuodai, žinoma daug.

Žemdirbystė jau buvo žinoma matriarchato gadynėje. Buvo žemdirbiškos šventės ir, be jokios abejonės, buvo bendros puotos. Tikriausiai buvo ir alus ar stipri gira ar koks kitas alkoholinis gėrimas, - pasigaminti alkoholinius gėrimus, nors ir silpnus, moka visos pirmykštėj tautelės, net ir nepažįstančios žemdirbystės. Ne taip jau pramanyta galime laikyti ir pasakymą, kad gyvatės neturėjusios apynių. Ne visur vienu metu apyniai atėjo j alų: kartino alų ir puplaiškiais, ir sotvaru, ir pelynais, ir gailiais. Jie nėra patys geriausi priedai alui, bet didelių nelaimių - ypač jau įprasti vartoti - pridaryti negalėjo.

Narkotinių žaliavų vartojimas gerokai vyresnis negu žmonija: valerijonais apsisvaiginti mėgsta ne tik kates, bet ir katinų šeimos plėšrūnai. Panašu, kad kiaunės ir jų giminaičiai taip pat nutuokia apie kvaišinančias medžiagas. Narkotinių augalų, ypač per rują, moka susirasti kanopiniai. Dešimtis narkotinių medžiagų žino įvairių tautelių žyniai, šamanai. Negalėjo būti išimtimi ir mūsų proprosenelės. juolab kad narkotinių augalų ne taip jau mažai turime. Pasakojimo prasme galėtų būti tokia: visos stipriai veikiančios, tuo labiau narkotinės žolės įslaptintos ir dargi slaptų slapčiausiai: jų vartojimas patikimas tik išimtiniams žinovams. O jei vienokiu ar kitokiu būdu paslaptis nebuvo išlaikyta? Blogybių galima tikėlis labai daug. Tarkime, matriarchato ir patriarchato varžybos buvo labai aršios, besi gindamos iš paskutiniųjų žiniuones-raganos pasako žolynus daugeliui moterų. Tai pergales neatneša, bet ilgesniam ar trumpesniam laikui sukelia narkomanijos bangą. Didžiule blogybe, ypač prisimenant, kad tos gadynes žmones buvo mažiau rafinuoti, ir pragyvenimui užtikrinti reikėjo žymiai daugiau fizinių jėgų. Aišku, ne visi užmiršo piktuosius žolynus, bet apie juos šnekėti tikrai užmiršo. Tačiau didžiosios nelaimės, didžios piktybės laikų prisiminimas liko.

Gyvatės vienaip vertinamos po griausmo, kitaip ligi jo. Priežastis gali būti labai paprasta: pavasario pradžioje, tiksliau žiemos-pavasario riboje gyvatės mažai aktyvios, tikram pavasariui prasidėjus atšyla, atkunta. Pavasaris dažnai prasideda griaustiniu. Labai natūrali ir paprasta sąsaja. Kad ir kaip siautėtų perkūnas, kad ir kaip griaustų, kad ir medį, sodybą ar girią uždegtų, pasiautėja ir turi nurimti, saulė jį nugali. Kronikininkai, o dar labiau romantikai pridovanojo mums dievų, kurių nė pėdsakų nėra liaudies medicinoje. O liaudies medicina geriausiai išlaiko senuosius dalykus, nes sveikata visiems ir visada buvo svarbi. Tiesa, Perkūnas dar šiaip taip minimas, tačiau labai jau menkos jo pareigos - įžūliems kipšams į pasturgalius pliekti. Numestos jo kulipkos tinka masažui. Ne kuo stipresnis Perkūnas ir pasakose, į valdovus jis galėjo pradėti keltis tik besivystant feodalizmui. Gyvačių ir Perkūno sąsaja turėtų būti tik sezoninė.

Nebe pirmą kartą žmogus konfliktuoja su gamta. Vienur nualinęs kitur braunasi, - taip kilnojosi ištisos gentys, genčių sąjungos, o jų pastūmėtos ir kitos tautos. Ne visi kilnojimaisi ir ne vienodai stipriai mus lietė, bet ir dėl antropogeninių bei klimatinių priežasčių konfliktų su gamta būta ne vieną kartą. Tad ir gyvatinėse pasakose įžiūrėję jų pėdsakų gal nelabai klystume. O kas link aukso amžiaus - jis visada praeityje. Tokia jau žmogaus atmintis ir tokia viltis, kad tikima galimybe grįžti. Šiuo atveju ar per gyvatės galybę, ar per jos piktybę nieko ypatingai naujo turbūt nerasime.

Gyvatė lyg ir ne pati pikta, o tik baudžia. Ką gi, visai gali būti, kad gyvatynai buvo tam tikromis "dievo teismo" vietomis - išėjai sveikas, nepakirstas - teisus, kirto - kaltas. Šiek tiek tiesos esama "dievo-teismuose" - baimės saistomas visada būna silpnesnis: kai gyvatynu net dabar eina gyvačių bijantis ir nebijantis, tai nebijantis eina ir, nueina gal nieko nepamatęs, nieko neužmynęs, o bijantis ir daugybę pamato, ir besisergėdamas užmina. Panašūs dalykai matomi pirmykštėse tautelėse, galėjo taip elgtis ir mūsų prapramotės ar protėviai. Mūsiškės gyvatės nėra labai nuodingos, mirtini įkandimai labai reti, bet - galėjo gyvačių nuodus, tikriau gyvačių įkandimus vartoti ir mirties bausmėms.' Ir vėl - vargu ar mes labai nuo jų skyrėmės. Nereikėtų pamiršti, kad" baimė ne taip jau mažai reiškia dabar, o pirmykštės kultūros žmonėms psichiniai poveikiai buvo kur kas stipresni, tad ir įkandimas drauge su bausmės baime galėjo veikti žymiai stipriau. Na, o jeigu įkąstasis ir pasveiko, tai prisikentęs baimės, sunkiai sirgęs, vargu ar vėl drįs nusikalsti.


ŽALČIAI IR GYVATĖS

Gyvačių ir žalčių giminystę suvokti nesunku. Žaltys nenuodingas, jis buvo laikomas sodybose. Kiek sunkiau suprasti, kodėl beginklis žaltys viršesnis už gan gerai ginkluotą gyvatę. Tikriausiai ne dėl karūnos žalčiui viršenybe.

Šmėkšteri vienoje ar kitoje pasakoje ir gyvates karūna; net ir pyktį gyvate gavusi, kad karūną praradusi. Bet gyvačių karalienes lyg ir nėra. Tiesa, kalbėdami apie gyvatę, gyvatininkai mini ne kokią konkrečią gyvačiukę, o gyvatės esybę, lyg ir gyvates galybės sumą. Ir ne kiekvienam leista gyvatę vardu minėti, - net ir žadėtojai dažniausiai kreipiasi šaukiamais vardais (sesyte, tetulyte) arba nusakomaisiais: vigura, ruta (rutuoti, rutautoti - vinguriuoti, daryti vingius, lėtai tekėti). Rečiau minima šliaužiančioji, išsineriančioji ir pan. Gyvatės vardo tabu griežtai paisoma, o žalčio ne.

Kreipiantis į žaltį dažnai suminimas ir jo vardas - "Želmine -Žalkti", minima ir insignija - saulės karūna, ir titulas – „žalčių arba gyvačių karaliau". Žaltys ne tik vyriškesnis, bet ir labiau, pažengęs feodalizmo keliu. Ne atsitiktinai žaltys viršesnis: patriarchatas ir smulkusis feodalizmas atėjo į matriarchato visuomenę ir nugalėjo ją. Tad savaime suprantama, kad piktybė priklauso nugalėtiesiems, nes taip visada istorijoje yra ir buvo. Liaudies medicinoje ryškiai vyrauja matriarchatas - matyt, jau buvo susiklosčiusi pakankamai darni žinių ir mokymo sistema, be to, giminės palaikymo atžvilgiu moterys dešimtį kartų vertingesnės už vyrus: nuo vieno vyro vaikų turėti gali kelios, o pats vyras negali nei pagimdyti, nei išmaitinti. Liaudies medicinoje viskas nesunkiai paaiškinama, bet ir teisyne, ir kituose papročiuose mes išlaikėme kur kas daugiau matriarchato žymių. Pagaliau ir saulė mums liko motule. Kad ir labai trūksta tikslesnių užuominų, bet galima daryti išvadą, kad indoeuropietiškosios kultūros nešėjai nedaug kuo nuo mūsų tesiskyrė, tebuvo tik kitos ekonominės struktūros, kurių irgi ne tiek daug tebuvo, turėjo ir šios asimiliuotis. Be to, virvelines kultūros indoeuropiečiams gyvulių augintojams pragyvenimo šaltinis buvo ne toks garantuotas kaip žemdirbiams, tad pirmieji, nugalėję, patys buvo nugalėti. Gausybe išlikusių kalboje senų indoeuropietiškų formų irgi rodo, kad mūsų kalbos indoeuropietiškas pagrindas senesnis negu atkeliavusiųjų gyvulių augintojų - irgi indoeuropiečių. O tai galėjo būti tik tuo atveju, jei kalbos buvo labai panašios. Gyvulininkystė, be abejo, labai svarbi ūkio šaka, bet ateiviams įsivyrauti, matyt, galėjo turėti reikšmės jau įsisavinti metalurgijos pradmenys ir polinkis prekybai ir mainams. Nė viena struktūra geruoju neužleidžia savo pozicijų kitai. Aišku, neužleido jų ir matriarchatas, tad kitaip ir būti negalėjo: žaltys turėjo būti geresnis, nors ir beginklis, bet galingesnis, o moteriškoji šliaužūnų dalis - pikta. Gyvačių nuodų gavyba ir vartojimas, ko gero, atėjo taip pat iš matriarchato.

Geras galingas žaltys beginklis. Bet turi Želmis ne tik karūną, bet ir puikius žvynų šarvus, nors jie, tiesą sakant, jo lyg ir negina. Turi ir durklą ar kalaviją, nors ir šis - ne pulti ir ne apsiginti, o žemės plutai pradurti, kad daigas galėtų dygti. Ne bet koks tas durklas, o gryno aukso (o gal ir žalvario), tvirtu kotu, su saule (bumbulu) koto gale ir trumpa plačia geležte, koks yra žalčių ir gyvačių mėgiamos dricžlielės (Ophioglossum) lapas. Labai jau matytas toks durklas, labai panašus į mikėniškąjį. Kur Mikėnai, o kur mes! Bet jei Mikėnus galėjo trypti achajai, labai gali būti, kad netoliese praėjo ir mūsų protėvių dalis. Antra vertus, žymių, labai panašių į mikėnišką durklą, esama ir Britų salų akmenyse. Mikėnai turėjo gerą laivyną, galėjo ir mūsų krantus siekti. Gaila, vien durklo nusakymo mažoka ryšiams kurti, kad bent kaulinis panašios formos atsirastų.

Didžiausia mįslė gyvatininkams - gyvačių ir žalčių sužeidžiamumas. Gyvatė sužeidžiama lyg ir per nelaimę, negali suretėti, dėl to ir nebeturi galybės. Tačiau bent jau dalis su galva (juk gyvatės labai protingos, numatančios) galėtų privinguriuoti prie kitos dalies ir taip paeiliui, bet ne, - laukia, kol žmogus tinkamai ją sudėlios, laukia, nors ir rizikuoja, kad ligi saulės laidos nespės susijungti. Ištinka gyvatę ir kitokios nesėkmes: įsispraudžia į kelmą, nors, turėdama didžią galybę, galėtų tą kelmą suardyti. Patekusiai į sunkumus gyvatei daugiau rūpi išbandyti pasirinktąjį, o ne pagalbos iš jo sulaukti.

O štai žaltys tarsi ieškote ieško, kad kas jį sužalotų: šienaujantiems nuotakų broliams leidžiasi dalgiais sukapojamas, puola po žirgo kanopomis.

Tauragniškiams labai žinomas pasakojimas, kad turkų kare buvo ir jaunas kareivėlis Biriukas. Besirūpinanti motina meldė žalčių karalių parodyti ir pamatė ties sūnaus galva iškeltą turko kardą. Sumeldė žaltį vaduoti ir apalpo. Grįžęs sveikut sveikutėlis Biriukas pasakojo, kad turkas jo vos nenukirtęs, bet arkliui staiga suklupus kardas nekliudė. Gyvas likęs ir turką nugalėjęs Biriukas pamatė, kad jo arklio kojos žalčio supančiotos, o pats žaltys kanopomis stipriai sužalotas.

Taip iš visų savo žygių Želmis visada grįžta baisiausiai sukapotas. Kam to reikia galiūnui, galinčiam vienu akimirksniu nuo Tauragnų nulėkti į Balkanus?

