Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus

01 Martynas Jankus

Martynas Jankus buvo didelis lietuviškų raštų nelegalaus gabenimo organizatorius. Per jo rankas, – sako J.Tumas-Vaižgantas, – yra perėję veik visi Didžiosios Lietuvos kontrabandininkai, knygų gabentojai arba knygnešiai.

Martynas Jankus. Mažosios Lietuvos Patriarchas

1859 m. rugp. 7 - 1946 m. geg. 23. Pranys Alšėnas. Gyvenimas, darbai ir lemties vingiai. Torontas. Canada. 1966m.

LEIDĖJO ŽODIS

LIETUVIS UŽ VIENINGĄ LIETUVĄ

Kai kalbame apie lietuvių tautinį atgimimą XIX amžiuje, pirmiausia minime ryškiausius to laiko asmenis: vyskupą Motiejų Valančių, istoriką Simoną Daukantą, bet ypač tris daktarus: Joną Basanavičių, Joną Šliupą ir Vincą Kudirką, nes jie buvo pirmųjų lietuviškų laikraščių sumanytojai ir lietuviškos dvasios mūsų tautoje įkvėpėjai. Bet lietuvių tauta vis vien nebūtų atsikėlusi iš miego, jeigu būtų veikę ir tautos dirvoje darbavęsi tik tie keli asmenys. Buvo jų daug daugiau.

Vienas iš tokių buvo Martynas Jankus, kurio veiklos svarbumas įdomus ypač tuo, kad jis buvo ne „didlietuvis“, bet „mažlietuvis", gimęs ir augęs prie Nemuno, Bitėnuose, šalimais Rambyno kalno, taigi, Mažojoj Lietuvoj. Basanavičiui ir Kudirkai leisti Prūsuose „Aušrą" ir „Varpą" būtų buvę daug sunkiau, jeigu ten jie nebūtų radę lietuviškos atramos. Čia su jais kartu ir atėjo į tautišką dirvą Martynas Jankus, padėjęs administruoti ir „Aušrą", ir „Varpą", o ir pats ten parašydamas. Ilgainiui M.Jankus Mažojoje Lietuvoje išplėtojo didžiulę tautinio atgimimo veiklą, be kurios kažin ar būtų galėjęs grįžti į vieningos Lietuvos valstybės ribas Klaipėdos kraštas, prisiglaudęs prie savojo kamieno po Pirmojo pasaulinio karo. O Klaipėdos kraštas per XIX šimtmetį buvo, berods, daugiau vokiečių užgniaužtas ir dvasiškai suvokietintas, negu Didžioji Lietuva surusinta bei sulenkinta.

Tuo atžvilgiu Martynas Jankus man, kaip, tikriausia, ir daugeliui Amerikos lietuvių, jau nuo senų laikų buvo patraukli ir gražiais pavyzdžiais švitinti asmenybė. Kai Klaipėdos kraštas buvo išlaisvintas ir prisijungė prie bendros Tėvynės Lietuvos – Martyno Jankaus vardas, kaip Vyriausiojo Klaipėdos Išlaisvinimo Komiteto vado, tada plačiai nuskambėjo ir Amerikos lietuvių laikraščiuose. Dėl tos tad priežasties jutau reikalą ir prasmę prisidėti prie išleidimo šios knygos, kurioje p. Pr.Alšėnas plačiau ir išsamiau ryžosi surinkti duomenis ir aprašyti šio Mažosios Lietuvos Patriarcho gyvenimą ir darbus.

Kaip ir dabar dar daugelis tautų tebėra padalytos ir suskaldytos tarp skirtingų ideologinių bei politinių valdžių (Vokietija Korėja, Vietnamas...), taip seniau lietuvių tauta buvo suskaldyta, vienai tautos ir jos žemių daliai patekus į rusų, kitai – į vokiečių valdžią. Mūsų tautos žemių užgrobikai buvo pasiekę to, kad vienos srities lietuviai nebepažino kitos vietos lietuvių ir beveik nebepalaikė santykių. Tautinės vienybės mintis kurį laiką buvo visiškai išblėsusi. Jei ne Martynas Jankus, vėliau – Vydūnas, Dovas Zaunius ir kiti šaunūs Mažosios Lietuvos veikėjai, tos dvi mūsų tautos dalys bendroje istorijoje gal jau ir nebūtų nė susitikusios.