Žalčių karalius Želmis buvęs žmogus, galiūnas* pikto Gegužio žalčiu užkeiktas, ir jo pilis Luodin nugramzdinta. Ten jis esąs žmogus, o pasaulyje - žaltys. Jo poelgiai lyg ir būtų kaltės atpirkimas ar vadavimasis iš užkeikimo, bet išsivadavimui reikalingas laikas ir didelė merginos kantrybė, o ne paties Žeimio kančia. Kiek gyvatininkai apie žalčių karaliaus sužeidimus, jo kančią bekalbėtų, kiek begalvotų, mesijiškų atpirkimo žymių ten neranda. Neradę kitokių motyvų, žalčio veiksmus teisina kaip ir jų seneliai bei proseneliai "kad didesnę Šlovę įgytų". O gal tai kaip lik ir yra pats tikriausias motyvas? Medžiotojų ir karių gentyse labai išsivystęs paprotys įšventinamus paauglius į jaunuolius išbandyti kankinimais. Neturime rašytinių žinių, kad taip būtų elgęsi baltai, tačiau vargu ar panašaus kultūros lygio papročiai buvo labai skirtingi. Galbūt ieškote ieškodamas įvairių kančių, žalčių karalius Želmis ir eina iš vienos vyriškumo pakopos į kitą? Gal panašių motyvų galima būtų rasti ne tik liaudies medicinoje, bet ir kitose tautosakos šakose, deja, dažnai mažiau senųjų įvaizdžių beišlaikiusiose.

Kokie bebūtų žalčių ir gyvačių santykiai, žalčiai ir gyvatės yra saulės vaikai ir jos globojami (ligi saulės laidos nesuretėjusi gyvatė žūstanti). Vadinasi, jie - seniausios mūsų protėvių saulės ir žemės pasaulėžiūrų atributai.


ŽMONĖS IR GYVATĖS

Apie gyvačių tarpusavio santykius pasakojimų turime ne taip jau daug, ir nė vienos tokios pasakos ar žadėjimo. Kiek daugėliau aiškinamųjų pasakojimų, kodėl gyvatės įgijusios ar praradusios vieną ar kitą ypatybę. Tai tarsi mokomoji medžiaga ir paprastam žmogui, ir gyvatininkui, - kad žinotų, kaip su gyvatėmis bendrauti, kaip jų būdą perprasti. Didžiausioji pasakojimų apie gyvates dalis - gyvačių ir žmonių bendravimas.

Negalima netikėti zoologais: gyvates vengiančios žmonių. Kas pats nors truputį stebėjo gyvates ar, gyvatę pamatęs, galvos nepametė, labai lengvai įsitikins, kad jos tikrai vengia žmonių ir puola tik labai įkyriai persekiojamos ar netikėtai užkluptos. Pasakų gyvatės kitokios. Jos pačios pradeda bendrauti su žmonėmis, ieško žmogaus pagalbos, nors, regis, galėtų ir be jos išsiversti, tikrina pasirinktojo būdą. Gamtos gyvatės ir pasakų gyvatės elgiasi visai skirtingai, tad neapsiriksite manydami, kad pasakų gyvačių elgesys atspindi mūsų protėvių elgesį. Tęsdami šią mintį, galėtume manyti, kad panaši atranka turėjo galioti amžiaus pakopose - iš vaikų į pusbernius ir pusmerges, iš jų - į jaunimą ir pan. Brandos cenzas.

Brandos laipsnius tenka pereiti visiems, gal tik išskiriant vieną kitą augalą - nebrindalą, bet toli ne visi, įrodę brandumą, būna kokių svarbių specialybių verti: žolininke ar žolininku, kraujaliu (sugebančiu sustabdyti - užkalbėti kraują) būna tik vienas iš visos giminės, iš kelių bičiulių tik vienas būna vaškeliu, o tvoska, mokančiu paruošti patį geriausią, tviskėte tviskantį vašką, iš kelių vaškelių tebūna vienas. Ir gyvatininku būti toli nepakanka gimti gyvatininkų šeimoje; gyvačių santykiuose su žmonėmis, ko gero, galima įžvelgti ir atrankos sistemą įvairių uždarų specialybių kandidatams. Būdinga, kad gyvates dažnai pasirenka bendrauti ne šiaip sau vidutinius, niekuo neišsiskiriančius, bet būtinai gerus, darbščius, dorus ir - nerimstančius, ieškančius. Mūsiškėje liaudies medicinoje lengvai galime matyti tris gydytojų pakopas. Pirmoji - žinantys pačius bendriausius dalykus, pažįstantys vieną kitą augalą ir gebantys nurodymus vykdyti. Jais gali būti visi suaugę, ir sveiki Šeimos ar bendruomenes nariai, net jaunimas ir vyresnieji paaugliai ar gyvesni vaikai. Antroji pakopa - jau specialistai, sugebantys žadėti (nors ir ne visi moka surasti kaltąją gyvatę ar kitą gyvūną), nurodantys, kokį augalą ir kaip vienu ar kitu atveju vartoti, galintys labiau žinančiųjų žodžius persakyti. Tokių specialistų beveik kiekvienoje šeimoje buvo, o jau didesniame kaime-tikrai nevienas. Aukščiausioji pakopa: ne tik pasakantys, ką daryti, bet ir išmanantys, kodėl taip, o ne kitaip, sugebantys patys žadėjimus sudėti ar naujus vertingus augalus pažinti, savus miklinimo (masažavimo) ar vanojimo būdus sugalvoti. Tokių per visą kerą (lyg ir klaną tėvo ar molinos linija) koks vienas būdavo. Tai kuriančioji specialistų dalis, kuriai, aišku, nerimstantys, ieškantys galėjo greičiau tikti.

Labai įmanoma, kad žmonių - gyvačių santykiuose galėtume aptikti ir bendravimo su svetimaisiais, kitagenčiais normų. O tokios normos turėjo būti, nes sandūros taškų buvo labai daug.

Negerus savo darbus darydamos raganos žibina žvakutę, degančią mėlyna liepsna. Gal ir ne visai mėlyna, bet melsvoka liepsna dega gyvatės taukai. Vadinasi, kažkas lydė ir gyvačių taukus, ir žvakeles žibino, nors gyvačių taukus būtų patogiau spingsulėje žibinti. Žibino raganos melsvą liepsnelę negerus darbus darydamos, - o juk užmušti gyvatę kur kas didesnė nuodėmė, negu užmušti žmogų. Žmogžudžiui gali tekti pragare degti, o užmušus gyvatę, kaip aiškino Laurinavičienė-Raupienė, ir pragare nebebus kam degti: sąmoningai gyvatę užmušusio miršta ne tik kūnas, bei ir siela. Taip galvojama gyvačių karalystėje.

Užmušk gyvatę, ir keturios dešimtys nuodėmių bus atleistos - įsitikinę graikai, bulgarai ir kiti Balkanų gyventojai. Tarkime, jų gyvates gerokai nuodingesnės už mūsiškes, tad ir naikinti jas gali kilti didesnis noras. Bet ne vienuose Balkanuose ne itin saugu šliaužūnui. O gluodenai Dzūkijoje? Dzūkų žadėjimų turinys maždaug vienos temos: „Ponas Dievas, Pana Marija (ar koks kitas šventasis) ėjo ir gyvates lazda (kartais geležine) mušė (...). Pana Marija (ar į kitą ėjusį kreipiamasi), duok man lazdą, eisiu gyvačių mušti. Kaltų ir nekaltų, bile gyvačių". Labai dažnai tie užkalbėjimai sudėti neįmanomai darkyta lenkų kalba. Akla neapykanta gyvatėms į Dzūkiją bus atėjusi iš itin krikščioniškos Lenkijos, lenkiškoji įtaka aptinkama ir liaudies medicinoje. Nors ir krikščioniška, bet ji labai skiriasi nuo, sakytume, mokslingos suliaudėjusios Pabrėžos medicinos Žemaitijoje.

Nors senaisiais laikais mąstymo poslinkiai ir pasaulėžiūros pasikeitimai vykdavo žymiai lėčiau negu dabar, keitėsi ir pasaulėžiūra, ir įvairūs įvykių vertinimai. Kai kurie pasikeitimai, nors nelengvi ir skausmingi, vykdavo mūsų pačių visuomenėje. Matriarchatą keitė patriarchatas, smulkius valdytojus - feodalai ir stambesnės kunigaikštystės. Kitos naujovės buvo varu primestos - krikščionybė, baudžiava ir pan. Net ir saviems pasikeitimams vykstant, naujos pažiūros bei sanklodos nustumia, sumenkina senąsias, o varu atsiradę pasikeitimai ne tik nustumia, bet ir suniekina, verste apverčia anksčiau buvusius. Mūsų protėviams gyvatė buvo gamtos dalis, gyvenanti tais pačiais dėsniais, kaip ir jie patys, netgi tam tikra teisybės nešėja ar įkūnytoja, o krikščionybei gyvatė tapo velnio pagalbininke, o gal ir velnio įsikūnijimu. Aišku, kad ir dalis gyvatininkų, netapusių tikraisiais, pasisavino gyvačių niekinimą, jas tapatino su velniais, drauge ėmėsi ir įvairių juodų raganiaus darbų.

Beveik visoje Lietuvoje gyvatės gaudomos vaistams - ar sau, ar iškepti neėdrioms kiaulėms. Bet su viena išlyga: galima gaudyti tik neužgriaustą gyvatę. Griausmui nugriaudėjus, gyvačių liesti nebevalia. Draudimai tam tikru melu medžioti ar kitaip gaudyti vienus ar kitus gyvūnus žinomi. Matyt, protėvių pusėtinai nusimanyta apie gamtosaugą ir reprodukciją, tad ir gyvates - ne išimtis. Ar gyvates galima kaip nors sieti su pačiu griausmavaldžiu - liaudies medicinoje vargu berasime atsakymą, labai jau mažai ten dėmesio skiriama Perkūnui. O dėl vaistų, - gyvatės nuodai baltyminiai, ir aukšta temperatūra juos suardo. Žinia, bet kokios keptos mėsos kąsnelis kiaulėms gali sužadinti apetitą. Sakoma, kad suardo gyvatės nuodus ir degtinė, bet jei toks vaistas veikia, tai tik psichoterapiškai: jei nuodai ne tokie stiprūs, ir tikėsi, kad pasveiksi, tai greičiau ir pasveiksi.

Mūsiškės gyvatės bent po griausmo gali būti saugios. Dar labai neseniai, maždaug prieš šimtą metų, Vakarų Europoje jos buvo vadinamos miško unguriais, gaudomos be jokių svarstymų, užeigose ar namuose čirškinamos. Kinams bei jų pietiniams kaimynams ir šiandien gyvatė ne tik maistas, bet ir skanėstas. Nepeikia gyvatienos ir smauglienos indėnai, ją mėgsta ir kai kurios negrų tautelės. Mėsa skoniu panaši į vištieną. Vargu ar mūsų protėviai itin daug nusimanė apie gyvates vietą gamtoje. Gal sotesni už kaimynus būdami, o gal geriau išlaikę senosios pasaulėjautos likučius bent po griausmo gyvates pasaugodavo. Neblogai ir tai.


GYVATĖS IR GYVATININKAI

Kas tikras gyvatininkas, tas negali bitininku būti. Lyg ir griežta taisyklė, bet ir didieji Aukštaitijos gyvatininkai turėjo bičių. Kaip ir didieji bitininkai žinojo vieną kitą žadėjimą ar išmanė gyvačių gyvenimą. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas vienai tų sričių, o kita likdavo buitine, nesiekiant aukštumų joje. Kodėl bitininkas negali būti gyvatininku, o gyvatininkas - bitininku? Kad ir daug, labai daug apie tai šnekėdavosi tarpusavyje ir gyvatininkai, ir bitininkai, tačiau niekaip negalėdavo išspręsti, kodėl taip yra, kodėl bandantį abi sritis jungti bitė ar gyvatė (dažniausiai buvusioji pagrindinė), lyg keršydama už neištikimybę, staigia mirtimi arba sunkia liga baudžia? Tik davatkoms viskas labai aišku buvo: bitelė Dievo, vaško aukso žvake ant altoriaus dega, o gyvatė - velnio. Velnio Tarnams nedera su šventomis bitelėmis maišytis.

Kad ir daug apie gyvačių piktybę šnekama, bet niekur nėra pasakyta, kad gyvačių piktybė iš velnio. O ir pačiam velniui, be religinių legendų, toks jau menkas vaidmenėlis beskiriamas, kad jį kiekvienas gudresnis piemuo ar siuvėjas apmauna. Ne tokiam gyvatėms piktybę dalinti. Antra vertus, ir gyvates savo piktybe nesidžiaugia, o atvirkščiai, dažnai dovanas žmonėms duoda ar šiaip padeda, kad, geru žodžiu paminėtos, galėtų piktybes atsikratyti. Gal jei mūsiškės gyvatės būtų nuodingesnės, ir jų piktybė labiau su blogosiomis jėgomis sietųsi. Matyt, ne iš velnio tas pyktis atėjo.

Ne tik vaško žvakė ant altoriaus degė. Ne vienas žymių žymiausias gyvatininkas - kad ir Sėlos (ar Meldutiškio?) Petras Deveikis - prie altoriaus patarnaudavo, buvo vos ne profesinis zakristijonas. Ir degino, ir nuodėmės nebijojo. Bene po seno ramaus Vitkaus atkėlė į Tauragnus klebonauti Bamblauską. Ėmėsi daugelio reformų, gal ir reikalingų parapijai, bet labai neįprastų parapijonims. Be visokių finansinių pertvarkymų labai griežtai puolė ir prietarus, iškeikė visus žadėtojus ir panašius, pagrasė neleisiąs kapinėse laidoti ir t.t. Atsivertimui ir generalinei išpažinčiai davė labai striuką terminą. Antrajam pamokslui Bamblauskui stulą padavė jau kitas zakristijonas. Išėjo Petras ūkininkauti į Sėlą ir tiek. Klausiamas, kodėl taip ūmai ir būtent taip apsisprendė, atsakydavo: "Žadėjimas nuo Dievo, zakristijonystė - nuo klebono". Bamblauskas daug ką modernino, buvo ir veislinį bulių atsivežęs, - ir atsitik man taip, kad šį gyvate kirto. Veterinoriaus tuo laiku Tauragnuose nebuvo, šokosi pas vieną kitą miestelio žadėtoją, tie išsigynė negalį žadėti, - negi aiškinsi nenuovokiam klebonui, kad pykčio turinčiam žadėjimas nepadės, o visa parapija girdėjo, kokį pyktį gyvatininkams klebonas turėjo. Neradęs vietinių siunčia "zvanyką" (zvanykas - špitolės vyriausias elgeta, į kurio pareigas įėjo ir triskart per parą skambinti bažnyčios varpais) Sėlon, raštelyje buliaus vardą ir plauką nurodo, o žodžiu persakyti liepia: jei atžadėsiąs, zakristijonu vėl būsiąs. Perskaitė Petras raštelį, pasiklausė "zvanyko" kalbos ir pasakė: "Reikėtų nežadėt, bet gyvulio gaila". Užžadėjo pasiūlytą duoną, suduot buliui liepė. Bulius pasveiko, Deveikis zakristijonauti negrįžo: "Ne dėl klebono žadėjau, gyvulio gaila". Gal ir labai ilgai būtų parapija ūžusi, ar tik nebūtų gandas ir vyskupo siekęs, bet Bamblauskas greit mirė, širdininkas buvo, o parapijos nuotaika sveikatos negerino. Vienas kitas bandė šnekėti, kad gyvatė Bamblauskui širdin kirtusi, tačiau gyvatininkai šito nepatvirtino: jei jau gyvatė būtų keršijusi, tai arba Deveikis būtų susirgęs (o gal ir staiga miręs), arba būtų nustojęs galios žadėti.

Matyt, gerųjų ir blogųjų dvasių varžybose gyvatė nedalyvauja, tad kodėl gyvatininkas negali būti bitininku, ir atvirkščiai?

Tik geram pusšimčiui metų praslinkus buvo sužinota, kad gyvačių ir bičių nuodai - lyg kokie užtaisai vieni kitiems, labai didina jautrumą. Net vartojantiems bičių nuodų tepalus patariama bent metus neimti tepalų su gyvačių nuodais, o gyvates kirstiems vengti bičių produktų. Matyt, ir bitininkai, ir gyvatininkai buvo šią ypatybę pastebėję, bet, nieko apie alergiją nežinodami, negalėjo paaiškinti.

Ką gi mokėjo - žinojo gyvatininkai?

Mokėjo žadėti, užkalbėti ir tai tikrai padėdavo - ir žmonėms, ir gyvuliams. Išties keista, kad tikrovės neatspindinčios formulės gelbėdavo. Na, žmonėms - dar dar: psichoterapijos reikšmė, kad ir dantis sukandus, būdavo pripažįstama visada. O gyvuliams? Užsiminus apie zoopsichologiją 1937-1939 metais galima buvo užsidirbti rimtą dvejetą, dabar tai - gan greit besivystantis mokslas. Gyvulys visada buvo nemenka vertybe ūkyje, gyvuliui susirgus nerimdavo šeimininkai, nors vadinamieji gyvatės kirtimai dažniausiai buvo apsinuodijimai skėtinėmis žolėmis. Rimtos pagalbos viltis apramindavo šeimininką, o kai šis pradėdavo ramiau elgtis, aprimdavo ir sergąs gyvulys. Jei nekrito iš karto, dažniausiai pasveikdavo, ir lengviau, ir greičiau, kuo aplinka būdavo ramesnė. Tegul ir nesąmoningais, gyvatininkus-žadėtojus galime laikyti psichoterapijos pradininkais.

Mokėjo gyvatininkai rasti vietas, kur gyvatės mėgsta būti, kažkaip mokėjo išvesti gyvates iš pievų prieš šienavimą arba iš ganyklų prieš ganymą. Tikriausiai tai darė gan paprastai, nors tik spėju, nes stebėti tokios procedūros neteko: gyvates mėgsta rimtį, patrikdytos dažniausiai pasitraukia, na, tegu ir netoli, o pjovėjai ar ganomi galvijai, pradalgys po pradalgio, užuogana po užuoganos stums gyvates patys.

Nusukę ir vėl užmovę plonos liepos ar karklo šakelės žievę, gyvatininkai mokėjo įerzinti gyvatę ir paimti nuodus. Išdžiovindavo juos ir su gira, alum, vynu, riebalais ar vašku paruošdavo tikrai padedančius vaistas, nelygu kokią ligą reikėjo gydyti. Mokėjo veiklius nuodus išlaikyti ligi sekančių metų. Išlaikyti be šaldytuvų, vakuuminių džiovyklų ir kitų šių dienų priemonių. Empirinės chemijos būta nemenkos.

Pagavę įtariamą gyvatę galėjo nustatyti, ji ar kita kirtusi. Labai gali būti, kad nuodų liaukos po kirtimo būna ne tiek iškilusios, kaip prieš kirtimą, kai nuodų susikaupia, bet ar tikrai taip, niekas nebuvo tikrinęs.

Gaudydami, apžiūrinėdami gyvates gyvatininkai patys kirtimo išvengdavo; tuo įdomiau, kad gerai nusimanydami apie gyvatės dantis (ant paprastai triskart kirstos karnos likdavo trys dantų žymių puslankiai su dviem gilesnėm duobutėm kiekvienas), pagrindiniu kirtimo įrankiu laikė liežuvį - geluonį. Tarsi dantys paruoštų geluoniui kelią ar dantimis būtų kertama fiziškai, o geluonių - magiškai.

Ir labai mokėjo gyvatininkai būti pirmaisiais asmenimis bendruomenėje - ir pelnė tai ne kokia pasipūtimu, ne turtu, netgi negeru kokio amato mokėjimu. Kiekvienas liaudies medicinos specialistas ar žadėtojas be gyvatiškos specialybės turi mokėti kokį amatą geriau, negu kiti, ar turėti kokį talentą, kitaip ranka bus neveiksminga. Jie turėjo būti bendruomenės žmonės, linksmi ir bendraują, bet ir aukštos moralės. Orumą turėjo ne tik pelnyti, bet ir saugoti. Visus žadėtojų veiksmus reguliavo ažuginos (užgynimai, pvz., trokšti pelno, pavydėti, netiesą sakyti) ir prisakymai - elgesio imperatyvai (pvz., neatsisakyti prireikus žadėti ir didžiausiam priešui ar skriaudėjui). Aišku, reali ir psichologinė iškilaus asmens pagalba negalėjo neveikti teigiamai.

Kas galėjo žadėtoju būti? Suprantama, visi turėjo būti iš gyvatininkų šeimų, nes žadėtojo-gyvatininko specialybė paveldima iš tėvo ar iš motinos, ją paveldėti gali ir sūnūs, ir dukterys. Šeimose gyvatininkystės mokoma iš vaikystės - pradžioje paprastų, neslaptų dalykų, o gerokai subrendus - ir pačių paslapčių. Ir tos pačios, ir atskirų šeimų gyvatininkai mielai bendraudavo, pasitardavo (nors šeimose ir būdavo savų, itin mėgiamų žadėjimų ar procedūrų), visada iškildavo vienas gabesnis, viršesnis, dažniausiai tas, kam teko daugiau sunkumų patirti. Nėra pasakojimų, kad gyvatininkai būtų įšventinami, tiriami kankinant, bet daugiau kentėjusių pranašumas leidžia manyti panašius įšventinimus buvus, nes įšventinimo apeigos žinomos ir įvairiems burtininkams - šamanams, ir įvairių konfesijų dvasininkams.

Ypatingą vietą gyvatininkų tarpe turėjo ir padarę gyvatėms paslaugą, "iš savęs" daug apie gyvates sužinoję arba turį žalčio žymę.

Gyvatininkystė - didelis turtas, ir ne vien moralinis, tad gyvatininkas negali ramiai mirti jo kitiems neperdavęs. Net jei nėra paruošto priėmėjo, gali ir turi perduoti bet kam, tarsi laiškanešiui, t.y. galybę įgaus adresatas; perdavėjui ji gali likti tik sąžiningai ieškojus ir neradus priėmėjo.


GYVAČIŲ ŽOLYNAI

Žolininkams, gyvatininkams, braukytojams, vanotojams ir kitiems mūsiškes liaudies medicinos specialistams tenka būti ne šiaip sau žinovais, bet ir tinkamo būdo: geranoriams, mokantiems susitvardyti, lygiai padėti ir saviems artimiems, ir svetimiems, ir netgi tiems, kurie yra kuo nusikaltę. Toli ne kiekvienas gali tokiu būti. ir tenka gyvatininkystės atsisakyti, nors šeimoje tai ir paveldimos, tradicinės žinios. Vieni, netapę tikrais gyvatininkais, būna neblogi patarėjai visai gyvačių reikalų neišmanantiems, o kiti, lyg kam atsikeršydami už savo netinkamumą, tampa gyvačių priešais, daro viską priešingai negu gyvatininkai turėtų daryti, - naudoja žinias visokiems neteisėtiems veiksmams, įvairioms pinklėms, apžavams, klastoms, įvairių netoleruojamų defektų nuslėpimui ir pan. Tampa tarsi juodaisiais gyvatininkais.

Daugelį gyvenimo reiškinių žmonės gan tikrai išsisprendė dar senų senovėje. Kad ir kokios pažiūros būtų, bailys visur ir visada laikomas bailiu ir niekinamas. Nors ir naudojamasi įvairių skundikų paslaugomis, niekas ir niekada nelaiko jų garbingais. Lytinio gyvenimo ciklai, gimimas, branda, lytinis aktyvumas bene sunkiausiai suvokiami, ir paslapčių čia žymiai daugiau; gamta rūsti, bet sąžininga, ir kai nėra galimybės susilaukti pilnaverčių-palikuonių, lytinis aktyvumas sumažėja ar išnyksta; bet paklusti šiam dėsniui toli nevisi nori. Santuoka - ne tik šeima, bet ir turto įtakos perskirstymas, karjera ir daug kitų labai vertinamų ir reikalingų dalykų. Ir griebiamasi įvairiausių priemonių tiems reikalams tvarkyti, čia atsiranda darbo juodiesiems gyvatininkams.

Kad ir kaip besisuktų juodieji gyvatininkai, bet žinodami esą ne visai teisėti, jausdamiesi darą ne visai dorus darais, negali būti itin įtaigūs. Netekę orumo, jie netenka ir galimybių veikti psichoteraiškai, o kad turi dirbti, tai ir griebiasi įvairiausių augalų, dažniausiai turinčių narkotinių ar stipriai toksinių savybių. Tikrieji gyvatininkai, veikdami pacientą savo įtaiga, pasitikėjimu bei orumu, nėra reikalingi kokios papildomos paramos, o juodieji gyvatininkai pasitelkia kvaišinančias priemones. Dėl to "baltųjų" gyvatininkų veikloje beveik nėra augalų arba jie teturi labai menką reikšmę, o juodųjų darbe būtent augalai sudaro veiklos pagrindą. Peržiūrinėdami gyvačių žolynus, susiduriame tarsi su juodąja gyvatininkystės puse, neigiamu jos atspindžiu, nors mūsiškė liaudies medicina reikalaute reikalauja švarumo, dorumo, taurios, pakilios veiklos, bet jei yra ir juodoji gyvatininkystė, nuo jos nepabėgsi. Pažvelkime į tą nešvarią kamarą, peržiūrėdami gyvačių žolynus.