Šiuo metu lietuvybės idėja yra aiškesnė ir apčiuopiamesnė, negu XIX amžiuje. Nors raudonasis rusas vėl uždėjo leteną ant visos Lietuvos, pietuose dar pasilikus lietuviškiems plotams po Lenkijos vėliava (kuri, deja, irgi raudona), šiandien, tačiau, visi gyvieji lietuviai, Tėvynėje ir plačiojoje išeivijoje, yra ryškiau supratę idėją, kad mes visi dirbame (ir privalome dirbti!) už vieningą Lietuvą, už monolitinės Nepriklausomos Lietuvos atstatymą, nedalydami jos nei į „didžiąją", nei į „mažąją", nei į kitokią. Bet pakol tokią idėją supratome ir įsigyvenome, reikėjo, kad daug vandens nutekėtų Nemunu, kad dar nemaža dešimtmečių prabėgtų. Martynas Jankus buvo vienas iš pionierių, kuris įtikino Nemuno žiočių lietuvius, kad mes visi priklausome tai pačiai (ir tik vienai!) Lietuvai ir tai pačiai lietuvių bendruomenei.

Šiaurės Amerikoje yra apsigyvenę bene daugiau lietuvių, negu jų bet kada yra buvę Mažojoje Lietuvoje. Jeigu jie nebūtų taip greit pasidavę kitų kultūrų ir kalbų įtakai, čia jų šiandien būtų tikrai daugiau nei milijonas. Bet dabar – jų daug yra ištirpusių svetimam katile. Fiziškai – jie visi čia ir dabar tebėra, bet dvasiškai – nuo savo tautos kamieno nutolę ar savo tautai visai mirę. Taip lygiai, kaip Jankaus jaunystės laikais, yra buvę su daugeliu Mažosios Lietuvos lietuvių. Bet Martynas Jankus dėl šio reikalo daug dirbo, daug sielojosi ir prikėlė savo užsnūdusių brolių bei seserų dvasią lietuvybei. Todėl jo veiklos ir darbų prisinimas ir artimesnis pažinimas, tikiuos, bus naudingas šiaurės Amerikos ir kitiems po platų pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams. Tokių sąmoningai subrendusių lietuvių, koks buvo M.Jankus, Lietuva ir nūdien labai reikalinga, nors okupanto spaudžiama, niokojama ir marinama. Tokia pastiprinanti esencija (kitų pavyzdžiais remiama) ne pro šalį šiandien ir mums visiems, kad ne tik būtume, bet ir ateičiai išliktume lietuviškais žmonėmis ir žymiai daugiau padėtume lietuvių tautos laisvės byloje.

Su tokiomis mintimis lietuviui skaitytojui svetur ir norisi linkėti: imk šią knygą į rankas ir skaityk, – skaityk ir stiprinkis amžinos atminties Mažosios Lietuvos Patriarcho Martyno Jankaus gyvenimo pavyzdžiais, nes juk ir mūsų Tautos Himne sakoma: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia".

Juozas J.Bachunas

1966m. rugpiūčio 15 d. Sodus, Michigan, U.S.A.


 PRATARMĖ

Kai 1951. spalio 16 d. į Torontą iš Vokietijos, kaip tremtiniai imigrantai, atvyko Mažosios Lietuvos Patriarcho Martyno Jankaus vaikai – duktė Elzė ir sūnus Kristupas – kaip laikraštininkas, bene pirmasis juos aplankiau. Tai padariau gal ir dėlto, kad jaučiausi jau „senas Toronto gyventojas", nes čion buvau atvykęs iš Vokietijos prieš trejetą metų – 1948 metais. Mielas buvo susitikimas su Jankaus vaikais: daug kalbos, daug įspūdžių pasakojimosi, daug praeities prisiminimų ir, pagaliau, pasiklausymo talentingo muziko Kristupo smuiko raudos. Iš to apsilankymo įspūdžių ir nuotaikų vėliau (1956m.) atsirado reportažas dienraštyje „Drauge".