**

Saulė žalktį godojo, jam karūnų nešioti davė, besiekdamas saulės žalklys medin insikorė, neprisiekęs apyniu paliko. Toks apynio nusakymas, o jeigu labiau patinka - pasaka apie įsimylėjusį žaltį, neleidžia stebėtis, kad apynys "meilės reikaluose pamačlyvas". Reikia nuo pačios viršutinės kekės nuskinti neišsidraikiusį patį galinį spurgelį, įsidėti kišenėn ir pamislyti "Link (arba lipk) prie manįs, kaip aš linksiu prie tavįs". Arba, jei pasišaipyti ar atkeršyti norima, - "Lipk prie manįs, aš nelipsiu prie tavįs". Tikrai taip ir būna. Tas vienas spurgelis tik vienam kartui tetinka ir tik taip, kaip sumislyta įsidedant buvo. Įsiteikti, susilaukti prielankumo, neatsiliepti į rodomą palankumą, žinoma, labai svarbu, bet dar svarbiau žinoti, kuo tokie žaidimai pasibaigs. Tada padeda apynių pagalvėlė. Prinokusių, bet dar neišsidraikiusių apynių spurgų reikia prikimšti nedidelę pagalvėlę, pasidėti po galva ir sumąstyti kokią mintį, - per sapną viskas matysis kaip ant delno. Pravarti apynių pagalvėlė ir kai nemiga kankina. Tiesa, ant apynių pagalvėlės miegas ir kietas, ir ilgas, tačiau atsibusti sunku, o ir atsibudus dar ilgai snūdas galvą spaudžia.

Negi gali apynių pagalvėlė ateitį parodyti?

Gali, ir ne kokia magine galia. Bemiegant iš tolimųjų smegenų klodų atkeliavusios mintys išsisprendžia. Ir palankumą ne kokie burtai sukelia, o pasitikėjimas savo jėgomis.

Gali apynio spurgas ateitį parodyti, bet meilės reikaluose gali ir virtuvėje praversti. Ar tai būtų alus gerais apyniais gardintas, ar kepinėliai apynių nuovire su medum užmaišyti, ar midus tirštas virintas ar taip putojantis, kad iš gorčiaus, putai nusistojus, tik trys šaukštai lieka, ar džiovintas sūris, apynių nuovire pamirkytas, kmynais ar čiužute pabarstytas ir taukuose pakeptas, arba sausos duonos riekutes, aluje pamirkytos, čiužutės sėklomis arba kapotais sėjamosios pipirnes lapeliais pabarstytos ir taukuose paskrudintos, ar rūkytas kumpis, aluje išmirkytas ir naujai įpiltame aluje išvirtas. Viskas taip širdį patraukia, kad lipte prilimpa. Bet ką prilipina virtos aluje rudmėseė, - bet kaip paruoštos jos skanios, o ypač jei lengvai svieste pakepintas jas sumesti į alų (bent jau porą stiklinių alaus vienai porcijai), sviesto, kur rudmėses kepė, smulkiausių miltų kiek pagelsvinant pridėti, kad gražiai lygiai į tirštą putrelę susitrintų; kol viskas ruošiama, aluje rudmėses taip pavirinti, kad alus vos vos jas besemtų, ir tą nuvirusį alų į miltus su grietine nusunkti ir labai gerai išmaišyti, padarytame padaže rudmėses truputėlį patroškinti, - galima jas patiekti su bulvėmis ar balta duona ir paties išrankiausio skonio smalyžiui. Beje, grybai nedera su alkoholiu: lengva apgirsti, sunku pagirioti, bet šeimininkės šiuo atveju gali nesibaiminti - ilgokai beverdant, alkoholis išgaruoja.

Lapuoto miško drėgnoje tankmėje, kur ir per vasaros karščius drėgmė tvyro, nukritusių lapų kvapas sunkiai svaigina, kur eidamas nepraeisi, lįste nepralįsi, kyši iš žemės nedidelis šviesiai gelsvas stiebelis. Viršuje šerpetotas, o po kelių dienų ir gelsvais ar rudais smulkiais žiedeliais lyg snukiukais pasidabinantis. Tai gyvačių lizdelis, pūvėningoje žemėje pasislėpęs, kuriame gyvatė vaikus augina. Kol gyvačiukai maži, nepikti - stiebelis gelsvas, kai gyvačiukai ūgteri, piktybės įgauna, stiebas patamsėja, paruduoja. Jei kas aptiks lizdelį dar su visais gyvačiukais, nepabijos, kad gyvatė gali besikėsinantį neatžadamai nukirsti, tai lizdelį išsidžiovinęs ir jį su savimi nešiodamas, turės ir gyvatės gudrybę, visokius gerus ir blogus kėslus permanys, pergudraus, bet pats nieko blogo nedarys. O jeigu aptiks ir pasiims piktybės prisitraukusį lizdelį, ką bedarytų, bus sau - į naudą, kaimynams - į skriaudą. Jei ką įtardavo kliaudas kaimynams darant ir gyvatės lizdelį pas jį rasdavo, keliais per krūtinę pereidavo.

Gyvatino paučiai nevienodi: vienas šviesus, kitas - tamsus. Kur gyvatės veisiasi, dažnai juos ten gali rasti, nes gyvatinaines gyvatinai visada su savimi nešiojasi, o kartais, kai su kitais gyvatinais muštis eina, šlapių miško pievų ar pievokšlių žolėje palieka. Jeigu kas aptiks ir paims tamsųjį, gali kam suvalgydinęs vyrą pagadinti arba atjunkyti. Traukte pritrauks, jei suvalgydins baltąjį. Baltas pautelis gali ir senį jaunu padaryti. Žolynai, kuriems gyvatinai savo kiaušius palieka, ypač naktį mėnesienoje šviečia negyva šviesa. Kas nori gyvačių kiaušį ne tik susirasti, bet ir veiklų turėti, turi pilnatyje ieškoti, gerai nusižiūrėti ir tik tą vieną augalą išsirauti. Išsitrauks su abiem paučiais, - kokia nori, tokia ir dalia bus; jei paučiai nutrūks - nedalia. Jei nedalia buvo, nei tais, nei trečiais, tik treja trečiais metais vėl galima bandyti. Va kaip. Kad kas gyvatino paučius pasiims, gyvatinai labai pyksta, dėl to gyvatininkai negali to daryti, o jei ir daro, tai tik piktam linkę burtininkai arba jei kam labai jau didelė bėda.

Ne tik gyvatinų pautai, bet ir gyvačių rankos nevienodos: viena juoda, kita - balta. Kur beringuodamos gyvatės ir rankas pasaugot palieka. Kas gyvačių rankas turi, bet ką savaip paversti gali. Kad juoda ranka palies, karvę užtraukins, arkliui dusulį ar kitokią negalią įvarys, avilyje išmarins bičių šeimyną, sužlugdys konkurentą, atstums nemielą jaunikį ir pan. Tik reikia suspėti per tris dusterėjimus sumąstyti ir suspėti paliesti. O kas šviesią ranką turės, ką bedarytų, ką besumąstytų - į gera lenks. Nelengva gyvatės rankas rasti, nelengva paimti, bet kas jas turi - lyg ir niekui nieko, o gali visus savo valioj šokdinti.

Kaip ir visi patinai, gyvatinai dėl gyvačių kaunasi gan riteriškai - nugalėtasis pasitraukia. Aršiau kaunasi dėl medžioklės plotų, nugalėtojas gali ir pasistiprinti nugalėtuoju, tačiau itin saugoti gyvatinams savo vyriškumą lyg ir nėra reikalo. Matyt, žmonės gan aktualius savo reikalus perkėlė gyvatinams. Dvidešimtojo amžiaus slenkstyje abisiniečiai nesiceremonijo su karališkojo kraujo italais, nugalėtojai ir pasitiekdavę kepsnį savo vyriškumui stiprinti. Panašių dalykų pasidaro ir pirmykštės kultūros tautelės, užuominų yra "Iliadoje"; Šariatu besivadovaujančios mahometonų šalys ir dabar numato eunuchystę ne tik vergams, bet ir kaip teisėtą bausmę savo piliečiams. Žinoma, nepakanka nusakymo, kad panašus pavojus mūsų protėviams grėsė, kad ir jie panašiai elgėsi, kad jų visuomeninė santvarka buvo panaši į homeriškąją. Bet vertėtų paieškoti užuominų ir kitose srityse. Tiesa, kronikose, nors mums jos ir nelabai palankios, nieko panašaus nerasime, netgi minima apie gan gerą elgesį su belaisviais, tačiau juk kronikos dar labai jaunos...

Apie visa tai, nė kiek neklysdami, zoologai pasakys, kad vos tik pradėjusios gyventi gyvates jau būna nuodingos, kad gyvatės vaikų lizduose neaugina, kad nei rankų, nei kitų savo organų augalams saugoti nepalieka, kad rankų neturi, o vyriškieji lytiniai organai visai kitokios išvaizdos. Chemikai ir farmakologai patvirtins, kad gegužraibių (visi čia minėti augalai - gegužraibės) šakniagumbiuose nėra lytinių dirgiklių ar narkotinių medžiagų, tėra tik gleivės. Botanikai papasakos, kad daugumą gcgužraibių apdulkina naktiniai vabzdžiai, tad ir jų kvapas naktį stipresnis. Jei oras drėgnas ar gausi rasa ir stipri pilnaties šviesa, galima pamatyti silpną atošvaitą - kaip ir lydekos, katės ar vilko akyse.

Lengvai galima įrodyti, kad visi gegužraibių apžavai, impotencijos sukėlimas ar įveikimas - tik pramanai ir pasakos. Bet atsiras dešimtys žmonių, kurie patys patyrė teigiamą veikimą arba sėkmingai darė burtus. Kodėl taip yra? Gal tuose augaluose slypi nežinoma, kol kas neatrasta energija? Šeimininkės gerai žino, kad jei karvė ar kiaulė nelaiku pradeda keltis, reikia kokią saują apynių sušerti ar apynių nuoviru pagirdyti, - visos aistros nurims. Jauniesiems, gausios, darnios šeimos linkėdami, taką apynių spurgais nubarsto - ir nieko nuostabaus: kas nori gausios šeimos susilaukti, turi santūrumo išmokti. Neatsitiktinai ir bernelio simbolis yra baltasis dobilėlis, botanikų kalniniu dobilu vadinamas. Veikti tikrai veikia energija, tik ne augalų, o pačių vartojančiųjų: jei kuo tikima, kad ir visai nepagrįstai, atsiranda vidinė atrama, daugiau pasitikima savimi. Savitaigos poveikį žinojo senų senovėje, mokėjo ja pasinaudoti įvairių religijų žyniai ar šamanai nė kiek neblogiau negu dabartiniai psichoterapeutai. Tikrų tikriausia tiesa, kad močiutes įduota rūtos (ar meškauogės) šakelė ne vienus metus lydėjo mokslo keliais anūkus, padėdavo jiems įveikti įvairius sunkumus ir nepriteklius. Pravartūs geri linkėjimai, bet ne taipjau labai jie ir būtini. Visai pakanka žinoti, kad yra gerų draugų, kurie sėkmes linki. Bet tokia jau mūsų psichika: šiaudą pamatę, galime iš bet kur išplaukti.

Sapnai stebuklingi be stebuklų. Dabar kapstomės įvairiuose sapnininkuose, vartome biblijinius, šumeriškus, froidinius ir kitokius sapnų aiškinimus, gražut gražutėliai pamiršdami, kad turime savą jų aiškinimo sistemą, kur kas geriau mums tinkančią. Naktį mūsų smegenys perdėlioja ir perrikiuoja dienos įspūdžius, sakytume, smegenų priemenėse paruošia vietą rytdienai, o vakarykščius sudeda į svirnus, klėtis, kamaras. Ne amžiams ar užmirščiai, o kad prireikus rasti galėtume, vėl atkeltume į dėmesio centrą. Tik dažnai, išbarstydami dėmesį smulkmenoms, negalime prie tų atsargų prisikasti O kiek apraminę smegenis apyniais, nubraukę smulkias dienos šiukšles, dar nemigę pradėję galvoti, be didesnių pastangų galime rasti tikriausią sprendimą. Atvejų, kai mokslininkai miegodami išspręsdavo vieną ar kitą sunkų klausimą ar mokinukai uždavinį, rasime ne dešimtis ir ne šimtus, tik nė vienas nesusapnavo, ko visai nežinojo, ko spręsti nebuvo pasiruošęs. Sapnai dažnai padeda rasti tinkamą sprendimą ir rimtiems diplomatams, "parodo“ paveikslą dailininkui ar rūmą architektui. Sapnai gali grąžinti vos vos pagautą įspūdį, netgi sulaikyti jį lyg skaidrę ekrane. Tiesa, reikia mokėti sapnuoti, matyt, ir mokytis sapnuoti. Nedaug tepasitreniravus to galima išmokti, tik reikia laikytis kelių sąlygų: miegoti nei šaltame, nei karštame kambaryje, o patogiai vėsiame, prieš tai gerai išvėdintame; nesiklostyti patalais sunkiausiais ir nedrebėti po skysta antklodėle, - po antklode turi būti patogiai šilta; guolį pasitaisyti taip, kad būtų galvai, kojoms ir liemeniui patogu; gultis reikia ne tuščiu gurgiančiu skrandžiu (čia jau ir apyniai nepadės - arba valgis sapnuosis, arba skrandį maus), bet ir ne persivalgius. Mažiau sapnuojame, jei gulame kiek pavargę, bet nenusivarę, panorėję miegot, bet ne knapsėdami nosimi. Tarkim, buvome kokioje svetimoje, labai įdomioje šalyje prieš daugelį metų, dabar reikėtų draugams papasakoti, bet įspūdžiai jau apdilę. Atsigulę prisiminkime kokį ryškesnį keliones epizodą, pasekime juo, o toliau jau mūsų atmintis dirbs pati. Rytoj viskas bus ryšku, lyg vakar buvę. Apie šią mūsų atminties ypatybę senelių neblogai žinota. Ir apynio spurgas, vienaip ar kitaip maistui panaudotas ar po pagalve pasidėtas, padės ir daugelį meiles klausimų išspręsti, tinkamai įvertinti. Ir čia mūsų seneliai-psichologai klaidų nepadarė.

Pirmiesiems griausmams nugriaudus iš žemės pradeda lįsti gyvatės galvos. Sulig geru krumpliu. Šviesiai gelsvu, žvynuotu sprandu. Kur nėra, tai nėra, o kur viena - tai visas gyvataras, tik nesusiraizgęs. Botanikai įsitikinę, kad tai jokia gyvatės dvasia, tik parazitinis augalas žvynšaknė, bet žmonių, ypač gyvatininkų, neperkalbėsi, tai gyvatės dūšia, tokios gyvatėes, kuri piktybes neatsiėmusi numirė (gyvateė nei dvesia, nei gaišta, o tik miršta!). Nusakymų, pasakų apie metamorfozes turime nemažai, o kad mūsų tėvai apie reinkarnaciją būtų ką galvoję, nežinome, nes tokios tematikos pasakos labai jau panašios į keliaujančias po visą pasaulį, palyginti jaunos. Gal gyvatės gaiva ir rodo menką takelį į reinkarnaciją, mūsų pačių senelių, prosenelių suvoktą.

Užmušti gyvatę kur kas didesne nuodėmė, negu užmušti žmogų. O šit gyvatės galvą galima ne tik skinti, bet ir trinti, sutrintą prie skaudamų sąnarių dėti. Ir kuo daugiau skinsi, kuo daugiau trinsi, tuo gyvatės galvai geriau - ji greičiau tikra gyvatės mirtimi mirsianti. Tai vėl panašu į reinkarnaciją. Gali būti ir kita lokio mąstymo priežastis: neišsiskleidę žvynšaknės žiedai tikrai kiek primena gyvates galvą, o panašiems dalykams perkelti kito, dažniausiai vertingesnio, ypatybes - gan įprasta įvairioms pasaulėžiūroms. Tuo labiau, kad kvapių medžiagų, primenančių reumatinį tepalą, yra žvynšaknės stiebuose ir žiedynuose, o pagaminti vaistus iš tikros gyvates ne taip jau paprasta. Kad ant gyvates užpilta degtinė "pamačlyva", kiekvienas bus girdėjęs, bet ir iš šimto gėrusių ar bus bent vienas mokąs tinkamai užpilti? Reikia paimti didelį, rieškutinį (t. y. rieškučių apimties) obuolį, geriausiai antaninį, nuo kotelio pradėti lupti ir gražiai nulupti, kad viena lupena būtu ir niekur neįtrūktų. Lupeną reikia butelin taip leisti, kad gražiomis rinkelėmis dugnan sugultų. Tada kvorta degtines užpilti, savaitę palaikyti ir gerti. Jei per jaunąjį sutaisoma, gurkšnelis ar degtininė taurelė (25 ml) labai praverčia, jei širdis ko supyksta, neramumas užeina arba reikia valgį patraukti. O kad peršalimas gresia, tiek pat gerti su kokiu karštimu, - visas slogas kaip ranka nuims.

Galima ir stipresnės užpiltines padaryti: rieškutinio obuolio luobos rinkę, į butelį gražiai besiringuojančią, sudėti, nei kur įplyšusią, nei kur įtrūkusią. Putino, kadagio, vyšnios po tris uogas pridėti, devynis gailio, devynis pipirlapės ir devynis pupalaiškio lapelius, kur nuo viršūnėlės, tikrosios rūtos (ar meškauogės) šakelę trišaką, vis po devynis lapelius kad šakutė būtų, ir dar šermukšnio uogų trejas devynerias, tris kvortas degtinės užpilti. Kai per savaitę prisitrauks, po mažą gurkšniuką ar pusę taurelės - tikrų tikriausias vaistas nuo trejų devynerių ligų, nuo didelių ir mažų aplaidų. Tik dauginti nevalia: vienu kartu sutaisytos turi vieneriems metams pakakti. Trys kvortos - 2,41, kas tą stipriąją pramanė, regis, ir apie dozes neblogai nutuokė.

Žodynuose tikriausiai rasime, o gyvojoj kalboje jau nebegirdėsime žodžių "rutoti, "rutuoti", "rūtauti", "ruauti". Rutuoja upė tinkamiausios vagos ieškodama, kliūtis ar savo pačios sąnašas aplenkdama, rutuoja vinguriuodama gyvate, rutuoja ir tikroji rūta. Kad ir pati mažiausia upelė - didelė galybė. Ir žuvį joje pasigausi, ir medį nusiplukdysi, ir pakraščiu eidamas nepasiklysi, o vandeniu atsigersi, nusiprausi, išsiskalbsi, gyvulį pagirdysi ir daržą palaistysi, žlugtą sumerksi ir balinamas drobes sudrėkinsi. Didelis ir mažas upelis - galybė, didelė gėrybė. Rutuoja gyvatė nieko nekliudoma, kad su ja geruoju - ir ji gera, moka gerą patarimą duoti, moka ir bėdoj vaduoti, moka ir vaistų parodyti. O kad su ja piktuoju - didelę galybę gyvatė parodo, ne tik didelę, bet ir rūsčią. Rutuoja ir rūta žalioji, žaliuoja ir žiemą, ir vasarą, nei karščio, nei šalčio nebodama, degime pirmoji pasikeičiama, tik pati viena per šimtą vardų turėdama. Tokia jau tikrosios rūtos galybė, kad ir nuo daugelio ligų gina, ir kailį dėvimu, tvirtu padaro, ir storą odą diržan suraugia, o kai verpalus reikia daryti (t. y. sudėtingai dažyti), ne viena spalva nudažo. Kai badai vargina - raudonos uogelės vaduoja. Kai tokia galybė, tai mergelės nevystantį rūtos vainikėlį nešiojo, o jau nuotakai ne bet kokį pindavo: iš vienos šakutės, kad aplink visą galvą apeitų, per vidurį kaktos gražiai žaliuotų, nuo pintuvių ligi gobtuvių ant galvos išbūtų , o nuimtas, kraičio skrynion gražiai padėtas, mažus ir didelius, jei reikėtų, nuo eilinių vaduotų. Kaip vienos rankos pirštai su trim nareliais, taip ir upelė, gyvatė ir rūta tikroji tuo pačiu vardu šaukiamos, kai ko prašoma, visos sesutėmis-rūtelėmis vadinamos. Rutuoja rūta tarp samanų baltųjų (kerpių), rutuoja degimuose ar grynuose smėlynuose, rutuoja plonomis, patisomis šakutėmis pačiu žemės paviršėliu, o gilumoje, spygliais ir smėliuku, po geru sprindžiu ir po gerais dviem trim, rutuoja nebe plonosios šakutės, o storos, gužuotos, nykščio storio, labiau į šaknis negu į šakas panašios, kartais taip išsiraičiusios, kad vorą ar kryžių primena. Kas kokioje išgriovoje ar kelmo vietoje tokią randa, randa pačią išložėjusią. Tokią, ne iš kelmo laužtą, degtine užsipylęs, turės tokios gyvatynės - ar vidų paleidžia, ar širdis pyksta, ar rėžiukas (inkstų akmenligė) sudiegia, - vaduoja ir atvaduoja.

Kirsta vieta, jei neatžadėta, o kartais ir atžadėtoji, sutinsta, pasidaro marga, skaudi, o paskui slūgsta, lyg gyvatės sreigais (žvynais) nusilupa, nusilupusi labai niežti. Drėgnesnėse pievose, kartais ir panamėse, šiukšlynuose yra toks žolynas, stiebų ir lapų žemutinėse dalyse lyg gyvatės kirsta vieta dėmėtas, nemaloniai kvepia, joks gyvulys jo neėda. Vengia ir žmones, nes didžiai nuodingas, o gyvatės jį mėgia. Nelabai žinia, ar kas gyvates greta jo matė, bet anas esąs toks dėmėtas dėl to, kad gyvatė jam dalį savo piktybės palikusi. O kad gyvatės piktybės turi, nors ir numargęs, tvirtas auga, matyt, nuo gyvatės kirtimo vaduoti gali. Ne kiekvienam valia tą žolę liesti -dažnai ir už gyvatę būna piktesnė, bet kas išmano, ne tik liečia, bet ir vaistus sutaiso, nuo kurių kirstas vietas mažiau niežti, greičiau gyja.

Ir patirtinėje (liaudies), ir mokslinėje medicinoje ne kartą būta minčių, jog panašūs dalykai, kad ir skirtingiems pasauliams priklausantys, turi panašiai veikti. Gal nuostabus meškauogės gyvybingumas ar maudus dėmėtumas paskatino jomis susidomėti, gal ir kitokiais keliais jas aptiko, bei neapsiriko: kaip ir daugelis skėtinių, dėmėtoji mauda turi stipriai slopinančių medžiagų, kurių mažo kiekio pakanka skausmui ar niežuliui nuslopinti, o truputį padauginus - negi barsies, mirties vis tiek niekas negali išvengti. Visose arkliauogės dalyse daug rauginių medžiagų, jos sutraukia gleivinę, ligą apstabdo, būseną pagerina, o jei ligą sukėlusių mikroorganizmų neįveikia, gali liga chroniška tapti, menka kiek paūmėja. Bet juk tais tolimais laikais niekas nebuvo mikrobų matęs, jų būdo nežinojo, tad ir laikinu pagerėjimu džiaugėsi. Turi meškauogė ir arbutino, gan stipriai dezinfekuojančio, itin praverčiančio šlapimtakiams sutrikus, ypač jei sirgta ar sergama gonorėja. Teisingai ar klaidingai aiškindami veikimą, senieji žolininkai-gyvatininkai ne itin daug apsiriko tuos augalus panaudodami.

Vardijant gyvačių kaleinas, vardijama ir raudonoji. Raudonosios gyvatės šaknis (o dažnai pasakose ir gyvatė raudonoji), degtine užpilta - didelis vaistas. Ar dantį skauda - palaikyk burnoje gurkšnį, ar pakulų sumirkytą kuokštelį prie labiausiai skaudamo pridėk, ar gerklei supūliavus. O kad ir vidun koks gumbas ar rėmuo susimeta, jei kur skaudžiai išberia, niežėti pradeda, žaizda ar niežinti opa atsiveria, - visur raudonosios gyvates trauktinė tinka. Vienur vandeniu praskiesta, skalauti, prausti ar suvilgius skudurėlį kloti, kitur gryna ar su taukais maišyta patepti, o kartais ir gurkšnelį su pienu, karštymu ar vienos gurkštelėti. Negėda raudonosios gyvates užpiltinės ir svečiui įpilti. Kaip ašara skaidri, kaip kraujas raudona, ir kvapo malonaus. Tiesa, jeigu gyvatė kiek panokinta, pavytinama, kvapas būna dar malonesnis, dar gardesnis, tik spalva nebe grynai raudona, bet kiek į rudumą. Galima padaryti trauktinę ir iš džiovintos raudonosios gyvates; jei gerai sudžiovinta - kvapas būna gardesnis, jei per greit -menkesnis, nebe toks gardus, silpnesnis. Botanikai raudonąją gyvatę miškine sidabražole vadina. Žmonės tą pačią sidabražolę ir raudonuoju voreliu vadina, - mat ne itin ilgas, storas šakniastiebis ne tik susiraičiusią gyvatę, bet ir vorą primena, juoba plonos šakelės panašios į styrančias kojas. Dar ji vadinama ir degimo žole, ir galgonu, ir kalgonu, ir kundrotu. ir torontu. Sutraukti žaizdą ar opą ji tikrai gali: jei kokia žaizdelė, nudegimas, nušalimas ar neinfekcinis vidurių sutrikimas, - užtrauks, sulaikys, viskas susitvarkys, nepateks joks užkratas; o jeigu užkratas jau yra? Apgys sutraukta, suglobota žaizdelė, bus saugi ir nuo baltųjų kraujo kūnelių-organizmo kareivių, ir nuo vaistų. Džiaugsis užkratas, o ne organizmas. Liga taps chroniška arba sugebės atsinaujinti, paūmėti kiekviena menka proga. Taigi, ligos prislopinimas ne visada gydymas. Pasakojama, sakoma ir perpasakojama, kad kundroto šaknis tikrų tikriausiai gydanti nuo vėžio. Sakoma ir persakoma, nors tų išgydytųjų niekas nėra matęs, bent jau tokių vėžininkų, kuriems liga buvo tikrai nustatyta. Tiesa daug liūdnesnė: vartojant kundrotą (beje, ir kitus rauginius augalus) ligonis jaučiasi žymiai geriau, bei liga vystosi sparčiau. Ką gi, jei ligoniui niekuo padėti nebegalima, gal ir neblogai - nors savijauta pagerėja. Mūsų proseneliai buvo gan pastabūs, bet visiškai negalėjo žinoti mikrobų įpročių, tad matydami skirtingus rezultatus, turėjo gydymo sėkmę ir nesėkmę perkelti gyvatei (jei pavyko - viskas gerai, jei nepavyko - matyt, vartotojas buvo kuo nusikaltęs gyvatėms).

Vardija ir juodąją gyvatę, kitaip dar vėžiuku, vežiauninku, kietaspyre, skučiuku vadinamą. Botanikai ją rūgčiu gyvatžole arba tiesiog gyvatžole vadina. Juodosios gyvatės šakniastiebis tikrai primena vėžio uodegėlę, o jeigu primena vėžį, nors ir visai kitokį, tai kaipgi galėtų negydyti vėžio? Juodąja gyvate vadinamas, nors nepasakytume, kad šakniastiebis labai juodas. Nors juodoji gyvate raudonajai jokia giminė, tačiau turi labai panašių raugų ir panašiai veikia, bet, deja, vėžio neįveikia. O degtinei užsipilti tinka, kas burnelę mėgsta - skanu, sako. Palaikyta su gyvatžolės šakniastiebiu degtinė būna rudoka, jei užpila "krūmine", gerokai ją praskaidrina, ir dvokia lyg mažiau. Žinia, gerti ar negerti, kiekvienas sprendžia pats, bet reikėtų bent jau žinoti, kad nei krūminė, nei jos tikros seserys - grapa, araka, viskis, konjakas, romas - gerti netinkamos, nes turi daug sunkiųjų alkoholių - fuzelių. Nei filtravimas per anglį ar ąžuolo pjuvenas, nei laikymas ąžuolinėse stalinėse, nei valymas alksnių šakučių ar augų turinčiais žolynais neišvalo kiek reikėtų, nors ir gerokai praskaidrina. Fuzelių galima atsikratyti tik 2-3 kartus destiliuojant (pervarant) specialiais šaldytuvais su fuzelių rinktuvais. Kokiomis etiketėmis bebūtų padabinti, kiek bekainuotų, fuzeliniai skysčiai netinka gerti, taip pat ir vaistams namuose gaminti.

Kad jau ši gyvatė vardijama, tai tikriausiai ir gyvatėms galybę turi? Tikrai. Sudžiovintą juodąją gyvatę reikia padeginti, ta anglimi kirtimo vietą išdeginti, prieš visų gyvačių kirtimą galybę turi, tik ne prieš juodosios. Tik ką kirstą vietą prideginti gal ir būtų naudinga, nebūtinai ir gyvatžolės šakniastiebiu, tik kas turės kišenėje sausą šakniastiebį, skiltuvą ir pintį (degtuku uždegti netinka)?

Kai moterys pypkorių dvaku neapsikenčia, ima ir pagadina vyrams tabaką. Numačiusios, kurion trobon susirinks pypkoriai, juodosios gyvatės lapų karštymo prišutina, o kad neįtartų - maliotu (barkūnu) pagardina. Kai karštymo gėrę užsirūko, bjauriu skoniu burnoje apsikęst: negali. O gal toks "pagadinimas" liktų norimiems mesti rūkyti?

Vandeninės gyvatės nevardija, bet yra ir vandeninė gyvatė, ir jos galybės dažnai griebiasi: kad mergai bernai neina, sutaiso degtinės su vandeninės gyvatės bibukais arba šaknelėmis (iš tiesų - šakniastiebiais) - bernai lipte limpa, o kad vienam užduos - ir nuo dešimties mergų - ir šaunesnių, ir turtingesnių - atims, tokia vandenines gyvatės bibukų galybė.

Nelabai tesukdami galvas vandeninės gyvatės (būdmuinio rūgčio) galybė meilės reikaluose, vyrai mėgsta užsitaisyti jos trauktinės ir kokiam vaistui, ir šiaip burnelei. Būdmainis rūgtis ir rūgtis gyvatžolė

- artimi gimines, tad ir jų trauktinė beveik vienoda.

Žalioji gyvatė nevardijama, o būti yra, tik kuri tikroji, labai sunku atsekti. Botanikams labai aišku: sporos į varputes susibūrusios - viena, kad ir šakota, giminė; jei sporangės yra lapų pažastyse - kita. Šią botanikai atgiriu vadina, esą miškinis atgiris - Hupcrzia sclago (L.). Bepigu botanikams, jiems miškinis atgiris galįs būti dviejų formų: stačiomis dvišakomis šakutėmis ir dvišakas, bet ištįsęs, nusistiepęs, besidriekiąs. Žmonės tikruoju vadina tik dvišaką, stačią. Ir vadina jį ne atgiriu, o varinčiumi, esą girtuoklystę išvarąs. Vadinti vadina, bet ir kitus šakotus pataisus irgi pavadina varinčiais, ir pasidaro tokia painiava, kad ir nusimanantiems sunku beatrinkti. Gal ir vertėtų gerai padirbėti ir skirti, kuris gi tikrasis, tačiau kas gėrė, tas ir gėrė, - ar moterys gudriai sutaisiusios girdė, ar gydytojai gydyti bandė, - gerti nenustojo, o kepenis tikrai susigadino. Yra žinomi atsitikimai, kai per atgirius ar varinčius ir duobę kasti teko.

Kiek ir kokių buvo šaukimų kariuomenėn, tiek buvo ir vengiančių tarnybos, ypač neramiais laikais. Ne kiekvienam pavyko išsipirkti, ne kiekvienas ir tų išsiperkamųjų turėjo, ne visiems padėjo badavimai ar viduriavimai, labai panašūs į chroniškus infekcinius, bičių pikiu padarytos opos, tuo kartu vieną kitą išvadavusios. Visaip buvo gudraujama, bet ir daugelį gudravimų komisijos mokėjo susekti. Tačiau nuo kariuomenės tikrai gelbėjo, ir gydytojai nemokėjo susekti, bet būdavo vyras geltonas it iš vaško nulipdytas ar nulietas, vėjo perpučiamas. Nemokėjo gydytojai atpažinti, nuo ko, bet ir gydyti nemokėjo: vieni iš ligoninės karstuose grįždavo, kiti, kad ir gyvi parvažiavę, per metus kitus nokte sunokdavo, džiūte sudžiūdavo; kartais balti balti, o dažniau ligi mirties geltoni ar rudi likdavo.

Ir tai per žaliąją gyvatę; bepigu botanikams - jie tvirtai žino, kokį pataisą kaip vadinti (Lykopodium annotinum L. - miškinis, L. clavatum L - vaistinis, Lycopodiclla inudata (L.) Holub - pataisiukas), o žmonių kalboje - ir šakarva, ir pataisa, ir varinčius, ir venyčios. Dažnai net gretimi kaimai tiems patiems pataisams kitokius vardus dėsto... Apie visus tuos daugiavardžius pataisus ir padraikas nedaug ką tegalime pasakyti - nevisai aišku, kas kokia nuodėme kaltas, o apie vaistinį pataisą žinoma daug daugiau, nes į laboratorijas yra patekę pavyzdžiai, ir veikimas tiksliai žinomas, ne vieną kartą stebėtas.

Vilnijoje pašarų pertekliaus nebuvo, pavasariop ir Šiaudų karvėms stigdavo, nes pavasario darbams reikėjo kiek stipriau arklius šerti. Karves šerdavo "baltosiomis samanomis", o kad karvės jų ėsti nenorėjo, tai pašarų pažalinimui dėdavo vaistinio pataiso kapojų. Kai tik tokiu pašaru šerti pradėdavo, karvės greit nuo kojų nupuldavo, neretai ir anksčiau laiko apsiveršiuodavo, silpnus, tik pjauti tetinkamus veršius atsivesdavo. Net ir nemėšluotose vietose karvėms nuo šonų plaukai nuslinkdavo, o kas jų pieną gėrė - "viesionkomis" sirgo: kelia kirvį kokiam žabui perkirsti, o prakaitas srūte srūva, širdis iš krūtinės šokte šoka, jėgų nėra, dviejų vandens kibirų per slenkstį perkelti nepajėgia. Kai karves išleisdavo pirmos, kad ir labai menkos žolės paėsti, jos atsigaudavo, ir pienas pasitaisydavo.

Didžiai tikinčios davatkos, tretininkės ne tik trečiadienį ir penkiadienį, bet ir per visą adventą ar gavėnią plaukų nei trinkdavo, nei šukuodavo. Tad nėr ko labai stebėtis, kad ten pėstijos pulkai marširuodavo, geldami ir siurbdami odoje šašų priaugindavo, ir ne tik šašų, bet ir grybelinė liga - kaltūnas (Blica polonica) įsimesdavo. Jei jau kaltūnas, tai nevalia nė plaukelio išpešti ar nukirpti - kaltūnuotasis apaks. Ir nešiojo dešimtmečiais iki pat mirties tokią kepurę, jei kas nepamokydavo pataiso - žaliosios gyvatės - pasišutinti, visas gyvates, o ypač žaliąją gyvatę gražiais žodžiais prašyti, kaltūną tuo šutiniu sudrėkinti, stipriai aprišti. Kaltūnas ne tik papurdavęs, bet ir nusikeldavęs. Kad tokiu atveju galėjo išdvėsti visos utėlės - labai panašu, nes pataisas - ne vienintelis nuodingas augalas, kuris "baltąsias" išgaišina. Joms išgaišus, tikriausiai pakinta visas konstrukcijos tūris ir sukibimas. Labai gali būti, kad per šašus ir žaizdeles nuodai patenka ir į visą organizmą; jei nuo vaistinio pataiso virkščių nuplinka karvės, kodėl negali nuplikti galva? O jei išslinks plaukų šaknys, nusivoš ir visas kaltūnas. Teko matyti, kaip sutriko širdies veikla 15-16 metų merginai, norėjusiai, kad plaukai būtų gražūs ir purūs. Tarnaitės pamokyta, apsirišo galvą vaistinio pataiso virkščių nuoviru sodriai sudrėkinta skarele. Priepuolis prasidėjo po poros valandų, greitajai nugabenus į ligoninę gydytojams nelengvo darbo buvo per dvylika valandų, ir dar porą dienų ji jautėsi silpna.

Kai merga susilaksto ir vaiko nenori, pageria varinčių (kokių būtent pataisų, tikrai nežinoma), ir jeigu pati "nenusislabnuoja", kaip nieko nebūta. Ar tikrai taip yra, tiksliai nežinoma, bet kelios, apie kurias taip kalbėjo, dar nesenos kepenų vėžiu mirė, nors šeimoje vėžininkų nebuvo... Jei karves neišnešiotus telius atsiveda, kodėl gi negalėtų būti abortyvinė ir tokia gyvatė? Pataisais šertos karvės dažnai bergždžiuodavo, nei kas jas tyrė, nei kas gydė - mėsai parduodavo. Dabar žinoma, kad bergždžiavimas dažnai su leukoze siejasi, gal ir su vėžiu ryšių esama?

Vėnyčiomis, vėryčiomis, varinčiomis, o dažniausiai šakarvomis vadindavo padraiką (Diphasium), seniau pataisų vadintą. Botanikams virkščios paviršiuje - pataisas, pataisiukas, atgiris; virkščios po žeme, o paviršiuje tik stati stiebai - padraika. Dar padraikos šakutės plokščios, o pataisų - apvalios, pataisų lapai pailgi, o padraikos - kaip žvyneliai. Jei šakutės gražų piltuvėlį sudaro - dvišakė padraika, o jei retesnės, išdrikusios trivarpė. O kuri iš jų varinėtus, kuri šakarva - ne taip jau lengva atitikti. "Katras prie svetimų mergų labai greitas, tai bernai varinčiaus užduoda, kibalčius pagadina, kol gyvas - spakainas, kaip išromytas būna". Ne visai aišku, kiek "kol gyvas", bet didelė intoksikacija tikrai gali būti impotencijos priežastimi.

Va kokia žalioji gyvatė, nors ir nevardijama.

Baltoji gyvatė rokuojant kaleinas vardijama, ir yra netgi ne viena, o su gyvačiuke-dukterimi. Baltoji gyvatė stora, gumbuita, o gyvačiukė - vinguriuota. Baltoji gyvatė labai galinga, o jos duktė - gailestinga, baltosios gyvatės ašaros juodos, o jos dukters - iš pradžių baltos, o paskui raudonos kaip kraujas. Baltoji gyvačiukė gailinga, kam sopulys labai širdį spaudžia - atgauna, atleidžia. Baltoji gyvačiukė daug kojelių turi (botanikai pasakytų - kuokštinių šaknų šakniastiebio bambliuose), tai kad kam kojos tinsta - tinimą atleidžia. Nepameluota: širdies ir inkstų sutrikimai dažnai būna susiję, o diuretinis (šlapimą varantis) gyvačiukės veikimas gan stiprus, tad ir skysčių organizme sumažėja. Baltoji gyvatė galinga - ji gali ir pataisyti, didelius tinimus atleisti, o jei negerais žodžiais paprašyta - taip subrinkinti, kad oda plyšte plyšta. Grūsta baltoji gyvatė gali pusiaujo ar sąnarių skausmus atleisti, tik kas tikrų žodžių nežino, paskui dar pikčiau sopa. Kiek paseilėjusios mergos baltąja gyvate žandus trindavo. Kad ir kaip prie šulinio nusitempę svetimo kaimo bernai prausdavo, žandai vis tiek raudoni likdavo, dar labiau raudonuodavo. Atseit - nemaliavoli, bet tokios mergos labai greit sendavo, negražios palikdavo. Vėl niekas nepameluota: jei nepakenks inkstams - išvarys daug šlapimo, o jei inkstai ir taip silpni, kalcio oksolato varginami, gali ir visai nebeskirti šlapimo arba labai mažai beišskirti. Kaupsis organizme skysčių tiek, kad ims oda trūkinėti. Kokiais žodžiais beprašytum, kalcio oksolato turinčiomis žaliavomis patrynus sąnarius, priteka daug kraujo, nes kalcio oksolato adatėlės susmaigsto odą. Pritekėjęs kraujas sušildo sąnarį, skausmai atlėgsta, bet netoli tenukeliauja oksolatai, čia pat kaupiasi, druskeles didina. Jaunos mergos ir taip skaisčiai raudonos, o kai senti pradeda, griebiasi iš paskutiniųjų raukšleles šalinti, blyškią odos spalvą naikinti. Kartais pavyksta grožiu žybterėti, tačiau kalcio oksolatu subadyta oda greičiau sensta. Kas ir ne itin daug botanikos žinių sukaupę, baltojoje gyvatėje ir dukroje gyvačiukėje lengvai atpažins baltašaknę (Polygonalum) ir pakalnutę (Convallaria).

Vargu ar kas matė tikrą gyvatę su kojomis, o jau su kanopomis - tikrai ne. O kaleinose nevardijama yra ir gyvatė su kojomis, su kanopomis. Kad jau galingas jos spyris! Gali vyrą kaip trenkte nutrenkti, tas tik išrausta kaip burokas, net sprandas išsipučia, pamėlsta - ir "į grabą dėk". O jei gyvatę gražiuoju įprašo - gali taip vidų išversti, kad ne tik sutaisytos, bet ir bet kokios degtinės nei pažiūrėti, nei pauostyti nebenori. Gali gyvatės kanopa ir dusinte uždusinti, gali ir dusulį atleisti, jei tinkamu žodžiu buvo paprašyta. Jei išmanančio ranka įdėta, gali ir bet kokį valgį pagardinti. Pipirlapės (Asarum europeum L.) lapai tikrai panašūs į nedideles kanopėles, tad dar aitvaro kanopomis ar kumeliuko pėda vadinami. Antžeminio stiebo kaip ir nėra, jis visai trumputis, o šakniastiebis po sutręšusiais lapais negiliai pasislėpęs, toli vinguriuoja, Šliaužte šliaužia. Auga pipirlapė tokiose vietose, kur gyvatę dažnai galima sulikti. Kai dėl galybės, tikrai ji galinga - ir, sakytume, gerokai nuodinga. Nelygu kokios kraujagyslės, koks kraujospūdis - gali taip padidinti, kad insultas neišvengiamas, o jei kraujagyslės geros - tikrai organizmas ginsis ir "lups ožius", išversdamas skrandį kaip pirštinę, o jei dozė nedidelė ir organizmas stiprus - gali ir kosulį sušvelninti, labai nedidelės dozės gali pipirus pakeisti. Kas vartoti patardavo, žinodavo, kam ir ko reikia: jaunai seno vyro žmonai padėdavo našle likti, šeimai - atjunkytą girtuoklį sugrąžindavo.

Yra ir gyvatės kraujas, ir gyvatės rožė. Tiesa, nesako, kokios gyvatės, bet kas žolynus pažįsta, ne taip jau sunkiai atskirs pievinį snaputį ir jo brolį raudonžiedį (raudonstiebį). Žolės ir šaknys sutaisytos gali nuo išblyškimo, mažakraujystes vaduoti, valgį patraukti, degtine, pagardinti, praguląs ir burnos išdegimus gydyti ir opas suraukti. Ką gi, nereikia stebėtis, turi šios žolės rauginių ir aromatinių medžiagų, šiek tiek veikia ir širdies raumenį, tik reikia žinoti, kokios gyvates ir kaip prašyti, o paprasčiau šnekant - savo nuožiūra vartoti nedera.

Ankstyvą pavasarį, kai tik pašalas išeina, pradeda iš žemes keltis gyvatinų bibukai. Jei, kol neišspurę, nemačiom kepurėn užkiši stačią, to berno neatsiginsi, o kad žemyn viršūne - patį pasiučiausią nulėpinsi. Botanikai teigia, kad tai dirvinio asiūklio sporiniai stiebai. Farmakologai apie jokį "ženšeninį" jų veikimą nieko nežino, panašių medžiagų ir chemikai neranda. Matyt, tai magija, tačiau iš nieko magija neatsiranda: kai veiksmas ar reiškinys netenka realios prasmes ir išlieka įpročiuose ir tradicijose, jis tampa maginiu. Ne taip jau reti atvejai, kad trūkstant maisto valgė sporinius asiūklių stiebus. Gal čia ir galima rasti prietaro šaknis?

O štai ūksminguose krūmuose iš tręštančių lapų ne tik dygsta, bet ir gerokai dvokia gyvatinų pautai ir dar kai kas. Botanikai, tikriau grybininkai, vadina tai poniabude. Kai sporos subręsta, vaisiakūnis pradeda itin stipriai dvokti, žmonės sako, kad tai palikti ir kažkodėl neatsiimti gyvatinų paučiai. Jie, kaip tokiems ir dera, gali senam jaunystę grąžinti, gali jauną taip privilioti, kad ir traukte neatitrauksi, ir dar daug ką gali meilės reikaluose. Tereikia tik mokėti sutaisyti, tinkamu laiku suduoti, - senas vyras, augindamas jauno berno padarytą vaiką, laikys savu, dievulio paguodai siųstu. Ir dar daug ką gali padaryti, mokėk tik su degtine sutaisyti, gerus pažadus gyvatėms duoti. Patepsi skaudamą vietą - nuims kaip ranka sopę. Visa bėda, kad tuos pažadus gyvatėms nedaug kas temoka, o jei nežinantis sutaiso -gali ne tik sopę nuimti, bet ir taip galvą susukti, kad žmogelis šnekėsis su anuo svietu arba visai nukeliaus aniuolų žemėn.

Grybai išplitę nuo pusiaujo dykumų ligi ašigalių ledynų, jų yra ore, vandenyje, žemėje. Mikologai žino, kad visi grybai, neišskiriant nė tauriųjų rudmėsių ar baravykų, truputį nuodingi, visi daugiau ar mažiau kvaišinančių medžiagų turi. Tokia ir poniabudė. Dar įdomiau, kad augimo metu nuodingumo ir narkotiškumo santykis kinta. Tad ne taip jau svarbu, ar gyvatinui bus pažadėti jais apvalgydinta gyvybė, paučiai ar kitkas, kur kas svarbiau, kad gamintojas gerai numanytų, kada narkotinis poveikis didžiausias. Narkotinės poniabudės savybės gerai žinojo ir viduramžių teisininkai: tardomieji be jokios prievartos prisipažindavo darę tokius veiksmus, kurie žmonėms visiškai neįmanomi. Poniabudės rūgštūs, riebaliniai ar degiminiai ekstraktai gali numalšinti skausmus, užgožti sąmonę, bet jokios ligos išgydyti negali, suprantama, negali sustabdyti ar pagreitinti brandos ar senėjimo.

Gyvatė ne tik karūną, bet ir kepurę turėjo. Netekusi karūnos, užpyko, numetė kepurę ir apspjaudė ją. Dėl to musmirės nuodingos, dėl to jos ir margos. Mokėk musmirės tinkamai užduoti, merga kaip kalė sekios, bernas bučiuos kojas, kaip šuniokas klausys.

Tokie gyvačių žolynai. Kelių, ypač nuodingų, sąmoningai nepaminėjome, kad koks neišmanėlis neužsimanytų bandyti. Gyvačių žolynuose atsispindi juodoji gyvatininkystė, kuri mūsiškės liaudies medicinos supratimu yra už įstatymo ribų, tad gan įdomu bent pabandyti nustatyti, kada gyvatininkystė pasidalino į "baltąją“ - gerbiamą, privalomąją, viešą ir "juodąją“, slaptąją, smerkiamą?

Esama kelių, gan aiškių gairių.

Bene ryškiausia - atlyginimo klausimas: visos liaudies medicinos paslaugos nemokamos, dar daugiau, - atliekantis paslaugą net negali geidauti atlyginimo, gobšus "pagadins ranką“, nebegalės gydyti, žadėti ir pan. Tai įmanoma, kai paslaugas atlieka savo šeimos, savo gimineė ar genties žmogus. Jei jis pats nepajėgia pasirūpinti savo buitimi, būna vienaip ar kitaip išlaikomas, nors jo paslaugos (ar tai būtų žolininkas, vanotojas, žadėtojas, ar kitkas) prikišamai ir neatlyginamos, vienaip ar kitaip iš buvusių globotinių jis gauna dovanų, dažnai ir labai tiksliai parinktų. Pavyzdžiui, jei viena gydytoji dovanoja pirštines, tai kita dovanos kojines, jei kas dovanoja avikailį ar kitokį kailį, tai kiti dovanoja tiek, kad užtektų kailiniams. Už pareigą padėti jaučiama pareiga dovanoti. Visai kitaip atsilyginama už "juodąsias" paslaugas: būtinai iš anksto, būtinai tam tikra ir nemaža kaina, dažniausiai pinigais arba daiktais, kurie neišduoda asmens - kiaušiniais, miltais, grūdais, kruopomis, o ne gyvuliais ar raštuotais audiniais, kuriuos lengva atpažinti. "Juodosios“ paslaugos ne tik kelis, bet keliolika kartų brangesnės už didžiausio dėkingumo pareiškimą.

Gyvatininkų, kaip ir visų kitų liaudies medicinos specialistų, paslaugos teikiamos viešai. Net ir tada, kai kalbamasi su gyvate, dažnai ir nepagauta, nežinia kur esančia, nors žadėtojas ir turi būti vienas, kitų netrikdomas. Kiek kunigai bebūtų draudę, kiek davatkos bešmirinėtų, visas kaimas žinodavo ne tik kas, bet ir kada žada, jei reikėdavo, ir pasergėdavo, kad kas netrukdytų, žadėjimo nepagadintų. Juodosios paslaugos teikiamos slaptų slapčiausiai, kad niekas neužmatytų, kad būrimo ar aplaidos (t.y. kam daromos žalos) kitaip nenukreiptų. Toks požiūris galėjo atsirasti ir inkvizicijos metu, per raganų medžiokles, bet galėjo atsirasti ir gerokai anksčiau, nes dauguma juodosios gyvatininkystės veiksmų - nusikaltimai prieš visuomenės nuomonę, sanklodą.

Be žadėjimų, vardijimų ar kitokių žodinių priemonių neišsiverčia nei tikroji, nei juodoji gyvatininkystė, bet visi tikrųjų gyvatininkų žadėjimai - teisybės ieškojimas, konfliktų sprendimas teisiniu būdu (galima palyginti su "Lietuvos statutu"), o juodųjų gyvatininkų -pasitelkimas talkininkų, nesvarbu gerų ar blogų, baidymas, pvz., "Pana Marija, daj mi kij, puida gadov bij", atseit "gadai" gausit į kailį. Tikriesiems gyvatininkams gyvatė - lygiateisis partneris, juodiesiems - velnio sėkla, pikto įsikūnijimas. Toks požiūris galėjo atsirasti, kai į krauju krikštytų, ugnimi birmavotų, kalavijais žegnotų lietuvių sąmonę pradėjo skverbtis biblijinė pasaulėžiūra, neigiamas požiūris į gyvatę. Neigiamas požiūris galėjo atkeliauti ir su mahometonais ar karaimais, žydais, tačiau negalėjo turėti didelės reikšmės: pasaulėžiūros klausimais su šiomis gyventojų grupėmis mažai bendrauta; antra vertus, jiems nebūdingas raganavimas gyvatėmis, gyvačių žolynais. Jeigu jų tėviškėse ir buvo kokie "gyvačių žolynai", dėl skirtingų klimatinių sąlygų tokių negalėjo būti Lietuvoje.

Liaudies medicina neskiria ypatingo dėmesio nei lytiniam brendimui, nei senatvei, netgi ir mirčiai: viskam yra savas laikas, juoba kad ir vaikai neskirstomi į santuokinius ar nesantuokinius, o tik į sugyventus ar subėgiotus. Didžioji gyvačių žolynų dalis skiriama "meilės" reikalams, dargi tokiems, kurie vienaip ar kitaip nepateisinami. Ir tai galėjo išsivystyti tik pasaulėžiūrai kintant.

Gyvačių žolynai gerokai skiriasi nuo visų kitų gyvačių sferų, tačiau ir jie duoda informacijos, sakytume, apie nebaltiškos pasaulėžiūros skverbimąsi ir klostymąsi.


GRĮŽUS IŠ GYVAČIŲ KARALYSTĖS

Prabėgomis pasisvečiavę gyvačių karalystėje ar tik ne daugiau turime pasukti galvą, negu į ją įeidami.

Kodėl gyvačių karalystė būtent ten, o ne kur kitur?

Vargu ar kada besužinosime visą tiesą, bet vieną priežastį galime numatyti: kad ir nesutariama dėl kelių smulkmenų - kokio tūkstančio kito metų, dėl kelių šimtų kilometrų kelio, kuriuo mūsų protėviai čia atėjo, - bet dėl paties svarbiausiojo aišku: atėjo lydėdami ledyną. Nugyveno kartų kartos, net kiek ryškesnio prisiminimo apie ledyną ir ledynmetį nebeliko, tad ir pamiršome, kad buvome pasislinkę žymiai toliau į šiaurę, o paskui, orams gerokai atvėsus, ir uraliečių spaudžiami, turėjome į pietus pasislinkti. Tai pamiršome, ir teliko nuotrupos pasakose, kad pikta ragana buvo saulę pagrobusi, kad tamsi naktis tvyrojo ne dieną ir ne savaitę; liko neryškus pėdsakėlis, kad kalnai vaikščioja, susiveria ir atsiveria, bet labai nežymus ledynmečio prisiminimas liko. Daug ledynas mūsų žemėje pėdsakų įspaudė, nemažai ir poledyninių susidarė (Dzūkijoj supustytos kopos, piečiau mūsų sutvenktos didžiulės pelkės), bet bene gryniausi, mažiausiai pakitę pėdsakai - šiaurės rytų Aukštaitijoje. Tad kurgi, jei ne čia įsikurti senų senovės palikimams, senai, mažiausiai pakitusiai pasaulėžiūrai ir mąstysenai? Tikriausiai geresnės vietos nėra.

Į šias vietas atėjo ne kažkokie nežinomieji, o tikrų tikriausi mūsų protėviai, tarkime, dar ne baltai ir gal dar ne pro-baltai, bet vieninteliai iš tų, kurie įvardijo Paukščių taką. Atėjo tegu ir pro-pro-pro-baltai, bet tai nebuvo vientisa, didelė masė, o labai artimų, nors ir kiek skirtingų, santalka. Vieni pasklido didesniuose plotuose, ir genčių bendravimas kiek didesnis buvo tik pakraščiuose, kiti turėjo susigrūsti v ienoje vietoje tankiau, tad ir bendrauti teko žymiai dažniau. Šiaurės rytų Aukštaitijoje Sangrūda tikrai nemenka. Būtent čia buvo ir artimų genčių sandūra: sėlių, aukštaičių, tikriausiai ir kokios galindų šakos. Išguiti iš didžiosios Prūsijos (turbūt ir iš Skalvijos), atkeliavo čia prūsai. Nesunku atspėti, kad pasitraukti labiausiai suinteresuoti buvo daugiau susiję su kultu, pasaulėžiūra. Ne kur kitur, o tarp Tauragnų ir Sėlos įsikūrė negausūs, bet tvirti ir narsūs Sidabrės išeiviai. Žinojo gyvenę darbingai ir turtingai, žinojo neatsilaikę prieš godžius svetimus plėšikus, lik nebežinojo, kur tikroji Sidabrės žemė. Šiandien žinome, kad sidabriai - žiemgaliai nuo dabartinės Žagarės. Ne iš gero atėjo ir juodvalkiai, iš pietų pusės gelbėjosi irgi godžių atėjūnų stumiami. Labai panašu, kad tai jotvingių likučiai. Kur vienoje vietoje dar yra tiek panašių ir nepanašių! Visai greta buvo ir svetimas šašas - kalavijuočių Daugpilis, ne vieną kartą krauju ir ugnimi krikštijęs, kalaviju žegnojęs ir tuo kitus skatinęs prie savų tradicijų telktis, tausoti senovę kur kas rūpestingiau, nei kitose vietose. Tai stiprus psichologinis akstinas išlaikyti visokius senus savuosius reliktus. Juolab kad svetimųjų netrūko ir vėliau, jau visai istoriniais laikais.

Garbingų, žinančių savo istoriją žydų teigimu, pirmasis kahalas (bendruomenė) Lietuvoje įsikūręs būtent Tauragnuose. Istorijos šaltiniai sako tai buvus Gedimino laikais, bet daug pasakojimo aplinkybių leidžia manyti apie Mindaugą. Na, šimtmetis ten ar šen, bet ateiviai žydai gyveno Aukštaitijoje nepakankamai seniai, be to, gyveno uždarai, o tai vertė ir kaimynus nebūti pernelyg atlapus.

Šlovinga ir galinga Aukso Orda, bet ir jos totoriams teko ieškoti prieglobsčio Lietuvoje. Daug jų su Tochtamyšo anūku grįžo prie Ordos sosto, bet daug jų ir Lietuvoje liko, nemažai ir prie Salako apsistojo.

Ir trisdešimt pirmųjų, ir šešiasdešimt trečiųjų metų sukilėlius trėmė į Sibirą, o į jų vietas kėlė nepaklusnius, nenuolankius caro reformuotai cerkvei sentikius. Atkaklius, kieto charakterio ir labai nepatiklius, jau mačiusius ir Užvolgę, ir Sibirą, ir į vakarus atgrūstus.

Tautų-tautelių čia susidarė vos ne Babelio bokštas, papročių ir tikėjimų sangrūda. Jei norėjai išlikti - turėjai savo šakos, savo šaknų, savo senovės laikytis, ir ne bet kaip, o iš visų jėgų. Tad ir senoji gyvačių karalystė negalėjo būti kur nors kitur, o būtent tik ten, kur ji yra. Jos protėviai laikėsi, ji padėjo protėviams išlikti.

Besilankydami gyvačių karalystėje, turėjome įsitikinti, kad mūsų protėvių žinios apie pačias gyvates nebuvo tokios jau tikslios, kokių galėtume tikėlis. Tačiau nepamirškime, kad ir tolimi, ir artimi mūsų kaimynai apie gyvates žinojo ne ką daugiau, o dažnai ir gerokai mažiau.

Bet ir nedaug žinodami, mūsų gyvatininkai mokėjo paimti gyvatės nuodų ir vartoti juos gydymui. Viduramžių Europa mokėjo išsilydyti gyvatės taukų, mokėjo gyvatę užpilti degtine arba vynu, bet vartoti vaistams gyvatės nuodus - nemokėjo. Tiesa, esama kronikų ir literatūrinių užuominų, kad įpylus į ausį miegančiam varžovui gyvatės nuodų, šis taip būdavo nužudomas, tačiau vargu ar tai tiesa. Gyvatės nuodai ore nepatvarūs, kol pritykosi progą - gali būti nebeveiklūs, juo labiau nedžiovinti, nekonservuoti. Galbūt labai tolimoje praeityje gyvačių nuodus vartojo ir medžioklei, tačiau ir tai vargu: mūsiškės gyvatės nelabai nuodingos, nebent strėlė kliudytų kokią žymesnę kraujagyslę...

Atrodytų, ne tiek jau daug sužinojome apie gyvates, viešėdami jų karalystėje, tad gal ir nevertėjo tenai keliauti, gaišti?

Ir mes, ir visi žmonės tokie esame, kad ko nesupratę, būtinai savo pavyzdžiu aiškinamės, viską ant savo kurpalio tempiame, ir gyvačių karalystę susikūrėme tokią, kokie patys buvome, tvarkėme ją savo pavyzdžiu ir paveikslu, teisėme savais įstatymais, vertinome mūsų moralės ir etikos normomis. Tik mus pačius aplinkybės daugiau vėtė ir mėtė, o gyvačių karalystė, kad ir ne vienu sluoksniu susiklosčiusi, liko kaip seniau buvusi. Taigi, beieškodami savųjų šaknų, savosios pasaulėjautos, ir turėjome pakeliauti į gyvačių karalystę. NS pro šalį ir baigiant kelionę stabterėti ties svarbiausiomis gyvačių karalystės įžymenybėmis.

Pirmų pirmiausioji: žmogus - nei gamtos valdovas, nei koks pastumdėlis benamis, jis lygiateisis narys, visų įvykių dalyvis, turįs teisę reikalauti, kad su juo padoriai ir teisingai būtų elgiamasi. Bet jis ir atsakingas už savo veiksmus, ir padaręs žalą, privalo ją išpirkti. Lygus tarp lygių, lygus gaudamas, lygus ir atsakydamas. Kaltė reikalauja atlyginimo, bet ne keršto.

Įsimintina ir gyvačių teisė: kaltė nustatoma ne šiaip sau, o sudėtingu teismo procesu, ir svarbus ne tik kaltės dydis, bet ir kokiomis aplinkybėmis nusikalsta.

Kur kur, o gyvačių žemėje etiketas labai subtilus, ko gero, nenusileis nei kiniškajam, nei japoniškajam, gludintas ne vieną tūkstantį metų.

Gyvatės nei pačios atsisako dovanų, nei pamiršta jas vertiems duoti. Vertingos turtinės dovanos, o dar vertingesnės moralinės - sėkmė, gabumai, žinios.

Nesunkiai suprantame, kad gyvačių karalystėje galioja tie įstatymai ir moralinės nuostatos, kurie galiojo mūsų protėvių visuomenėje. Jei po daugelio šimtmečių bent stengsimės prie jų priartėti, ir dabartinė mūsų visuomenė bus kur kas gražesnė.

*******

Eugenija Šimkūnaitė - neeilinė asmenybė. Ją žino senas ir jaunas. Jos balsą dažnai girdime per Lietuvos radiją, ne retą kartą ją matėme televizijos ekranuose, žiūrėjome kino filmą apie... žiniuonę.

E. Šimkūnaitė - ilgametė "Mokslo ir gyvenimo" žurnalo autorė, farmacininkė resursininkė, liaudies medicinos paslapčių išmanytoja. Ji daug prisideda prie Lietuvos vaistingųjų augalų globos, rūpinasi jų pateikimu ligoniams ir deramu vartojimu. Šimtus straipsnių apie vaistažoles, apie liaudies mediciną yra paskelbusi spaudoje, atsakiusi į radijo klausytojų, laikraščių ir mūsų žurnalo skaitytojų klausimus. Jos patarimai, persergėjimai yra pasiekę kone kiekvieną Lietuvos kampelį. Jai daug kas dėkingi už suteiktas žinias.

Eugenija Šimkūnaitė sugebėjo nenupiginti savo sodraus žodžio. Ir plunksna, ir įtaigiu žodžiu, nesilaikydama dogmų, normų, ji atidi žinių geidžiantiems. Ją traukia širdingi, smalsūs žmonės, ji gyvena kelionėmis, susitikimais. Ji pasakoja įdomių asmenų kūrybinės veiklos epizodus, unikalias detales. Drįstame teigti, jog biologijos m. daktarė Eugenija Šimkūnaitė - mokslo populiarinimo galiūnė. Laimingom atvirumo akimirkom, įkvėpimo pagautąjį gali pateikti tokių nuostabių istorijų, legendų, nutikimų, pasakų, kad amo netekęs klausysi, skaitysi... 

Jūs esate čia: Naujienos Gyvačių karalystė