Besišnekant ir besipasakojant, Elzė Jankutė rodė gana gausų kiekį įvairių nuotraukų iš jų šeimos gyvenimo Rambyno papėdėj, ramiam Bitėnų kaime, kur visą laiką matėsi vyraujanti barzdoto senelio, Patriarcho M.Jankaus, figūra. O tų atvejų, sudariusių progas tokioms fotografijoms atsirasti, būta gana daug: tai nuolatinės vienokios ar kitokios ekskursijos, tai Jūros diena Klaipėdoje, tai Joninių šventės iškilmės ir apeigos Rambyno kalne, tai Elzės Jankutės organizuojami ir kasmet ruošiami iškilmingi Motinos dienos minėjimai, tai Amerikos lietuvio lakūno Vaitkaus sutikimas Pagėgiuose ir daugybė kitokių-kitokiausių atvejų ir momentų. Tai vis, sakytume, prisimintini, net istoriški, epizodai, užfiksuoti nuotraukose, vaizduoją, galima sakyti, jankišką epochą, kuri gyvenime nebepasikartos. Be abejonės, visa tai buvo reikalinga kokiu nors būdu paruošto išsaugojimo. Be to, Elzė Jankutė ano vizito metu parodė nemažą pluoštą laikraščių arba jų iškarpų, kur buvo rašoma apie Martyną Jankų ir jo gyvenimą. Tai ir buvo medžiagos užuomazga M.Jankaus monografijai.

Jau tuomet, prieš kelioliką metų, Elzė Jankutė, adv. R. Skipičio sugestijonuota, buvo užsiminusi, jog ji ir jos seserys bei brolis Kristupas norėtų, kad kas apsiimtų parašyti knygą apie jų tėvelį, – „Tėtatį", kaip Elzė jį populiariai vadino ir dabar tebevadina. Prisipažinsiu, kad anuomet nedrįsau šitokio darbo imtis, nes medžiagos M.Jankaus monografijai vis dėlto buvo labai maža. O gyvename ne tėvynėj, ne Lietuvoj, kur visokie šaltiniai tam darbui būtų daug geriau prieinami ir pilnesni. Pabijojęs pats to darbo, nurodinėjau M.Jankaus vaikams eilę autorių, dabar gyvenančių JAV ir kitur, į kuriuos, kaip vėliau paaiškėjo, Elzės Jankutės ir buvo kreiptasi. Deja, visi jie atsisakė dėl panašių priežasčių, dėl kurių ir aš buvau pabūgęs to darbo imtis.

II-rajame PLB Seime, įvykusiam 1963m. rugpiūčio 30 – rugsėjo 1d. Toronte, E.Jankutė susirado ir knygos-monografijos leidėją-finansuotoją, bet redaktoriaus – vis dar nebuvo. Leidėju pasižadėjo būti daugybės gerų ir kilnių lietuvybės darbų rėmėjas, palaikytojas ir finansuotojas, dabartinis Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininkas J.J.Bachunas, kuris ne tik apsiėmė M.Jankaus monografiją išleisti, bet šokosi ieškoti ir jai parašyti autoriaus. Deja, pastarasis uždavinys ir jam buvo neįveikiamas. Kaip rašė man vėliau laiške, ir J.J.Bachunas ėjęs nuo „Einošiaus pas Kaipošių", kalbinęs visą eilę asmenų (laiške nurodytos ir pavardės), bet niekas neapsiėmęs monografiją parašyti. Tada Elzė Jankutė, po dvylikos metų pertraukos, vieno parengimo metu Toronte antru kartu vėl kreipėsi į mane. Jausdamas reikalą ir pareigą prieš lietuvių tautą, šį kartą nebeatsisakiau. Tuo labiau, kad ir pats per tą laiką buvau jau sukaupęs apie M.Jankų šiek tiek medžiagos savo kasdien didėjančioj lietuviškoj bibliotekoj ir archyve. Be to, visa Elzės Jankutės turėtoji medžiaga atsidūrė mano rankose. O susisiekus laišku su monografijos leidėju J.J.Bachunu, tuojau pat iš jo gautas entuziastingas laiškas, sveikinąs apsiėmus atlikti tą sunkų darbą; priedu atsiuntė dar du aplankus įvairių spaudos iškarpų apie M.Jankų ir jo veiklą, šioji medžiaga J.J.Bachuno buvo gauta iš prof. dr. J.Puzino. Pasinaudojęs medžiaga, ją grąžinau kruopščiajam prof. J.Puzinui, padėkodamas už nuoširdžią talką ir paramą. Be to, padrąsinamųjų laiškų buvo gauta iš prel. M.Krupavičiaus, adv. R.Skipičio, dr. M.Brako ir kt. Tuojau per spaudą kreipiaus į savo tautiečius, prašydamas siųsti man bent kokios medžiagos, rašytinės ar vaizdinės, apie M.Jankų. Lietuviškosios visuomenės reagavimas buvo gana gražus. Iš čikagiečio J.Kriščiūno gauta retų nuotraukų, susilaukiau nuoširdaus dr. K.Gudaičio atsiliepimo, kruopštus mūsų bibliografas A.Ružancovas-Ružaniec prisiuntė bibliografinių žinių apie rašiusius (ir kur) apie M.Jankų, prel. M.Krupavičius pedag. A.Krausas ir žurn. V.Mingėla – medžiagos knygomis ir senesnio leidimo brošiūromis, daugelis atsiliepė atskirais rašiniais ir prisiminimais apie Jankų. Be bendro atsišaukimo spaudoj, buvo laiškai išsiųsti, prašant atsiminimų ar turimos medžiagos, dar šiems asmenims: buv. ilgamečiam „Dirvos" redaktoriui K.S.Karpiui, dr. M.Brakui, adv. R.Skipičiui (per pastarąjį prašyta medžiagos ir iš J.Bildušo), Mažosios Lietuvos veikėjui Erdm.Simonaičiui, Lietuvos šaulių S-gos veikėjui Aleksandrui Mantautui ir p.Mautautienei-Pūtvytei, „Naujienų" redaktoriui J.Pronskui, gen. Povilui Plechavičiui, Lietuvos valstybininkui E.Galvanauskui, žurn. Vincui Rasteniui, rašyt. St.Santvarui, ats. maj. S.Narušiui, dr. AL.Račkui, diplomatui V.Sidzikauskui, buv. Seimo nariui V.Vaidotui, dr. M.Anysui, rašyt. Petrui Babickui ir kt.

Atsiliepusiems, prisiuntusiems medžiagos ar ką nors parašiusiems apie Martyną Jankų – šiame pratarmės žodyje tariamas labai nuoširdus ačiū. čia nevardinama, kas atsiliepė ir kas ne, nes skaitytojas pats pastebės atsiliepusius ir tyloj pasilikusius.

Baigdamas šį žodį, dar kartą nuoširdžiausiai dėkoju visiems prisidėjusiems prie šios knygos atsiradimo. Tariu ačiū dr. Jonui Puzinui, išlyginusiam kai kuriuos netikslumus ir davusiam visą eilę vertingų patarimų. Dėkojama leidinio meniškosios pusės apipavidalintojui kun. J.Staškevičiui, lenkiama galva uoliausiai mano padėjėjai šiame darbe – Elzei Jankutei, o ypatinga padėka reiškiama – knygos leidėjui J.J.Bachunui, nuoširdžiai supratusiam ir įvertinusiam amžino atminimo Patriarcho pagerbimą, nes be jo finansinės paramos šis leidinys nebūtų išvydęs dienos šviesos.

Dar vienas kitas žodis dėl monografijos pobūdžio. Dr. J.Puzino ir kitų buvau patariamas šią knygą rašyti daugiau moksliniu metodu, kaip kad daroma ruošiant atskirų žmonių monografijas. Tačiau, kaip minėjau, čia išeivijoje nedaug teturime medžiagos apie Martyną Jankų – pagrindiniai šaltiniai, ypač ankstyvajam laikotarpiui pavaizduoti, yra likę Lietuvoje. Todėl šioje knygoje stengiuos duoti daugiau ar mažiau susistemintą medžiagą, kurią pavyko čia gauti.

Kadangi įvairi rašytinė ir vaizdinė medžiaga apie M.Jankų, jo šeimą ir aplinką yra labai išmėtyta periodinėje spaudoje bei brošiūrose, todėl ryžaus tą medžiagą sutelkti vienon vieton ir daug rašinių, net netaisant kalbos, perspausdinti. Tai bus tarytum surinktos medžiagos aruodas apie Martyną Jankų ir Mažąją Lietuvą, su kuria glaudžiai susijęs visas Patriarcho gyvenimas. Be abejo, pasitaikys pasikartojimų, ypač skyriuje „Sutelktinio nekrologo vietoje" duodamais įvairių asmenų prisiminimais, bet nenorėta tų vertingų pasisakymų trumpinti. Tik vietomis mažiau reikšmingu dalykus esu išleidęs. Tikiuos, kad ir tuo būdu sutelkęs medžiagą būsiu užpildęs jaučiamą spragą apie mūsų didįjį tautos vyrą – Martyną Jankų.

Pranys Alšėnas

1966 metų vasarą, Toronte, Kanadoje

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus